|
|
Kūrejus-savanorius prisimenant |
|
|
|
Parašė KALPAS UOGINIUS
|
Savanorio mintys
Jei kasmet, švęsdami Vasario 16-tąją, pagarbiai minime mūsų kariuomenės kūrėjus - savanorius, tai juo labiau tinka juos prisiminti, minint nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 50 metų sukaktį.
Tai pravartu ir dėl to, kad ir naujųjų ateivių jaunesnioji karta mažai bežino apie mūsų nepriklausomybės kovų laiką, o tuo pačiu ir apie savanorius. Begriaunant "mitus", nebe-paisoma faktų. Pvz., A. Merkelis knygoj "Antanas Smetona" (679 psl.) citavo dr. V. Kavolio žodžius (iš "Santarvės" 1958 Nr. 2), jog "1918 m. savanorius dar reikėjo ir mobilizuoti". Kilusiame ginče ir istorikas dr. J. Jakštas teigė: "savanorių vis dėlto nedaug atsirado, kad vasario 13 jau reikėjo skelbti pirmąją mobilizaciją" (Draugas, 1966 Nr. 254). Iš tikrųjų, skelbiant pirmąjį naujokų šaukimą (ne mobilizaciją!) savanorių kariuomenėje buvo jau per 6000 vyrų. Iš jų jau buvo sudaryti 10 pėstininkų pulkų, 4 artilerijos baterijų, 2 kavalerijos pulkų, aviacijos bataliono ir apskričių komendantūrų branduoliai, be to, sanitarijos, intendantūros tarnybų ir karo mokyklos užuomazga.
Taigi, savanoriai iš tikro padėjo pagrindą mūsų nepriklausomos valstybės kariuomenei. Jų ryžtis išreiškė visos tautos ryžtį išsikovoti laisvę ir Vasario 16-tosios aktą tikrai įkūnyti. Paskelbusi nepriklausomybę, Lietuvos taryba visai nebuvo tikra, ar Vasario 16-tosios aktas taps nepriklausomos Lietuvos teisiniu pagrindu. Ištartas žodis atitiko lietuvių tautos valią bei siekimus, bet liko klausimas, ar bus įmanoma juos realizuoti. Tai priklausė dar nuo daugelio veiksnių, kurie galėjo jį pakeisti ar visai panaikinti. Kad su Vasario 16-tosios aktu taip neatsitiko ir kad jis tapo istoriniu nutarimu, daug nulėmė savanoriai.
Daugeliui tremtinių iš Rusijos grįžus namo, 1918 rudenį visoje Lietuvoje imta organizuoti gyvenimas. Bet viskas dar buvo okupanto rankose. O čia nauji debesys jau rinkosi horizonte — į Lietuvą kėsinosi ir rusai bolševikai ir lenkai. Mūsų jauni vyrai, buvę kariai, nekantraudami veržėsi kurti kariuomenę, bet okupantai vis neleido. Vis dėlto 1918 spalio 16 pirmieji savanoriai, 11 vyrų, per vakarinį patikrinimą pirmą kartą Vilniuje sugiedojo tautos himną. O lapkričio 1 jau prie Valstybės Tarybos rūmų Vilniuje buvo pastatyta pirmoji savanorių sargyba. Lapkričio 23 vyriausybės įsakymas, pavedęs pulkininkui Galvydžiui - Bykauskui organizuoti I-jį pėstininkų pulką, davė oficialią pradžią Lietuvos kariuomenei.
Betgi tai tebuvo tik šiokia tokia jaunos mūsų kariuomenės užuomazga. Gruodžio mėnesį padėtis atrodė beviltiška. Vokiečiai vis dar neleido mums organizuotis, o traukdamiesi iš Lietuvos teritoriją užleisdavo iš rytų besiveržiantiems bolševikams. Vilniuje greta lietuvių buvo susidariusi ir lenkų valdžia.
1918.XII.27 vyriausybė išleido į Lietuvos piliečius liepsnojantį atsišaukimą: "Nelaukdami toliau nė valandos, kas myli Lietuvą, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų Laisvės ir Tėvynės ginti". Iš tikrųjų jauni vyrai būriais ėjo iš kaimų ir miestelių, klumpėti ir sermėgėti, su savo maistu ir savo ginklais — iš vokiečių pirktais ar slapta iš Rusijos atsivežtais. Ypač gausiai į savanorius ėjo vyresniųjų klasių mokiniai. Savanorių eilėse buvo ir moterų (dirbo raštinėse, vėliau kaip gailestingosios seserys).
Pagaliau 1919 sausio 11 vokiečiai pasitraukė iš Kauno. Kūrėsi administracijos aparatas. Pirmasis Kauno komendantas, karininkas J. Mikuckis, kieta ranka tvarkė miestą. Pirmasis savanoris karininkas K. Škirpa, V. Skorupskis, M. Pečiulionis, K. Ladiga, J. Variakojis ir kiti formavo savanorių pulkus. Ir štai pirmosios savanorių aukos: Vasario 7-9 d.d., laimėdami kautynes ties Kėdainiais, netekome pirmojo savanorio kareivio P. Lukšio, o kovose prie Alytaus —pirmojo karininko A. Juozapavičiaus. Kovo 18 Kaune prie Metropolio durų stovėjęs sargyboje savanoris Pr. Eimutis žuvo nuo vokiečio kulkos, kai pastojo jam kelią įsibrauti į viešbutį, kuriame buvo amerikiečių misija. Toji perdaug įvairi savanorių masė, per mažai paskubomis aptvarkyta, menkai karo meno teapmokyta, kovose darė stačiai stebuklus. Jie nesiteiravo, kiek priešo, bet tik klausdavo, kur jis yra. Narsūs mūsų savanoriai visą eilę labai atkaklių kautynių garbingai savo krauju įrašė į Lietuvos istorijos lapus. Kovos už Lietuvos nepriklausomybę — tai auksinė Lietuvos istorijos knyga. Kalkūnai, Radviliškis, Širvintos, Giedraičiai, Alytus, Kėdainiai, Šėta. . . Čia ir kitur buvo sprendžiamas Vasario 16-tosios akto likimas. Tik savanorių kraujo kaina Lietuva tapo tikrai nepriklausoma. Laimėjome Lietuvai laisvę ir tiek teritorijos, kiek savanorių kardas įstengė užbrėžti ir kiek jis nebuvo šipinamas neteisių tarpininkų. Tarptautinis teisingumas mums buvo neteisingas. Užuot padėjęs mums gintis nuo aršių kaimynų, jis jiems talkininkavo: dėl to nesurinkome visų lietuviškų žemių.
Nepriklausomybės kovose žuvo apie 1300 savanorių, sužeistų buvo apie 2500. Štai kodėl lietuvių tauta savo kūrėjus - savanorius gerbė. Jau vėliau Lietuvos vyriausybė oficialiai specialiu įstatymu pavadino juos kūrėjais - savanoriais ir įsteigė specialų medalį atžymėti jų didvyriškai drąsai ir didžiam pasišventimui, kurių dėka buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Atlikę savo pareigą, savanoriai išsiskirstė kas sau — grįžo į civilinį gyvenimą. Savo bendrais reikalais rūpintis 1926 savanoriai pradėjo kurti savo organizaciją. 1927 sausio mėnesį valdžia oficialiai pripažino "Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų - Savanorių Sąjungą". Joje susitelkė 12,000 savanorių. Sąjunga buvo nepartinė. Metinė jos šventė buvo gegužės 11, — 1919 m. tą dieną vysk. P. Karevičius priėmė pirmąją savanorių priesaiką.
Bolševikų bei vokiečių okupacijų metais savanorių sąjunga buvo panaikinta. Ji išėjo į pogrindį. Deportacijų metu savanoriai skaudžiausiai nukentėjo: daugelis jų su šeimomis atsidūrė Sibire, kalėjimuose. Tik dalis pateko į laisvąjį pasaulį. Daugiausia jų šiuo metu yra JAV-se. Čia jie atkūrė ir savo organizaciją. Retėja kūrėjų - savanorių eilės, ir ateis diena, kai savo tarpe jų neturėsime. Bet liks jų amžinai jauna, ryžtinga dvasia, skatinanti mūsų jaunimą ryžtis tėvynės meilės žygiams. Savanoriškos dvasios į-diegimas jaunimo širdyse tebūna garbės reikalas visų mūsų. Ir negerai šiandieną elgiasi visi, kurie nori neigti Lietuvos kūrėjus - savanorius, besišaipydami iš mūsų didvyrinės praeities.
Lietuva vėl kelsis nepriklausomam gyvenimui. Vėl reikės didvyrinės narsos ir ryžties. Todėl ir reikia mūsų priaugančioje kartoje skiepyti 1918-20 metų Lietuvos kūrėjų - savanoriu dvasią.
Lietuvos kariuomenės kūrėjai-savanoriai posėdžiauja Čikagoj. Iš kairės: M. Klikna, K. Ališauskas, K. Petrauskas, dr. K. Sruoga, gen. M. Rėklaitis, K. šlenys, dr. M. Nasvytis, A. Avižienis, A. Juodka. Nuotr. B. Lungio
|
|
|
|