SEPTINTASIS ATEITININKŲ FEDERACIJOS KONGRESAS Spausdinti


Savo vedamąja idėja ir uždaviniu septintasis Ateitininkų Federacijos kongresas jungėsi bendron Bažnyčios atsinaujinimo dvasion. Plačiau atsiverti laiko tikrovei, ją pamatyti ir ją kurti idealo šviesoje — tai buvo kongreso tikslas, kuri| išreiškė šūkis atvirybė laikui, ištikimybė idealui ir kuris atspindėjo Vatikano antrojo susirinkimo rūpesčius.

Šis kongresas, trečiasis išeivijoj Ir pirmasis Kanadoje (Toronte), Įspūdingas tiek dalyvių gausumu (apie 500-600 dalyvių; oficialių atstovų, rinktų nuo 25 narių, buvo 8), tiek  darbinga  nuotaika,  neoficialiai pradėtas liepos 2 dieną moksleivių ir studentų susipažinimo - pasilinksminimo vakaru. Liepos 3 dieną kongreso darbai pradėti Ateitininkų himnu ir Toronto Prisikėlimo  parapijos  klebono  T.
Placido Bariaus, O.F.M., invokacija ir rengimo komisijos pirmininko dr. J. Sungailos sveikinimo žodžiu. Prezidiumą sudarė J. Matulionis (iš Kanados), V. Kleiza (iš JAV), kun. P. Butkus (iš Australjos ir dr. K. J. Čeginskas (iš Europos), sekretoriatą — A. Abromaitienė, A. Kuolaitė - Skrupskelienė ir A. Bušinskaitė. Toliau sekė AF Tarybos pirmininko dr. A. Damušio kvietimas atsiverti pasauliui, bet ir klausti kokiam pasauliui, skirti smulkmenas nuo svarbiųjų reikalų ir nepamiršti konkretumo darbe; bet taip pat išsivaduoti iš tikrovės kalėjimo ir artėti prie tolimojo, ideologijoj nusakyto horizonto. Federacijos penkerių metų darbų apžvalgą pateikė dr. V. Vygantas ir kun. V. Dabušis. Pirmojo posėdžio centre buvo dr. Antano Sužiedėlio paskaita "žvilgsnis į ateitininką žmogų iš psichologinės pusės". Jai pasibaigus, dalyviai jungėsi Šv. Mišių aukoje, kurią koncelebracijos būdu atnašavo vysk. Pr. Brazys drauge su šešiais kunigais.
Šeštadienio popietė buvo skirta dr. K. Keblio vadovaujamam sim-posiumui. Keturi jo dalyviai — kun. dr. F. Jucevičius, kun. K. Trimakas, S.J., J. Boguta ir A. J. Kasiulaitis — ryškino atvirumo ir savitumo sąvokas ir vertino lietuviškos visuomenės ir ypač ateitininkų laikyseną, atsižvelgdami į šiuos du, atvirumo ir ištikimybės, reikalavimus. Į šį pokalbį ypač gyvai įsijungė visa eilė kongreso dalyvių. Tuo pat metu vyko atskiras posėdis jauniesiems, Nekalto Prasidėjimo seserų ir Toronto moksleivių vadovų globoje. Pirmosios dienos programa baigta kruopščiai parengtu, surežisuotu ir išpildytu literatūros ir muzikos vakaru. Jo programa parodė ateitininkų kūrybinį pajėgumą. Kūrinių pynę, K. Bradūno sudarytą iš ateitininkuose išaugusių rašytojų, skaitė aktoriai Salvinija Gedvilaitė ir Juozas Bulevičius (Boley) režisavo Juozas Daubėnas. Muzikinę dalį atliko solistai Prudencija Bičkienė ir Jonas Vaznelis (akomponavo D. Skrinskaitė) ir pianistė Aldona Kepalaitė, paskambinusi J. Kačinsko, D. Lapinsko ir Br. Markaičio kūrinių. Visos muzikinės programos centre buvo Darius Lapinskas, specialiai šiam kongresui sukūręs dainų solistams ir duetui.

Sekmadienį, kongreso antrąją dieną, dalyviai rinkosi Šv. Mišių Prisikėlimo parapijos bažnyčioje. Jas atnašavo vysk. V. Brizgys, o pamokslą sakė vysk. Pr. Brazys, plėtodamas kongreso šūkio mintis. Po pietų vykusiame iškilmingame posėdyje išryškėjo du momentai: gausaus jaunučių bei moksleivių būrio įžodis ir Federacijos Vado dr. J. Girniaus paskaita "Ateitininkų idėjiniai pagrindai ir laiko uždaviniai". Posėdį baigė sveikinimai, naujai išrinkto Tarybos pirmininko dr. V. Vardžio žodis ir deklaratyvinė rezoliucija apie Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje. Vakare, iš Kanados ir iš Jungtinių Amerikos Valstybių, iš Europos ir iš Australijos suvažiavę ateitininkai susirinko baigiamajam banketui. Jo metu, tarp daugelio kitų, kalbėjo Toronto arkivyskupas P. F. Pocock ir dr. V. Vygantas.

Kadangi kongresas buvo skirtas idėjai, o ne organizaciniams reikalams, galima ilgiau sustoti ties jo idėjiniu turiniu ir atkartoti ryškesnes dr. A. Sužiedėlio ir dr. J. Girniaus paskaitų mintis. Dr. A. Sužiedėlis žvelgė į ateitininko kasdienišką žmogiškąja būseną, kurion tenka derinti idealus ir kuri savo vertės pajautimo atžvilgiu sunki dėl to, kad ji nebrėžia ryškios linijos tarp to, kas kilnu ir verta pastangų ir kas ne, bet iš kitos pusės suteikia galimybės save vertu paregėti pigia kaina. Laisvėje gyvenant, lengva idealą išpažinti ir todėl sunku pasijusti vertai gyvenant: patogi laisvės situacija nepateikia ryškių alternatyvų ir todėl reikia pačiam spręsti, kas ištikimybė ir taurumas, kas išdavystė ir savisauga. Tatai yra sunku kasdienybės plotmėje. Antra, ateitininko gyvenimą žymi dvilypumas: jis yra ir mažumos ir daugumos narys, jis veikia ir lietuviškoj ir amerikietiškoj visuomenėj. Principu užsiangažavęs išlaikyti ryškią ribą tarp šių dviejų visuomenių, jis turi balansuoti, derinti. Bet kompromisas ir balansavimas tarp dviejų egzistencijų duoda progos lengvai savo akyse save sutaurinti ir išvengti žvilgsnio į savo tikrąją vertę: įmanoma būti svariu mažumoj, o nuo kritikos pasislėpti daugumoje; įmanoma skelbti nepopuliarią poziciją ir taip tapti didvyriu vienoje aplinkoje, tuo pat metu surandant saugų užnugarį kitoje, ir t.t. Tuo būdu išvengiama savęs konfrontacijos, išsiderimas laimėjimas be kovos, puoselėjamos žmogiškos silpnybės. O tačiau reikia žmonių, kurie saugūs savyje ir todėl gali pripažinti klaidas; dirbti, kai niekas negiria; bandyti tai, kas nauja; tikėti tuo, kas nepopuliaru. Esame pašaukti ne heroizmu savo gyvenimą įprasminti, bet gyventi garbingai ir nelikti silpnais. Mūsų pirmasis siekis yra tvirtas žmogiškumas kasdienybėje.

Antroji ir centrinė dr. J. Girniaus paskaita tęsė pirmojoj paskaitoj pradėtą žvilgsnį į ateitininką, jungdama esamos padėties ir laiko keliamų klausimų analizę su reikalavimais, kuriuos stato ištikimybė idealui: atvirybė, kuri tik nusilenkia tikrovei, savyje slepia mirtį, o gyvenimo atvirybė nesibijo reikalavimų ir vertina kritiškai, idealu nušviesdama tai, kas yra. Pirmuoju uždaviniu buvo keltas krikščionio kultūrinis aktyvumas, kuris reikalingas norint moderniajai kultūrai suteikti krikščioniškos dvasios, "šiandien ... nėra ko baimintis kultūros laimėto savarankiškumo", — reikia "pasaulietiškai savarankišką kultūrą iš naujo susieti su religija, ją iš vidaus pašventinant paties žmogaus atsiskleidimu antgamtinei tikrovei". Dalyvaudamas kultūroj, krikščionis turi išlaikyti atitinkamą atvirumą: Kristaus apreikštoji religinė tiesa nėra varžtas, bet ir krikščioniui nesuteikia pirmumo pasaulietinėse srityse. Todėl jam privalu ne užsidaryti, o atsiverti kitiems, ne baimintis, o laisvai ieškoti sprendimų. Krikščioniškoji meilė reikalauja nė vieno žmogaus nelaikyti priešu; per ją kultūrinis atvirumas tampa ekumeniniu atvirumu. Antra, tautiškumo klausimu "svarbu išlaikyti principinį žvilgį", "įprasminti lietuviškumą savo žmogiška gelme" ir nenuslysti į vieną ar antrą kraštutinumą, tautiškumą pervertinant arba jį nuvertinant, norint pateisinti savo abejingumą ar nutautimą. Išeivijoje šis antrasis pavojus yra didesnis. Tačiau krikščioniui "svetimas ... nacionalizmas, kuris norėtų tautą stabinti. Bet lygiai svetimas ir internacionalizmas, kuris imasi tautas nuvertinti". Toliau, žvelgiant į ateitininkus kaip į organizacijos narius, pagrindiniu rūpesčiu iškyla generacinė įtampa, kuri yra natūrali, bet taip pat ir įpareigojanti: tiek vyresnieji tiek jaunesnieji negali iš anksto save laikyti teisiais; tai, kas gera vienoj ar kitoj kartoj, reikia lygiai vertinti. Jaunesniajai generacijai ypač svarbu nepakeisti vertybinio mato faktų kultu ir matyti skirtumą tarp to, kaip yra ir kaip turi būti. Kartų dialogas, jei jis atsakingai vedamas (nepamirštant jo efekto patiems jauniesiems nariams) liudija organizacijos gyvybę. "Pozityvus išsiskyrimas yra žadinantis iššūkis abiems šalims". Baigiant, keltas reikalas susirūpinti žmogiška kokybe, intelektualinės ir moralinės gelmės stoka, kuri yra ryški, bet atkakliai nutylima. "Dvasios didybė galima visais laikais, tik kita forma ... Esame šiandien reikalingi didybės, kuri slypi kasdieninėj ištikimybėj".

Ryškindamas kongreso uždavinį, Federacijos vadas dr. J. Girnius priminė, kad susibūrimų prasmė "slypi ne paradinėse demonstracijose, o susitelkime į save klausimu, kiek iš tiesų ... savo idealus vykdome tikrovėje" (Ateitis, 1965, nr. 3). šia prasme kongresą tegalima vertingi teigiamai. Nuobodžiaujančių ir pasyvių klausytojų visada atsiranda, tačiau rūpestingam ir kongreso eigai paklusniam dalyviui buvo sunku pasprukti nuo žvilgsnio į save ir kongresą palikti mintin prisikrovus vien gražiai skambančių, užliūliuojančių bendrybių. Iš tiesų, šitokių bendrybių kongrese ir nebuvo, lygiai kaip jame nebuvo ir organizacinių dienos smulkmenų, kurios gali dėmesį atitraukti nuo svarbiųjų rūpesčių. Kongreso centran pakartotinai statytas pats ateitininkas kaip žmogus, kuris dalyvauja kasdieninėj tikrovėje, bet ir ryžtasi ją idealu nušviesti ir todėl rūpinasi savo verte. Kongreso idėjinis turinys buvo vieningas, nors jokiu būdu nesiauras; suteikta proga giliam ir prasmingam žvilgsniui į save, tuo pačiu išvengiant išsiblaškymo, nes davus ryškų, bet platų atvirumo ir ištikimybės kriterijų, nepasimesta savęs vertinime tarp bendrybių ir smulkmenų. Iš tikrųjų, kongreso šūkis nebuvo vien šūkiu ir gražia fraze; jis užkabino kažką gilesnio ir konkretesnio pačiuose ateitininkuose ir išryškėjo kaip kriterijus, į kurį reikia atsižvelgti tiek save vertinant, tiek bandant išbristi iš vienos ar kitos bėdos. Tatai liudija, kad vedamoji mintis parinkta taikliai, kad idėjinis turinys buvo gerai permąstytas ir, pagaliau, kad kongreso organizacinė pusė buvo gerai sutvarkyta, čia Federacijos vado ir valdybos, o taip pat ir kongresui rengti komiteto nuopelnas.






Iš kitos pusės, kyla klausimas, kiek šis drąsus ir nuoširdus žvilgsnis, kurį siūlė ir kurį įgalino kongresas, tapo rūpesčiu, giliu rūpesčiu, kuris, Federacijos Vado žodžiais tariant, ieškotų išeities ir skatintų veiklon, siekiant įvykdyti tuos momento ir idealo reikalavimus, kuriuos išryškino dr. J. Girniaus paskaita. Aišku, atsakymą duos ateities darbai, kaip lygiai aišku, kad rūpestis ir ryžtis veiklai yra kiekvieno asmens vidinis nusistatymas, kurį iš tikrųjų gimdo ir stiprina pats asmuo. Tačiau vis tiek norisi klausti, kiek kongresas rūpesčio ir ryžties linkme pastūmėjo kiekvieną dalyvį, čia iškyla dvi mintys. Pirma, jei žvilgsnis į savas silpnybes būtinas, lygiai norisi pajusti ir savąją galią siekimus įvykdyti. Kongresas jokiu būdu nebuvo negatyvus, o tačiau jei pavyktų surasti kiek daugiau pozityviųjų pusių, tai galėtų būti savos galios liudijimu ir gal daugiau pastūmėtų veiklon, nesitenkinant vien savęs suvokimu ar savęs apkaltinimu. Antra, kongreso — ir kiekvieno draugėn suėjimo — stiprybė ta, kad vieno žmogaus rūpestis sukelia rūpestį kitame žmoguje, vieno entuziazmas uždega kitą; jei vienas geriau numato, ką ir kaip reikia daryti, jis šiuo supratimu ir išmintimi gali dalytis su kitu. Nereikia rūpintis, kiek paskaitininkas ar simposiumo dalyvis veikė klausytoją, bet kyla klausimas, kiek atrasta ir kiek duota progos, paskaitai ar simposiumui pasibaigus, susirinkti ramiame kambaryje, iškeltas mintis tęsti spontaniška diskusija, kad užsikrėstum kito rūpesčiu ir ryžtimi, kad kongreso gausias ir tikrai naujas mintis suvestumėm aiškesnėn linijon. Prieš ir po kongreso minėjom, kad jis mums duoda visą glėbį namų darbo. Gal buvo įmanoma šį darbą pradėti drauge, susirinkus pokalbiui mažesniame būryje. Kongresas duoda entuziazmo ir skatina mintį. Bet, antra vertus, neišvengiamai pilna dienotvarkė, karštis, triukšmas, ilgi sveikinimai ir t.t. mąstymą stabdo. Ne daug buvo progų pamąstyti ir su kitais pasikalbėti ramioj atmosferoj.

Septintasis kongresas dar kartą parodė, kad ateitininkija yra gyva: turime ir vieningos ir skirtingos minties, mokame organizacijon į-rašyti gausų narių būrį ar į save patraukti kitų dėmesį. Tačiau jis taip pat prašė nesidžiaugti skaičiumi, jei sąžinė nėra jautri kokybei.