Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DUONOS RIEKĖ JAUNIMUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kęstutis Keblys   

Mūsų egziliui prailgstant, esame išradę visokių būdų kovai už laisvę savo kraštui ir už tautybės išlaikymą svetur. Bene mėgstamiausias iš jų yra aimanavimas. Tokių apraudotinų dalykų sąraše nepaskutinėje vietoje įbrėžta ir vaikų literatūra.

Nenoriu čia paneigti fakto, kad išeivijos lietuviukai, jiems skirtų knygų atžvilgiu, ilgus metus kentė badą. Net ir dabar negalime girtis vaikų knygų perteklium. Tačiau reikia pripažinti, kad kelių pastarųjų metų bėgyje šioj srity j jau esame kiek pažengę pirmyn. Mūsų patys mažieji skaitytojai, pirmo - ketvirto skyriaus vaikai, jau turi visą krūvą jiems pritaikytų knygelių. Gal jų dar nėra tiek daug ir gal jos dar nėra taip tobulos, kad priverstų mus visai baigti savo aimanas. Bet remdamiesi tuo, ką jau turime, galėtume bent ketvirtadaliu savo aimanavimą pritildyti. Ir nereikėtų baimintis, kad, va, čia prarasim vieną svarbų skundimosi objektą. Savo verksmus galime perkelti labai artimon sritin ir visai pagrįstai aimanuoti dėl paaugliams skirtos literatūros trūkumo. Po R. Spalio "Gatvės berniuko nuotykiai" ir "Ant ribos" mūsų vyresniems vaikams tinkamų knygų kaip ir nepasirodė. Jų lietuviška skaityba yra priversta   ribotis   neįdomiais apsakymėliais lituanistinių mokyklų vadovėliuose. Užtat naują Gintarės Banaitytės - Ivaškienės knygą "Baltąjį Stumbrą", istorinę apysaką, skirtą jaunimui (aišku, ne jaunimui susispietusiam apie "Metmenis" ir ne tiems, kurie organizavo Jaunimo kongresą), tenka pasitikti kaip retą ir lauktiną svečią mūsų knygų lentynoje. Banaitytės debiutinė knyga buvo atžymėta premija JAV LB švietimo tarybos surengtame apysakų jaunimui konkurse. JAV LB Kultūros fondas ją gražiai išleido 1966 m. data, faktiškai išėjo tik šiemet. Knygą iliustravo dail. Janina Marks (Monkutė).


"Baltasis Stumbras" skaitytoją nukelia į Mindaugo laikų Lietuvą ir supažindina su maloniu berniuku, rikio sūnum Audriu. Medžioklės metu Audrys paklysta girioje, ilgai vienas klajoja, kol užtinka kalavijuočiams dirbančio išdaviko būstinę, kurioje tasai niekšas laiko įkaitams pagrobtus Lietuvos rikių vaikus. Audrys belaisvius išvaduoja, ir visi, kalavijuočių vejami, pasiekia pelkių saloje esančią Vaivos šventovę. Kalavijuočiai šventovę puola ir po kietos kovos, kurioje pasižymi ir Audrys, įsiveržia vidun. Tačiau laiku atvyksta pagalba — Mindaugo kariai ir pats Audrio tėvas. Berniuko vedami, kariai suranda pabėgusių kalavijuočių slėptuvę, juos suima ir laimingai grįžta į savo. pilis.

"Baltojo Stumbro" fabula yra pagrįsta nuotykių virtine. Knygos vyriausiu veikėju yra berniukas. Žodžiu, turime pagrindinius elementus, kurių dėka knyga turėtų būti tinkama ir įdomi mūsų jauniesiems skaitytojams. Tačiau prieš pažvelgiant, kaip autorei pavyko šiuos pradmenis apipavidalinti, gal vertėtų pirma apspręsti, kokiu požiūriu šį veikalą tinka vertinti.
Knygos pristatyme, kiek galima spręsti iš laikraštinių korespondencijų, patys leidėjai ir premijos iniciatoriai "Baltąjį Stumbrą" sutiko gana šaltai. Kažkas, kalbėjęs tose iškilmėse, net išsireiškė, kad knygoje nėra nieko naujo, be abejo implikuodamas, kad veikalas nesąs originalus. Originalumo klausimas visuomet yra svarbus, vertinant grožinės literatūros veikalą. Bet šiuo atveju kaip tik ir kyla klausimas, ar Gintarės Banaitytės istorinę apysaką jaunimui tinka aptarti įprastinių grožinės literatūros reikalavimų šviesoje. Mano atsakymas čia visai aiškus — netinka.

Pagal mūsų semantiką (ne vadovėlinę, bet šiaip jau gyvenime į-sipilietinusią), klasifikuodami kurią nors knygą tik grynu nemodifikuotu literatūros terminu, pasakome, kad toji knyga yra grožinės literatūros veikalas. Tuo būdu, jei literatūros terminą modifikuojame kuriuo nors būdvardžiu ne šiaip sau šposaudami, bet rimtai, remdamiesi svarstomo veikalo pobūdžiu ir paskirtimi), tai Jau kalbame ne apie literatūrą, o apie kurią nors kitą raštijos sritį.  Visos tos būdvardinės literatūros - ir mokslinė, ir religinė, ir i pramoginė, ir vaikų, ir jaunimo — turi savus reikalavimus ir savus matus.

 Todėl būtų visiškas nesusipratimas   pritaikomosios   raštijos veikalams   taikyti    literatūrinius mastus. Tur būt, niekas nereikalaus pilno charakterių atskleidimo matematikos veikale. Tad kam ieškoti kažin kokio originalumo paaugliams skirtoj istorinio pobūdžio nuotykių knygoj?

Žodžiu, Gintarės Banaitytės debiutiniame veikale tenka dairytis ne pilnai išieškotų charakterių, ne meninės tiesos atskleidimo, ne stiliaus puošmenų, bet didaktinių -auklėjamųjų elementų, sklandaus pasakojimo, kalbos paprastumo ir gabaus nuotykių supynimo — paprasto įdomumo.  Taigi, tenka žvilgtelėti, ar "Baltasis Stumbras" mūsų smarkiai suamerikonėjusiems  paaugliams  bus  naudingas gal dar labiau — ar jie, tie paaugliai, šią knygą iš viso skaitys be įprastinės tėvų ir šeštadienines mokyklos prievartos.

Didaktine  -  auklėjamąja prasme   "Baltuoju   Stumbru"   reikia daugiau   džiaugtis,   negu   skųstis, Knyga supažindina jaunąjį skaitytoją  su mūsų istorijos gabalėliu, padeda jam įsivaizduoti, kokia buvo senovės Lietuva, žinoma, tikrosios istorijos knygoje nedaug, ir vadovėlinių faktų joje skaitytojai beveik neras. Tačiau to ir nereikia.   Pakanka,   kad   po   "Baltojo mbro"   istorijos  pamokose  išgirstas Mindaugo vardas, kalavijuočiai,  kriviai, pilys, senovės girios pelkės  nebus  jiems  vien  abstraktūs terminai, o skambės kaip Jau pažįstami ir gal net dalinai pergyventi dalykai. Per pagrindinius veikėjus skaitytojui pristatomos  teigiamos žmogaus ypatybės - drąsa, pasiryžimas nugalėti visas  kliūtis,  lojalumas saviesiems. Gerieji knygos personažai laimi, blogieji tampa nubausti. Žodžiu, jaunasis  knygos   skaitytojas   yra skatinamas  save  identifikuoti  ne su padaužomis bei  nusikaltėliais, bet  su  kilnaus  būdo,  ryžtingais žmonėmis. Tiesa, absoliutaus lietuviško patriotizmo šalininkai gal autorei ir prikištų tai, kad svarbiausią knygos niekšą, Avarą, padarė lietuviu, o ne kokiu atsibas-čiusiu lenku ar rusu. Bet tokiam priekaištui sunku būtų pritarti, nenorint vaikams piršti netiesą, kad visi lietuviai visada buvo vien geri. O be to, autorė aiškiai pabrėžia, kad Avaras tapo išdaviku ne savo tautybės, bet gobšumo dėka. Tuomi skaitytojui duodamas dar vienas pozityvus pamokymas — per didelis turto graibstymas net tokios kilnios tautos sūnų gali paversti išdavikišku niekšu.

Jei auklėjamuoju požiūriu "Baltasis Stumbras" savo skirtąją spalvą išlaiko pavyzdingai, tai iš technikinės pusės jo kailyje galima į-žiūrėti eilę pilkų lopų. Tos dėmės daugiausia siejasi su knygos fabula, kompozicija ir sintakse, ir tai ne literatūrine, o grynai pritaikomąja prasme.

Knyga, kuri patraukia jaunąjį skaitytoją, paprastai remiasi daugiau veiksmu, negu pasyviu pasakojimu, daugiau nuotykiu, negu samprotavimu. Nuotykių "Baltajame Stumbre" apstu. Tačiau tie nuotykiai nesijungia į vientisą, nenutrūkstančią grandinę, kurią sekdamas skaitytojas negalėtų atsitraukti nuo knygos iki pat paskutinio puslapio. Knygoje trūksta į-tampos, trūksta skaitytojo žingeidumą dilginančios paslapties. Tiesa, ir įtampos, ir paslapties užuominų "Baltajame Stumbre" yra, tačiau šie pradmenys nepakankamai išvystyti, štai Audrys paklysta miške, ir skaitytojas jau galėtų rūpintis, kaip čia jam dabar bus. Tačiau kai Audrio klajonė po girias panašėja labiau į skautišką iškylą, negu į beviltišką kovą už būvį, tuomet skaitytojui nekyla jokių abejonių, kad čia viskas pasibaigs laimingai. Įtampos ataudai nėra reikiamai išvystyti ir dėkingame šventovės puolimo epizode — nors suaugusieji ir kalba apie beviltišką padėtį, tačiau pagrindiniai veikėjai, vaikai, nerodo nei didelės baimės, nei susijaudinimo. Tad kartu su jais ir skaitytojas yra visai tikras, kad pagalba atšuoliuos laiku ir kad užpuolėjai bus sumušti.

"Baltasis Stumbras" galėtų būti dinamiškesnis. Nėra čia, kad veiksmas vytų veiksmą, nėra, kad įvykis ristųsi po įvykio. Dažnai jau įdomiai užsimezgusi įvykį autorė pertraukia lėtu pasakojimu ar aplinkos paaiškinimu. Fabulos dinamikai kenkia ir pasakojime vartojamas esamasis laikas. Vaikams skirtoj knygoj tokia maniera skamba dirbtinai. Praradus būtuoju laiku atsiekiamą pasakojimo natūralumą, nukenčia ne tik veiksmo judrumas, bet ir įtikimumas.

Neišieškotus dialogus ir bendrą kalbos komplikuotumą taip pat tektų laikyti knygos minusais. "Baltojo Stumbro" vaikai labai dažnai kalba nenatūraliai, beveik sceniškai, pilnais, tobulais sakiniais, tarsi išmoktais šeštadieninės mokyklos vaidinimui. Iškilmingas kalbėjimo tonas suaugusių dialoguose gal ir pateisinamas. Tačiau su taip kalbančiais vaikais jaunieji skaitytojai vargu ar galės save lengvai identifikuoti. Aplamai autorė per daug apsunkino savo pasakojimą, vartodama komplikuotą žodyną ir sintaksę. Ta prasme "Baltasis Stumbras" gal net ir per daug literatūriškas. Žinoma, kai kas gal sakytų, kad jaunimą reikia pratinti ir prie literatūros, ir prie visų mūsų kalbos subtilumų. Bet man atrodo, kad per dvi tvoras iš karto šokti neįmanoma. Tenka priimti nemalonų faktą, kad mūsų paaugliai lietuviškai silpnai kalba, o dar silpniau skaito. Jei pusės knygos žodžių jie nesupras, jie nepripras ne tik prie geros literatūros, bet ir lietuviškos knygos visai neskaitys. Prie knygos tą silpnakalbį jaunimą galima pripratinti tik duodant jam tokios lietuviškos lektūros, kokią jis pats, su įdomumu ir neverčiamas, pajėgs perskaityti. Tik tuomet bus galima galvoti apie literatūrinį auklėjimą.

Suminėjęs visą eilę "Baltojo Stumbro" trūkumų, nenorėčiau sudaryti klaidingo įspūdžio, kad ši Gintarės Banaitytės debiutinė knyga yra jau tokia netobula. Gal būt, mūsų paaugliai, "Baltąjį Stumbrą" skaitydami, ir neužmirš, kad už durų laukia beisbolo lazdom apsiginklavę draugai. Tačiau paauglių lektūros badmečiu ši autorės dovana yra stambi juodos duonos riekė mūsų jaunimui, ši knyga yra dovana ir tam nedideliam būreliui tėvų, kurie dar rimtai rūpinasi savo vaikų lietuviškumu. Tokiu atveju gal ir nereikėtų kalbėti apie knygos trūkumus. Taktiškais sumetimais gal būtų tiksliau vien džiaugtis ir dėkoti autorei už jos vertingas pastangas. Jei atrodytų, kad "Baltuoju Stumbru" autorė jau pasiekė savo sugebėjimų ribas, taip gal būtų ir geriausia. Bet šitaip neatrodo. Banaitytė ne tik žino specifinius mūsų jaunimo lektūros reikalavimus, bet ir pajėgia palyginant gerai į tuos reikalavimus atsiliepti. Netenka abejoti jos talentu šioj rašybos srityj. Todėl, padėkojus už šį darbą, telieka jai palinkėti, kad su "Baltuoju Stumbru" ji nestatytų taško nei kiekybine, nei kokybine prasme.    Kęstutis Keblys


 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai