Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SMETONA — PRIPAŽINTAS PIANISTAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. K.   
Pianistas Antanas Smetona vis labiau garsėja Amerikoje ir Europoje, nors jo vardas mūsų spaudoje palyginamai gan retai minimas, šis jaunas menininkas (g. 1939), atrodo, į tarptautinį pripažinimą yra pasirinkęs vienintelį tikrą kelią — laimėti savo paties pastangomis, ištvermingu darbu ir turimu talentu.

Antanas Smetona pirmąsias piano studijas pradėjo pas savo motiną pianistę Birutę Nasvytytę -Smetonienę. Vėliau šešerius metus, gavęs specialią stipendiją, mokėsi pas develando muzikos mokyklos piano klasės vedėją prof. Leonardą Shure, per kurį, kaip vokiečių muzikos kritikai nuolat pastebi, Smetona pasisavino garsiojo austrų kompozitoriaus ir pianisto Ar-thuro Schnabelio muzikines tradicijas (L. Shure ilgą laiką buvo prof. A. Schnabelio asistentas).

Bakalauro laipsnį muzikoje A. Smetona gavo Mannes muzikos kolegijoje New Yorke, magistro laipsnį 1963 įgijo Julliard muzikos kolegijoje New Yorke, kur kaip stipendininkas studijavo pas Rosing Lhevinne. Laimėjęs Fullbrighto stipendiją, studijas tęsė Europoje. 1965 atžymimas Vokiečių akademinio bendravimo tarnybos žymeniu, o 1966 už meninius pasiekimus laimi Rockefellerio premiją. 1967 Kalifornijos universitetas (Berkley) Smetonai paskyrė Alfred Herz fundacijos stipendiją studijoms užsienyje.

I tarptautines muzikos varžybas bei festivalius Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ir koncertų sales Amerikoje,  Vokietijoje, Anglijoje, Lenkijoje ir Brazilijoje Smetona atėjo jau kaip pasiruošęs profesionalas pianistas ir iš karto atkreipė muzikos kritikų dėmesį.

Lietuvių muzikos reprezentantų (vokalistų, instrumentalistų ar kompozitorių) įvertinimas kitataučių spaudoje pas mus interpretuojamas ne visada tiksliai ir, kas dar blogiau, ne visada sąžiningai. Paprastai po kiekvieno lietuvio menininko koncerto, kuriame atsilanko profesionalai muzikos kritikai (o tokių progų labai maža), sekama spauda ir ieškoma kitataučių kritikų įvertinimo. Tačiau ne visada lengva iš perskaitytos kritikos pasidaryti pilnai teisingas išvadas, jei tas kritikas sutinkamas pirmą kartą. Tik perskaičius to paties kritiko keletą vertinimų ir palyginus juos su pasisakymais apie lietuvį menininką, gali išryškėti tikroji kritikos prasmė. Nesąžiningumas prasideda tada, kai iš kitataučių spaudos į lietuviškus laikraščius perkeliama ar privačioje interpretacijoje ryškinama tik vienašališkai parinktos įvertinimo dalys.

Profesionalai muzikos kritikai paprastai neskuba panegirikomis apipilti net išgarsėjusių solistų ar instrumentalistų, o juo mažiau to gali tikėtis pradedantis ir kitatautis menininkas, neturįs specialaus finansinio ar didelių vardų užnugario. Pastarajam tenka palankius didžiosios spaudos įvertinimus iškovoti talentu ir geru pasiruošimu, šių pastabų šviesoje reikia tiesiog stebėtis, kad Smetonos koncertus vertinančios kritikos puošėsi tokiomis antraštėmis:  "Junger Meister auf dem Klavier" (Hannoversche Allgemeine Zeitung), "Hohe Musikalitaet" (Hamburger Abendblatt), "Hoffnungsvoller junger Panist" (Hannoversche Rundschau), "Staunenswerte Virtuositaet" (Westfaelische Nachrichten), "Pianist Smetona Shows Competence in Galery Concert" (The Washington Post), "Smetona Shows Virtuosity" (The Evening Star) ir t.t. Pvz., žymus Vokietijos dienraštis "Die Welt" 1966.11. 12 kultūrinėje apžvalgoje Smetonos koncertui skiria pirmą vietą, o tik po to vertina meno parodą, Varšuvos Tautinės filharmonijos koncertą ir graikų pianistės L. Leouissi rečitalį. Lenkų (Trybunu Ludu), šveicarų (Journal de Genė ve, La Suisse), anglų (Times, The Daily Telegraph) ir daugybė vokiečių bei amerikiečių muzikos kritikų Smetonos rečitalius yra labai palankiai vertinę, ir jį reikia laikyti tarptautiškai pripažintu pianistu.

Smetonos koncertuose dalyvaują lietuviai ne kartą pianistui papriekaištauja dėl programos. Girdi, jei jis ir atmetąs modernistus, vis tiek turėtų į programą įtraukti ir šiandieninės muzikos pavyzdžių. Iš tikro visuose iki šiol turėtuose koncertuose Smetona veik išimtinai ribojasi Scarlatti, Mozar-to, Chopino, Schumanno, Schu-berto bei Beethoveno kūriniais. 1967.VIII.27 koncerte (Santa Mo-nica, Calif.), regis, pirmą kartą jis programon įtraukė ir senesniuosius lietuvių kompozitorius: Čiurlionį, Gruodį ir Tallat-Kelpšą.

Ne tiek priekaištaudami, o labiau reikšdami smalsumą, amerikiečiai kritikai irgi norėtų Smetonos koncertuose išgirsti dabartinių kompozitorių kūrybos. Tačiau labai būdinga, ir į tai pats Smetona turėtų atkreipti dėmesį, kad tokių pastabų jam nėra padarę Europos muzikos kritikai.

Savo koncertais įvairiuose pasaulio kraštuose pianistas A. Smetona atlieka ir reikšmingą tautinę misiją: kur jis bekoncertuotų, visi žino, kad jis lietuvis. Tai jis visada pažymi savo programose, apie tai rašo ir jo koncertų kritikai. Kaip taisyklė, koncertų progomis prisimenamas ir paskutinis nepriklausomos Lietuvos prezidentas.

Informacijos pilnumui čia cituojame porą ištraukų iš amerikiečių ir porą iš vokiečių kritikų pasisakymų:
"Beethoveno sonata buvo puikiai atlikta, ypač skoninga pirmoji 'kodą' ir visas 'finale'. Ir Schuberto sonata buvo grynas malonumas nuo pirmojo akordo iki paskutinio. Trumpai, tai buvo nuostabiai talentingo jauno pianisto maloniausias rečitalis. Pianistas dar tebėra jaunas... ir, bręstant, jam nebeliks muzikinių viršūnių, kurių jis nepajėgtų įveikti" (develando "The Plain Dealer", 1965.XII.6).

"Smetonai grojant, Schubertas pamiršo skambėti ištęstai ir nuobodžiai. Tai buvo meisteriškas atlikimas. Jo priėjimas buvo raminančiai lengvas. Kur reikėjo, jis ryškino dramatinius momentus ir koncentravosi į nuostabių Schuberto polėkių sujungimą" (Wa-shingtono "The Evening Star", 1965.XII.27).

"Aukštas, jaunas vyras Beethoveno salėje   Hannoveryje   rimtai  atėjo ant podiumo — tai Antanas Smetona, paskutinio Lietuvos valstybės prezidento anūkas. Aukštą muzikalumą jis paveldėjo iš abiejų savo muzikalių tėvų ir jau debiutavo, turėdamas vos šešerius metus. Pilnas ir tikras stiliaus pajautimas, su kuriuo jis techniškai ir emociškai priėjo prie tris epochas reprezentuojančių piano sonatų, liudija, jog jis netiesioginiai savo (muzikinį) išsilavinimą grindžia Arthuru Schnabeliu (per Schnabelio asistentą prof. Shure). Plieniniais dūžiais ir subtiliausiu švelnumu F. Chopino sonatoje B-moll (opus 35) jis išvystė stiprius kontrastus. Lenkų kompozitorius lietuviui, žinoma, yra artimas. Tačiau ir kitoje dvasinio pasaulio plotmėje — Beethoveno sonatoje Es-dur (op. 81), 'Les Adieux', pianistas pateikė puikią technišką ir meninę' interpretaciją... Išskirtinai žymus svečias!" (Hannoversche Rundschau, 1966.X.4).

"Nors technika ir nėra pianisto alfa ir omega (kaip kartą išsireiškė Ferruccio Busoni), tačiau nuostabi Smetonos technika įgalino jį tris didelius kūrinius be jokio pavargimo žymių išskirtinai puikiai atlikti. Ne tik technišku požiūriu jauno menininko pasirodymas sukėlė nuostabą ir pripažinimą, bet taip pat muzikalinis laikymasis, į-sijautimas į detales bei lyriškumas lėtai tekančiose frazėse liudijo šio pianisto didelę muzikalinę fantaziją" (Osnabruecker Tageblatt, 1966.X.31).

Europos kraštų, o ypač Vokietijos Lietuvių Bendruomenė, organizuodama Antano Smetonos koncertus, daug padėjo mūsų pianistui išeiti į pasaulį, už tai pati iš vokiečių spaudos susilaukė "musikliebende Volksgruppe" komplimentą.    J. K.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai