Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
R. SKIPIČIO ANTROJI ATSIMINIMŲ KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vt. Vt.   
R. Skipičio pirmoji atsiminimų knyga "Nepriklausomą Lietuvą statant" išėjo 1961. Joje buvo autoriaus atsiminimų nuo grįžimo iš karo tremties Rusijoje į Lietuvą 1918 pavasarį iki 1926 karinio perversmo. Antrojoj knygoj Nepriklausoma Lietuva (Čikaga 1967, 477 psl., kaina 7 dol.) yra atsiminimų nuo 1905 iki 1938. Pats autorius pastebi, kad "abu tomai didele dalimi aprašo tą patį Lietuvos laikotarpį", nors aprašomi įvykiai ir žmonės, išskyrus kai kūnuos atvejus, nėra tie patys.

Antroji  knyga,  nors  pavadinta "Nepriklausoma Lietuva", pradedama Didžiuoju Vilniaus Seimu 1905, o baigiama autoriaus apsilankymu tų Amerikoje 1938. Pats autorius knygos turinio nėra paskirstęs atskiromis dalimis, bet iš turinio aiškėja, kad apie 1/8 knygos skirta karo  tremtinių  lietuvių  politinei veiklai   Rusijoje,   carą   nuvertus, epie  1/10   poperversminei   Lietuvai, apie 1/4 — demokratinės ir poperversminės Lietuvos laimėjimams tautinio susipratimo, administracinio ir teisminio susitvarkymu, ūkinės ir kultūrinės pažangos srityse, apie 1/3 — lietuvių išeivijai ir apie 1/8 — prof. P. Leono ir St. Šilingo apybraižoms.

Karo tremtinių lietuvių Rusijoje reikšmingiausias politinės veiklos Įvykis buvo 1917 Petrapilio seimas. Autorius, pats to seimo dalyvis, pažymi, kad, seimo daugumai pasisakius už rezoliuciją, jog "visa etnografinė Lietuva privalo tapti nepriklausoma valstybė, nuolatinai neutrali", ir nepraėjus kairiųjų grupių rezoliucijai "kreiptis į Laikinąją Rusijos Valdžią, taip pat į visas valstybes, sąjungininkes bei neutralias, ir reikalauti pripažinti: a. kad lietuvių tautai priklauso politinio apsisprendimo teisė ...", kairiųjų grupių atstovų dalis seimą apleidusi nenoromis, nors "iš seimo išėjimo vadai buvo linkę eiti ir toliau su Rusijos revoliuciniu judėjimu". Atseit, tik partinė drausmė privertusi nuosaikiuosius kairiųjų grupių atstovus solidarizuoti su išėjimo vadais. Autorius smulkiau neprisimena tolimesnės poseiminės atskirų kairiųjų grupių nusistatymo raidos, tik trumpai konstatuoja, kad, organizuojant Voroneže Rusijos Lietuvių Vyr. Tarybą, į ją socialdemokratai nesijungė, o "šliejosi prie Kapsuko - Mickevičiaus vadovaujamo lietuvių reikalų komisariato, kuris faktinai buvo bolševikų valdžios sekcija" (30 p.).

Autorius spalvingai papasakoja savo odisėją pas nepriklausomos Ukrainos rados (seimo) pirmininką ir savo bėgimą iš Voronežo nuo lietuvių bolševikų arešto.

Savo atsiminimus pačioj Lietuvoj autorius pradeda vasario 16-sios aktu ir Uracho epizodu, kuris jau pirmoj knygoj buvo tiksliau ir spalvingiau pavaizduotas. Toliau, glaustai pasakojęs apie pirmąjį nepriklausomos Lietuvos ministrų kabinetą, Steigiamąjį Seimą, Lietuvos valstybės sienų nustatymą, žemės reformą, apie per didelį partijų skaičių ir jų nesveiką pasaulėžiūrinį atspalvį, taip pat apie Lietuvos demokratinės santvarkos priešininkus, — autorius ilgėliau sustoja prie poperversminio Lietuvos režimo, pripažindamas, kad A. Smetonos "nuėjimas diktatūros keliu ... buvo didžioji jo klaida" (116 p.). Ji, tarp kita ko, sukėlusi demokratinių sluoksnių reakcijas, pasireiškusias ir jėgos bandymais nuversti Smetonos režimą. Autorius prisimena dr. Pajaujo bandymą, Tauragės ir Alytaus įvykius, pulkininko J. Petruičio "netesėjimą", Suvalkijos ūkininkų neramumus. Tauragės ir Alytaus įvykiams pavaizduoti autorius naudojasi J. Bildu-šo pasipasakojimais. Tai nėra toks šaltinis, kurį kiekvienas skaitytojas priims be rezervų. Ne be rezervų atrodo ir autoriaus patikėtos žinios, kad "pirmieji ir stipriausi Suvalkijos ūkininkų kurstytojai buvo vokiečiai, nacionalsocialistinės partijos (nacių) agentai". Kas buvo artimai su tuo Suvalkijos ūkininkų sujudimu susirišęs, to negalėtų liudyti, nors tokius kurstytojus būtų turėję jausti. Atvirkščiai, buvo aiškių duomenų, kad Lietuvos saugumo agentai glaudžiai bendradarbiauja su nacių gestapu ūkininkams provokuoti.

Patraukliai autorius aprašinėja valstybinės nepriklausomybės poveikį tautiniam susipratimui. Ar tikslinga buvo į atsiminimus įjungti ir nepriklausomybės laikotarpio įvairių gyvenimo sričių pažangos apžvalgą, net pasitelkus iš šalies agronomą J. Sadūną, — vieno atsakymo tur būt nebus. Ta apžvalga nėra organiškai su autoriaus atsiminimais sutapusi, o tik mechaniškai į juos įterpta. Antra vertus, pačiai nepriklausomai Lietuvai pažinti tokia apžvalga yra naudinga.

Autorius yra buvęs vienas iš Draugijos Užsienio Lietuviams Remti sumanytojų ir jos nepakeičiamas pirmininkas. Tatai paaiškina, kodėl apie trečdalis antrosios atsiminimų knygos tenka lietuvių išeivijai, I pasaulio lietuvių kongresui. Daug įdomios medžiagos.

Palyginus abi knygas, peršasi išvada, kad autorius bus pasiskubinęs su pirmąja knyga. Dėl to tarp abiejų knygų nėra nuoseklaus ryšio. Jas riša tik autoriaus tapatybė, bet ne atitinkamos medžiagos planingo paskirstymo ir apipavidalinimo tolydumas.

Knygos gale pridėtas nepriklausomos Lietuvos valdžios vyrų sąrašas su tarnybos datomis: prezidentai, ministrai, diplomatiniai atstovai, konsulai. Pirmojoj atsiminimų knygoj buvo ir vardynas. Antrojoj tokio nėra. Antrosios knygos išleidimą $2405 parėmė 4 Čikagos lietuviai bankininkai, Altas ir 18 autoriaus bičiulių. Gražus mostas. Išorinis knygos apipavidalinimas atliktas gražiai. Knyga verta skaitytojų dėmesio.
Vt. Vt.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai