ŽVILGSNIS Į 1967 METUS Spausdinti
Parašė Administrator   
Teatras

Pereitų metų teatriniame gyvenime kaip dramaturgas vyravo A. Landsbergis. Jo "Penkis stulpus" Los Angeles pastatė režisierė D. Mackialienė. Vienaveiksmė "Barzda" suvaidinta Čikagoj (režisavo A. Dikinis) ir New Yorke (režisavo V. Valiukas). Vienaveiksmis "Sudiev, mano karaliau" (išspausdintas pereitais metais mūsų žurnalo gegužės numery) suvaidintas Čikagoj (režisavo B. Pūkelevičiūtė) ir Bostone (režisavo B. Kerbelienė) K. Ostrausko vienaveiksmę "Pypkę" New Yorke pastatė D. Juknevičiūtė. Iš rankraščio Los Angeles pirmą kartą suvaidinta J. Gliaudos trijų veiksmų drama "M. K. Čiurlionis" (režisavo D. Mackialienė).

Bostono dramos sambūris, vadovaujamas Gustaičių, pernai pastatė P. Vaičiūno "Nuodėmingą angelą" ir su juo gastroliavo Filadelfijoj, Elizabethe, New Yorke ir Waterbury.

Čikagos scenos mylėtojų sąjunga pastatė aukščiau minėtus A. Landsbergio vienaveiksmius. Be K. Almeno išblėsus Antrojo Kaimo kolektyvui, D. Lapinskas su A. Giedraičiu "teatre Avantgarde" vardu pastatė tris vienaveiksmius (A. de Saint Exupery, J. C. van Itallie ir L. Ferlinghetti). Šauliai dramos mėgėjai suvaidino Žemaitės komediją "Trys mylimos" (režisavo A. Brinką).

Detroite Z. Arlauskaitė-Mikšienė, švęsdama savo 60 scenos darbo metų, surežisavo S. Čiurlionienės "Pinigėlius".
Los Angeles, be aukščiau minėtų D. Mac-kialienės pastatymų, J. Kaributas surežisavo dvi komedijas (V. Braziulevičiaus "Nebrendilą" ir K. Binkio "Kai atsarga daro gėdą"), o A. Žemaitaitis su O. Metrikiene operetinį "Valsų karalių".
Hamiltono "Aukuras", užpernai pastatęs J. Griniaus "Gulbės giesmę", pernai su ja gastroliavo Clevelande, Čikagoj ir Montrealyje.

Australijos Adelaidėj, senesniems dramos sambūriams išsisklaidžius, pernai susikūrė Vaidilos dramos sambūris. Pirmasis jo suvaidintas veikalas — A. Rūko "Bubulis ir Dundulis".

D. Lapinsko "totalaus teatro" pastatymuose per Kultūros kongresą turėjo progos iš aktorių
--------
Tęsinys iš sausio numerio.

pasireikšti R. Stravinskaitė (Mindaugo kantatoj) ir L. Barauskas (Mindaugo kantatoj ir Mare). Taip pat "Mare" įspūdingai pašoko B. Vaitkūnaitė, parodžiusi, kad santūrus paprastumas gali būti meniškai daugiau išraiškus ir už triukšmingą patetiką.
Muzika

Muzikinis gyvenimas ir pereitais metais vyko susiklosčiusia rutina: pakankamai yra dėmesio dainininkams, bet per mažai instrumentalistams; visur stengiamasi turėti ir koncertinės programos dalį (suvažiavimuose, banketuose etc), bet atskirų koncertų mažai pasigendama, dėl to mažai ir surengiama. Šiaip reiškėsi tie patys vardai, kurie nuo seniau žinomi. Todėl ir nesiimsime jų visų išskaičiuoti.

Didžiausi sutelktiniai žygiai du: Čikagos lietuvių opera savo dešimtmečiui paminėti pastatė J. Karnavičiaus operą "Gražiną" (žr. VI. Ja-kubėno recenzinį vertinimą mūsę žurnalo rugsėjo numery). Per Kultūros kongresą pastatyta D. Lapinsko kantata "Karalius Mindaugas" ir vienaveiksmė opera "Maras" (VI. Jakubėno recenzija pereitame numeryje).

D. Lapinsko "Ainių dainas" pirmą kartą A. Stempužienė išpildė Čikagos lietuviams, o vėliau savo koncerte Clevelande, surengtame amerikiečių ir susilaukusiame vietos dienraščių palankaus įvertinimo. Vašingtono Corcoran galerijoj koncertavo V. Kojelienė, iš mūsų kompozitorių išpildydama K. V. Banaičio dainų. Mūsų pačių koncertuose paprastai buvo "suporuojami" du dainininkai (moteriškas ir vyriškas balsas) ar prie dainininko prikergiamas instrumentalistas ar choras. Matyti, randama, kad vieno dainininko, instrumentalisto ar choro koncertas būtų per monotoniškas publikai sudominti.

Šiuo metu Vokietijoj besilaikąs pianistas A. Smetona pereitais metais sėkmingai koncertavo Londone. Taip pat du koncertu jis surengė JAV lietuviams. Smuikininkas I. Vasyliūnas užsimojo Bostono Jordan Hali surengti penkis koncertus, skirtus lietuvių smuiko kūriniams. Pirmasis koncertas įvyko pernai, kiti keturi — paskelbti šiems metams.

Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos choras atšventė 25 metų sukaktį koncertu, daugiausia skirtu jo dirigento Br. Budriūno kūrybai. Gastroliuodami kitose vietovėse, aktyviau pasireiškė Rūtos ansamblis, New Yorko vyrų choras, Hartfordo Aido choras, Toronto Varpo choras, New Yorko vyrų oktetas (pastarasis, deja, išsiskirstė — likvidavosi).

Religinių koncertų surengta vos pora: vieną jų surengė Toronto Prisikėlimo parapijos choras (vadovas kun. Br. Jurkšas), antrame koncerte Čikagos Šv. Kryžiaus bažnyčioje didžiausią programos dalį atliko vargonų virtuozas Z. Nomei-ka.
Reikšmingas buvo Bostone (Jordan Hali) surengtas J. Kačinsko kūrybos koncertas, davęs progą pasiklausyti bent dalies jo per paskutinį dešimtmetį sukurtų kūrinių. Programą atliko amerikiečiai instrumentalistai ir M. I. T. koncertinis orkestras.
Vasario 17 Bostono Berklee muzikos mokykloj, kurioj pernai pradėjo dirbti J. Kačinskas, buvo surengtas dabartinės lietuvių kamerinės muzikos koncertas, kurio programoj buvo K. V. Banaičio, J. Gaidelio ir J. Kačinsko kūriniai, be to, D. Lapinsko trys dainos.

Iš spaudos maža žinių, ką mūsų kompozitoriai pernai sukūrė. J. Gaidelis sukūrė už Lietuvos laisvę žuvusiems skirtą kantatą "Kovotojai" (St. Santvaro žodžiai). "Laiškų Lietuviams" jaunimui mišių konkursą laimėjo Br. Budriū-nas mišiomis šv. Kazimiero garbei, kurios ir buvo pernai išleistos. Amerikiečių leidykla išleido B. Markaičio "Community Mass". V. Rastonio rūpesčiu išleistos K. V. Banaičio "Lietuviškos idilės". Kultūros fondas išleido tautinių šokių plokštelę.
Čiurlionio ansamblio vadovas A. Mikulskis už jo daugiau kaip 30 metų muzikinę veiklą buvo Ohio lietuvių gydytojų draugijos apdovanotas 1000 dol. premija (šios draugijos vienuoliktoji metinė premija).

Pasaulinėn parodon atvykę Lietuvos daini-ninkai,kiti muzikai ir ansambliai pasirodė ir Kanados lietuviuose. Ypač didelio pasisekimo sulaukė styginis kvartetas ir dainininkas V. Noreika.
Dailė

Dailės gyvenimas iš paviršiaus atrodo labai gyvas — tiek daug dailininkų, tiek daug parodų, tiek daug paveikslų jose nuperkama. Tačiau iš tikro ne viskas taip sklandu, kaip iš karto atrodo. Greičiau viskas taip lygiomis sumišę, kad pagaliau nebeaišku, kas ko verta. Ar iš tiesų veik visose kolonijose dailininkus tenka dešimtimis skaičiuoti ar tik nebeskiriame kūrybos nuo hobby? Daug prieauglio, bet — kurie iš jo tikrai apdovanoti kūrybiniu talentu?

Kai dailės kritikų stokojame, jų pareigas ima eiti buvę policininkai, paštininkai ir kas tik ko prisiprašo. Dėl to mūsų populiariojoj spaudoj lygiomis rikiuojami ir pajėgieji dailininkai, ir atvirukiniai sentimentalistai ("realistai" ir "abstraktistai", kad tik akiai "malonūs"!) Surengiama rimtų parodų, bet lygiomis spaudoj išaukštinamos ir paveikslų mugės (teko vienoj tokioj mugėj matyti net 98 paveikslus!). Nieko daug nereiškia ir paveikslų išpirkimas: daugiau turi iš ko pirkti tie, kuriems nėra skirtumo tarp meno kūrinio ir spalvoto tepinio.

Nėra be kaltės ir patys dailininkai. Kiekvienas yra paskendęs tik savo rūpesčiuose, ir dėl to nėra kam rūpintis bendrąja mūsų dailės gyvata. Juk net pereitų metų Kultūros kongresui nebebuvo suruošta reprezentacinės dailės parodos, o buvo pasitenkinta tik Čiurlionio galerijos rinkinio parodymu. Moterų organizacijų New Yorke suruoštos religinio meno ir moterų dailės parodėlės, aišku, buvo ribotos. Tiesa, Čikagos jaunieji dailininkai pernai susitelkė į formalią "Dailės" grupę, bet ir jų kolektyvinė paroda (10 moterų ir 5 vyrų) buvo gana kukli ir tik lokalinės reikšmės. Jau keli metai, kaip nebeturėjome mūsų dailės apžvalginės parodos.

Tenka atvirai tarti, kad mūsų pajėgiuosius dailininkus telkiančio Dailės instituto hibernaci-nis įmigis tampa nusikalstamu. Reikia arba atgaivinti jo veiklą ir atsinaujinti jaunesnės kartos dailininkais, arba formaliai likviduotis ir imtis sukurti naują dailininkų kolektyvą rūpintis bendraisiais mūsų dailės gyvenimo klausimais.

Čiurlionio galerija, rodos, pagaliau baigė savo "krizę", sudarius globos komitetą (su T. J. Borevičiumi priešakyje) ir galerijos vadovu pakvietus jauną skulptorių P. Aleksą. Tikimės, kad bus tinkamai suprasta jos paskirtis — nebūti tik bet kam išnuomuojama patalpa, o tapti meno institucija, kuri pati rūpintųsi, ką verta parodyti tiek iš žinomųjų dailininkų, tiek iš jaunojo prieauglio.

Tokia yra ir privačių dailės galerijų paskirtis. Deja, pereitais metais užsidarė abi mūsų dailės galerijos: ir Gedgaudų Gallery International Clevelande ir Orentų "69" galerija Čikagoj. Pirmoji per 3 metus surengė 24 parodas, iš jų 11 lietuvių dailininkų. Antroji teveikė pusantrų metų (užsidarė ir prie jo veikusi dailės studija—kursai). Bet užtat St. Balzeko Lietuvių kultūros muziejus, šalia visokios kitokios savo veiklos, parodė dėmesio ir dailei. Jame savo pirmąsias individualias parodas surengė O. Baužie-nė su Alv. Bičiūnu, V. Ramonis, R. Laniauskas, J. Mikelevičius. Tiek, berods, tokių (pirmųjų individualinių) parodų ir iš viso pernai buvo.

Cincinnati meno muziejus surengė R. Viesulo grafikos darbų parodą. K. Žoromskio tapybos darbus rodė New Yorko Phoenix galerija Manhattene. Įvairiose amerikiečių galerijose surengė savo parodas K. Zapkus, J. Marks-Mon-kutė, L. Urbonas, I. Mickūnienė ir kt. New Bri-tain meno muziejuje surengė parodą D. Ramanauskaitė (drauge su savo vyru L. Jensen). Detroito universitete savo darbus rodė A. Tamošaitienė, Toronto — A. Tamošaitis. Į reprezentacines grupines parodas buvo patekę R. Viesulo, T. Valiaus, K. Varnelio, K. Žoromskio ir kt.darbai. New Yorko miesto metiniame meno festivalyje pirmą premiją laimėjo pernai miręs P. Puzinas.

Daugiau parodų vyko lietuviuose. V. Ignas savo darbus rodė Bostone ir Čikagoj, K. Žoromskis— Čikagoj ir Filadelfijoj, V. Ratas — Čikagoj ir New Yorke, Ž. Mikšys — Toronte ir Čikagoj, A. Dargis — Čikagoj. Keramikas P. Vaškys surengė parodą New Yorke. E. Urbai-tytė surengė savo kūrybos apžvalginę parodą Čikagoj. Clevelande rodė savo darbus J. Paukštienė ir B. Vilkutaitytė-Gedvilienė. Dar surengė parodų J. Pautienius, Br. Murinas, A. Petriko-nis ir kt.

Kanadoj vyko H. Žmuidzinienės, V. Remeikos, R. Juknevičiaus ir kt. parodos, be to, Mont-realyje Expo 67 metu buvo surengta grupinė paroda (8 dalyviai).

Europoje skulptoriaus A. Mončio paroda buvo surengta Lježe (Belgijoj), tapytojo E. Budrio (gyvenančio Švedijoj) — Paryžiuje, grafiko Pr. Gailiaus (gyvenančio Prancūzijoj) — Švedijoj Goteberge. Londone parodą surengė adelaidiš-kis jaunas dailininkas V. Kapočiūnas.

Kaip anksčiau, Australijos dailės gyvenime aktyviai reiškėsi tenykščiai mūsų dailininkai. Laimėjo premijų H. Šalkauskas, I. Pocienė (skulptorė), E. Kubbos. Dideliu pasisekimu praėjo skulptoriaus V. Jomanto paroda. Dar rodė savo darbus L. Žygas, A. Šimkūnas ir kt.

P. Amerikoj, Argentinoj, surengė parodą I. Suokaitė, baigusi studijas Vokietijoj.
Galime pasidžiaugti dailės leidiniais. Australijoj A. Vaičaitis išleido savo dvylika lino raižinių (recenzuota mūsų žurnalo kovo numery). Australijos LB valdyba išleido 11 tenykščių mūsų dailininkų reprodukcinį leidinį (kiekvieno dailininko po tris reprodukcijas). Kanadoj J. Dagys išleido savo skulptūrų nuotraukų albumą. JAV pasirodė puošni prieš 7 metus mirusio grafiko P. Augiaus kūrybos darbų monografija (visi trys leidiniai recenzuoti mūsų žurnalo gruodžio numery).
Foto mene itin veržliai reiškėsi Alg. Ke-zys, pernai surengęs 13 savo individualių parodų (iš jų 3 lietuviuose, tarp jų apžvalginė paroda Čiurlionio galerijoje). Taip pat jis suorganizavo Čikagoj Lietuvių foto archyvą, reiškiantį savo veiklą ir foto parodomis bei mėnesinėmis popietėmis. Foto nuotraukų parodą Čikagoj surengė Vyt. Maželis, bene uoliausias lietuviškosios spaudos foto bendradarbis. Iškilo nauji foto menininkų vardai: surengė savo parodas (amerikiečiuose) J. Dovydėnas, A. Grigaitis, U. Juodvalkis.

Iš lietuviškosios architektūros galime suminėti naują pranciškonų koplyčią Kennebunkpor-te, kurią suprojektavo dr. A. Kulpavičius, išpuošė V. K. Jonynas.
Lietuvos laisvės rūpestis

Nuo pat pereitų metų pradžios buvo pradėta ruoštis nepriklausomos Lietuvos atkūrimo 50 metų sukakčiai ir numatyta 1968 m. paskelbti Laisvės kovos metais.

Pačioje metų pradžioje buvo be reikalo persigąsta SSSR aukščiausio sovieto pirmininko N. V. Podgorny vizito Vatikane. VLIKo raginimas lietuvių visuomenę siųsti Vatikanui nusivylimo laiškus nebuvo išmintingas. Tikrą rūpestį sudarė D. Britanijos nutarimas parduoti D. Britanijos Banke deponuotą Baltijos valstybių auksą. Veltui buvo protestuota. Į protestus atsakyta, kad D. Britanija pripažįsta Baltijos valstybių de facto (nors ne de jure) įjungimą Sovietų Sąjungon ir pagal tai reikalą sprendžia.

Tai šešėliniai dabartinės padėties faktai. Bet drauge tenka konstatuoti bent proginį baltų pavergimo prisiminimą ir tuo pačiu jo pasmerkimą. Sovietų diplomatinė akcija žydų-arabų konflikte nevienam amerikiečių kolumnistui ar karikatūristui buvo proga priminti sovietų agresijos aukas. Lapkričio 13 žygininkai "The New York Times" VI.22 paskelbė atvirą laišką sovietų premjerui Kosyginui. Tą pačią dieną atitinkamas atsišaukimas (Lietuvių akademinio sambūrio iniciatyva) buvo paskelbtas keturiuose Montrealio dienraščiuose. JAV prezidentas VII.16-22 paskelbė kasmetinę Pavergtųjų Tautų savaitę. Sovietams į savo Jungtinių Tautų delegaciją įtraukus "tarybinės" Lietuvos užsienio reikalų ministrę L.Diržinskaitę-Pliušenko, po jos kalbos (X.2) JAV atstovė Patricia Harris padarė pareiškimą, kad tai buvo kalba ne Lietuvos, bet Sovietų Sąjungos vardu, nes "JAV vyriausybė nepripažįsta Lietuvos inkorporacijos į Sovietų Sąjungą". Jungtinių Tautų visumos posėdyje XI.28 JAV ambasadorius A. J. Goldbergas, sovietų išprovokuotas, priminė jų 1933 sudarytas nepuolimo sutartis  su  Baltijos valstybėmis, kurios po 7 metų buvo "jėga okupuotos ir inkorporuotos į Sovietų Sąjungą". Pagaliau XII. 6 JAV viceprezidentas H. H. Humphrey priėmė ALTo delegaciją ir užtikrino, kad "Jungtinių Valstybių vyriausybė patvariai atsisako pripažinti prievartinį Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungą ir tebepalaiko visų Baltijos tautų apsisprendimo teisę".

Žinoma, mums to maža, nes tai tik pasyvus mūsų reikalo palaikymas, o ne aktyvus jo kėlimas. Tačiau vis vien tai nėra be reikšmės, nes teikia atramos nepailsti ilgoje laisvės kovoje.

Savo pirmaisiais VLIKui pirmininkavimo metais dr. K. Valiūnas parodė nemažo aktyvumo, aplankydamas P. Amerikos ir Europos kraštus megzti ryšiams su jų politikais. Pereitais metais pradėti leisti du nauji Eltos informacijų biuleteniai — Paryžiuj prancūzų kalba, Sao Paulo portugalų kalba. Su lietuviškąja spauda glaudesniam ryšiui sudaryti jos atstovai buvo pakviesti pilnateisiais dalyviais Veiksnių kon-ferencijon Vašingtone X.21-22.

Grupinė nesantaika VLIKe pernai nesireiš-kė. Suglaudėjo santykiai ir su kitais veiksniais, ypač su PLB Valdyba. Tik ALTo vadovybė laikėsi kažkokio nesuprantamo atšakumo, besi-baimindama, kad nebūtų "pakirstas ALTo orumas". Gaila, nes autoritetas išlaikomas, ne demonstruojant viršenybę ar dėl visko erzinantis, o dirbant darbą ir jame su kitais sutariant. Savo laiku ALTas daug atliko, bet pastaraisiais keliais metais sustingo. Dėl to ėmė iš visuomenės kilti savarankiška iniciatyva, kaip Rezoliucijų sąjūdis ar Lapkričio 13 žygis.

Išsilyginus grupių santykiams VLIKe, politinė nesantaika pernai blėso ir visuomenėje. Bet užtat įsižiebė naujas ginčas dėl santykių su tėvyne. Šis klausimas buvo diskutuotas visų organizacijų pereitos vasaros suvažiavimuose. Ypač jam davė progos a. gana gausus Lietuvos žmonių, dainininkų ir kitų, atvykimas Montrealio parodon ir susitikimas su Kanados lietuviais ir b. jaunesniosios kartos mūsų "užveiks-ninių" politikų suorganizuota krepšininkų išvyka Lietuvon. Ypač pastaroji sukėlė daug emocinės reakcijos. Visi veiksniai ją pasmerkė ("nes ji nebuvo privačiai, bet kolaboracijos principu organizuota", kaip pagal "Dirvą" paskutiniame VLIKo seime jo nuomonę formulavo J. Audėnas), bet jai pritarė santariečiai (nors ir neoficialiai) ir atskiri kitų organizacijų žmonės.

Santykių su tėvyne klausimas yra pagrindinės reikšmės visiems lietuviams, kurie nori išlikti tautiškai gyvi. Jis liks aktualus visą laiką, ir bus sutariama ar išsiskiriamą kaip tik šiuo klausimu. Jei anksčiau šis klausimas nekilo, tai tik dėl to, kad okupantas kone aklinai buvo Lietuvą geležine uždanga užsklendęs. Bet kai tik pasidarė galima bent šiek tiek su tėvyne susisiekti, iškilo ir šis klausimas.

Teoretiškai šis klausimas nėra sudėtingas: su pavergtąja tėvyne reikia puoselėti kiek galint glaudesnius santykius, bet nėra kalbos apie bendradarbiavimą su sovietiniu okupantu. Palaikyti santykius su pavergtaisiais broliais — tai ne išsižadėti kovos už jų ir Lietuvos laisvę, o kaip tik šią kovą vykdyti. Dėl to šis klausimas yra sudėtingas tik praktiškai, o ne principiškai. Nėra klausimo dėl santykių su tėvyne, bet yra klausimas, kaip protingai santykiauti, kad tėvynei pagelbėtume, o ne pavergėjui pasitarnautume.

Todėl, kzdangi santykių su tėvyne klausimas yra ne teoriškai painus, o tik praktiškai jautrus, reikia 1. kiek galint mažiau jį viešai spaudoje "kulti" ir 2. kiek galint blaiviau juo rūpintis. Emocinis draskymasis galutinai būtų naudingas tik okupantui, laukiančiam, kad bendrą kovojimą už Lietuvos laisvę paverstume savitarpio riejimusi. Todėl paskutinė Veiksnių konferencija Vašingtone labai pagrįstai įspėjo ir prieš destruktyvų "patriotinį ekstremizmą". Aišku, kad reikia tautinės drausmės, vykdant kovą už Lietuvos laisvę. Tačiau yra nesusipratimas jos laužymą įžiūrėti ir ten, kur jo iš tikro nėra (pvz., lietuvių liaudies meno parodos surengime).
Tautinės gyvybės rūpestis

Kaip sakyta, palaikyti santykius su tėvyne tai ne sovietiniam okupantui meilintis, o stiprinti pavergtuosius lietuvius. Bet savo ruožtu (ir dar labiau!) mes patys esame reikalingi tautinio stiprinimo. Kultūros kongreso pilnaties paskaitoje buvo skaudžiai tarta, kad mūsų nu-tautimas vyksta gana "normalia" sparta. Jei nebūtume stengęsi savo tautinę gyvybę reikšti ir tuo būdu dėl jos kovoti, ir šiandien nebetektų apie mus kalbėti kaip apie tautinę bendruomenę. Lietuvių Bendruomenėn susitelkimas sudarė didelę atramą visoms mūsų pastangoms.

Per didelius vargus Lietuvių Bendruomenė vis dėlto įsitvirtino. Pereitais metais buvo renkama jau penktoji JAV LB taryba, ir jos rinkimuose dalyvavusiųjų skaičius pakilo iki 9124 (1964 m. rinkimuose buvo 7566). Būdinga, kad šių rinkimų "varžybose" kandidatai rikiavosi nebe pagal senąsias partines giminystes, o nauju pagrindu, kurį gal būtų galima pavadinti pažangaus atvirumo ir konservatyvaus uždarumo susirėmimu.

Daug atsidėjimo parodė ir dėl to nemaža nuveikė buvusioji JAV LB centro valdyba su J. Jasaičiu priešakyje, Z. Dailidkos vadovautas Kultūros fondas ir J. Ignatonio vadovauta Švietimo taryba. Dabar juos atitinkamai pakeitė inž. Br. Nainys, A. Kairys ir J. Kavaliūnas. LB tarybos pirmininko poste naujai kadencijai V. Volertą pakeitė J. Kapočius.

Atskirai reikia pabrėžti dr. A. Razmos vadovaujamo Lietuvių Fondo nuolatinį stiprėjimą. Lietuvių Fondo kapitalas jau perkopė per 400. 000 dolerių, ir pernai lietuvių kultūriniams reikalams jis galėjo paskirti 20.000 dolerių.

Du vėžiai graužia tiek LB, tiek kitas organizacijas. Pirmasis — tai tas organizacinis "nesiangažavimas" pareigoms, kurį atskleidžia valdybų sudarymo vargas. Kaip "Naujienų" Detroito korespondentas vaizdžiai nusakė LB apylinkės valdybos išrinkimą, "buvo tai ištisos valandos amžinybė, kurios metu apie 20 žmonių iš 72 salę apleido, o iš apie keturių dešimčių pasiūlytų kandidatų tik penki valdybon išrenkami davėsi". Dažnai visur tai dedasi, bet visur tai gėda, kuriai reiktų daryti galą. Tokioj padėty labai lengvai susidaro pavojaus težiūrėti, ar tik sutinka, ir nebeklausti, ar ir tinka.

Antrasis vėžys — leidimas bet kokiam nesutarimui įsiliepsnoti nesibaigiamu ginču. Visur tai pakenkia — atskirai kolonijai ar organizacijai. Bet ypač nelemta, kai tokian ginčan įsileidžia visi kurio nors krašto lietuviai. Tokiame aitriame ginče draskosi Brazilijos lietuviai. O, rodos, tokia "prabanga" kaip tik ne Brazilijos lietuviams, jau dabar tautinės mirties gaubiamiems. Pvz., Sao Paulo lietuvių jėzuitų apylinkės mokyklėlę iš joj esančių apie 100 mokyklinio amžiaus vaikų lanko tik 17 (nors vaikai yra atsivežami ir namo parvežami), iš kurių tik penketas apylaisviai lietuviškai kalba, o kiti turėjo pradėti nuo abc (T. J. Kidyko str. Žvaig-dėje, 1967 nr. 5). Draskomasi dėl namų, bet nematoma, kad neužilgo jų niekam nebereikės, jei nebus susitelkta bent varganai tautinei gyvybei palaikyti. Skaičiuojama Brazilijoj apie 25.000 lietuvių, bet pereitų metų LB tarybos rinkimuose dalyvavo vos 360 (spaudoj buvo pridurta, iš kokių 500 "dar gyvųjų lietuvių").
Tačiau, nors ir ne be sunkumų, daugelis lietuviškųjų organizacijų tebėra veiklios. Pernai JAV buvo surengę studijų savaites, stovyklas, suvažiavimus, seimus, konferencijas etc. ateitininkai, neolituanai, skautai, santariečiai - švie-siečiai, vyčiai, ALRK moterų draugija, Kunigų Vienybė, Pasaulio lietuvių gydytojų sąjunga, šauliai, frontininkai, krikščionys demokratai, Tautinė sąjunga, varpininkai. Čikagoj T. G. Sabataičio, S J, iniciatyva įsteigta nauja institucija — Lietuvių informacijos centras telkti ir skleisti informaciją apie Amerikos lietuvius.

Katalikų bendruomenės rūpesčiai

Prieš sunkius rūpesčius lietuviškąją katalikų bendruomenę stato lietuvybės parapijose blėsimas, ypač paspartėjęs su žmonių vartojamosios kalbos įvedimu į pamaldas. Lietuviškųjų parapijų priskaičiuojama apie 120. Bet kiek jų beturi lietuvių kalbos pamaldas? Net ir didžiosiose kolonijose, kur dar stipriai lietuvybė rusi, turima sunkumų, kurių normaliai neturėtų būti. Vatikanas II mūsų parapijų dar nepasiekė, kiek jis apeliavo į dvasininkų ir pasauliečių brolišką dialogą. Ypač nejaukios žinios ateina iš kovos už Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse lietuviškųjų papročių išlaikymą. Skaitėme spaudoje, kaip parapijų vadovai, užuot parėmę savo para-piečius, pareiškė besigėdį lietuvių, neslėpė paniekos naujiesiems ateiviams, pašaipiai kalbėjo net apie "DP jėzuitus".

Savo laiku buvo su pagrindu sakyta, kad niekas iš aukščiau ir šalies nepriragins mūsų žmonių į savas parapijas; kad jei jie liks savo parapijoms abejingi, tai šios ir išnyks. Tai tiesa, labai karti tiesa daugeliui naujųjų ateivių: radę lietuvių parapijas seniau atvykusiųjų įkurtas, nebranginame jų taip, kaip tie, kurie jas kūrė. Tačiau iš antros pusės reikia taip pat atvirai pasakyti: tikrai savų parapijų nėra be tikrai savų kunigų, kurie nesigėdytų lietuvybės, bet ją brangintų. Ir šiame krašte gimusieji kunigai, jau perėmę į savo rankas beveik visas lietuvių parapijas, privalo įsisąmoninti, kad likdami nuošaliai nuo lietuviškosios bendruomenės, negalės tinkamai vykdyti nė krikščioniškojo apaštalavimo. Tie, kurie gėdijasi savo žmonių, savaime lieka jiems svetimi. Todėl būtina mūsų dvasininkijai kiek galint nuoširdžiau įsijausti į lietuviškuosius rūpesčius ir įaugti į lietuviškąją bendruomenę. Gi pasauliečiams katalikams, jei jie nenori desperatiškai rankų nuleisti, yra imperatyvu sudaryti specialų organą jų balsui reikšti ir jiems autoritetingai atstovauti. Reikia tokio atskiro centrinio organo, nes tai nebe atskirų organizacijų uždavinys. Kun. Pr. Gaida "Tėviškės Žiburiuose" kėlė religinio senato mintį. Nesigirdi, ar kas ta kryptimi daroma. O reiktų daryti, nieko nelaukiant, nes tuščias laukimas tereiškia nusikalstamą tylėjimą, mūsų parapijoms faktiškai virstant svetimomis. Paminklinis "įsiamžinimas" tai tik lyg iš anksto mirčiai ruošimasis, o ne už gyvybę kovojimas.

Mus paliko

Ilga eilė tų, kurie mus pernai nebegrįžtamai paliko. Prancūzijoje mirė vienas iš pagrindinių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, buvęs ministras pirmininkas ir Prekybos instituto rektorius E. Galvanauskas. Metų pabaigoj Londone mirė Lietuvos nepaprastas pasiuntinys ir įgaliotas ministras Anglijoje Br. K. Balutis. Romoje mirtis staiga iš mūsų tarpo išskyrė vysk. dr. Pr. Brazį, vos spėjusį Vokietijoj įsikurti ir suorganizuoti religinio apaštalavimo centrą. Rašytojų šeima neteko A. Rūko, Alb. Valentino, Pr. Lemberto. Australijoj mirė laikraštininkas J. Rimas. JAV netekome O. Tolišiaus, ilgą laiką dirbusio "The New York Times" dienraštyje ir Vasario 16 proga primindavusio Lietuvą. Iš dailininkų mirė V. Andriušis, P. Puzinas, V. Vitkus, A. Montvydienė - Peldavičiūtė, K. Ja-tužis. Romoje mirė marijonas kun. dr. K. Rėklaitis, JAV — ilgametis Bostono klebonas prel. Pr. Virmauskis, Pensilvanijos lietuvių parapijų klebonai J. Kasakaitisj E. Paukštis, A. Sinkevičius, naujieji ateiviai kunigai Pr. Bajerčius, J. Mačiulaitis, A. Šeštokas. Iš diplomatų Brazilijoj mirė buvęs ten Lietuvos atstovas dr. F. Meieris, JAV — generalinis konsulas New Yorke V. Stašinskas (jį pakeitė A. Simutis). Netekome seno socialdemokratų veikėjo inž. VI. Sirutavi-čiaus, krikščionių demokratų veikėjo dr. agr. J. Petronio, visuomenininkės ir buvusios "Moters" redaktorės I. Matusevičiūtės. Mirė buvęs Lietuvos vyriausio tribunolo teisėjas P. Adomavičius, inžinieriai B. Banaitis, J. Sabaliauskas (Vokietijoj), I. Daukus, buvę pulkininkai A. Andriušai-tis ir VI. Grudzinskas, karininkai B. Bobelis, A. Petrauskas, VI. Žilėnas ir kt., rentgenologė ir moterų veikėja dr. P. Kalvaitytė - Karvelie-nė, tautinės srovės veikėjas dr. A. Rudokas, veterinarijos gydytojas prof. V. Katelė, biologas J. Dobrovolskis, mokytojai J. Jucaitienė, K. Balčiūnas, F. Kudirka, J. Eidėnas, K. Kučinskas ir kt., ekonomistai dr. J. Petkevičius, L. Krumplys, skautų veikėjas A. Matonis, sportininkų veikėjas Pr. Misiūnas, jaunas architektas V. Va-siulis. Vietname žuvo G. Eidukaitis, A. Vilkas.

Lietuvoj visų pirma gedime poeto V. Mykolaičio - Putino. Taip pat mirė liaudies poetas J. Krikščiūnas - Jovaras. Iš teatro žmonių mirė baletmeisterė ir dailininkė O. Švedaitė - Dube-neckienė - Kalpokienė, dainininkas ir režisierius R. Andrejevas, aktorius K. Juršys. Rygoj mirė muzikas A. Norvaiša. Mirė agronomai J. Strazdas (Ūkininko patarėjo" ilgametis redaktorius) ir A. Vienožinskis, miškininkas A. Kvedaras, buvęs Žemės Banko valdytojas K. Radusis, žurnalistas J. Kauneckis, klaipėdiečių veikėjas J. Kybrancas, medicinos docentas A. Jurgutis. Mirė gen. K. Ladigos žmona ir katalikių moterų veikėja St. Ladigienė - Paliulytė, prof. St. Šalkauskio sesuo V. Labanauskienė, geografė mokytoja A. Šarakauskaitė - Ingaunienė. Ateitininkai gedi jų veikloj pasižymėjusio kęstutie-čio J. Gratkausko ir grandiečio inž. J. Linkaičio (Linkevičiaus). Bet ypač daug pereitais metais mirė Lietuvoj kunigų: prel. Pr. Strakšas, prel. B. Sužiedėlis, kan. M. Vėlutis, vilniečių veikėjas V. Taškūnas, J. Lapis, marijonas J. Guturavičius, P. Kryžanauskas, Ad. Vyšniauskas, M. Gylys, VI. Jašukas, VI. Gimžauskas, J. Matulis ir kt. (iš viso pernai Lietuvoj mirė 29 kunigai, o naujų įšventinta 8). Drauge su savo buvusiais konfratrais amžinybėn išėjo ir sovietinio ateizmo propagandistu tapęs J. Ragauskas.