Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kelių kultūros paminklų likimas ir tautinė lygybė Sovietų Sąjungoje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. JUŠKYS   

Naivūs palyginimai be emocionalumo

Kaip antraštė nurodo, šis straipsnis bus ribotos temos. Užtat pravartu tą ribotumą tiksliau apibrėžti. Pirma, bandysime išvengti emocionalumo. Tai sunkus uždavinys, kai tema liečia kultūrinį tautos likimą, bet bandysime. Antra, griežtai apribosime skaičių parinktųjų pavyzdžių, kuriais bus matuojama tautinė lygybė Sovietų Sąjungoj. Trečia, stengsimės parinkti tokius pavyzdžius, kad iš tiesų būtų galima lyginti, t. y., kad nebūtų kalbama apie roges iš vienos ir vežėčias iš antros pusės. Turėčiau čia sakyti — persistengsime, ir tai didžiosios tautos naudai. Bet tai pačiame straipsny paaiškės.

Pagaliau būsime naivūs — išeities tašku priimsime oficialią Maskvos propagandą: pagal sovietų konstituciją tautos yra lygiateisės, nors tas lygiateisiškumas idealiai įgyvendintas nuo 1953 metų. Prieš tai būta, ir Maskva pripažįsta, sovietinės teisės "pažeidimų" Stalino kulto laikotarpiu. "Pažeidimas" yra makabriškai skambantis žodis, kai kalbama apie planingą masinį tautų genocidą. Bet šį kartą suvaldykime skausmą. Visgi jau penkiolika metų mus skiria nuo tos datos — penkiolika metų idealaus tautų lygiateisiškumo. Tad pažvelkim, kas toje srityje pasiekta, kaip, pagal kelis konkrečius pavyzdžius, šis lygiateisiškumas atsispindi dabartinėj realybėj.

Abiejų lyginamųjų tautų sostinėse yra eilė kultūros paminklų, kurie susiję su šių tautų istorija, atspindi jų kultūros raidą ir yra daugiau ar mažiau vertingi kaip tautinės reikšmės ir tiesiog pasaulinio masto meninės architektūros pavyzdžiai. Kalbėsime šiame straipsny tik apie vadinamuosius "kulto pastatus" — cerkves Maskvoje ir bažnyčias Vilniuje, kurios yra valstybės konfiskuotos ir seniai nebetarnauja savo pirmykštei paskirčiai. Kaip ir kodėl ne, tai jau kita tema, o šiame straipsny stengiamės būti neemocionalūs. Šių "kulto pastatų" Maskvoj ir Vilniuj bendrumas yra tas, jog jų išlaikymas tiesiogiai priklauso valstybei. Dėl to jų išlaikymui skiriamos lėšos, jų paskirtis, turėtų pri-Jklausyti nuo jų tautinės ir meninės reikšmės, nuo jų senumo, arba tiesioginiau kalbant, nuo to, kokiu laipsniu kiekviena tauta turi teisę tausoti savo kultūrinį palikimą. Lygiateisėms tautoms lygiateisėje sąjungoje šitai neturėtų sudaryti didelių problemų.

Pradėkime lyginimą nuo Maskvos. Atvirai kalbant, imant pavyzdžius iš Maskvos, irgi ne iaip lengva išvengti emocionalumo, bet tai pozityviąja prasme. Gražios yra visgi tos senosios rusų cerkvės. Malonų kontrastą prieš Maskvos dunksančią beformę architektūrą sudaro jų žaismingi kupolai, tiesiog lyg iš "Disneylando" paimtas bokštų ir paauksuotų kryžių rezginys. Taip pat malonu matyti, kaip gražiai jos prižiūrimos. Gerbtina yra tauta, kuri vertina ir brangina savo kultūrinį palikimą. Pažvelkime tik į keletą iš jų. Štai netoli miesto centro yra Šv. Onos cerkvelė. Centrinė keturkampė jos dalis statyta XVI a., padidinta ji XVII a. Kaip baltas gražiai prižiūrimas žaisliukas stovi ji paunks-mėje milžiniško "Rosijos" viešbučio netoli Maskvos upės. Trys auksiniai kryžiai švyti ant jos neaukštų baltų kupolų. Ten dabar bus įrengtas muziejus.

Prie to paties viešbučio, tik iš kitos pusės, stovi Romanovų giminės senųjų rūmų pastatai. Cerkvė iš XVII a., varpinė statyta XVIII a. Irgi nelabai aukšta, bet įdomios formos. Saulėje tviska jos naujai paauksuotas kupolas ir kryžius. Dabar čia senojo rusų interjero muziejus.

Kiek toliau 1697 užbaigta Maksimo Palaimintojo cerkvelė. Nedidukė ji, bet jos trys auksiniai kryžiai sudaro gražų kontrastą su Romanovų cerkvės masyvia varpine. Naujai restauruota.

Dar toliau į Kremliaus pusę — Šv. Barboros cerkvė, statyta 1796 architekto Rudiono Ko-zakovo. Tai tada populiaraus klasicistinio stiliaus pritaikymas prie tradicinės rusų cerkvinės architektūros. Jos naujai dažytų sienų spalvų derinys labai vykęs, oranžiškai geltona sienų spalva pabrėžia nedidelių baltų kolonų grakštumą. Virš jos trys auksiniai kryžiai. Prieš metus naujai restauruota.

Persikelkime toliau nuo Maskvos centro. Savotiška Atsimainymo cerkvelė, pastatyta 1689, tiesiai prieš "Naujųjų Mergelių" vienuolyno (Novodevičij monastyr) vartus. Kaip koks Venecijos pirklio namukas ji atrodo: du aukštai, kiekvienas fasadas su trimis langais, kriauklių ornamentika. Tik penki kupolai, visi paauksuoti ir su auksiniais kryžiais, liudija, kad čia cerkvė.

Toliau koplytėlė — nedidesnė už žemaitiškos bažnyčios medinę varpinę. Statyta 1911. Bet viskas čia paauksuota — kupolas, kryžius, langų ir durų ornamentika.

"Naujųjų Mergelių" vienuolyno varpinė im-pozantiškesnė. Raudonų plytų, statyta XVII a., aukštai virš medžių iškylanti savo dideliu auksu švytinčiu kupolu.

Visi šie pastatai — ir dar trečia tiek nesuminėta — prižiūrimi kaip rusų architektūros muziejaus dalis.
Dar toliau nuo centro randame Donskoj vienuolyną, paverstą muziejumi ir turintį objektų iš XVII a. Bet štai irgi gerai prižiūrima kaip pailga daržinė atrodanti Šv. Kotrynos cerkvė, užbaigta 1880. Penki paauksuoti kryžiai virš jos.

Pakaks pavyzdžių. Kas bent kiek pažįsta Maskvą, pastebėjo, jog neminėjau nė vienos iš svarbiausiųjų cerkvių. Nei fantastiškosios Vosyliaus Palaimintojo cerkvės, stovinčios Raudonosios aikštės gale, nei Dangun Ėmimo katedros, nei vienos iš paties Kremliaus cerkvių komplekso. Ir jos visos švyti auksiniais (ir tai naujai paauksintais) kupolais, visos jos prižiūrimos ir restauruojamos, negailint lėšų. Prileiskime, kad jos turėjo ypatingos reikšmės rusų tautai, ir išleiskime jas iš šios apžvalgos. Tebūnie čia ant lygybės svarstyklių padėtos tik tos išskaičiuotos Maskvos cerkvelės. Gražios jos, be abejo, bet nei istorine, nei menine reikšme ypatingai neišsiskiria. Beveik visos jos nedidukės, daugiau lygintinos su kokia koplyčia negu su padoria parapine (nekalbant apie Vilniaus) bažnyčia. Užtat atsilankantis svečias juo labiau įgyja pagarbos rusų tautai, kuri savo net ir antraeilius istorijos objektus gerbia. Gražu, kad sąjunginė sovietų valstybė nepagailėjo rusų tautai lėšų joms remontuoti ir net aukso jų kupolams. Gerai, kad ateizmo fanatizmas atsimušė į rusų pagarbos savajai kultūrai pylimą, ir kryžiai virš kupolų buvo palikti ir dargi net naujai paauksuoti. Visa tai rašau be ironijos, nevalia tokiais atvejais turėti pavydo.

Persikelkime dabar į lygiateisės lietuvių tautos sostinę ir pažvelkime į keletą jos bažnyčių.
Toli ieškoti nereikia. Paimkime pačią centrinę senamiesčio bažnyčią, be kurios aukštai iškilusios varpinės neapsieina jokia senojo Vilniaus panorama. Šv. Jono bažnyčia pirmą kartą statydinta dar Jogailos 1387. Jos įvairiuose priestatuose ir perstatinėj imuose atsispindi visa Vilniaus architektūros raida. Ji glaudžiai susijusi su Vilniaus universiteto istorija. Dabar tai, deja, universitetui garbės nedaro. Frontonu į universiteto didįjį kiemą, galu į judriausią senamiesčio gatvę ji žvelgia — išdaužytais langais ir aptrupėjusiomis sienomis. Viduje Alberto Radvilo statydintas puikus barokinis altorius, 7 koplyčios. Visų skulptūros apdaužytos, paveikslai sudraskyti arba išplėšti. Altoriaus vitražai beveik visai išdaužyti. Paminklinės lentos gerokai išlupinėtos. Vargonai sunaikinti. Suolai aplaužyti ir išvartyti. Klausyklos sulaužytos. Oginskių koplyčios vitražai visai sunaikinti. Visą laiką bažnyčia buvo baldų sandėlis. Dabar atiduota universitetui, bet dar nesiimta jokių energingesnių žingsnių sustabdyti jos nykimui.

Toliau Bernardinų bažnyčia, sudaranti masyvų foną nuostabiajai Šv. Onos bažnyčios gotikai. Statyta 1525. Garsi savo aukštais žvaigždiniais skliautais. Turėjo 14 vieningo atlikimo rokoko stiliaus altorių. Jų skulptūros — sudaužytos, apdaužytos ar pavogtos. Vargonai visiškai sunaikinti. Stogas kiauras, langai išdaužyti — varvantis vanduo tęsia savo naikinantį darbą. Sunaikintos (tiesiog jas užtepant!) XVI a. freskos, esančios koridoriuje į zakristiją. Bažnyčia buvo ir tebėra naudojama kaip Dailės instituto sandėlis.

Šv. Kotrynos bažnyčia. Statydinta 1622 Karolio Chodkevičiaus. Turėjo dail. S. Čechavičiaus 15 paveikslų, 6 rokoko stiliaus altorius. Paveikslai suplėšyti ir apnaikinti, skulptūros apnaikintos arba visai sudaužytos. Vargonai apnaikinti. Anksčiau buvo cukraus sandėlis, dabar —    bakalėjos sandėlis.

Šv. Stepono bažnyčia statyta 1600. Interjeras visuotinai sunaikintas. Sunaikintas L. Stuokos-Gucevičiaus kapas. Dabar priklauso remonto dirbtuvėms, naudojama kaip sandėlis.

Šv. Jokūbo bažnyčia statyta 1690. Turėjo P. Smuglevičiaus paveikslų. Sunaikinti vargonai, išdaužytos statulos, stogas kiauras. Dabar Operos ir baleto teatro sandėlis.

Visų Šventųjų bažnyčia statyta 1620. Turėjo ankstyvo baroko daug skulptūrų, 18 barokinių altorių, dvi koplyčias. Viskas sunaikinta. Skulptūroms nudaužytos galvos, rankos. Paveikslai vandališkai suplėšyti. Galutinis interjero sunaikinimas įvyko toli gražu ne "teisėtumą pa-žeidusiame" Stalino laikotarpyje, bet būtent 1967 metais. Bažnyčia po ilgos tarnybos kaipo sandėlis buvo perduota Dailės institutui. Dailės instituto gerus norus galime tik pagerbti: aplink bažnyčią buvo pastatyti pastoliai su intencija ją restauruoti. Deja, lėšų tam nebuvo paskirta, o pastatytieji pastoliai tik pasitarnavo, palengvindami chuliganams sulysti pro langus į vidų. Jie su plytgalių pagalba ir su nuostabiu nuoseklumu užbaigė interjero naikinimo darbą.

Misionierių bažnyčia — baroko šedevras iš 1695. Turėjo puikios tapybos. Beveik visas interjeras sunaikintas. Dabar sandėlis.

Šv. Mykolo bažnyčia. Pastatydinta Lietuvos didžiojo kanclerio L. Sapiegos 1597. Viduje buvo
7 didelės meninės vertės baroko stiliaus altoriai. Viskas sunaikinta. Bažnyčioj įkurdintos dirbtuvės.
Bazilionų bažnyčia, Šv. Dvasios bažnyčia — sunaikintas interjeras. Šiuo metu vyno bei alaus sandėliai.
Žinoma, tai ne visos apnaikintos Vilniaus bažnyčios. Bet užteks jų, nes ir taip darosi be galo sunku išlaikyti užsibrėžtąjį neemocionalu-mą. Bet pabandykime dar trumpam.

Ką galima priešpastatyti visoms valstybės išlaikomoms auksiniais kupolais blizgančioms cerkvėms Maskvoje?
Yra Vilniaus katedra. Nuo jos frontono nuplėštos skulptūros. Vargonai jos buvo sunaikinti. Bet ji prižiūrima dabar. Aukso kupolų neturi, bet nudažyta baltai, ir dalis jos koplyčių dar remontuojamos. Paversta paveikslų galerija.
Katedrai vienai lemta atsverti straipsny neišvardintąsias Kremliaus bažnyčias. Nemanau, jog kas iš Maskvos pareigūnų drįstų prie šio skaičiaus pridėti didingąją Šv. Kazimiero bažnyčią. Tiesa, ji prižiūrima valstybės, bet interjeras jos visai išnaikintas, sienos išbaltintos. Tarnauja ji kaip "ateizmo muziejus".
Tai ir viskas.

Prieš išskaičiuotąsias Maskvos cerkveles į svarstykles gula sunaikintosios Vilniaus bažnyčios.
Dar pabandykime būti naivūs. Gal čia visgi veikia kokie nors objektyvūs kriterijai? Gal Maskvos cerkvelės senesnės, unikalesnės, meniškai vertingesnės?

Nurodytieji statybos metai su visais įmanomais objektyvumais turėtų nuspręsti pirmąjį klausimą. Beveik visos Vilniaus bažnyčios senesnės. Visos Vilniaus bažnyčios taipogi nepalyginamai didesnės. Gal nebus perdėta, jei sakysiu, jog išvardintosios Maskvos cerkvelės sutilptų tarp Šv. Jono bažnyčios didžiųjų skliautų.
Meniškai vertingesnės? . . .

Paliksim daugtaškį čia, nes naivi poza irgi turi savo ribas. Tuo pačiu padėsime ir tašką, nes bet koks komentaras, norint išvengti emocionalumo, bent šiam autoriui yra neįmanomas.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai