KUN. STASYS YLA —GYVENIMO TEOLOGAS Spausdinti
Parašė Juozas Girnius   
Kun. St. Yla
Nuotr. V. Valaičio

Pereitą mėnesį, sausio 5, į šešiasdešimtinius sukaktuvininkus įsirikiavo ir kun. Stasys Yla. Netenka jo lyg iš užmiršties ar nežinios "iškasti", nes niekada jis ir nebuvo nei "pasislėpęs", nei užmirštas. Visi laiką jis veikliai reiškiasi mūsų tarpe ir dėl to yra pažįstamas visų, kurie tik patys nėra iš mūsų gyvenimo pasitraukę. Bet dera šia datine proga bent trumpai mesti žvilgsnį į jo atliktus darbus ir juos įvertinti.

Kun. St. Ylos biografiniai duomenys yra gana paprasti. Rytų aukštaitis — gimė Luciūnų k., Kurklių vis., Ukmergės aps. Mokėsi Ukmergės gimnazijoje (1920 -25) ir Kauno kunigų seminarijoj (1925-32). Kunigu įšventintas 1932, pora metų mokytojavo Kaune, drauge Vytauto D. universitete studijavo pedagogiką bei psichologiją ir įsigijo teologijos licenciato laipsnį. 1935 buvo pakviestas teologijos-filosofijos fakultete dėstyti pastoralinę teologiją (vyr. asistento titulu). Pirmąjį bolševikmetį praleidęs Vokietijoj (Berlyne), vėl grįžo į akademinį darbą (katedros vedėjas adjunkto titulu). Tačiau neilgam — 1943 kovo mėn. buvo nacių areštuotas ir išgabentas į Stutt-hofo kacetą. Laimingai gyvas išlikęs, Vokietijoj 1946-50 dirbo Lietuvių tautinėj delegatūroj. Gi 1950 atvyko į JAV ir nuo to laiko yra Putnamo seserų vienuolyno kapelionas.

Nors kun. St. Yla buvo pakankamai jaunas nutrauktą akademinę karjerą iš naujo pradėti Amerikos mokyklose, jis pasirinko likti lietuviškajame gyvenime. Tačiau šis universiteto katedros pakeitimas vienuolyno kapeliono vieta kun. St. Ylos gyvenime nereiškia jokio ypatingo lūžio, nes Putnamo užuovėja lygiai tinka knygoms rašyti. O autorinis reiškimasis ir yra pagrindinis kun. St. Ylos veikloje.

Kun. St. Yla yra vienas iš pačių produktingiausių mūsų autorių. Iš viso jis paskelbė per 30 leidinių. Daug jų yra nedidelės apimties veikaliukai (didesniųjų straipsnių atspaudai ar šiaip brošiūriniai leidiniai), bet yra ir stambių knygų po kelis šimtus puslapių.

Peržvelgus kun. St. Ylos bibliografines pozicijas, būtų sunku spėti, kuriai specialybei autorius atstovauja. Tiek įvairūs klausimai yra dominę kun. St. Ylą! Vienur jis degė dabarties rūpesčiais, kitur leidosi į istorinius klausimus. Vienais veikalais kreipėsi į jaunimą, kituose svarstė įvairias idėjines problemas. Vieni veikalai priklauso teologinių klausimų ratui, kiti analizuoja antireliginius sąjūdžius.

Iš karto atrodo, kad visi tie klausimai yra kilę iš skirtingų rūpėsčių. Tačiau galutinai jie subėga į vieną pagrindini rūpestį. Tai sielovados rūpestis.

Iš tiesų, kun. St. Ylos "specialybė" ir yra pastoralinė, arba sielovadinė, teologija. Formaliai imama, tai labiausiai techninė teologijos šaka. Kaip tik "praktinio pritaikymo" dalykas ji ir buvo savo metu laikoma mažiausiai svarbia iš visų teologijos sričių. Bet kun. St. Yla iš karto ją suvokė ne tokia formaline technika, o gyvu rūpesčiu, kaip teologiją susieti su gyvenimu — kaip krikščioniškąją tiesą žmogui atskleisti, kad tikrai jį pasiektų, šiandien jau žinome, kokia didelė svarba priklauso tokiam pastoraliniam žvilgiui, nes juo rėmėsi visi Vatikano II susirinkimo svarstymai.

Visuose kraštuose buvo bręstama šiam susirinkimui. Lietuvoje visų pirma jį brandino kun. St. Yla. 1939 išėjusi jo knyga "Siauroji ar pilnutinė katalikybė" akivaizdžiai dokumentuoja, jog ir pas mus brendo ta dvasia, kurią dabar vadiname ekumenine, arba atvirosios krikščionybės, dvasia. Ši kun. St. Ylos knyga gyvai atspindėjo tuo metu Lietuvoj besižiebusį gyvosios dvasios sąjūdį, kuriame jos autorius buvo tarp artimiausių prof. St. Šalkauskio, šio sąjūdžio pradininko, bendradarbių.

Todėl ir galima sakyti, kad būti pastoralistu kun. St. Ylai reiškė būti gyvenimo teologu. Į visus savo keltus klausimus kun. St. Yla ėjo ne abstrakčiai, o gyvenimiškai. Vienaip ar antraip visi jo raštai remiasi lietuviškąja tikrove, ir dėl to tiesiog ar netiesiog priklauso "lituanistikai" (užtat ir būtų buvęs nuostolis, jei, svetur atsidūręs, jis būtų nutolęs nuo lietuviškojo gyvenimo).

Užuot leidęsis į abstraktų pastoracijos problemų svarstymą, kun. St. Yla svarstė mūsų tautos, kaimo ir miesto, pastoraciją. Kėlė parapinės bendruomenės reikšmę, kreipė dėmesį į naujuosius liturginius sąjūdžius, drauge skatino puoselėti lietuviškuosius švenčių papročius. Ypač kun. St. Yla rūpinosi lietuviuose kultivuoti maldą kaip konkretų žmogaus santykį su Dievu. Nuo 1941 jis parengė 7 maldų knygas, o 1964 išleido savo didįjį maldyną "Tikiu Dievą". Daug maldų ir giesmių sukūrė jis pats, įvesdamas lietuviškų motyvų, kaip niekas kitas anksčiau, šia prasme būtų galima sakyti: kun. St. Yla nusipelnė ir gilesniu lietuvio su-krikščioninimu, ir krikščionybės sulietuvinimu (lietuviui priartinimu).

Kiek iš vienos pusės kun. St-Yla rūpinosi lietuvį vesti į Dievą, tiek iš antros pusės domėjosi jo tolimu nuo Dievo. Dar prieš karą pora studijėlių jis skyrė lais-vamanybei ir komunizmui Lietuvoje. Vėliau jis analizavo ateistiškai nusiteikusio mūsų lietuviškojo liberalizmo ir nacionalizmo apraiškas. Knygoje "Dievas sutemose" (1964) nureligėjimo ar grįžimo į Dievą pavyzdžiais žvelgė į lietuvio religinę psichologiją.

Mūsų amžiaus netikėjimas visų pirma remiasi laisve. Išsilaisvinimo šūkiu vyko ir lietuvių dalies nure-ligėjimas. Domintis šiuo pastaruoju, buvo natūralu kun. St. Ylai susidomėti ir aplamai laisve. Knygoj "Laisvės problema" (1956) jis analizuoja laisvės sampratą istorijos eigoj ir mūsų raštijoj.


Nors kun. St. Ylai ir nemažai teko domėtis nukrikščionėjimo apraiškomis lietuviuose (ir nenoromis dėl to atsidurti į poleminę ugnį), tačiau visada jam visų pirma prieš akis buvo pozityvus krikščioniškosios tiesos skelbimas. Ir čia jis pirmiausia kreipėsi į jaunimą eile pedagoginių - psichologinių veikaliukų (paskutinis ir stambiausias jų yra pernai antru leidimu pasirodžiusi "Moderni mergaitė"). Specialiai iškeltinas kun. St. Ylos parengtas stambus "Ateitininkų vadovas" (1960).

Iš Stutthofo kacete iškentėtų metų gimė memuarinė knyga "žmonės ir žvėrys dievų miške" (1951) ir eilėraščių rinkinys "Sutryptame kely" (1947).

Pagrindinis kun. St. Ylos reiškimosi baras yra knyga, bet nieku būdu jis nėra tik rašomosios mašinėlės žmogus. Nors jis ir nėra tipingas visuomenininkas (kaip paprastai įsivaizduojama), tačiau visą laiką yra reiškęsis ir visuomenėje. Lietuvoje priklausė "XX Amžiaus" dienraščio redakcijos kolektyvui ir buvo Katalikų Veikimo Centro vyr. valdyboj. Šiame krašte buvo išrinktas LB pirmoj on ta-rybon (1955), gaudamas daugiausia balsų iš visų kandidatų. Skautuose buvo vyr. taryboj ir vėliau seserijos dvasios vadas. Bet itin glaudžiai kun. St. Yla yra susijęs su ateitininkais: ilgametis federacijos tarybos narys ir nuo 1963 federacijos vyr. dvasios vadas.

Bet, gal būt, kun. St. Yla daugiau žmones pasiekia asmenišku kontaktu, negu oficialiojoj visuomeninėj veikloj, šiltas jo žmogui draugiškumas jam lygiai atveria kelią į "savus" ir "nesavus". Įvairių pažiūrų žmonėse jis turi jį nuoširdžiai gerbiančių bičiulių. Nedaug tėra pas mus kunigų, kurie taip savo įtaka pasiekia pasauliečius, kaip kun. St. Yla. Nors tiesioginio pastoracinio darbo (parapijoj) ir neteko dirbti, bet jam "parapiją" sudarė platūs mūsų inteligentijos ir jaunimo sluoksniai. Šią savo "parapiją" jis pasiekia ir iš Putnamo uždarumos.

Su daugeliu kitų savo kūrybingos kartos žmonių ir kun. Stasiui Ylai peržengiant 60 metų laiko ribą, linkime sulaukti dar ilgų metų ir per juos pasiekti dar daug laimėjimų, kurių neriboja nė laikas.
Juozas Girnius