JUOZUI KĖKŠTUI 50 METŲ Spausdinti
šį rudenį suėjo 50 metų Juozui Kėkštui, vienam pačių žymiųjų mūsų vidurinės kartos poetų, žmogui, kurio gyvenimas visuomet priminė revoliucinio žygio vėliavą, nors kruviną ir sudraskytą, bet išdidžiai plevėsuojančią ilgus metus sapnuotos išsivadavimo aušros fone. Savo likimo tragiką ir asmenybės spalvingumu Kėkštas neturi sau lygaus mūsų literatūros istorijoje. Likimas jam niekad nebuvo palankus. Nuo pat ankstyvos jaunystės ištvermingai kovojęs už žmogaus išsilaisvinimo iliuziją, už tai, kad, Borutos žodžiais tariant, pasaulis visiems būtų laisvi namai ir dangaus skliautai — pastogė, pats amžinai paliko žmogum be namų, žmogum be tėvynės. Namai jam buvo Lukiškių kalėjimas, Kartūzų Berezos ir Vietlago koncentracijos stovyklos; dangaus skliautų pastogę, kareivio ir klajūno prieglobstį, jam teikė Monte Cassino padangė ir Argentinos savanų žvaigždės.

Juozas Kėkštas yra bene vienintelis autentiškas revoliucinės lietuvių poezijos atstovas, išsaugojęs savo kūrybinę nepriklausomybę, nepasidavęs jokiai režimo prievartai, jokiai generalinei linijai, neišdavęs kovos draugų, ištikimai pasilikdamas, jo paties žodžiais tariant, vis toje pačioje barikadų pusėje.

Gimęs 1915 Taškente, Juozas Kėkštas mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir Varšuvos Wolna Wszechnica universitete. Buvo susijęs su komunistais ir keliais atvejais sėdėjo kalėjime. Sovietų armijoms užėmus Vilniaus kraštą, dirbo Vileikos liaudies švietimo įstaigoje; neilgai trukus buvo apkaltintas kontrrevoliucine veikla, nuteistas 8 metams priverčiamųjų darbų stovyklos ir išvežtas į Kirovo sritį. 1942 m., kaip Lenkijos pilietis, Kėkštas stojo Į gen. Anderso armiją, su kuria pasiekė Egiptą. Iškeltas Italijoje, dalyvavo Taranto ir Monte Cassino mūšiuose. Po karo gyveno Romoje. Iš čia emigravo į Argentiną, kur dirbo prie kelių statybos. 1957 m., netekęs sveikatos, grįžo į Lenkiją.

Juozo Kėkšto literatūrinės veiklos pradžia siekia gimnazijos laikus. Pirmąją eilėraščių knygą Toks gyvenimas paskelbė 1938. Ją sekė (po 8 metų pertraukos) Rudens dugnu ir Staigaus horizonto rinkiniai (1946), sekančiais metais išleisti bendru Diena naktin pavadinimu. 1948 paruošė J. Slowackio Mano palikimo vertimą. 1951 dalyvavo manifestacinėje naujausios poezijos antologijoje Žemė ir išleidą eilėraščių ciklą Ramybė man. 1953 sudarė rinktinę savo poezijos knygą Etapai, apimančią visus ligi tol paskelbtus rinkinius. 1955 išvertė ir suredagavo Cz. Milosz poezijos rinktinę Epochos sąmoningumo poezija. Vilniuje 1964 išėjo jo poezijos rinktinė Lyrika.

Argentinos laikotarpyje Kėkštas daug prisidėjo prie Literatūros Lankų žurnalo suorganizavimo ir išleidimo. Šalia dalyvavimo žurnalo redakciniame kolektyve ir jame paskelbtos poezijos, straipsnių etc, ypač pažymėtinas jo atliktas puikus šio leidinio sulaužymas.

Kėkštas turi savitą vietą lietuvių poezijoje, kurią jis praturtino nauja, dinamiška tikrovės vizija ir kietu, vyrišku emocingumu. Veltui šiandieninėje pavergtojoje Lietuvoje Lenino premijos laureatas Edu ardas Mieželaitis bando pakartotinai atrasti tą žmogų, kuris yra gyvas Kėkšto poezijoje ir kurį Kėkštas išsakė savuoju laisvės credo ("Manąjį credo sudaro trys didžiosios laisvės: laisva Tauta, laisvas žmogus, laisva Kūryba").

Pirmuosius poetinius žingsnius Kėkštas žengė revoliucinio romantizmo idėjų poveikyje. Tatai aiškiai liudija rinkinio "Toks gyvenimas" eilėraščiai. Ilgainiui jo revoliucinis romantizmas virto revoliuciniu humanizmu. Rūstaus urbanistinio peizažo fone besiblaškančio žmogaus socialinio išsilaisvinimo šauksmą pakeitė kone metafizinio išsivadavi mo ilgesys, kurį vargu bebūtų įmanoma socialiniais terminais išreikšti: humanisto ilgesys visuomet yra daugiau negu bet kuri politinė ar socialinė doktrina galėtų pasiūlyti.

Beieškant tinkamo žodžio pabaigai, man prisiminė revoliucinio romantizmo poezijoje dažnai sutinkamas žibinto ir nakties motyvas, simbolizuojąs idealisto kovą dėl šviesesnio gyvenimo. Tokiu idealistu kovotoju mes laikome Juozą Kėkštą, tiek žmogų, tiek poetą: ilgų ir kūrybingų metų!