PIRMASIS LITERATŪROS METRAŠTIS Spausdinti
"Pirmosios pradalgės" (London, 1964; redagavo K. Barėnas) pasirodymas šių metų pradžioje, be abejo, yra džiuginantis įvykis. Ir Nidos Knygų Klubas (šiandien belikusi jeigu dar ne vienintelė, tai bent patikimiausia ir pastoviausia leidykla) yra itin girtinas užsikrovęs literatūros metraščio leidimo pareigas. Kad šio darbo suorganizuoti nesugebėjo ar nesiėmė kiekviena proga šimtu narių besididžiuojanti Lietuvių Rašytojų Draugija nėra nei suprantama, nei pateisinama. Dėl šitokio leidinio reikalingumo kažin ar bederėtų redakcijai ir leidėjams aiškintis bent poros puslapių įžangoje, nors ir pagrįstai skaitytojui primenant jo dezertyravimą, pareigą ir "lietuvišką garbę". Nemažiau iškėlimo vertas ir rašytojų draugijos apsileidimas per dvidešimtį metų.

Pirmojoje pradalgėje" dalyvauja 33 autoriai, kurių 15 duoda poezijos, gi likusieji prozos kūrinius. Visi autoriai lietuviškai visuomenei yra daugiau ar mažiau žinomi ir veik visi tur būt priklauso tai įžangoje minimai šimtinei ("O mūsų gi čia visas šimtas!") ar tik ne Lietuvių Rašytojų Draugijos narių. Priklausymas ar nepriklausymas "šimtinei", žinoma, dar nelaiduoja kūrybinės kokybės, tai ne kartą labai ryškiai metraščio puslapiuose įrodoma.

Skaitant šią stambią, 374 teksto puslapių knygą dažnai pasigendama griežtesnio redagavimo arba randamas perdidelis pasidavimas kiekybės manijai, išsakytai jau įvadiniame žodyje: "Argi mūsų skaitytojams nebūtų malonu bent kartą per metus sulaukti knygos, kurioje dalyvauja bent kelios dešimtys (mano pabraukta - A. A.) autorių".

Vietos ribotumas panašaus pobūdžio leidiniuose veik visada sudaro palankesnę dirvą poetams. Kada prozos kūrėjas, kaip taisyklė, apribojamas vienu kūriniu, kurio sudarytas įspūdis, jeigu ir laikinai, lieka nebepataisomas, poetas tokiame pat ar net mažesniame puslapių skaičiuje gali pateikti bent kelis eilėraščius ir tuo pačiu ne tik pilniau ir įvairiau save tematiškai ar formiškai atskleisti, bet ir skaitytojui sudominti ar jam įsiteikti turi daugiau galimybių.

Taigi nenuostabu, kad "Pirmojoje pradalgėje" kokybiškai vyrauja poezija. Nors, iš kitos pusės, patys stipriausieji jos atstovai metraštyje kaip sykis šiąja įvairavimo galimybe nepasinaudojo, reprezentuodamiesi vienu ilgesniu kūriniu ar fragmentais iš ilgesnio ciklo, šitokiais iškiliausiais gabalais laikyčiau: savo gimtosios žemės gelmių gyvąją dvasią užgriebusį Kazio Bradūno hegzametrinį eilėraštį "Pirmą pavasarį", Algimanto Mackaus ištraukas iš ciklo "Chapel B" (poetui tragiškai žuvus, veik kartu su metraščiu Išleisto atskira knyga) ir Liūnės Sutemos tapybiškai tirštais vaizdais imponuojančią "Liejyklos darbininko savaitę". Klasiško sukirpimo neseniai mirusio mūsų veterano poeto Kleopo Jurgelionio poema "Meilės rytas" skaitytoją žavi savo skaidrumu ar net, sakytum, jaunatviškumu, atmieštu ir džiaugsmu ir tyra melancholija.

Per paskutinį dešimtmetį periodikoje rečiau užtinkamų, o ir atskirais rinkiniais nepasirodančių poetų, Benedikto Rutkūno ir Leonardo Žitkevičiaus eilėraščių pluoštai irgi gana įdomūs, džiuginą tematikos ir formų gyvastingumu. Neseniai debiutavusios poetės Vitalija Bogutaitė ir Danguolė Sadūnaitė-Sealey teberodo ištikimybę mūzai, kaip ir nuoširdžias bei sėkmingas pastangas tobulėti.

O. B. Audronė, Balys Auginąs, Kotryna Grigaitytė, Juozas Almis Jūragis, Juozas Mikuckis, Vladas šlaitas ir Mykolas Vaitkus užpildo likusiuosius iš aštuoniasdešimties poeziją atstovaujančių puslapių.

Iš aštuoniolikos proza besireiškiančių autorių, šalia dviejų kritikos straipsnių ir dviejų literatūrinių atsiminimų pluoštų, keturiolika duoda grožinės fikcijos kūrinius, žanriškai įvairuojančius nuo poezijos prozoje iki ištraukų iš stambesnės apimties istorinio veikalo. Pastarųjų iškiliausiais laikyčiau Kazimierą Barėną, Marių Katiliškį ir Balį Gražulį. Pirmasis savo stiprios kompozicijos novelę "Kilogramas cukraus" perduoda itin šviežiu ir pavyzdingai išlaikytu pagrindinio veikėjo požiūriu. M. Katiliškis novelėje "Gėlės žmonos gimtadieniui" parodo savo įprastiniai turtingą stilių, įžvalgumą ir žmogaus pažinimą. Balio Gražulio "Smarkuoliai", iškarpa iš lietuvių nepriklausomybinių kovų su lenkais, išsiskiria humanistiška, mūsų literatūroje gana reta, priešo tolerancija, jo žmogišku, ydomis nepersūdytu atvaizdavimu.

Įdomi, intriguojančiai, šiltai, su didele sentimentalumo doze atpasakota ir ilgiausioji rinkinyje Antano Giedriaus apysaka "Rachelė".

Jeigu Vytauto Alanto, Aloyzo Barono, Alės Rūtos ar Antano Tūlio proziniai gabalai, nors ir neparodydami jų autorių iki šiol pasiektos kokybės lygio, yra pakankamai įdomūs ir paskaitomi, tai M. Aukštaitės, J. Gailiaus, Alg. Gustaičio, P. Orintaitės ar J. Tininio rašiniai vargu pateisina savo atsiradimą šiame metraštyje. Manau, kad ne tik jų autoriai, bet ir metraščio redaktorius šiuo atveju, kaip ir poezijos kūrinius atrinkdamas, turėjo sau pasistatyti bent minimalinius kokybinius reikalavimus.

Gal būt mažiausiai skaitytojui žinomas, nespėjęs plačiau savo kūryba pasireikšti dalyvis yra Aleksandras Napoleonas Dičpetris. Jo "Aleliuja" yra surrealistiško sukirpimo abstraktus, skaitytojui veik nieko nesakantis formalistinis bandymas, įrodąs, kad jo autorius, nors ir turėdamas literatūrinį sakinį, vis dėlto nepajėgia įtikinti, jog dažnas žodis tame sakinyje yra paties autoriaus pilnai ir tiksliai suvokiamas.

Pagrindinis literatūros metraščio uždavinys turėtų būti galimai teisingesnio mūsų kūrybinio veido atvaizdavimas, šito siekiant pageidautina nevengti užangažuoti naujų, nors ir "šimtinei" nepriklausančių vardų. Pavarčiusi mūsų periodinę spaudą, redakcija jų galėtų surasti. Pageidautina daugiau vertinimų ar recenzijų, duodančių pilnesnį mūsų literatūrinio gyvenimo vaizdą. Dr. Jono Griniaus "J. Gliaudos šviesuoliai šikšnosparnių soste" kaip tik ir yra tokios rūšies darbas. (J. Kuzmickio straipsnis apie Vienažindžio lyriką yra kiek gimnazistiškai-referatiško pobūdžio). Būtų pageidautina ir daugiau literatūrinių atsiminimų apie mūsų kultūros kūrėjus, atpasakotų juos pažinusių amžininkų lūpomis, šioje knygoje Pulgis Andriušis nupiešia itin gyvą ir įdomų režisieriaus R. Juknevičiaus  paveikslą, gi Juozas švaistas atskleidžia keletą šakotos Vaižganto asmenybės bruožų.

Baigdamas norėčiau dar kartą pabrėžti, kad metraščio pasirodymas yra tikrai džiugi ir sveikintina pastanga. Belieka tik, kad Nida savo užsimojimą tesėtų. Kiek žinau, ir skaitytojai savo susidomėjimą metraščiu parodė ir, manau, ateityje rodys. Belieka tik norėti, kad tas mūsų literatūrinio gyvenimo veidrodis būtų tikresnis ir pilnesnis.