LIETUVOS MIŠKAI XVI AMŽIUJE Spausdinti
PIETINĖ LIETUVA Grigaliaus Valavičiaus 1559 metų Lietuvos girių aprašyme, 400 metų (1559-1959) sukakčiai paminėti. Redagavo Vincas Žemaitis. Lietuvos Miškininkų Sąjungos Išeivijoje leidinys nr. 3. Čikaga, 1964. 253 psl.

Šis sutelktinis veikalas atsirado miškininko V. Žemaičio iniciatyva bei pastangomis atkreipti daugiau dėmesio į pietinės Lietuvos praeitį, kuri mūsų istorijoje esanti labiausiai apleista. Kaip redaktoriaus ir leidėjų žodyje sakoma, šio leidinio redaktoriui buvo ilgų metų galvosūkis, kaip šią spragą nors kiek užtaisyti. Ši problema savaime išsisprendė, kai buvo "atrastas ir atkastas, pamirštas ir apleistas tolimos praeities 'Revizija pušč'... šaltinis. Tai G. Valavičiaus Lietuvos senovės girių ir žvėrių takų aprašymas, kuris nagrinėjamas darėsi vis platesne ir gilesne mokslo žinių srove ..." (13 psl.).

G. Valavičiaus, Mscibovo seniūno, Lietuvos girių aprašymas nėra jokia specialiai paruošta istorinė studija ar atsiminimai - memuarai. Tai tik valdininko pranešimas valstybinių miškų inventorizacijos reikalui, kurį jam buvo paliepęs Didysis Lietuvos Kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas 1558 m. Savo uždavinį G. Valavičius atliko pats, ne per tarpininkus, apvažinėdamas visus jam pavestus girių plotus, nes buvo reikalas nustatyti ribas tarp valstybinių ir privatinių nuosavybių, o taip pat medžiojamų žvėrių vietoves bei jų kilnojimosi — perėjimo takus. Žymėdamas ribas, jis turėjo remtis geografinėmis vietovėmis. Todėl apsčiai duoda gyvenamų vietų, upių bei ežerų vardų. Kur aptikęs piktnaudžiavimų, jis nesivaržo juos kelti aikštėn, net pavardėmis žymėdamas žalingus girioms ir žvėrims asmenis. Žinias jis rinko tiesiog iš žmonių ir administracijos valdininkų, stengdamasis nurodyti atstumus, kelių kryptis ir aprašomų miškų bei vandenų plotus.

Laimingu būdu išlikęs, tas jo aprašymas šiandien, po keturių šimtų metų, yra gyvas liudininkas Lietuvos istorijai ne tik kitados ošu-sių paslaptingų miškų, bet ir lietuvio įmintų pėdsakų dabartinėje Lietuvos žemėje ir tose žemėse, kurias lietuvis amžių tėkmėje prarado. Valavičiaus Lietuvos girių aprašymą iš archyvų dulkių pasaulio švieson iškėlė rusų įsteigtoji Vilniaus Archeografinė Komisija, jį išspausdindama Vilniuje 1867 m. Spaudai jį parengė Centrinio Archyvo viršininkas ir jo pagalbininkai. Ar laikas ir leidėjai originalą yra kiek pakeitę, nežinoma. Veikalas yra parašytas senąja slavų kalba.

Pradėjęs   nuo  pietinio  Pripetės kranto esančių girių, Valavičius iki Gardino aprašo 28 girias, kurioms skirta 33 puslapiai, o toliau į šiaurę — Panemunėmis ir Sūduvoje — aprašo 12 girių, kurioms skirta 29 pusi. "Pietinės Lietuvos" redaktoriui V. Žemaičiui labiausiai rūpėjo antroji dalis, kurios plotuose senovėje gyveno sūduviai (jotvingiai). Imdamasis nelengvo vertimo darbo, pirmąją dalį jis išvertė sutrumpinęs, o antrąją — ištisai, kruopščiai pridėdamas savo paaiškinimus. Tai jam ir asmeniškai yra arčiau širdies, nes didelę jų dalį pats ištyrinėjo ir yra jas administravęs.
Miškininkas V. žemaitis nepasitenkino vien išvertęs tą Valavičiaus aprašymą. Jis ten įžvelgė daugiau, negu formalų valdininko pranešimą. Jis pajuto ten alsuojančią lietuvišką dvasią, girių paunksnėse pastebėjo laiko dulkėmis apneštus lietuvio pėdsakus. Jis pasiryžo praplėsti etnografinius ir istorinius buvusių lietuviškų žemių akiračius. Tam reikalui jis pasikvietė talkininkus specialistus aptarti miškų ekonominei reikšmei ir jų naikinimui, ano meto miškų tvarkymo įstatymams ir vandenų bei sausumų vietovardžiams.

Pirmąją "Pietų Lietuvos" veikalo dalį sudaro tų talkininkų straipsniai: Grigaliaus Valavičiaus Girių Revizija ir Lietuvos didžiųjų girių sunykimo priežastys — prof. Z. Ivinskis; Svarbesni duomenys Grigo Valavičiaus 1559 metų veikale — V. žemaitis; Miškų ūkis XVI šimtmečio Lietuvos valstybės įstatymuose — J. Dainauskas; šešioliktojo šimtmečio Pietinės Lietuvos upių ir ežerų vardai — prof. St. Kolupaila; Kryžiuočių keliai per Sūduvą — prof. J. Totoraitis; Jotva-Sūduva. Trumpa istoriniai geografinė ir kalbinė apybraiža ir vietovardžiai — p. Būtėnas. Be to, prof. J. Kuprionio pratarmė ir labai gera Algirdo žemaičio turinio apžvalga anglų kalba. Tai apima 98 puslapius.
Antrąją dalį sudaro trys skyriai: 28 girių aprašymo  santrauka  su pastabom (100-116 p.p.), 12 likusių girių aprašymo vertimas su pastabom ir paaiškinimais (117 -173 p.p.) ir priedai, kuriuose telpa santrumpų ir knygos rėmėjų sąrašas, žemėlapiai su jų paaiškinimais ir reprodukcija G. Valavičiaus 1559 m. veikalo, išleisto Vilniuje 1867 m. (177 - 253 p.p., iš kurių reprodukcija apima 62 puslapius).

Tenka pasidžiaugti ir padėkoti redaktoriui bei vertėjui ir Lietuvos Miškininkų Sąjungai Išeivijoje už pastangas prisidėti prie Lietuvos praeities tyrinėjimo mozaikos savu akmenėliu, šio veikalo didžiausioji vertė yra parūpinimas Valavičiaus girių aprašymo vertimo. Tai bešališkas ir labai autentiškas šaltinis patvirtinti lietuvių geografinėms ir etnografinėms sienoms 400 metų amžiaus dokumentu, kuris remiasi dar senesne praeitimi.

Einant prie nedėkingų recenzento pareigų, tenka pasakyti vienas kitas žodis aplamai apie veikalą. Visai neabejoju geriausiais redaktoriaus norais padaryti turinio atžvilgiu veikalą tobulu. Tačiau tai nelengvas uždavinys sutelktiniame kelių autorių darbe. Tiek daug darbo įdėjęs į veikalo paruošimą, redaktorius, mano supratimu, turėjo būti griežtesnis ir nė kiek nesivaržydamas išravėti tų pačių dalykų kartojimą beveik kiekviename straipsnyje ir nereikalingas tuščias, neva patriotiškas, frazes bei verkšlenimus dėl sunykusių girių. Tą patį receptą galėjo pritaikyti ir sau gausybėje paaiškinimų, pastabų, pastabėlių ir prie jų pridėtų postscriptų ir nota bene ... Derėjo aptvarkyti ir Dainausko straipsnį, gerokai nusidedantį rašymo ir žurnalizmo taisyklėms: iš pusšešto puslapio straipsnelio jis vienu posmu užgožė net tris ištisus puslapius!

Knygos moksliniam orumui kenkia ir nesilaikymas elementarinių dėsnių bibliografijos sąraše (172 -173 p.): nėra alfabetines tvarkos, vartojami sutrumpinimai, išleidimo datos vienur statomos prieš, kitur po išleidimo vietos. Nr. 17, pavyzdžiui, pasitenkinama tik tiek: "Dlugosz, Joannes. Opera omnia". Antra vertus, savo paaiškinimuose redaktorius kai kur įdeda visas smulkmenas (pvz. 125 p. — K. Būga. Apie lietuvių asmens vardus. Vilnius. M. Kuktos sp-vė. 1911). Santrumpų sąrašas (177 p.) apima visą puslapį smulkiu šriftu dvi kolonas. Geroką jų dalį knygoje užtinkame retai; kai kurių net nesilaikoma (pav. dab. — dabartinis — dažnai trumpinamas į dabart., 129 p.). Dažnai vartojamas "Sūduvos Suvalkijos istorijos" autoriaus vardas vienur rašomas vienaip, kitur kitaip: Totoraitis, J. Totoraitis, kun. Totoraitis, dr. Totoraitis ... Jam tikrai reikėjo pritaikyti kokią nors santrumpą. Knygoje jokiu būdu neleistinos tokios santrumpos, kaip L. Mišk. Sąjunga Iš. ar L. Mišk. S. Iš. (14, 178 p.).

Spaudos darbas nepasižymi tobulumu. Daug kur išdilęs žodžių vidurys ar galas. Puslapių numeracijos skaitmenys iškrypę, virš tuzino puslapių jų visai neturi. Titulinis lapas savo kompozicija ir raidžių parinkimu primena praėjusius šimtmečius, o dalių tituliniai lapai turi pernelyg dideles raides. Visa tai, tur būt, atsirado "taupumo" sumetimais, pasirinkus menką spaustuvėlę, kuri net savo vardo nedrįso padėti. Skurdesį kiek pridengia skoningas kietas knygos apdaras, žemėlapiai permaži ir sunkiai įžiūrimi. Paskutiniai trys visai nereikalingi. Iliustracijos, geriau sakant nuotraukos, gan gražios, bet daugelis jų tik sentimentai. Taip pat visas 15-tas puslapis.

Korektūros bei kalbos klaidų taip pat pasitaiko. Knygoje neturėtų būti nė tokių sakinių: "Lietuvos valstybinis herbas, Žygimanto Augusto, L. D. Kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus, kilime — gobeline iš antros pusės XVI-j o šimtmečio. Iš Krokuvos nuo (mano pabraukta) Hitlerio išvežtas į Kanadą ir neseniai į ten grąžintas" (16 p.). Tai parašas po paveikslu. Nelabai ten tiktų nė "žirgvaikis". Kalbos aiškumu bei sklandumu nedaug rūpinasi ir pats kalbininkas Būtėnas (plg. jo 14-kos eilučių sakinį vidury 67 psl.).

Man labai nesmagu tuos dalykus čia minėti. Jais nenoriu asmeniškai peikti uolųjį redaktorių, tik primenu, kad ateity būsimų panašių veikalų autoriai bei leidėjai būtų apdairesni.

Parinktas knygos pavadinimas — Pietinė   Lietuva  —  man  atrodo šiam veikalui perplatus. Jo turinys koncentruojasi apie Valavičiaus Lietuvos girių aprašymą, tai geriau tiktų taip ir pavadinti. Redaktoriaus noras kiek giliau pažvelgti į aisčių praeitį nedavė beveik nieko nauja, išskyrus P. Būtėno rimtas pastangas sūduvių ribas visu plotu pratęsti į pietus. Visa kita sukasi tik apie XVI a. girių aprašymą.
Redaktorius būtų atlikęs naudingesnį ir lengviau paskaitomą darbą, jeigu būtų apsiribojęs vien Valavičiaus girių aprašymo ištisu vertimu su trumpais vietovių paaiškinimais ir keleto puslapių ano meto Lietuvos gyvenimo apžvalga.

Darbą baigdamas, gal tai pajuto ir pats V. žemaitis, išleisdamas savo priedinę knygelę, pavadintą "Sūduvos praeitis", kaip "trumpą archeologinę, politiniai istorinę ir kalbinę šio krašto apybraižą", skirtą paminėti "4000 metų Sūduvai-Jotvai-Dainavai" (1964 m. Čikagos Lietuvių Literatūros Draugijos išleistas atspaudas straipsnių, išspausdintų "Naujienose"). Kiek plačiai autorius Sūduvos praeitin leidžiasi, matyti iš kelių turinio ištraukų: Ką sako archeologija ... Vikingų - variagų laikai. Slavai ir kryžiuočiai (vokiečiai) puola sūduvius-jotvingus. .. Kryžiuočiai puola lietuvius ... Kriavos aktas yra falsifikatas. Vytautas Didysis ir kova dėl Sūduvos ir Žemaitijos. Etnografinės lietuvių tautos sienos. Sūduvos kolonizacija ... Prūsai.  Zanavykai, kapsai ir kiti. Mažoji Lietuva... Sūduvos - Jotvos - Dainavos sienos. Kalbininko dr. A. Salio išvedžiojimai apie sūduvių-jot-vingų kalbą... Sūduva - Jotva -Dainava rusų caro vergijoje ... Sūduva dviejų imperialistų sandėryje. Rusų ir lenkų imperialistiniai kėslai. Politinės gairės ateičiai. — Visa tai telpa 136 mažo formato puslapiuose.

Akimis permetęs turinį, net eilinis skaitytojas gali lengvai pastebėti, kad tokiai mažai knygelei užsimota perdaug. Tarsi autorius mėgintų į riešuto lukštą sukrauti visą kupetą šieno. Dėstymas be sistemos, poleminis, užgaulus asmenims, kurių nuomonės autoriui nepatinka. Pats ilgiausias skyrelis (76 - 84 p.p.) stengiasi įrodyti prof. A. Salio neišmanymą prūsų kalboje ir politikoje. Paskui "Pietinėje Lietuvoje" dėl to imasi net atsiprašinėti (40 p.). Su Sūduvos praeitimi nieko bendra neturi kitas skyrelis: Politinės gairės ateičiai (104-118 p.p.). Visa kita liečiama tik apgraibomis. Knygelė negali patenkinti nei specialisto, nei eilinio skaitytojo.