|
|
KRIKŠČIONYBE IR FILOSOFIJA |
|
|
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
Pratartis
Šio straipsnio1 uždavinys yra ne krikščio-ninti filosofiją ar filosofinti krikščionybę, o pasvarstyti tąjį santykį, kuris esmingai mezgasi tarp dviejų gyvenimo apraiškų: tarp filosofinio mąstymo ir krikščioniškojo tikėjimo. Juk filosofija yra daug senesnė negu krikščionybė. Kai Geroji Naujiena pradėjo sklisti Viduržemio jūros pakrantėse, šių pakrančių tautos jau buvo filosofavusios mažiausia penketą šimtų metų. Dar daugiau: filosofija šiom tautom reiškė ne tik protinį užsiėmimą, bet kartu ir gyvenimo būdą. Kaip tad pažiūrėjo krikščionybė kaip gyvenimo būdas (ji tokia pirmoje eilėje ir yra!) į filosofiją irgi kaip į gyvenimo būdą? Iš paviršiaus atrodo, kad šis klausimas esąs jau seniai išspręstas. Juk argi ne Bažnyčia perėmė filosofiją iš senovės, ją toliau ugdė, tobulino ir taip įtvirtino Vakarų sąmonėje, kad be jos šiandien yra neįmanomas joks gilesnis pažinimas? Argi ne Bažnyčia pavertė filosofiją nepakeičiama kultūros dalimi, be kurios dabar neapsieina jokia tauta? Maždaug pusantro tūkstančio metų krikščionybė yra buvusi tikras filosofijos prieglobstis.
Iš kitos tačiau pusės, kai filosofija naujaisiais laikais pradėjo laisvintis iš šio prieglobsčio, tai nustebusi iš tos pačios Bažnyčios patyrė, esą ji šalia tikėjimo neturinti nei prasmės, nei todėl pagrindo būti. Filosofija buvo apšaukta naujojo žmogaus puikybės apraiška, istoriniu žmonijos klystkeliu, atsakingu už vėlesnes jos nelaimes bei sąmyšius. Sena priešybė tarp "pažinimo medžio" ir "gyvybės medžio" (plg. Pr. 2, 9) iš naujo prasiveržė filosofijos ir krikščionybės santykyje visu atkaklumu. Savarankišku keliu eiti ir savarankišką gyvenimą vesti pasiryžusi naujųjų laikų filosofija buvo suprasta kaip moderninis rojaus žalčio gundymas "būsite kaip dievai, pažįstą gera ir pikta" (Pr. 3, 5). Ilgaamžis prieglobstis virto skaudžiu barniu' pasibaigusiu tuo, kad filosofija paliko Bažnyčią ir iškeliavo į pasaulį.
Ką reiškia šis kivirčas: naują žmonijos kelią ar tik sūnaus palaidūno dalią, kurią jis išeikvos, pats suskurs ir todėl susigraužęs bei gailėdamasis grįš į paliktus namus?
Šiam kivirčui — jo prasmei bei reikšmei — suvokti reikia nuolatos turėti prieš akis vieną dalyką: krikščionybė žiūri į filosofiją tik ryšium su tikėjimu. Kitaip sakant, jos žvilgis į filosofijos ir tikėjimo santykį yra vertinimas. Krikščionybei ne tai svarbu, kas yra filosofija pati savyje, bet tai, kokios vertės ji turi tikėjimui. Net ir tada, kai filosofija ir tikėjimas yra pripažįstami kaip dvi pažinimo formos, šis vertinamasis žvilgis neišnyksta; net ir šiuo atveju vertės matas yra tuč tuojau pritaikomas: filosofija esanti parengiamasis, įvedamasis, vadinasi, netobulas, o tikėjimas — atbaigiamasis, galutinis, vadinasi tobulas pažinimo būdas, Filosofija žmogiškąjį pažinimą tik atverianti, tik žengianti pirmuosius žingsnius tarsi vaikščioti pradedąs vaikas. Tvirtai pažinimo keliu einąs tiktai tikėjimas, todėl tik jis vienintelis pasiekiąs pažinimo atbaigą tiesioginiame Dievo regėjime. Krikščionybė, pirmoje eilėje katalikybė, niekad nėra perskyrusi filosofijos ir tikėjimo. Šiuodu pažinimo būdai sudarą vienetą. Tačiau tarp jų tvylo vertės bedugnė: filosofija nesanti vertybė savyje; ji esanti palenkta tikėjimui. Kol ji šį savo vaidmenį suvokia ir vykdo, tol yra Bažnyčios globojama ir mylima. Bet kai tik ji panori tapti vertybe savyje ir todėl augti savarankiškai, ji pradeda būti nemėgiama ir net ujama.
Būtų klaida šį vertės žvilgį ir iš jo kylantį kivirčą laikyti tik istoriniu ir todėl jau praėjusiu. Krikščionybė ir filosofija šiandien gyvena tokią pat įtampą, kaip ir seniau. Tik ši įtampa yra virtusi mandagesne: nesikoliojama iš abiejų pusių.- Be to, filosofija šiandien kuriasi be atodairos į Bažnyčią ir visiškai šalia jos. Bažnyčia šios filosofijos apskritai nepažįsta ir net nelabai ja domisi. Todėl ir barnis atrodo aprimęs. Bet kai tik krikščionybė pamėgina susitikti su filosofija ir sueiti su ja pokalbio, ana įtampa įsiliepsnoja visu kaitrumu, nors ir mandagiai. Tai matyti, sakysime, kad ir iš bendro kurso, pavadinto "Mąstymas ir tikėjimas", kurį laisvame Berlyno universitete 1963-64 m. žiemos semestrą skaitė evangelikų teologas H. Gollwitzeris ir ateistas filosofas W. Wei-schedelis: vieną valandą vienas, antrą valandą čia pat kitas, prieš tai davę vienas kitam pasiskaityti savo raštu paruoštas paskaitas. Kursas susilaukė didelio dėmesio tiek studentijoje, tiek plačioje visuomenėje.3 Po ketvertos mėnesių bendrų pastangų nebuvo prieita jokios vienybės.
Kas tad šiandien mano, esą filosofija ir krikščionybė yra padavusios viena kitai ranką, esą tikėjimas ir filosofavimas yra suėję sutar-tinėn, tas serga trumparegyste. Šio straipsnio uždavinys todėl ir yra iš naujo kelti krikščionybės ir filosofijos santykį ir mėginti suvokti jo esmę. Šiam reikalui visų pirma panagrinėsime pradinį krikščionybės atoveikį filosofijai, o paskui spręsime klausimą, ar šis atoveikis yra laiko sąlygojamas ar esminis ir todėl nuolatinis.
1. Neigiamasis atoveikis
Iš filosofijos ir kartu Bažnyčios istorijos žinome, kad pirmasis krikščionybės atoveikis senovinei filosofijai buvo ryškiai neigiamas. Asi-rijoje, upės Tigro srityje gimęs, tačiau graikiškai rašęs Tatjanas (II a.) Rytuose ir lotyniškai rašęs afrikietis Tertulijonas (g. 150-160 m.) Vakaruose yra žymiausi šio neigiamo atoveikio atstovai. Savo dvasine sąranga ir savo mąstysena juodu yra labai skirtingu. Tačiau juodu nuostabiai sutaria viename taške, būtent: senovinė filosofija esanti bevertė Evangelijai.
Tatjano rašinys "Kalba graikuojantiems" (Logos pros Hellėnas, apie 170), kaip W. Krauss jį teisingai vadina, yra "vienas ištisas smerkiantis kaltinimas graikiškosios dvasios ir jos kūrybos visose srityse".4 Tatjanas neigia ne tik graikų išdidumą, jiem nurodydamas, esą jų idėjos ir įstaigos paimtos iš barbarų,5 vadinasi, neoriginalios savo kilme, bet jis puola ir graikų kultūros turinį, pirmoje eilėje filosofiją. Pajuokiančių klausimų eile Tatjanas niekina visus graikų mąstytojus: "Ką gi kilnaus jūs sukūrėte filosofijos srityje? Koks gi žymiausių jūsų filosofų nebuvo pagyrų puodas? Diogenas, garsus savo statine ir giriąsis savo susilaikymu, mirė skausmingu žarnų susisukimu, persivalgęs nevirto jūrų polipo. Aristipas, tasai filosofas purpuro apsiauste, buvo šventeiviškas pasileidėlis. Platonas su visa savo pasaulio išmintimi buvo Dionizo parduotas už pamėgimą lėbauti. O Aristotelis, kuris dieviškajai Apvaizdai nustatinėjo sienas ir laimę apibrėžė kaip tai, kas malonu, padlaižia-vo padūkėliui Aleksandrui .. . Mane ima juokas, žiūrint į tuos, kurie dar ir šiandien laikosi Aristotelio mokslo . . . Bet atmetu ir Zenoną, teigusį, esą žmonės po visuotinio pasaulio gaisro prisikelsią tų pačių buvusių užsiėmimų vykdytų. Aš juokiuos ir iš plepio Ferikido bei Pitagoro, paveldėjusiu šiojo mokslą, ir iš Platono, buvusio jo sekėju, nors kai kurie ir nenori to pripažinti" (p. 23-25). Graikų filosofai esą, pasak Tatjano, tik "triukšmadariai, bet ne mokytojai, nes tai, ko jie moko, yra nuolatiniai prieštaravimai" (t. p.). "Klausysi, ko moko Platonas, tai Epikūro mokiniai tau priešinsis staugdami; stengsies sekti Aristoteliu, tai koks nors Demokrito sekėjas tik išjuoks tave" (p. 60).
Įdomu pastebėti, kad Tatjanas pradžioje studijavo graikų filosofiją ir net buvo, kaip pats prisipažįsta, "įvestas į misterijas" (p. 66). Jis buvo tikrai tiesos ieškąs mąstytojas ir iš pagrindų tyrinėjo įvairius graikų religinius kultus. Tačiau susidūręs su krikščionybe, buvo krikščionių raštų sužavėtas ir galop įtikintas. "Jie atskleidė mano sielai Dievą, ir aš supratau, kad graikų mokslas veda į pražūtį, o barbarų (t. y. krikščionių, Mc.) mokslas šalina iš pasaulio vergiją, laisvina iš ponų ir tironų" ir visa sudeda "į vieno Valdovo" rankas (p. 67). "Pažinęs tad mūsiškių kvailybes, noriu jomis nusikratyti, kaip kad vaikai nusikrato savo išdaigomis" (p. 67). Juk krikščionių raštai, palyginus juos su graikų raštais "yra senesni (čia Tatjanas turi galvoje Senąjį Testamentą, Mc.) ir pažymėti dieviškąja šviesa" (p. 66). Vertinamasis atžvilgis Tatjano sprendimuose apie graikiškąją filosofiją yra labai ryškus: jis, atmeta šią filosofiją todėl, kad ji neturinti vertės jo tikėjimui ir todėl jo išganymui. Tikėjimas esąs vienintelis mastas; visa, kas jam prieštarauja arba neturi su juo ryšio, yra nevertinga.
Lotyniškasis neigiamo krikščionybės atoveikio filosofijai atstovas yra Tertulijonas. Šis karštakraujis afrikietis buvo teisininkas, didelis kalbėtojas, nuostabus rašytojas, kurio kalba yra turėjusi didžiulės įtakos lotyniškajai bažnytinei kalbai. Daugybę jo formulių teologija perėmė kaip nepakeičiamą išraišką tikėjimo tiesom. Kodėl jis tapo krikščionimi, neaišku. Spėjama, kad kankinių atsparumas jį tiek sukrėtęs, jog iš aršaus krikščionybės niekintojo jis virto aistringu jos gynėju. Ir gynė jis savo naują religiją ne tik nuo viršinių persekiotojų, bet ir nuo senovinės filosofijos. Filosofuoti juk reiškia, pasak Tertulijono, ieškoti. Filosofui maža rūpi, ar jis pasieks tikslą: ieškoti yra jo uždavinys." Kristus betgi yra pasakęs: "Ieškokite ir rasite" (Mat. 7, 7). Tuo jis padarė galą betiksliam ieškojimui. Kristus paskelbė vienintelį aiškų ir tikrą mokslą. Žinoma, reikia šio mokslo ieškoti, bet jį radus, reikia jį pasilaikyti ir saugoti, o ne toliau ieškoti. Todėl Tertulijonas drąsiai teigia: "Ne mūsų (t. y. krikščionių, Mc.) reikalas ieškoti, atėjus Kristui, ir tyrinėti, turint Evangeliją. Jei tikime, nebetrokštame nieko daugiau kaip tik tikėti".7 Filosofijos nereikalingumas aiškus: tikėjimas atneša tiesą, ieškojimas liaujasi, ir filosofija nebetenka prasmės.
Graikų filosofijos kritika Tertulijono lūpose yra esmėje tokia pat kaip ir Tatjano. Filosofija esanti šaltinis visų teorinių keistenybių, varginusių Tertulijono laikais krikščionis: žmogaus skaidymas į tris dalis, atstovaujamas Valentino, esąs kilęs iš Platono; geresniojo Dievo samprata, skelbiama Marcijono, esanti stoikų padaras; sielos visiškas žlugimas perimtas iš epikūrininkų; medžiagos ir Dievo tapatybė esanti Zenono mokslas; Dievas kaip ugnis yra Heraklito padaras; ir 1.1. Visos šios teorijos esančios, pasak Tertulijono, grynos klaidos. Jos prieštaraujančios viena kitai ir todėl nepasiekiančios jokio tikslo. Tertulijonas tik apgailestauja, kad visas senovinės filosofijos kelias šitaip baigėsi. "Vargšas Aristotelis, jis išmokė filosofus dialek-tikos; šios specialistės (artifex) statyti ir griauti". Ir ši specialistė pasirodė esanti verta savo garso: ji visa atšaukė, ką seniau buvo teigusi, ir tai taip, tarsi iš viso nebūtų nieko teigusi (Omnia retractantem ne quid omnino tractaverit). Tai lygiai tas pat, kas ir minėtoje Tatjano "Kalboje graikuojantiems", tik giliau išreikšta ir grakščiau formuluota. Palyginta su tikėjimu, filosofija pasirodo Tertulijono raštuose kaip "pasaulietinė išmintis" (sapientia saecula-ris), kaip "lengvabūdė dieviškosios prigimties bei tvarkos aiškintoja" (temeraria interpres di-vinae naturae et dispositionis), kaip "tiesos klastotoja" (interpolatrix veritatis). Ką tad ji galinti turėti bendro su tikėjimu kaip tiesos atskleidimu? "Kas yra bendro tarp Atėnų ir Jeruzalės? Kas tarp akademijos (Atėnuose, Mc.) ir Bažnyčios?", klausia Tertulijonas, ir jo atsakymas yra visiškai neigiamas. Galimas daiktas, kad filosofija dar turi prasmės šalia krikščionybės kaip pasaulietinė išmintis ir kaip kelias į tikėjimą; tačiau pačioje krikščionybėje ją visiškai ir galutinai pakeičia dieviškoji Tiesa.
Čia minime tik šiuos du ryškiausius neigiamo krikščionybės atoveikio filosofijai atstovus, nes mums svarbi ne filosofijos ir tikėjimo santykių istorija, o jų esmė. Tačiau ir kiti krikščioniškieji Vakarų rašytojai, kaip Arnobijus, Feliksas, Kiprijonas, Laktancijus, Novacijonas, arba neigia filosofiją visiškai, arba sujungia ją su tikėjimu tiek stipriai, kad ji nebetenka savarankiškumo. Minucijus Feliksas kalba, pavyzdžiui, apie "Atikos kvailį Sokratą", o kitus graikų filosofus pravardžiuoja "suvedžiotojais ir svetimoteriais" (plg. Krause, 90). Kiprijonas pataria krikščionims vengti viso, kas kyla "ne iš Viešpaties gailestingumo, o iš užkietėjusios filosofijos" (Krause, 114). Laktancijus kritikuoja filosofiją lygiai taip, kaip ir Tertulijonas: ji nesanti nei išmintis, nei meilė išminčiai, nes tiek išmintis, tiek meilė išminčiai reikalauja tiesą turėti, tuo tarpu filosofija tik ieškanti tiesos, tik jos siekianti. Betgi "kiekvienas siekimas turi turėti tikslą, ir siekimas yra apgaulingas, jeigu tikslas pradingsta iš akių" (Krause, 120). Kadangi šį tikslą nurodo tik krikščioniškasis tikėjimas, todėl Laktancijus ir vadina kiekvieną filosofiją, kuri ugdosi šalia krikščionybės "klaidinga filosofija" (Krause, t. p.).
Minėti pavyzdžiai keldina savaime klausimą: ar šis neigiamas krikščionybės atoveikis filosofijai yra tik istorimė apraiška ar gal kažkas esmingo? Klausimas negali būti atsakytas tuo, kad, kaip žemiau matysime, graikiškieji Bažnyčios Tėvai buvo filosofijai gana palankiai nusiteikę ir net įglaudė ją į krikščioniškąjį mokslą. Pats palankumas kaip toks dar nieko nesako: reikia visų pirma juk išsiaiškinti, kokia prasme graikų Bažnyčios Tėvai filosofiją priėmė ir kokio vaidmens jie skyrė jai ryšium su tikėjimu. Tai išsiaiškinti reiškia suprasti, kodėl siriškieji ir lotyniškieji Bažnyčios Tėvai filosofiją atmetė. Nes visas šis neigiamas atoveikis Vakaruose yra žymiai gilesnis negu iš karto atrodo. Tai san-kirtis dviejų gyvenimo būdų, dviejų gyvenimo pavidalų, dviejų būsenų, kurios kyla iš tikėjimo ir filosofijos ir kurios viena kitą tiesiog neigia. Kaip tai suprasti?
2. Filosofija kaip būsena
Visiems yra žinomas Sokrato likimas; tai likimas, "sudarąs vieną iš esminių temų vakarietiškosios dvasios istorijoj", kaip jį gražiai apibūdina R. Guardini.8 Mes stebimės Sokrato elgsena mirties akivaizdoje: jis sutiko mirtį taip, tarsi ji būtų ne neteisingas Atėnų miesto sprendimas, o jo paties giliausias pasiryžimas. Tačiau pamirštame, kad Sokrato elgsena yra kaip tik filosofinė elgsena. Kitaip tariant, Sokrato elgsena yra ne kas kita kaip egzistencinė filosofijos pusė. Sokratas yra buvęs, kaip jį Guardini vadina, "egzistencinė filosofinės formulės (Aussage) priešginybė" (p. 15). Tai reiškia: jis buvo tasai, kuris filosofijoje regėjo ne teorinių formulių rinkinį, bet savos asmeninės egzistencijos turinį (plg. p. 14). Jo filosofija buvo virtusi jo egzistencija. Ir štai, ši egzistencija virtusi filosofija atsidūrė mirties akivaizdoje. Kaip tad pergyveno ši įsikūnijusi filosofija savo galą?
Platono dialoge Faidonas Sokratas sako, kad filosofuojąs žmogus visados stengiąsis išvaduoti "sielą iš vienybės su kūnu"; tai pastanga, kuri filosofuojančiajame esti žymiai stipresnė, negu kituose žmonėse; tiesą sakant, "tik tikrai filosofuojantieji to siekia" (64c - 65b). Kadangi tačiau kūnas yra surištas su žeme ir su visu jos turiniu, todėl nusigrįžimas nuo kūno reiškiąs nusigrjžimą ir nuo viso, kas yra žemiška. "Tame tad ir glūdi filosofo užsiėmimas: išvaduoti ir atskirti sielą nuo kūno" (67c-68d). Išvadavimas ir atskyrimas sielos nuo kūno betgi yra mirtis. Nuosekliai tad filosofas gyvena taip, kad "stovi kuo arčiausiai mirties". Tikrai filosofuoti reiškia būti mirties artumoje. "Tie, kurie tikrai filosofija užsiima, stengiasi, net kitiems to visiškai nepastebint, būti mirdami" (83d - 84b). Kai ateina mirtis kaip psichofizinis įvykis, tai jis reiškia ne ką kita, kaip tik paskutinį veiksmą to, ką filosofuojąs žmogus vykdė visą laiką. Mirtis yra filosofinės egzistencijos galutinis įvykdymas. Štai kodėl, skelbia Sokratas, "žmogus, kuris tikrai gyveno filosofinį gyvenimą, turėtų tik džiaugtis, atsidūręs mirties akivaizdoje" (63d - 64b). Mirtis yra "filosofui iš visų žmonių mažiausiai baisi" (67c-68b). Juk būtų, pasak Sokrato, tikrai keista, jei filosofas, visą gyvenimą mirties ilgėjęsis, nuogąstautų, kai ji ateina, vadinasi, bijotų, kad siela skiriasi nuo kūno, ir kad jis "likusį metą praleis su dievais, išlaisvintas nuo klaidos ir nežinios, nuo baimės, netvarkingos meilės ir nuo visų kitų žmogiškųjų blogybių" (80d-81c). Kadangi paties Sokrato gyvenime filosofuoti ir būti buvo tas pat dalykas, todėl jis nesibaimino mirties, ja nesikratė, bet, jai artėjant, ramiai pasakojo savo draugams apie kitą žemę, kurios šventyklose dievai iš tikro gyvena, ir kur laimingieji "saulę, mėnulį ir žvaigždes" regi taip, kaip jie "iš tikro yra" (110d - Hld); paskiau paėmė nuodų taurų ir, "smagiai nusiteikęs", išgėrė ją lig dugno (116b-118). Tuo ir užbaigė Sokratas savo filosofinę egzistenciją arba egzistencija virtusią filosofiją.
Sokratui filosofija tad buvo visiškai konkreti jo buvimo lytis. Ji buvo ne koks nors atskiras ir specialus protinis veiksmas, bet įvykis visoje jo žmogiškojoje būtyje, egzistencinis įvykis, apsprendžiąs visą žmogų tiek jo viršiniame gyvenime, tiek jo viduje. Tai buvo žymiai daugiau negu tai, ką naujoji filosofija vadina visuminiu (ganzheitlich) filosofavimo pobūdžiu, kai mąstytojas filosofuoja įtempęs visas dvasines savo galias." Sokratui filosofija buvo jo buvimo būdas — jo būsena, kuri ne tik iš visos žmogiškosios būties kyla, bet ir šią būtį pa~kui grįžtamuoju poveikiu apsprendžia. Sokratas užtat ir galėjo kalbėti apie filosofiją kaip apie mielą guodėją žemiškojo gyvenimo neteisybėse (plg. Faidonas, 82b - 83a); guodėją ne grynai psichologine prasme, bet atnaujinimo bei pagrindimo prasme. Tikrai filosofuojąs žmogus randa filosofijoje atramą bei kelrodį: filosofas gyvena pagrįstą bei prasmingą gyvenimą. Tai ir yra filosofinė elgsena ne tik mirties, bet ir visos būties akivaizdoje.
Bet kaip tik ši filosofinė būsena, ši iš filosofijos kilusi ir į filosofiją atsirėmusi elgsena ir yra šiandien labiausiai ginčijama. Mums yra pasidarę labai abejotina, ar filosofija gali būti tikra guodėja gyvenimo nedalioje. Tai jautė net ir paties Sokrato mokiniai. "Faidono" pradžioje Sokratas liepia pasveikinti savo mokinį Eueną ir jam pasakyti, kad jis, "jei protingas", turįs sekti Sokratu: Euenas turįs, kaip ir Sokratas, filosofiškai elgtis ir nebijoti, jei ir jis būtų nuteistas mirti (60d - 61c). Tačiau Simijas, vienas iš "Faidono" pokalbininkų, tuo kaip tik ir abejoja: "Ką tu ten liepi Euenui pasakyti, Sokratai? Su šiuo žmogumi esu ilgai bendravęs ir, kiek žinau, jis neturi nė mažiausio noro Tavimi sekti" (t. p.). Sokratas tada klausia nustebęs: "Kaip tai? Argi Euenas nėra filosofas?" — "Atrodo, kad taip!" — sutinka Simijas. Bet jeigu Euenas yra filosofas, tai jis seks Sokratu, ir ne tik jis vienas, bet ir visi tie, "kurie filosofija vertai užsiima" (61c - 62b). Sokratas nė kiek neabejoja, kad filosofinė būsena perskverbia visą žmogaus nusistatymą ir visą jo praktiką. Jeigu tad Euenas yra filosofas, kaip tad galėtų jis Sokratu nesekti. Kaip jis galėtų filosofuoti, ne-paversdamas filosofijos sava gyvenimo lytimi?
Šioje vietoje reikia dar pridurti, kad filosofija kaip būsena nebuvo Sokrato išradimas. Tai buvo bendras graikų nusistatymas ir gal net nusistatymas kiekvieno mąstančio stabmeldžio. Graikų filosofų mokyklos buvo ne grynai mokymo įstaigos, bet gyvenimo bendruomenės, panašios į mūsų vienuolynus. Jų nariai turėjo vesti tam tikrą gyvenimą, kurio dorybės buvo: neturtas, artimo meilė, ypač vergų atžvilgiu (filosofas turėjo paleisti savo vergus laisvėn), tyla, vienatvės pamėgimas, skaistybė ir kt. Platonas savo Valstybėje mėgino šią filosofinę būseną išplėsti net į visą visuomenę: valstybės būsena turėjo būti taip pat iš filoso-sofijos kilusi ir filosofijos apspręsta. Todėl jis ir skelbė: "Valstybės galia ir filosofija yra vienas ir tas pats dalykas"; konkrečiai tai reiškia: "Arba filosofai taps valstybių karaliais arba karaliai virs tikrais ir išsimokslinusiais filosofais" (Politeia 372e - 474c). Filosofija teikianti atramos ne tik asmeniui, bet ir visuomenei. Kaip įsikūnijusi egzistencija, ji apimanti šiuos abu žmogiškosios būties polius. Čia glūdi priežastis, kodėl graikuose filosofai buvo laikomi revoliucininkais ir nuolatos tremiami iš savo gimtinių. Sokrato nuteisimas mirti irgi buvo pagrįstas šia pažiūra: Atėnų miestas regėjo Sokrato filosofijoje pasikėsinimą prieš tradicinę graikiškąją būseną.
Bet tai, ką Simijas kėlė ryšium su Euenu, pakerta bet kokią filosofinę būseną. Euenas nekovoja su Sokrato filosofija kaip kad Atėnų miestas. Savos filosofinės būsenos jis nestato prieš Sokrato būseną, nes Euenas jokios filosofinės būsenos neturi ir nenori turėti. Jis nori, tiesa, būti filosofas ir, atrodo, kad toks ir yra. Tačiau jis nori savo egzistenciją padaryti nuo filosofijos nebepriklausomą. Nenorėdamas sekti Sokratu mirties pavojuje, Euenas paneigia filosofijos virtimą egzistencija. Euenas atmeta ne Sokrato teoriją, bet šios teorijos sutapdymą su filosofo būtimi. Filosofuoti ir būti buvo Sokratui, kaip sakyta, tas pats dalykas. Todėl jis ir galėjo Fedre sakyti, "jei kas padoriai nefilosofuoja, ir pats nebus padorus" (260a - 261c). Filosofija keičia būtį; filosofavimas esąs ontologinio pobūdžio. Bet kaip tik tai ir neigia Eueno pavyzdys: Euenas filosofuoja, o tačiau jo būtis nekinta. Jis nenori eiti į mirtį laisvai ir džiaugsmingai, kaip Sokratas, nors abu išpažįsta tą pačią filosofiją teoriškai. Sokrato būtyje filosofija virsta įvykiu ir galų gale būsena, Eueno būtyje filosofija lieka teorija ligi galo. Sokrato elgsena yra iš filosofijos kilusi ir filosofijos apsprendžiama. Eueno elgsena yra nuo filosofijos atsieta ir todėl apsprendžiama arba psichologinių motyvų arba konkrečių aplinkybių. O vis dėlto graikams buvo būdingas ne Euenas, bet Sokratas. Euenas, kuris filosofiją pavertė gryna teorija, atsiedamas ją nuo egzistencijos, buvo graikams daugiau išimtis: tai buvo dar tik tolimos ateities šauklys. Todėl graikai didžiule pagarba kalbėjo apie filosofiją ir gerbė filosofus, kurie filosofiją buvo pavertę egzistencija. Ir priešingai, sofistai buvo niekinami kaip tik todėl, kad jie pardavinėjo savo filosofiją, nes parduoti filosofiją reiškė parduoti savo būseną, o tuo pačiu išduoti patį save.
3. Krikščionybės nusistatymas
Kaip atveikė krikščionybė šitai graikiškai suprastai bei vykdomai filosofinei būsenai? — Atsakant į šį klausimą, svarbu yra ne tai, kad šv. Povilas ginčijosi Atėnų rinkos aikštėje su stoikais ir epikūrininkais (plg. Apd. 17, 18) arba kad jis graikiškąją filosofiją vadino "pasaulio išmintimi", kryžiaus akivaizdoje atrodančia kaip paikybė (1 Kor. 1, 18-20). Taip pat svarbu ne tai, kad Tatjanas ir Tertulijonas senovės filosofiją neigė, o Klemensas Aleksand-rietis ir kiti graikų Bažnyčios Tėvai bei rašytojai, kaip netrukus matysime, ją priėmė ir ugdė. Juk visi šie — teigiami ar neigiami — nusistatymai kyla iš ano pagrindinio santykio tarp dviejų gyvenimo pavidalų, kuriuos vadiname filosofija ir tikėjimu. Mums užtat ir svarbu žvilgterti į šį santykį ir išsiaiškinti, ar krikščionybė pripažįsta filosofiją kaip būseną; kitaip tariant, ar krikščionybėje yra galima filosofija Sokrato prasme, vadinasi, kaip gyvenimo lytis, kaip egzistencija? Visa kita yra tik apraiškos šio vieno vienintelio ir pagrindinio klausimo. Kad tolimesnis atsakymas į šį klausimą būtų pakankamai aiškus, grįžkime dar truputį atgal ir pažvelkime į graikų filosofijos vaidmenį ryšium su jų mitologija, nes šis vaidmuo nuostabiu būdu pasikartos ir krikščionybės santykyje su filosofija.
Skirtumas tarp filosofijos ir mitologijos glūdi ne klausimuose, o atsakymuose. Filosofija kelia tuos pačius klausimus kaip ir mitologija, bet ji atsako į juos kitaip: užuot įvilkusi atsakymą į asmeninį vaizdą, kaip mitologija, filosofija į-velka jį į bendrą sąvoką. Pasaulio atsiradimo klausimas yra, pavyzdžiui, bendras tiek mitologijai, tiek filosofijai. Tačiau mitologija kildina pasaulį iš santuokos tarp dviejų jūros dievybių — Okeano ir Teties. Filosofija kildina pasaulį, kaip tai pirmas skelbė Talis Miletietis, iš vandens, kuris visa perskverbia ir visur randamas. Tiek mitologijai, tiek filosofijai pasaulis yra ne iš savęs: jis yra atsiradęs iš kažkokio pirminio prado. Tačiau mitologijoje šis pradas įgyja asmens pavidalą: Okeanas ir Tėtis yra dvi asmenybės, turinčios žmogiškųjų bruožų ir veikiančios kaip žmonės; juodvi susituokia, ir šios jų santuokos vaisius yra pasaulis. Filosofijoje anas pirminis pradas virsta sąvoka. Užuot sakęs "Okeanas", Talis sako paprastai "vanduo". Filosofijoje įvyksta mąstymo nuindividualinimas, arba numitologinimas, ir jo subendrinimas, arba susąvokinimas.
Šia prasme filosofija reiškia didžiulį posūkį žmonijos istorijoje, nes, tik filosofijai atsiradus, pasidarė galima žmonijos pažanga mokslų srityje. Juk, kol pasaulis yra mąstomas mitologiškai, tol jis nesileidžia būti tyrinėjamas. Asmeninė pasaulio daiktų lytis nepakenčia eksperimentų. Įsitaisyti žaibolaidį yra nesąmonė ir net piktažodžiavimas, jeigu žaibas yra Zeuso arba kurio kito dievo pykčio prasiveržimas. Okeano ir Teties negalima chemiškai tyrinėti. Negalima reguliuoti upių, jeigu jos yra nimfų gyvenvietės. Negalima kirsti medžių, jeigu jie yra į-sikūnijusios mirusiųjų sielos. Tačiau jei žaibas yra ne Zeuso, o gamtos šėlsmas, tai galima ir net reikia ieškoti jo esmės ir dėsnių. Jei visų daiktų pagrindas yra ne Okeano ir Teties meilės ryšys, o kasdieninis vanduo, tai galima klausti "kodėl" ir "kokiu būdu". Jei upės yra tik lietaus rinkėjos ir jo grąžintojos atgal į jūrą, tai galima jų tėkmę tvarkyti pagal žmogaus reikalą. Galima ir medžius bei miškus kirsti, jei jie yra tik pušų ar eglių telkiniai. Filosofija kaip tik ir atskleidžia žmonijai šį daiktinį pasaulio vaizdą ir tuo būdu atidaro kelią mokslams. Filosofija yra todėl mokslų tėviškė, kad ji yra sąvokinio mąstymo tėviškė, nes sąvoka visados kyla iš daiktų apibendrinimo. Mitologija neleidžia pasaulio reiškinių apibendrinti, nes asmuo (Okeanas, Zeusas, Tėtis ir t.t.) gali turėti vardą, bet negali turėti sąvokos. Šis numito-loginimo vyksmas dar ir šiandien nėra pasibaigęs, nes net ir krikščioniškoji religija turi dar daugybę mitinių pradmenų, kurie vis labiau yra filosofijos nuasmeninami, suteikiant jiems sąvokinį pavidalą.
Mums tačiau yra ypač svarbu patirti, kas atsitinka su mitologija, pasirodžius filosofijai ir jai įsigalėjus žmogaus sąmonėje. Atsakymas aiškus: mitas yra pakeičiamas logu. Kai pasaulio samprata įgyja sąvokinę lytį, asmeninė lytis nyksta. Tai, žinoma, nereiškia, kad jau tuo pačiu išnyksta ir mitologija. Masių sąmohėje mitologija gali pasilikti dar labai ilgai. Tačiau ji netenka pagrindo ir virsta primityvia pažinimo bei mąstymo forma. Pažangus ir vadovaująs pažinimo būdas dabar yra tiktai filosofija, nes tik ji viena aiškina tikrovę taip, kaip ši yra savyje. Mitologijos turinys yra įimamas į filosofiją ir apvelkamas sąvokomis: jis virsta filosofijos turiniu. Filosofija ryšium su mitologija reiškia ne lūžį, bet tąsą, tačiau kitoje jau pažinimo plotmėje ir kitomis jau pažinimo priemonėmis. Filosofija taiso mitologiją ir ją kilni-na. Klaida tad vadinti graikų filosofiją mitologijos arba religijos priešininke. Atvirkščiai, graikų filosofija yra pilna dievybės problemų — ir tai ne tik klestėjimo metą (Sokratas, Platonas, Aristotelis), bet jau iš pat pradžios. Talis Miletietis yra laikomas pirmuoju filosofu, vadinasi, pirmuoju mąstymo numitologintoju. O tačiau kaip tik jam Platonas priskiria posakį "visur pilna dievų" (pantą plėre theon), laikydamas šį posakį bet kokios filosofijos galutine išvada.10 Heraklitas buvo įtariamas esąs bedievis, kadangi aiškino pasaulį kaip nuolatos iš ugnies kylantį ir ugnimi virstantį, nesukurtą nei dievų, nei žmonių. O tačiau ir jis, kartą pastebėjęs, kad žmonių būrelis stoviniuoja prie jo namelio, nedrįsdami eiti vidun, sušuko jiems: Nebijokite, ir čia gyvena dievai — "entauta theus". Šį Heraklito šūkį laiko W. Jaegeris tarsi visos graikų filosofijos santrauka. Nors filosofija ir kitaip pasaulį supranta bei aiškina, tai dėl to ji anaiptol dar nevirsta bedieviška: "Viršum filosofinio būties pažinimo vartų, pradedant Taliu iš Mileto, šviečia net labai iš tolo regimas parašas: Ženkite vidun, ir čia gyvena dievai" (W. Jaeger, p. 33). — Kaip tad sutiko krikščionybė filosofiją, pilną dievybės, tačiau mąstančią šią dievybę jau kitaip negu mitologija?
Pirmajame laiške korintiečiams šv. Povilas kaip tik ir mėgina atsakyti į šį klausimą. Jis aiškiai regi, kad tarp evangelijos ir filosofijos esama įtampos, nes evangelijos tiesa atrodanti filosofijos atstovams kaip paikybė (plg. 1 Kor. 1, 18). Savo ruožtu krikščionybė laiko filosofiją irgi netikra išmintimi, kuriai sugėdinti Dievas pasirinko silpnuosius ir paniekintuosius (plg. 1, 26-28). Evangelijos tiesų nešėjai yra ne išmintingieji (sophoi), o paikieji, žiūrint į juos filosofijos akimis. Evangelijos tiesų šaltinis yra ne filosofavimas, t. y. mąstymas, o tikėjimas, tačiau tikėjimas ne į kažkokią bendrą dievybę, o į asmeninį Dievą, prisiėmusį žmogiškąją prigimtį ir pasirodžiusį pasaulyje Jėzaus iš Nazareto pavidalu. Nuo dabar tad krikščionims "išmintis, teisumas, pašventimas ir atpirkimas" (1, 30) yra tiktai Jėzus Kristus. Ne filosofija apgyvendina žmogų "prie Dievo", kaip skelbė Platonas, "kad jį sudievintų" (Fedras, 249b -250a), bet tikėjimas į Kristų; ne filosofija padaro gyvenimą "tvarkingą ir dievišką" (Polite-ia, 500c - 501a), bet Kristaus malonė; ne iš filosofijos kyla žmogaus dorybės, bet iš sekimo Kristumi arba iš gyvenimo Kristuje. Visa, ko senovinis žmogus laukė iš filosofijos ir ką ši daugiau ar mažiau iš tikro jam ir davė, laukia dabar krikščionis žmogus iš tikėjimo į Dieva-žmogį. Kaip seniau filosofija pakeitė mitologiją, taip dabar krikščionybė pakeičia filosofiją. Visa tai, ką filosofija vykdė ryšium su mitologija — aukštesnis tiesos pažinimas, skaidresnė Dievo samprata, gilesnis elgesio pagrindimas — dabar perima krikščionybė: ji yra vienintelė išganymo vykdytoja, amžinosios tiesos skelbėja, tikrojo Dievo apreiškėją, nes juk Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Krikščionybės reikalavimai yra toki visuotiniai ir toki griežti, kad ji nepakenčia šalia savęs jokio varžovo. Ligi pat šių laikų mes vis dar neįsisąmoninome, kad krikščionybė visiem amžiam sunaikino filosofiją kaip gyvenimo lytį, kaip būseną ir elgseną. Filosofija kaip egzistencija krikščionybėje yra neįmanoma. Krikščionybė pavertė filosofiją gryna teorija, neleisdama jai persunkti žmogiškosios būties, nes šios būties persunkė-jas yra Kristus, kuriuo reikia apsivilkti kiekvienam krikščioniui (plg. Rom. 13, 14). Krikščioniškoji egzistencija yra ne filosofijos vykdymas savoje būtyje, o dieviškosios malonės per Kristų ir Kristuje.
Todėl teisingai pastebi H. Rombachas, kad "tik vieną vienintelį sykį filosofija buvo likimas", būtent "graikų laikais"; šiandien ji mums tokia nebėra".11 Tačiau šis "šiandien" reikia suprasti ne kaip dabartis kalendoriškai, o kaip ta dabartis, kuria tebegyvena visa Vakarų dvasios istorija, būtent: krikščioniškasis Vakarų tarpsnis. Filosofija nustojo būti mums likimu tada, kai pasirodė Kristus ir pasiskelbė esąs Tiesa (plg. Jon. 14, 6) ir kai mes į šią Tiesą įtikėjome. Tuo buvo atverta bedugnė tarp tikėjimo ir filosofijos, kuri niekados nebuvo ir nebus užgrįsta. Sokratas ir Kristus ne tik nėra nepanašūs, bet juodu yra tikros priešginybės. Tai tuč tuojau pastebėjo stabmeldiškieji krikščionybės kritikai, prikaišiodami krikščionims, esą jų Mesijas miręs baisiai nefilosofiškai: baiminęsis, prakaitavęs, nenorėjęs likti vienas, prašęs savo dangiškąjį Tėvą nuimti nuo jo reikalą mirti ir garsiai šaukęs, mirdamas ant kryžiaus.12 Kristus buvęs labiau panašus į Eueną negu į Sokratą. Šis stabmeldžių kritikų nurodymas buvęs krikščionims, ypač filosofuojantiems, labai skaudus, kartu tačiau jis atvėrė jiems akis ir parodė, kad krikščionybė anaiptol nėra filosofinės egzistencijos pratęsimas, bet jos paneigimas. Kristus yra Tiesa, Kelias ir Gyvenimas, o tačiau jis neseka Sokratu ir mirtį sutinka kaip kažką baisaus, kaip nuodėmės prakeiksmą, kuriuo purtosi visa jo būtybė.
Tik vieną vienintelį kartą krikščioniškajame Vakarų dvasios istorijos tarpsnyje vienas mąstytojas dar mėgino atgaivinti filosofiją kaip elgseną ir į ją atremti nykstančią savo egzistenciją. Tai buvo Boetijus, Romos konsulas ir magistras, ostgotų karaliaus Teodoriko apkaltintas valstybės išdavimu ir nužudytas 524 metais. Įmestas kalėjiman, Boetijus rašė veikalą "filosofijos paguoda" (De consolatione philoso-phiae) — ne laikui praleisti, o mėginti iš naujo grįsti savo būtį gresiančios mirties akivaizdoje: taip lygiai kaip Sokratas, kuriuo Boetijus kaip tik ir sekė. Šioje knygoje jis leidžiasi aplankomas filosofijos, kuriai Boetijus suteikia "orios bei senyvos, tačiau dar nepaprasto gajumo ponios" išvaizdą.13 Ji ateina pas kalinį, kad bendrai dalintųsi jo kančia ir bendrai ją neštų, nes "filosofija elgtųsi juk neteisingai, jei nepalydėtų nekaltai kenčiančiojo" (t. p.). Tai reiškia: filosofija netenka prasmės bei pateisinimo, jeigu ji palieka žmogų jo kančioje; filosofija darosi nevertinga, jei nesusidoroja su sunkia žmogaus egzistencija. Todėl Boetijus ir glaudžiasi prie jos, kaip vaikas prie savo auklės ir neabejoja, kad jos stiprinamas jis pasirodysiąs "priaugęs visiems likimo smūgiams".
Mes niekad, deja, nesužinosime, ar filosofija iš tikro Boetijų mirties valandą paguodė ir sustiprino. Tačiau filosofijos istorikai šiandien stebėte stebisi, kaip galėjo Boetijus, būdamas krikščionis (manoma, kad jis buvęs krikščionis ir parašęs net keletą religinių studijų), paguodos ieškoti filosofijoje, o ne Kristaus tikėjime bei jo malonėje.14 Kaip ten psichologiškai bebūtų, jau pati ši nuostaba yra aiškus nurodymas į tai, kad filosofijos vaidmuo, kurį ji turėjo senovėje, krikščionybėje yra liovęsis ir kad todėl kiekvienas, kuris mėgina šį vaidmenį vėl atgaivinti, kelia nuostabos, nepasitikėjimo ir net pasipiktinimo. Kadaise Sokratas klausė: Argi Eu-enas nėra filosofas, jei mirties akivaizdoje nesiremia filosofine būsena? Šiandien mes klausiame: Argi Boetijus nėra krikščionis, jei mirties akivaizdoje remiasi filosofine būsena? Eu-enas kaip filosofas privalėjo teikti savai egzistencijai filosofinę lytį. Boetijus kaip krikščionis neprivalėjo tai daryti, jei nenori atkristi į stabmeldybę.
(Bus daugiau)
1. Ištrauka iš autoriaus kurso Filosofija ir tikėjimas, skaityto Miinsterio universitete 1965 vasaros semestrą.
2. Todėl daugelis krikščionių pasijuto labai nejaukiai, kai pop. Pijus XII enciklikoje "Humani generis" (1950) pasmerkė moderniosios filosofijos sroves. Apie šį nejaukumą rašo I. Lepp. Le monde chrétien et ses malfaçons, Paris 1955; encikliką teisina J. Lötz, S.J., Sein und Existenz, Freiburg/Br. 1965, p. 51-95.
3. šis kursas yra išleistas atskira knyga: H. Gollwitzer - W. Weischedel, Denken und Glauben, Stuttgart, 1965.
4. W. Krause, Die Stellung der frühchristlichen Autoren zur heidnischen Literatur, Wien 1948, 23.
5. Tatjan der Syrer, Rede an die Bekenner des Griechentums, Bibliothek der Kirchenväter, Kempten 1913, 21.
6. ši Tertulijono pažiūra j filosofiją skamba labai naujoviškai, nes juk ir šiandien teigiama, kad "tiesos ieškojimas, o ne jos turėjimas yra filosofijos esmė" (K. Jaspers, Einleitung in die Philosophie, Zürich 1950, 14; plg. taip pat P. Till ich, Die Frage nach dem Unbedingten, Stuttgart 1964, 101-103.
7. Tertullianus, De praescriptione haereticorum, Migne P. L. II, 13-92, sk. 7.
8. R. Guardini, Der Tod des Sokrates, 1947, 11.
9. Plg. M. Scheler, Vom Wesen der Philosophie
und der moralischen Bedingung des philosophischen Er-
kennens, Werke, V, 84, Bern 1954.
10. Plg. W. Jaeger, Die Theologie der frühen griechischen Denker, Stuttgart 1964, 31.
11. H. Rombach, Die Gegenwart der Philosophie, Freiburg/Br. 1962, 110.
12. Plg. O. Cullmann, Unsterblichkeit der Seele oder Auferstehung der Toten, Stuttgart 1964, 23-31.
13. Boethius, Trost der Philosophie, Bremen, 2.
14. Plg. Fr. Klinger įvade į cituotą Boetijaus veikalą, p. XLIX.
|
|
|
|