Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"MINDAUGAS" IR "MARAS" D. Lapinsko naujų veikalu premjeros PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS JAKUBĖNAS   
III Kultūros kongresas buvo sietas su žymiu muzikiniu draminiu įvykiu — premjeromis dviejų naujų Dariaus Lapinsko kūrinių: kantatos "Mindaugas" ir vienaveiksmės operos "Maras", kurioms tekstą parašė Kazys Bradūnas.

Darius Lapinskas, ilgesnį laiką Vokietijoje dirbęs Stuttgarto operoje dirigento padėjėju, prieš porą metų sugrįžo Amerikon ir pasirodė lietuvių tarpe su radikaliai naujoviškais pastatymais, kuriuose moderninės muzikos priemonės jungėsi su mūsų scenoje taip pat naujais sceniškais efektais. Abu anksčiau Čikagoj girdėti veikalai: "Cantata declamata" (A. Mackaus žodžiai) ir vienveiksmė opera "Lokys" (Jaunimo kongrese) parodė autoriaus palinkimą prie drastiškai siaubingų, su mirtimi susietų temų. Abiejuose pastatymuose jaunas kompozitorius parodė ne tik muzikinį kūrybos talentą, bet ir sceninį išradingumą.

Lietuviško folkloro srityje D. Lapinskas pasirodė neseniai, bet naujai, sujungdamas neodia-tonizmą su pažangia disonansine chromatine harmonija; šios jo krypties pavyzdžiai yra plokštelės "Mergaitės dalia" dalis, įdainuota A. Stem-pužienės, ir tos pačios solistės koncertuose atliktos "Ainių dainos". Šiaip gi Lapinsko kūryba svyruoja tarp dvylikos tonų sistemos, radikalaus ekspresionizmo ir retkarčiais pasitaikančio poli-tonalaus diatonizmo. Folkloriniai ar liaudiškai skambą elementai sudaro tik tam tikrą, paskutiniuoju laiku dažniau pasireiškiančią Lapinsko kūrybos dalį. Lapinsko stilius yra radikaliai moderniškas mūsų visuomenės ausims, "normaliai naujoviškas" dabartinės muzikos kūrėjų tarpe. Mūsų visuomenėje jo atžvilgiu nuomonės pasidalijusios: dalis stebisi, dalis pritaria, dalis neigia.

Kultūros kongreso pastatymų buvo laukta su dideliu susidomėjimu. Kas buvo nepavykę "Lokį" bestatant, pavyko dabar: buvo sudarytas per dvidešimties asmenų chorinis ansamblis iš įvairių Čikagos chorų dalyvių, kurie nebijojo imtis sunkių, atonališkai parašytų partijų; iš maždaug tokio pat skaičiaus dalyvių susidarė ir "kalbantis choras", kuriam teko deklamaci-nės, ritminės ir grupinės vaidybinės problemos. Choro ir kai kurių solistų partijos buvo pagamintos jau iš rudens; orkestrinė muzika buvo baigiama ir užpildoma paskubomis, paskutiniu momentu (atrodo, tai yra įprastas D. Lapinsko darbo metodas). Režisavo pats autorius.

Abu veikalai buvo pastatyti lapkričio 25 ir 26 Marijos Aukštesniosios mokyklos salėje, pritariant kameriniam simfoninio orkestro (berods, 18 asmenų) sąstatui, pačiam autoriui diriguojant.

Nepaisant radikalaus modernizmo, pastatymas buvo šiltai, net entuziastingai publikos priimtas. Komplikuotame naujoviškame veikale negalime spręsti apie visokių muzikinių detalių tikslumą, ypač (reikia manyti) nevisur esminę intonaciją, bet tikrai visur svarbų ritmą. Grynai teatriškai žiūrint, buvo pasiektas mūsų scenoje retai matytas sklandumo ir profesionalizmo lygis, ypač stebinantis, žinant, kaip įtemptai ir skubotai vyko paskutiniųjų savaičių pasiruošimas.
Mums visų pirma Darius Lapinskas įdomus kaip lietuvis kompozitorius, sukūręs du lietuviškų siužetų veikalus. Spaudai duotame pasikalbėjime autorius tarp kitko reiškė savo didelį susidomėjimą lietuvių liaudies melodijomis ir jų naujovišku apipavidalinimu. Suprantama, kad ir mūsų susidomėjimas šiais naujais Lapinsko kūriniais gali reikštis ne tik gryno, bet ir tautinio meno plotmėje.

"Mindaugo" kantatą, atrodo, sunku priskirti prie vykusių veikalų. Joje yra keletas minia-tūrinio pobūdžio muzikinių idėjų, visai įdomių, ypač choruose, kurie skamba politoniškai, dia-toniškai ir kiek liaudiškai. Ši muzikinė medžiaga atrodė dirbtinai ištęsta, atmiešta sceniškais efektais, padarant pusės valandos veikalą. Inscenizacija buvo įdomi: choras pastatytas ant statinių; "turistų vadovė", lyg muziejuje, aiškina lankytojams apie Mindaugą ir jo relikvijas; choras ir solistai, taip pat ir atskiromis frazėmis orkestras iliustruoja jos informacijas. Protarpiais įsiterpia ant statinės stovįs pasakorius (Leonas Barauskas); taip pat protarpiais tarp statinių pasirodo greit slenkančios kalbančio choro grupės, kurių paskirtis ir žodžių turinys lieka neaiškus. Turistų vadovė (Regina Stravins-kaitė) turėjo kažkokių sunkumų su mikrofonu, nes jos žodžiai tik dalimi tebuvo suprantami.

Choras, atrodo, buvo gerai išmokytas, ir, nepaisant skystinančio ištęstumo, sudarė bene įtikinamiausią dalį. Solistų partijos buvo išlaikytos dvylikos tonų sistemoje; jos daug nepasakė ir kažkaip nesirišo su visuma; kai kur, Daivos Mon-girdaitės koloratūrinėse vietose arba solistams vienam iš kito perimant žodžių skiemenis, veikė net (tebūnie man atleista) nerimtai-komiškai. D. Mongirdaitė buvo puikiai apvaldžiusi savo sunkią partiją ir ją dainavo intonuotai ir užtikrintai. Algirdas Brazis atrodė mažiau susigyvenęs, bet irgi gerai pasiruošęs.

Veikalo turinio santraukoje minėti įvairūs dramatiški ir tragiški Mindaugo laikų įvykiai; būtų laukiama ir muzikoje bent tolimų heroiškų epiškų atgarsių. Kažkaip to nesijautė; atrodo, kad epiškai lyrinės nuotaikos nėra Lapinsko stiprioji pusė. Viską suglaudžiant, įdomiai ir nekasdieniškai iš scenos pateiktas veikalo pastatymas nepajėgė kompensuoti jo muzikinio turinio nereikšmingumo. Lietuviškai tautiniu požiūriu kilo dar vienas klausimas: kodėl tai Mindaugas? Amerikonams skirtoje afišoje veikalas buvo pavadintas "King M." Ar nebus toks pavadinimas iš viso teisingesnis?

"Maras" padarė kitokio, žymiai stipresnio įspūdžio. Visų pirma, veikalo siaubingas turinys aiškėjo kiekvienam klausytojui be komentarų. Atrodo, kad autorius rašė veikalą pirmiausia prieš save matydamas scenovaizdį ir pagal jį pindamas savo muzikines mintis. Muzika gan ilgais tarpais yra skystai iliustracinio pobūdžio, kai kur ilgai kartojant vis tuos pačius trumpus motyvus ar orkestro garsinius efektus, kai kur, atrodė, net orkestrantams laisvai improvizuojant, autoriaus nurodymu. Tačiau yra ir tikrai ryškių, atmintyje paliekančių vietų, ypač labiau diatoniškose, daugiausia chorinėse pastraipose. Ypatingai iškyla šermenų scena, kur laidojama pirmoji auka; čia nauju ir įdomiu būdu panaudoti lietuviškųjų raudų motyvai. Numirėlis ant iškeltų rankų išnešamas ir pakabinamas ant kryžiaus; šio fakto simbolika nėra aiški (jeigu jos būta?), bet scenovaizdis — su šalia stovinčiu, plačios rolės kunigu pranciškonu (St. Baras) — žiauriai drastiškas, vienas iš stipriausių visame veikale. St. Baro partija išlaikyta labiau diatoniškame, kiek liaudiškame, kai kur net lyg grigaliniame charakteryje; jos nuotaika — pilna beviltiško tragizmo. St. Baras šį vaidmenį atliko su giliu įsijautimu ir gražiais vaidybiniais sugebėjimais; antrame (sekmadienio) spektaklyje buvo geresnės vokalinės formos, negu premjeroje. St. Baro partija, šalia šermenis lydinčių chorų bei raudotojų kvarteto, buvo panašiausia į "normalias" operų partijas. A. Stempužienė Mirties rolėje buvo siaubingai įdomi; vokalinė linija skambėjo "dodekatoniškai" (dodeka — graikiškai dvylika) ir nebuvo perdaug dėkinga, bet, solistės puikiai apvaldyta, tiko šiai rolei. Žodžius, jai bedainuojant, buvo sunku suprasti (kontrastas su kunigu — St. Baru, kur kiekvienas žodis pasiekė publiką); jos sukurtame vaidmenyje vyravo sceniškoji pusė. Įspūdingesnes vokalines ir vaidybines roles turėjo kerdžius Blinda (Alg. Grigas) ir seniūnas (Br. Mačiukevičius) o iš dalies ir raudotojų kvartetas (K. Bartulienė, G. Mažeikienė, J. Savrimavičius ir V. Radys). D. Lapinskas jaučia vokalinę muziką; tiek solistų, tiek chorinės partijos yra, atonalu-mo ribose, gana patogios. Bene "nenugalimą gyvybę" simbolizuojančią mergaitės rolę (neharmonizuojančią su "makabriška" veikalo atmosfera) gražiai atliko Kanadoje gyvenanti išraiškos šokio solistė Birutė Vaitkūnaitė.

Pastatyme panaudota gyva aibė įvairių scenos efektų, gerai supintų, daugiausia efektingų. Scenos gilumos vitražas — dail. P. Mikola-jūno. Kostiumus sukūrė R. Stravinskaitė; likusioji butaforija atrodė išnuomota. Kostiumai, atrodo, nepretendavo vaizduoti senovės Lietuvos, jie buvo įdomūs, "neutraliai fantastiški"; bent dalimi jie galėjo būti ir išnuomoti, skoningai pasirenkant medžiagą. Scenos, gilumoje besisuką, įvairiai apšviesti kubai buvo plačiai ir įspūdingai panaudoti. Visumoje veikalas buvo gerokai perkrautas, tiek inscenizavimo, tiek ir turinio atžvilgiu. Jo pagrindinė idėja, atrodo, buvo kiek simboliškai atvaizduoti kadaise Lietuvoje siau-tusį marą. Žymią veikalo dalį, faktiškai visą jo antrąją pusę užėmė bene šeši nesenos atminties masinės mirties šaltiniai, kaip vokiečių konc-lageriai, Sibiro Vorkuta, Lietuvos Pirčiupis, Japonijos Hirosima, net ir Vietnamas. Visų šių temų gan vienodas paminėjimas su besikartojančia vis ta pačia Mirties (A. Stempužienės) poza ir kunigo (St. Baro) Jobo knygos recita-vimu davė tam tikro režisūrinio monotoniškumo, o pačiam veikalui sumažino teikiamos minties koncentruotumą, per plačiai visokias temas apimant. Veikalo minties labui ši "visuotinai politinė" veikalo dalis turėtų būti arba visai praleista, arba bent gerokai sutrumpinta.

Mūsų laikų siaubų peržvalga buvo iliustruota filmų vaizdais, gan neaiškiai perduotais scenos gilumoje ir su šūkavimais, blogai tariama vokiečių ir klaidinga rusų kalba iš balkono kampų. Kitos kalbos, jeigu ir buvo, pasiliko neidentifikuojamos. Veikalo gale į sceną įvažiavo du motociklai, uždegtas šviesas nukreipę į publiką, turėję pagal programą atvaizduoti technikos laimėjimą, šiaip gi palikę stebinančiai nesuprantamo įspūdžio. Galime tarti: filminiai efektai, o taip pat ir atžagarinio deklamavimo rekordavimai, turėję vaizduoti mirusiųjų prisikėlimą, nedavė sumanyto įspūdžio; balkono šūkavimai ir motociklai greičiau mažino, negu didino veikalo įspūdį. Dinamiškose "siaubingo triukšmo" scenose panaudotas balkone būgnas parteryje veikė įspūdingai, bet arčiau balkone sėdintiems klausytojams — gan trukdančiai.

Antrame spektaklyje įvažiavo į sceną tik vienas motociklas, bet kitoje pusėje išėjo karoliais apsikarsčiusi "hippie" mergaitė, kuri kažką (LSD) išgėrė ir pradėjo klaikiai kvatotis. Pasakorius ištarė "Viešpatie"; visai miniai sustingus, uždanga iš lėto užsiskleidė. Šis galas buvo ypač įspūdingas; kitoje scenos pusėje tarp fantastinės minios išlindęs motociklas šios nuotaikos nepajėgė sutrukdyti.

Pasakotojas (L. Barauskas) kalbėjo įlindęs į keistą statulą (neva robotą ar dvasią; deklamacija buvo savotiškai stilizuota ir gerai tame stiliuje išlaikyta: lyg ironiškos intonacijos, kalbant apie baisius dalykus, kartojant atskirus skiemenis, ilgiau juos pratęsiant ar užsikertant. Spektaklio klaikiai atmosferai gal tai buvo reikalinga; gal buvo manyta įnešti kažkokio mechaniš-kumo ir nerealumo. Tačiau — ar ne per daug be ceremonijų buvo elgiamasi su lietuvių kalba, kuri vis dėlto priklauso jei ne prie skambiausių, tai bent prie skambesnių pasaulinių kalbų? Lietuvių kalba yra fleksinė, išlaikiusi daugybę senoviškų galūnių, kurios nustato sakinio prasmę ir kalbos ritmą. Ši mūsų kalba "Maro" pasakotojo lūpose skambėjo lyg "intonacinė", kaip kiniečių, vietnamiečių ir kt. Ši kalbų grupė pasižymi vienskiemeniais žodžiais, kurių savitarpis santykis ir net atskirų žodžių prasmė nustatoma "intonacijomis" (priegaidėmis), sunkiai išmokstamomis svetimšaliui. Klausant L. Barausko, kažkodėl man prisiminė viešnagė San Fran-cisco kiniečių kvartale, kur visur aplink skamba kažkoks kiniečių dialektas su keistais atskirų skiemenų užtęsimais, pakartojimais, kalbos užsikirtimais. Taigi, ieškodami naujų kelių visur, ieškokime jų ir deklamacijoje; vis dėlto "Maro" pasakotojo beklausant, buvo, kaip lietuviui, kažkaip skaudu, ypač prieš palyginamai gausiai atsilankiusius amerikonus, pirmą kartą girdinčius jiems nežinomą kalbą.

"Mindaugo" ir "Maro" spektakliai įnešė kažką nauja mūsų išeivių meno padangėn; tam tikra prasme jie pastūmėjo visą mūsų meno horizontą tam tikra kryptimi, savo pasirodymu pakeisdami iki šiol gyvavusią pusiausvyrą. Kyla klausimas: pasistūmėta, bet — kokia kryptimi?

Sprendžiant pagal kai kuriuos mūsų spaudos paruošiamuosius straipsnius ar pagal paties autoriaus duotus pasikalbėjimus, atrodytų, kad nusibodus tam, kas iki šiol nuveikta lietuviškos muzikos, ypač dainos srityje, einama prie naujo moderninio lietuviškumo. Tokios nuomonės yra gal perdaug optimistinės. Naujų kelių ieškojimas liaudies dainų traktavime yra sveikintinas; ligšioliniai keliai yra gerokai išsemti, tiek emigracijoje, tiek (dar daugiau) dabartinėje Lietuvoje. Besisukant savo uždarame rate, šis išsisėmimas dar nėra perdaug jaučiamas, tačiau net ir dabartinėje Lietuvoje D. Lapinsko liaudies dainų ciklas "Mergaitės dalia" buvo ir yra rūpestingai kompozitorių studijuojamas.

Tačiau yra ir antra pusė, suvaržanti per plačias viltis. Moderniški priėjimai prie liaudies elementų jau šio šimtmečio pradžioje buvo itin ryškiai panaudoti tokių žymių kūrėjų, kaip Stra-vinskis ar Bartokas. Šių dienų naujoviškos muzikos pasaulyje tautinis elementas nesudaro ypatingo įdomumo; ypač gi trūksta juo susidomėjimo šioje šalyje, kur, išskyrus pasaulyje jau 1 pripažintus tautinius kompozitorius, kiekviena tautinė veikla net ir muzikos kūryboje yra laikoma "tautinių grupių" reikalu; jos gi tėra į-domios kaip potencialūs balsuotojai per sekančius rinkimus, bet ne daugiau. Šiuo metu madinga dvylikos tonų sistema iš esmės yra chro-matiškai kosmopolitinė, nepalanki tautiniam stiliui, nors čia kompozitoriaus kūrybinė galia gali įnešti savo pataisų. Šį faktą kaip tik jaučiame D. Lapinsko kūryboje; jis vietomis moka nukrypti nuo chromatinio dodekatonizmo ir griebtis labiau diatoniškų metodų. Tokiose vietose jis kai kur ir kai kada yra įdomiai, naujai ir nuoširdžiai lietuviškas. Šis apibūdinimas galioja "Mindaugui" ir "Marui"; abiejuose veikaluose, ypač "Mare" kai kur ir kai kada pasitaiko ryškių lietuviškų momentų.

Šiaip gi abu spektakliai reiškia įsijungimą į labiau kosmopolitinį naujojo meno pasaulį; "naujo, plataus lietuviškumo" horizontai čia gana riboti, kaip jie yra riboti ir visai čia gyvenančiai mūsų jaunajai kartai. Naujųjų srovių įsiveržimas į meną yra nesustabdomas ir natūralus reiškinys; jis jau įvyko mūsų tapyboje bei skulptūroje. Su D. Lapinsku šios naujovės įsiveržia į teatriškai muzikinę sritį. Tačiau žiūrėkime blaiviai; tam tikras užsidarymas labiau tradiciniame tautiniame mene, kol jis yra galimas ir randa visuomenėje pritarimo, daugiau pasitarnauja tautiškumo užlaikymui, negu įsijungimas į kosmopolitinį modernizmą, kuriame protarpiais įstengiama įsprausti tautiškų elementų. Šio savitumo nublukimas, įsijungiant į visuotiną amerikiečių gyvenimo srovę, yra gal neišvengiamas; ar dėl to verta džiūgauti, ar liūdėti, paliksime šį klausimą atviru; jis nepriklauso tiesioginei šio straipsnio temai.


"Maro" scena   Nuotr. A. Kezio, S.J.


Iš ligšiolinių pasirodymų mes tvirtai žinojome, kad D. Lapinskas yra naujoviškas, kūrybiniu talentu   apdovanotas  kompozitorius.   Ryšium su "Mindaugu" ir "Maru" atsiranda naujas įdomus klausimas dėl jo kūrybinės asmenybės: kas jis pirmiausia yra — fantastiškai siaubingo scenovaizdžio įvykdytojas ar muzikos kūrėjas? "Mindaugo" kantatoje Lapinskas iš miniatūrinės muzikinės medžiagos pajėgė sulipdyti kažką panašaus į ilgesnį veikalą, kuris gerai sugalvoto ir savyje užbaigto scenovaizdžio pagalba veikė bent įtikinančiai. "Maras" buvo tiesiog perkrautas scenos efektais, kai kur pagaunančiai ryškiais, kai kur neveiksmingais, bet su stipriai veikiančia visuma; muzika liko antraeilėje rolėje, tik kai kur pasiekdama ryškių, pagaunančių momentų. Vargu, ar būtų galima efektingai užrašyti "Marą" juostoje; tektų pasitenkinti gerai parinktomis   ištraukomis.   Ta  proga  galime  paklausti (daug kas iš klausytojų šį klausimą svarstė): ar "Maras" iš viso yra opera?   Šiais  naujoviškais laikais   susilaikykime   nuo   aiškaus   atsakymo; konstatuokime, kad jei tai yra opera, tai tikrai visai ne konvencionalia to žodžio prasme; tikresnis   pavadinimas   gal   būtų   "misterija". Kiekvienu atveju, paskutiniame D. Lapinsko pasirodyme sceniškoji fantazija atrodo gausesnė ir savyje užbaigtesnė, negu muzikinė medžiaga.

Tolimesni klausimai: ar D. Lapinsko laki sceniška vaizduotė yra susieta su jo paties kūryba ir ar ji ypatingu ryškumu pasirodo "siaubingo" charakterio temose? Ar jo režisūriniai sugebėjimai gali būti sėkmingai pritaikyti labiau konvencialesniems uždaviniams? Ir (ypač įdomu) ar jo sceniški veikalai gali būti bent patenkinamai įvykdyti be jo paties dalyvavimo kaip režisieriaus ir dirigento? Kaip bebūtų, D. Lapinsko gabumais privalėtų susidomėti mūsų draminiai ir operiniai kolektyvai.

D. Lapinskas muziką rašo greitai. Spaudos pasikalbėjime jis pareiškė "nesuprantąs" kompozitorių, kurie pradėtą veikalą padeda, o baigia tik po atostogų. Kaip ir kuriuo tempu muzika kuriama, yra psichologiškai ir žurnalistiškai įdomus klausimas, bet mano požiūriu tai nėra esminis dalykas. Svarbu rezultatas. Mozar-tas galėjęs per nemigos naktį parašyti simfonijos dalį ar operos veiksmą; Schubertas, bepie-taudamas, ant restorano valgių sąrašo užrašydavo dainą, kuri galėjo būti pasaulinis šedevras. Beethovenas kūręs lėčiau, kai kuriuos veikalus ilgai projektuodamas, užmesdamas eskizus ir juos pertaisinėdamas; kartais gi, nutraukęs vieno stambaus veikalo kūrybą, vienu kartu parašydavo keletą visai kitokios nuotaikos, genialaus polėkio kūrinių ir vėl grįždavo prie pirmykščio projekto. Chopino pirštai, jam fortepijonu improvizuojant, atnešdavo genialių fantazijų, kurias jis kartais ilgai ir skausmingai stengėsi apipavidalinti ir užrašyti, dažnai neviltyje palikdamas dingusią viziją neužbaigtą. Naujųjų kūrėjų tarpe M. Ravelis galėdavo savaitėmis svarstyti savo kūrinio smulkias detales; kruopščiai kiekvieną gaidą apgalvoja, valdininko tikslumu keletą valandų per dieną komponuodamas, dar tebegyvas Stravinskis.

Iš to matome, kad greitas rašymas gali lydėti genialumą ar stambų talentą; tačiau didžiųjų kūrėjų tarpe buvo ir skausmingai bei lėtai kuriančių. Lapinsko smulkesni, miniatūriniai kūriniai fortepijonui ar siuitos pobūdžio veikalų eilės kitokiems sąstatams rodo užbaigtą, aukšto techniško lygio darbą. Prie tokių reikia priskai-tyti ir lakoniškų liaudiškų miniatūrų eilę "Mergaitės dalią". Šios liaudies dainos su simfoniniu orkestru, nors sunkiau suprantamos eiliniam klausytojui, suįdomina ir žavi išprususį muzikos mėgėją ar muziką. Sceniškuose veikaluose Lapinskas daugiau mokėjo pagauti publiką. Čia jo greitas ir skubotas rašymas, deja, yra jaučiamas nevisai iš teigiamos pusės; skystai išplėstą muziką čia kompensuoja sceninis išradingumas. "Mare", šalia lakios fantazijos, ir sceniškoje pusėje buvo justi skubotumo, gal ir nesubrendimo elementų: ne visi sugalvoti efektai pasiekė savo tikslo, ne visi vienodai skoningai veikė ir derinosi prie bendros veikalo idėjos.

Darius Lapinskas priklauso prie "jaunimo". Mūsų išeivių padėtis šiuo metu yra tokia: nepriklausomos Lietuvos kūrėjai, jei dar gyvi, jau yra peržengę aštuntą dešimtį. Tie gi (jų tarpe ir muzikai), kurie Lietuvoje šį tą buvo pasiekę, jau daugiau ar mažiau peržengę 60 metų. Jų tarpe 33 metų Lapinskas yra tikrai jaunuolis. Bet... L. v. Beethovenas tame amžiuje jau buvo parašęs savo garsiąsias fortepijono sonatas "Patetiškąją" ir "Mėnesienos", pirmąją simfoniją ir du pirmuosius fortepijono koncertus, kurių tarpe bent sonatos rodo jau pilnai subrendusį talentą. Chopinas tame amžiuje irgi jau buvo sukūręs daugumą savo geriausių kūrinių. Antra vertus, turime tokius pavyzdžius, kaip G. Verdi, kuris visą gyvenimą daug kūrė, bet vėlesniame amžiuje rado naują stilių mužikiškai ypač įdomiuose kūriniuose, kaip "Aida", "Otelio" ar "Falstafas". J. Brahmso veikalai daugiausia juo nuoširdesni ir užbaigtesni savyje., juo aukštesnis opuso numeris. Ateitis parodys, ar D. Lapinsko aukščiau minėtos ypatybės yra tvirtai susijusios su jo charakteriu, ar jo asmenybė amžiui slenkant įgys kiek didesnio nusistojimo bruožų. Jo sceniškų veikalų atžvilgiu tai būtų, atrodo, naudinga.

Įdomu, kad D. Lapinsko premjeros susilaukė recenzijų Čikagos amerikiečių dienraščiuose, kurie šiaip yra susitarę "tautinių" parengimų nerecenzuoti. Abu kritikai esą atsilankė dėl asmeniškų pažinčių, be pažado ką nors parašyti. Pamatę spektaklius, jie pakeitė nuomonę. "Sun Times" dienraščio kritikė asistentė Kathleen Mornar parašė ilgesnį itin palankų straipsnį; gausios žinios apie patį D. Lapinską ir lietuvių operą, paminint net amerikiečių ignoruotą lietuvišką "Traviatą", suteikia šiam straipsniui daugiau palankaus muzikinio reportažo, negu recenzijos pobūdį. Trumpesniu, bet kritiškesniu straipsneliu (su stambia antrašte) atsiliepė "Daily News" kritikas Bernard Jacobson; jo svarbiausios tezės: "remarkably accomplished performance", "professionalism of the production"; dėl scenos efektų — jis pagyrė besisukančius apšviestus kubus, bet rekorduotą muziką ir motociklus palaikė "extraneous" (netinkančiais visumai?). Dėl Lapinsko muzikos — jo gerokai progresyvi muzikinė invencija esanti kiek plonai išskirstyta (thinly spread), bet buvo pagaunančių (striking) momentų pakankamai, kad būtų noro dar išgirsti apie Lapinską.

Pats faktas, kad amerikiečiai D. Lapinsko spektaklius recenzavo, ir šių recenzijų palankumas padarė didelio įspūdžio mūsų visuomenei ir nutildė daugelį konservatyviškai nusiteikusių klausytojų. Iš "siaurai nacionalistinio" žvilgio tačiau nepervertinkime šių recenzijų reikšmės. Jos yra naudingos D. Lapinskui, itin malonios pastatymus vykdančiam kolektyvui ir šiaip lietuviams išeiviams. Vis dėlto mūsų pakliuvimas į amerikiečių spaudą greičiausiai yra susietas su šių pastatymų naujovišku kosmopolitiškumu, o ne su sporadiškai juose pasitaikančiu lietuviškumu. "Trukdantis veiksnys" — kad pagrindinė spektaklių kalba buvo lietuvių — mums buvo šį kartą atleistas . . .

Mūsų spaudoje ir visuomenėje plačiai nuskambėjo teksto autoriaus K. Bradūno ištarti žodžiai: "D. Lapinskas pastūmėjo mūsų muziką 60 metų pirmyn". Šiame posakyje yra tiesos, bet ir čia galimi minoriniai komentarai: 60 metų išeivių gyvenime reiškia didėjantį įsijungimą į vietinį gyvenimą, nutolstant nuo savo tautos kamieno, vis mažiau vartojant savo kalbą, o vis daugiau suaugant su vietine kultūra.

Paliekant nuošaliai visas kritiškas ar pesimistines mintis, konstatuokime, kad "Mindaugas" ir "Maras" tikrai davė naujų ir stiprių į-spūdžių tiek plačiai visuomenei, tiek muzikams ir šiaip kultūrininkams. Buvo ko pasiginčyti, pagalvoti, pasvarstyti. Darius Lapinskas pasidarė mūsų meniško gyvenimo veiksniu. Jis turi pasitikėjimo savimi, savo talentu ir savo tam tik-


D. Lapinskas diriguoja savo kūrinius Kultūros kongrese  Nuotr. V. Noreikos

ra misija. Jis moka suburti aplink save bendradarbių   būrį,   kurie   sutinka   sunkiai   dirbti laisvalaikiu, vykdydami jo komplikuotus pastatymus. Pasikeitus Čikagos lietuvių operos valdybai, prie D. Lapinsko veikalų pastatymo šį kartą aktyviai prisidėjo buvęs tos operos valdybos pirmininkas Vytautas Radžius ir ligšioliniai globėjai M. ir A. Rudžiai. D. Lapinskas jau anksčiau ypač gausiai patraukė jaunimą. Salei pripildyti to neužtenka: reikia plačios visuomenės. Šį kartą pirmame spektaklyje salė buvo išparduota, antrame prisipildė apie du trečdaliai. D. Lapinskui toliau vykdant savo sceninius projektus, gali atsirasti pavojai. Tai būtų: 1. gan siaura, su "siaubo" nuotaikomis ir mirties temomis surišta jo tikrai stiprioji   pusė;   2.   tendencija vienu kartu išsemti kone visus galimus scenos efektus; 3. muzikinės medžiagos skystumas žymioje veikalų dalyje,   apsiribojant   nedaugeliu ryškių momentų. Besikartojant, visa tai gali nublukti ir nusibosti. Ar taip bus, parodys ateitis.

Programoje suminėtas vadovaujamas personalas: dirigentas - režisierius — Darius Lapinskas; dirigento asistentas — Alvydas Vasaitis lėktinas repeticijų akompaniatorius); kostiumai — Regina Stravinskaitė; choreografija — Birutė Vaitkūnaitė; apšvietimas ir scenos apipavidalinimas — Arnoldas Giedraitis; filmas — John Heinz; vitražas — Petras Mikolajūnas. Rengimo komisija: J. Bobinienė, St. Lazauskienė N. Linkevičiūtė, M. Momkienė, J. Kregždys Br' Mačiukevičius, V. Radys ir V. Radžius.

Darius Lapinskas pasilieka kiek kontraversinė asmenybė. Šiuo metu jis, atrodo, yra tvirtai įsikūręs lietuvių tarpe, paskutiniuoju laiku stipriai pabrėždamas savo ryšius su lietuvių liaudies melodijomis. Pagal savo muzikinių gabumų pobūdį, jis neatrodo esąs organiškai susietas su lietuviška aplinka. Panorėjęs, jis tikrai galėtų grįžti Vokietijon prie savo buvusio darbo operoje ir kaip lydimos muzikos kompozitorius dramos teatrams. Greičiausiai jis galėtų įsikurti ir rasti pritarimo amerikietiškų sambūrių tarpe. Jei jis pasiliks veikti tarp lietuvių išeivių, tai "siaurai nacionalistiniu" žvilgiu linkėtume, kad jo "kai kur ir kai kada" pasireiškiantis muzikos lietuviškumas pasijustų vis dažniau ir ryškiau. Šiaip gi Darius Lapinskas yra kūrybinė ir energinga asmenybė; jis neabejotinai pats susiras sau kelią, kuris jam bus tinkamiausias.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai