TRYS KLAUSIMAI DVASIŠKIJAI Spausdinti


Dvasiškių ir pasauliškiu pokalbio reikalu

Studijų savaitės metu Vokietijoje lietuvių gimnazijos patalpose buvo susitikę, vysk. Pr. Braziui pageidaujant ir vadovaujant, keliolika lietuvių kunigų su keliolika katalikų pasauliškiu pasvarstyti pasauliškio vaidmens Bažnyčioje. Susitikimas, vykdytas įvairiu būdu ir net keletą kartų (rugpiūčio 6, 7, 8 ir 9 d. popietėmis), nedavė jokių vaisių: kunigai liaupsino pasauliškius, o pasauliškiai abejojo šio liaupsinimo tikrumu. Kai vienas mokytas ir patyręs dvasiškis buvo atvirai paklaustas: "Kas yra visas šis liaupsinimas — tiesa ar propaganda?", jis visų akivaizdoje, nė kiek nedvejodamas, atšovė: "Propaganda!", šio straipsnio autoriui teko irgi minėtų abejonių kelti ir todėl nevieną nuvilti. Tačiau jis nematė jokio kito kelio nuoširdžiam pokalbiui bei bendradarbiavimui kaip tik visų pirma išsiaiškinti tai, kas pasauliškius slegia ir kas jų nepasitikėjimą žadina bei palaiko. Todėl jis norėtų dabar sutraukti Hūttenfeldo pokalbio abejones į tris klausimus ir juos pateikti ne anam mažam kunigų būreliui, o dvasiški j ai apskritai ir paprašyti ją mums į šiuos klausimus įtikinamai ir išsamiai atsakyti. Autoriui atrodo, kad šie klausimai yra bendri visiem pasauliškiam visų kraštų bei tautų. Ar tad netiksliau būtų visų pirma sueiti pokalbio pagrindų reikalu, o tik paskui leistis į kasdienos darbus? Einant priešinga linkme, nepasitikėjimas rusens, ir tasai didysis Bažnyčios užuomojis pažadinti bažnytinę pasauiiškiu sąmonę bei veiklą liks ir toliau bergždžias, šiuo tad straipsniu autorius ir mėgina pradėti pokalbį su dvasiškiais — visų pirma klausimais, kurie šiuo metu mus ypač drumsčia.

1. Istorinis klausimas
Pasauiiškiu liaupsinimas iš dvasiškių pusės prasideda neįprastu pasauiiškiu reikšmės Bažnyčioje gyrimu: pasauiiškiu apaštalavimas esąs "krikščioniškosios kultūros pagrindų  gelbėjimas", "Apvaizdos duota Bažnyčiai pagalba", "šventosios Dvasios pašaukta" į gyvenimą; pasauliečiai esą "Dievo tauta", kurioje įsišakniję laikosi visi luomai ir visos pareigos. Šiam gyriui paremti dvasiški j a šaukiasi iš vienos pusės Šventojo Rašto, iš kitos — sakramentinio pasauliečių pobūdžio. Didžiu pamėgimu šiandien kartojama šv. Petro pirmojo laiško vieta, kur apaštalas kalba apie krikščionis kaip apie gyvus akmenis, kurie statomi ant Kristaus; kaip apie dvasinius namus, šventą kunigystę dvasinėms aukoms aukoti, vadindamas juos išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta, Dievo tauta (plg. 1 Petr. 2, 4-10). Pagrindas šitokiam pasauiiškiu vertinimui esą du sakramentai: Krikštas ir Sutvirtinimas, kuriuodu įjungia žmogų į mistinį Kristaus Kūną ir padarą jį atsakingu šio Kūno nariu. Jau tik todėl, kad pasauliškis yra pakrikštytas ir sutvirtintas, jis esąs pašauktas veikliai dirbti Dievo Karalystėje, čia prisimenami dar ir šv. Augustino žodžiai, pasakyti šv. Jono evangelijos aiškinimuose, esą kiekvienas tėvas einąs savo šeimoje "bažnytines ir tiesiog vyskupiškas pareigas", jei jis savuosius paragina,  pamoko,  padrąsina ir įspėja (plg. 51, nr. 13). Prisimenama taip pat ir tasai vispusiškas pasauliškių vaidmuo ankstyvojoje krikščionijoje, trukęs maždaug tris šimtus metų, kada apaštalavimas tarp stabmeldžių buvo beveik vienų pasauliškių vykdomas. — Tai, trumpai sutraukus, pasauliškių apaštalavimo pagrindai, randami tiek sakramentiniame pasauliškių pašventime, tiek Šventajame Rašte, tiek Bažnyčios tradicijoje. Pasauliškių pakvietimas apaštalauti kyląs tad iš visos bažnytinės sąrangos. Todėl ir atsiliepimas į šį pakvietimą turėtų būti džiaugsmingas, eiklus ir kūrybiškas. Kur čia galėtų rasti vietos abejonės ir nepasitikėjimas?

Tačiau visa ši pasauliškių apaštalavimo teologija mūsų kaip tik neįtikina. Jeigu pasauliškių apaštalavimas yra taip tvirtai pagrįstas (dviem sakramentais, Šv. Raštu, tradicija!), jeigu jis kyla iš pačios bažnytinės sąrangos, tai kaip tai galėjo įvykti, kad pusantro tūkstančio metų pasauliškiai buvo, Y. M. Congaro žodžiais tariant, "neveikli masė, ant kurios buvo uždėta suhierarchinta organizacija, arba išganymo administracijos aparatas" (Etudes, 1948, Nr. 1, p. 48); kad jie buvo "tarsi medžiaga, kurią lietė hierarchijos veikimas" (t. p.); kad jų pareigos išsisėmė, kaip šiandien juokais, bet prasmingai sakoma, būti laimina-miem ir kerpamiem kaip avelės (Ed. Le Roy)? Argi tie šv. Rašto žodžiai, kuriais šiandien pasauliškių vieta Bažnyčioje taip primygtinai grindžiama, nebuvo žinomi dvasiškiam ir seniau? Argi dvasiškiai nežinojo, kad pasauliškiai yra krikštyti ir sutvirtinti? Argi jie neskaitė šv. Augustino ir kitų Bažnyčios Tėvų raštų apie vyskupiškas pasauliečių pareigas šeimoje bei visuomenėje? Kas buvo anas visas penkiolika šimtų metų trukęs pasauliškių nustūmimas į hierarchijos objekto vietą: nesusipratimas, klaida, blogybė? Vokiečių katalikų teologas ir istorikas prof. H. Jedin (Bonnoje) įspėja nevadinti viso to klystkeliu (Fehlentwicklung), nes kas buvo klystkelis, o kas tikras kelias esą galėsime išspręsti tik Bažnyčios istorijos pabaigoje, t. y. pasaulio pabaigoje. Tai tiesa. Tačiau ši tiesa tinka visam Bažnyčios gyvenimui: net Rytų schizmos ar Vakarų reformacijos atžvilgiu šiandien negalime tikrai pasakyti, kaip jos atrodys pasaulio pabaigoje: kaip klystkeliai ar kaip istorinės būtinybės, apvaliusios krikščioniją. Taip pat šiandien negalime išspręsti, ar mūsų daromos pakaitos liturgijoje (gimtosios kalbos įvedimas), istorijos mastu vertinant, nepasirodys esančios nelemtingos. Sprendimų perkėlimas į pasaulio pabaigą iš tikro nieko neišsprendžia. Greičiau viską sureliatyvina.

šiandien pasauliškiai turi teisės ir net pareigos, nelaukdami pasaulio galo, klausti, ką rerkė ana penkiolika šimtmečių trukusi jų tyla. Juk dabar dvasiškija stengiami pasauliškius įsąmoninti, kad šie nešioja savyje karališkąją kunigystę ir esą šventoji tauta. Ši sąmonė pasauliškiam yra būtina, kad jie galėtų būti tikrai vertingais Kristaus Kūno nariais. Tačiau prie šios sąmonės priklauso ir pasiaiškinimas, kodė jie ilgus, labai ilgus amžius nežinojo toki esą ir nebuvo tokiais iš dvasiškių pusės laikomi. Kas ir kodėl pridengė šį sakramentinį pasauliškių kilnumą? Klausimas yra būtinas ir neapeinamas. Nuo jo priklausys, ar pasauliškiai tikrai pasijaus esą nepakeičiami Kristaus Kūno nariai ar toliau liks tik hierarchijos veikimo medžiaga.
Pats klausimas, trumpai suglaustas, galima šitaip išreikšti: ar pasauliečių pakvietimas apaštalauti yra dogmatinio ar grynai istorinio pobūdžio? Kitaip sakant, ar dabartinės dvasiškių pastangos įsąmoninti pasauliškius glūdi pačiuose Krikščionybės pagrinduose, ar visa tai yra tik mūsų laiko reikalas? Pasauliškiai čia yra suglumę, nes jie atsidūrė savotiškos priešginybės akivaizdoje. Anas jų liaupsinimas, pasiremiant sakramentais, šv. Raštu ir tradicija, lyg ir rodytų, kad pasauliškių veikla Bažnyčioje yra dogmatinio pobūdžio, vadinasi, negali būti paneigta, pakeista, pridengta, nustumta į šalį, nepažeidžiant pačių Krikščionybės pagrindų. Bet šiuo atveju ana penkiolikos šimtmečių pasauliškių tyla reikštų didžiulį klystkelį, kurį pati dvasiškija pradėjo, juo ėjo ir todėl pasauliškių mases pralaimėjo. Iš kitos pusės pasauliečių veiklos grindimas atrodo esąs grynai istorinis: Bažnyčia esą išaugusi ir išsiplėtusi, o dvasiškių skaičius atitinkamai nedidėjąs, todėl dabar reikią pasauliškių bendradarbiavimo, nes dvasiškių nepakanką... O jeigu jų pakaktų? Jeigu jų būtų proporcingai tiek, kiek yra buvę viduriniais amžiais? Ar tada pasauliečiai būtų kviečiami apaštalauti? šio klausimo svarba padidėja, kai girdime sakant, esą pasauliečių veikla reikalinga todėl, kad moderniame pasaulyje Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės ir kad todėl pasauliečių sąjūdis turįs atstoti tai, kas anksčiau buvo vykdoma valstybinėmis priemonėmis. Susidaro įspūdis, kad pasauliečiai turį pakeisti dvasiškių prarastą politinę galią (brachium saeculare). O jeigu ši galia nebūtų buvusi prarasta? Jeigu popiežius ir šiandien turėtų savo tikrovinę — ne tik grynai simbolinę — valstybę? Ar būtu Įmanomas bažnytinėje valstybėje pasauliškių apaštalavimas; valstybėje, kur visi valdininkai yra buvę dvasiškiai ir kur — kaip tik todėl — plyšys tarp dvasiškių ir pasauliškių yra buvęs pats didžiausias? Visi šie dalykai yra ne dogmatinio, o istorinio pobūdžio. Jie yra praeinantieji; jie gali būti vienaip ar kitaip keičiami, neigiami, pertvarkomi. Tai priklauso nuo hierarchijos nusistatymo, kaip ji supranta laiko dvasią, šiuo atveju ana penkiolikos šimtmečių pasauliškių tyla būtų grynai istorinė apraiška, tokios pat vertės, kaip ir visos kitos istorinės apraiškos.

Šiuo atveju tačiau ir pasauliečių apaštalavimas būtų tiktai istorinis dalykas: šiandien raginamas bei giriamas, rytoj stabdomas ir net sulaikomas. Tai priklausytų nuo hierarchijos nuotaikos, nuo bendros linkmės, nuo dvasiškių skaičiaus bei pajėgumo. Todėl pasauliškiai ir nori žinoti, kas yra dabartinis jų vaidmens pabrėžimas, įsąmoninimas, gyrimas: dogmatinė tiesa, galiojanti visiem amžiam ir visom tautom; ar istorinis reikalas, praeinąs ir todėl aprėžtas tiek savo verte, tiek savo prasme? Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys ir tai, kaip pasauliškiai pergyvens aną visą, dabar taip dažnai girdimą jų liaupsinimą (šventoji tauta, karaliai, pranašai...! !! ). Bažnyčios istorija atsakymo į šį klausimą neduoda: tris šimtus metų pasauliškiai yra buvę iš tikro šventoji tauta ir nešioje karališkąją kunigystę. Paskui penkiolika šimtų metų jie buvo lik medžiaga hierarchijos veikimui. Dabar vėl mėginama juos paversti pranašais bei karaliais. Kas apsprendžia pasauliškių vietą bei vaidmenį Bažnyčioje: pati Bažnyčios sąranga ar dvasiškijos istorinis nusistatymas?

2. Esminis klausimas
Atsakymas į istorinį klausimą siejasi su esminiu klausimu, kurį būtų galima šitaip išreikšti: kame glūdi pasauliškių apaštalavimo šaltinis — Krikšto bei Sutvirtinimo Įima dar pridėti ir Moterystę) sakramentuose ar hierarchijos pa-vedime? Kad, sakysime, vyskupas gali tik pakrikštytam žmogui pavesti pareigų Bažnyčioje, yra savaime aišku. Stabmeldžio joks vyskupas negali Įgalioti mokyti Krikščionybės tiesų, net jeigu šis stabmeldis ir būtų baigęs teologijos fakultetą katalikų Louvaino universitete. Krikštas yra pagrindas kiikščionirkajai būsenai ir tuo pačiu bet kokiai pareigai Bažnyčioje. Jis tad yra pagrindas ir apaštalavimui. Bet ar jis yra apaštalavimo šaltinis? Tai yra: ar pakrikštytas žmogus savaime — ir be hierarchijos pavedimo — gali ir turi apaštalauti?
Visuose dvasiškių pasisakymuose girdime kalbant apie Krikšto bei Sutvirtinimo sakramentus, iš kurių plaukiąs reikalas ir pareiga pasauliškiam eiti kunigų, pranašų ir karalių pareigas. Atrodytų tad, kad šiedu sakramentai yra pasauliškių apaštalavimo šaltinis ir kad hierarchijos pavedimas ar nepavedimas čia lemiančios reikšmės neturi. Iš kitos tačiau pusės girdime taip pat primygtinai kartojant, kad tiktai vienas vienintelis hierarchijos apaštalavimas remiasi dieviškąja teise ir kad todėl pasauliškių apaštalavimas yra pajungtas hierarchijos apaštalavimui; pasauliškių apaštalavimas niekad negalįs būti vykdomas nepriklausomai nuo hierarchijos apaštalavimo. Dar daugiau: net teigiama, kad pasauliškių apaštalavimas esąs "įrankis hierarchijos rankose", būtent ta prasme, kokia "protingi padarai yra įrankiai Dievo rankose". Hūttenfeldo pokalbiuose šitokia pasauliškių apaštalavimo samprata buvo iš dvasiškių pusės paneigta. Tačiau kokios prasmės turi kitokios sampratos kėlimas kunigo ar net ir vyskupo lūpose, jeigu jai prieštarauja popiežiaus samprata? O pasauliškių apaštalavimas kaip "įrankis hierarchijos rankose" yra aiškiai pop. Pijaus XII pabrėžtas jo kalboje pasauliniam pasauliečių apaštalavimo kongresui 1951 metais (plg. Osser-vatore Romano 1951 spalio 15-16). Ši kalba čia kaip tik ir yra cituojama. Žinoma, dabartinis popiežius ar visuotinis susirinkimas gali pop. Pijaus XII sampratą pakeisti. Tačiau ar šis kaitaliojimas neliudytų, kad pasauliečių apaštalavimas — net jo sąvoka, o ne tik praktika — priklauso nuo hierarchijos nusistatymo? štai kodėl pasauliškiai šiandien ir nori žinoti, kas yra jų veiklos Bažnyčioje tikrasis šaltinis.

Šis noras virsta reikalu todėl, kad šiandien labai stipriai pabrėžiamas pasauliečių atsakingumas Bažnyčioje. Jeigu pasauliškiai yra sąmoningi bei atsakingi apaštalai moderniame pasaulyje, tai jie turi būti ir savarankiški, nes atsakingumas yra neįmanomas be savarankiškumo. Jeigu tačiau pasauliečių apaštalavimo šaltinis yra hierarchijos pavedimas, tai pasaulietis yra atsakingas tokiu atveju tik už jam pavesto uždavinio vienokį ar kitokį įvykdymą, bet ne už patį uždavinį; uždavinį tokiu atveju jam stato hirarchija ir todėl ji už jį atsako. Pasauliečių atsakingumas virsta tada tiktai techniniu atsakingumu: jie yra tik darbo planų braižytojai, bet ne Dievo Karalystės architektai-statytojai ... Taigi pasauliškiai vėl susiduria su savotiška priešginybe: iš vienos pusės priklausomybė nuo hierarchijos, iš kitos — atsakingumo pabrėžimas. Jų vaidmuo yra todėl sujukęs, ir jų atsakymas į dvasiškijos kvietimą labai nerangus, nes jie nežino, ką šis kvietimas reiškia.

Maišatis darosi tuo didesnė, kad pasauliškių apaštalavimas yra iš vienos pusės vaizduojamas kaip kažkokia didžiulė naujiena, iš kitos — suplakamas su krikščioniškuoju gyvenimu apskritai. Palyginus su tais penkiolika šimtmečių, kada pasauliškiai tylėjo, dabartinis jų kėlimas į karalių bei pranašų rangą, istoriškai žiūrint, yra iš tikro nepaprasta naujiena. Pasauliškiai net apsvaigsta nuo tokio aukščio! Konkretūs pavyzdžiai tačiau, kurių apsčiai randame dvasiškių pasisakymuose, tuojau prablaivo šį svaigulį. Jau esame minėję šv. Augustino žodžius, kuriais jis nurodo vyskupiškas šeimos tėvo pareigas: savuosius paraginti, įspėti, pamokyti. Bet juk tai paprastų paprasčiausios kiekvieno krikščionio (ir net kiekvieno tėvo apskritai) pareigos. Tos pačios prasmės turi ir pavyzdžiai apaštalavimui visuomenėje, moksle, mene, politikoje, ūkyje ir t.t. Apaštalauti reiškia gerai atlikti krikščioniškas pareigas ten, kur gyvenimas mus yra pastatęs. Bet jeigu taip, tada pasauliškių apaštalavimas yra ne kas kita, kaip krikščioniškasis gyvenimas apskritai. Kas krikščioniškai gyvena ir savo pareigas kasdienoje gerai atlieka, tas ir apaštalauja, nereikalaudamas jokio hierarchijos pavedimo. Tai nuostabiai gili mintis, kuri rodo, kad apaštalavimas pasauliškiui nėra kažkas pridėta, bet pats krikščioniškasis jo gyvenimas.

Tačiau ši mintis, slypinti beveik visuose konkrečiuose pavyzdžiuose, priešinasi pasauliečių apaštalavimui kaip naujienai, kuri dabar taip stipriai keliama. Nes juk ir anais ilgais pasauliškių tylos amžiais žmonės ėjo kasdienos pareigas neblogiau kaip šiandien. Ir tada jie stengėsi gyventi krikščioniškai, vadinasi, vykdė savo vyskupiškas pareigas arba apaštalavo. Ką tad naujo čia dvasiškija atrado mūsų laikais? O jeigu pasauliečių apaštalavimas dabar vis dėlto yra kažkas nauja, palyginus su anais tylos šimtmečiais, tai reikia gerai išsiaiškinti, kame glūdi ši jo naujybė ir kuo jis skiriasi nuo krikščioniškojo gyvenimo apskritai. Tai būtina tuo labiau, kad pop. Pijus XII minėtoje kalboje aiškiai pasakė: "Pašaukimas apaštalauti kreipiasi ne į visus". Vadinasi, nevisi pasauliškiai yra įpareigoti eiti apaštalų pareigas, tačiau visi yra įpareigoti gerai atlikti savo kasdienos pareigas ir krikščioniškai gyventi. Kame tad glūdi skirtumas tarp krikščioniško pareigų atlikimo ir apaštalavimo? Kas yra tie, kurie įpareigoti apaštalauti, ir tie, kurie neįpareigoti? Kas šį įpareigojimą pasauliškiam uždeda: sakramentai   ar   hierarchija? —

Taigi vėl ištisa eilė neatsakytų klausimų, kurie ieško pasauliškių apaštalavimo šaltinio bei esmės.

3. Egzistencinis klausimas
Tačiau nei istorinio ir net nei esminio klausimo išsiaiškinimas nieko mums nepadės, jeigu neatsakysime egzistencinio klausimo, būtent: kaip santykiauja pašauliškiai su dvasiškiais — kaip du luomai ar kaip dvejopi veikėjai toje pačioje Bažnyčioje? Luomas ir veikimas yra du skirtingi dalykai. Luomas yra statinė kategorija, net socialiai išskirianti jai priklausančius nuo kitų (uniforma, gyvenimo lygis, aptarnavimas ir t.t.). Luomui priklausantieji asmens gali luomo pareigų net ir neiti, jie vis tiek jame pasilieka ir nuo kitų i'siskiria. Tuo tarpu veikimas yra dinaminė kategorija. Ji pažymi žmogų ne kokiu nors socialiu ženklu, bet tuo, kad jis vykdo tame pačiame gyvenime kitokias pareigas. Kaip dinaminė kategorija veikimas yra neaiškių ribų: sunku pasakyti, kur jis prasideda ir kur jis baigiasi. Kas tad yra dvasiški-ja ryšium su pasauliškiais: luomas ar veikimas (funkcija)? Kad istoriškai ji yra ir luomas ir veikimas, tai mums visiems yra žinoma. Tačiau mes norime išsiaiškinti ne istorinį dvasiškijos pavidalą, o pačią jos esmę.

šį klausimą gali paryškinti labai konkretus santykis tarp pasauliškių ir dvasiškių mokymo srityje. Dvasiškija yra paprastai vadinama mokančiąja, o pasauliškiai
—    klausančiąja Bažnyčia. Jeigu dabar šiai sričiai pritaikysime anas dvi sąvokas (luomo ir veikimo arba funkcijos), tai santykis tarp dvasiškių ir pasauliškių atrodys šitaip. Jeigu dvasiškija yra mokantysis luomas, tai jis visados moko, o pasauliškiai visados mokosi. Jeigu dvasiškija yra mokantysis veikimas, tai ji gali mokyti, bet ji taip gali ir mokytis — ir tai iš pasauliškių. Konkretūs pavyzdžiai. Kai jaunas kunigas sako pamokslą bažnyčioje, o aš jo klausau, tai jis yra mokančioji Bažnyčia, o aš
—    klausančioji. Bet kas yra tas pat kunigas, kai jis sėdi auditorijoje ir klauso mano paskaitų apie Kristų Rytų Bažnyčioj? Kai popiežius skelbia encikliką arba sako kalbą, jis yra mokančioji Bažnyčia, o visi kiti yra klausančioji. Bet kas yra tas pat popiežius, kai jis gavėnios metu klauso pamokslų to ar kito domininkono? Kas yra popiežius, kai jis skaito pašauliškio J. Maritaino knygą apie krikščioniškąjį humanizmą arba pasauliškio M. Blondelio veikalą apie filosofinius Krikščionybės reikalus? Ar nėra Bažnyčioje taip, kaip savo metu Al. Chomiakovas buvo pasakęs: Bažnyčioje kiekvienas moko ir kiekvienas mokosi. Kai motina ar tėvas moko savo vaikus poterių ar katekizmo, jie yra mokančioji Bažnyčia, o vaikai — klausančioji. Kai tėvai pamaldų metu su vaikais klauso kunigo pamokslo ar katekizacijos, jie yra klausančioji Bažnyčia, o kunigas — mokančioji. Kai tas pat kunigas skaito vyskupo ganytojiškąjį laišką ar popiežiaus encikliką, jis yra klausančioji Bažnyčia, o vyskupas su popiežium — mokančioji. Kai vyskupas ar popiežius klauso paprasto domininkono pamokslo ar skaito pasauliškių raštus (sakysime: šv. Teresės iš Avilos, šv. Teresėlės iš Lisieux), jie yra klausančioji Bažnyčia, o pasauliškiai — mokančioji. Visi mokomės ir visi mokome — pagal tai, kaip ir kada šis veikimas yra vykdomas. Mokymas Bažnyčioje labai aiškiai prieštarauja luomo sąvokai.

Tas pat yra ir su pašventimu. Katalikų Bažnyčioje sakramentinės malonės eina per liturgini hierarchijos tarpininkavimą, išskyrus Moterystės sakramentą, kurio teikėjai yra patys jaunavedžiai, ir iš dalies Krikšto sakramentą, kurio teikėjais gali būti kiekvienas žmogus (net stabmeldis, jei krikštija Bažnyčios vardu). Tai yra viena iš pagrindinių Katalikybės tiesų. Sakramentinė Kunigystė yra žmogaus pašventimui būtina. Tačiau, čia kaip tik ir susidaro įspūdis ir net nuomonė, esą dvasiškis santykiaująs su Dievu pašventimo srityje kitaip negu pasauliškis: dvasiškis teikiąs malonių, o pasauliškis priimąs, šis įspūdis padaro, kad net ir patys dvasiškiai jaučiasi kaip "malonių luomas". Bet čia pamirštamas vienas dalykas: sakramentinė Kunigystė yra esmingai objektyvinis dalykas. Tai yra: dvasiškis yra kunigas tiktai kitam, bet niekad ne pats sau. Savęs paties savo kunigiška galia jis pašvęsti negali. Jis taip lygiai reikalingas kito kunigo tarpininkavimo kaip ir pasauliškis. Subjektyviniu tad atžvilgiu arba savo sielos pašventimo atžvilgiu nėra skirtumo tarp dvasiškio ir pasauliškio. šioje srityje dvasiškis yra taip lygiai reikalingas kito pagalbos, kaip ir kiekvienas krikščionis. Prieš Dievą visi esame vienodi, pasakyčiau: visi esame pasauliškiai, nes vis reikalingi tarpininkavimo. Popiežius čia nesudaro jokios išimties. Niekas juk negali nuodėmių pats sau atleisti.

Iš kur tad anoji luominė dvasiškijos sąmonė? Iš kur anasai užsisklendimas savyje ir atsitraukimas nuo pasauliškių? Tai klausimas, kuris pasauliškiam kelia nerimo ir kurį dvasiškija kaip tik turėtų išaiškinti. Pasauliečių pakvietimas apaštalauti niekad nebus suprastas kaip nuoširdus, jei ana luominė sąmonė dvasiškijoje ir toliau pasiliks. Jei dvasiškija ir pasauliškiai bus du luomai, tai juodu niekados nesueis nuoširdžion vienybėn. Labai galimas daiktas (istorikai čia turėtų tarti savo žodį), kad dvasiškijos virtimas luomu kaip tik ir nustūmė pasauliečius į šalį kaip žemesnio rango luomą. Betgi hierarchinė Katalikų Bažnyčios sąranga negali būti tokia, kad ji ap-sirėžtų didesne ar mažesne grupe žmonių. Hierarchija yra ne luomas, bet principas, kuris eina per visą Bažnyčią, pradedant popiežium ir baigiant šeimos tėvu. Jeigu hierarchija paverčiama luomu, tada išauga kitas luomas (pasaupasauliškių), kuris, kaip sakėme, yra tik medžiaga anam hierarchijos luomui ir todėl niekad negali būti nuoširdus šio pastarojo bendradarbis.

Luominė dvasiškijos sąmonė reikalinga mūsų dienomis ypač atidaus išsiaiškinimo dar ir todėl, kad dvasiškijos buvimas Bažnyčioje yra vadinamas — ir tai nuolatos pabrėžiant — "dieviškosios teisės institucija" (juris divini). Joks katalikas to neigti negali: sakramentinė Kunigystė yra iš tikro Kristaus įsteigta. Tai nėra istorinis padaras, bet pačios Krikščionybės išraiška. Jeigu šį dalyką čia keliame, tai tik ryšium su pasauliškiais: pabrėžiant, kad dvasiškija yra "dieviškosios teisės institucija" ir iš to išvedžiojant reikalą pasauliškiam paklusti dvasiškijai, tuojau kyla klausimas: o pasauliškiai — ar jie nėra dieviškosios teisės institucija? Ar toji "šventoji tauta" nėra paties Kristaus įsteigta? Pasauliškių vieta Bažnyčioje yra šiandien labai aukštinama, tačiau kad ji yra taip lygiai dieviška kaip ir dvasiškių vieta, apie tai nekalbama. O gal ji nėra dieviškosios teisės pobūdžio? Gal ji yra tik pozityviosios teisės padaras? Bet jeigu taip, tai grįžtame prie ano esminio klausimo, kame glūdi pasauliškių apaštalavimo šaktinis — hierarchijos valioje ar sakramentiniame pasauliškių pašventime? Jei pasauliškiai kaip Bažnyčios pradas būtų tik pozityviosios teisės pobūdžio, tai viskas tada būtų be galo reliatvvu ir laikina.

Štai kodėl mes ir norėtume žinoti, kuo mus, pasauliškius, dvasi'" kij a laiko ryšium su savimi kaip kilusia iš dieviškosios teisės? Tyla šiuo reikalu mums atrodo esanti Įtartina, nes čia mes regime pastangą, pabrėžiant dvasiškijos dieviškąjį pobūdį, nustumti pasauliškius į antraeilį rangą ir tuo būdu palaikyti ir toliau luominę sąmonę. Jei taip iš tikro būtų, tai pasauliškių abejonės būtų pagrįstos, ir Bažnyčios pastanga juos įtraukti į veiklų krikščioniškąjį gyvenimą moderniame pasaulyje reiktų jau iš anksto laikyti nepavykusia. Todėl dvasiškija ir turi atsiliepti šiuo opiu luomo klausimu, nes niekas Bažnyčios tiek neskaldo kaip klasės, privilegijos, teisės. Jos suskaldė visuomenę pasaulyje, pažadindamos grupių kovą ir galop marksistinę revoliuciją. Jos suskaldė ir bažnytinę bendruomenę istorijoje, pažadindamos reformaciją ir masių nusigrįžimą nuo Krikščionybės. Sąmoningas pasauliškis juk negali jaustis Bažnyčioje kaip antraeilis, atliekamas objektas, kaip medžiaga, kaip amžinai mokomas ir niekad neišmokomas. Todėl jis darosi abejingas. Šiandien Bažnyčiai vargu gresia kokių revoliucijų ar reformacijų pavojus. Net ir teorinių erezijų nesigirdi. Tačiau šiandien gresia visai tikras nesidomėsimo bei tylaus nusisukimo pavojus. Pasauliškiai šiandien turi pakankamai darbo savose srityse. Todėl yra labai lengva nusigręžti nuo religinių reikalų ir palikti juos vieniem dvasiškiam. Kiek autorius jaučia, šis pavojus yra labai ir labai tikras. Būtų gera, kad dvasiškija atkreiptų dėmesio į šią pasauliškių nuotaiką. Hūttenfeldo pokalbis šią nuotaiką tik sustiprino. Žinoma, visados atsiras dievobaimingų moterėlių, kurios kunigam padės šluoti ir puošti bažnyčias. Tačiau jei tuo pasauliškių apaštalavimas ir baigtųsi, būtų gaila'ano tokio gražaus rašto "De Ecclesia", kurį paruošė dabartinis Vatikano Susirinkimas.

Šie trys klausimai — istorijos, esmės ir egzistencinių santykių reikalu — yra visų mūsų (dvasiškių ir pasauliškių) dabartinis gilus rūpestis. Pasauliškių padėtis Bažnyčioje buvo nenormali. Su tuo sutinka visi. Tačiau šiai padėčiai pakeisti nepakanka gražių posakių bei citatų, nepakanka to  beveik perdėto gyriaus, kuris iš tikro gali būti pergyvenamas kaip propaganda, čia reikia atviro bei nuoširdaus pokalbio pačiais pagrindiniais klausimais. Šiandien nuolatos teigiama iš dvasiškių pusės, esą "Bažnyčia nori suaugusių žmonių, o ne vaikų, kuriuos ji turėtų globoti" (Gėrard Philips). Tai karštas ir pačių pasauliškių noras. Todėl ir susėskime prie bendro stalo kaip suaugusieji su suaugusiaisiais; susėskime išsiaiškinti ir susitarti! Pradžią darome mes, pasauliškiai, statydami eilę klausimų, kurie mums šiuo atveju visų pirma rūpi. Dabar eilė dvasiškiam šiuos klausimus mums išaiškinti. Paskui mes vėl tarsime savo žodį. Gal tuo būdu ir užsimegs pokalbis. — Šios prasmės turi ir dabartinis autoriaus straipsnis.