ISTORIKO ATSAKOMYBĖS KLAUSIMU Spausdinti
Parašė VINCAS TRUMPA   
I
Pastaruoju metu bent iš dviejų, tur būt, savarankiškai atsiskleidusių šaltinių pasigirdo balsai apie mitus ir apie nekritišką savosios praeities vertinimą. Prof. A. J. Greimas (Metmenys, 1966 nr. 12) pažarstė daug įdomių samprotavimų apie mitus ir ideologijas. Jis nepasisakė nei prieš, nei už mitus. Pagal jį, yra gerų ir blogų mitų. Mitas, kaip ir kiekviena kūryba, yra žmogaus išraiška, kalbėjimas apie daiktus ir apie save. Tiesos ieškojimas nėra nei sugerinimas dalykų, nei jų subloginimas, bet dalykų "tikrais vardais pavadinimas. O tai sunkiausia padaryti". Kaip matysime toliau, pagrindinis istoriko uždavinys irgi yra dalykų pavadinimas tikraisiais jų vardais ir istorinės tikrovės nušvietimas tokia, kokia ji iš tikrųjų ir buvo.

Iš antros pusės, kun. dr. F. Jucevičius eilėje straipsnių (Ateityje ir Aidų 1967 nr. 4) drąsiai ir atvirai pasisakė ne tik prieš mitus, bet ir aplamai prieš neracionalų padėties vertinimą ir prieš "gyvenimą praeitimi", ypač kai toji praeitis klaidingai, daugiau jausmais negu protu suvokiama. Jis ir konkrečiai nurodė keletą senesnės ir naujesnės praeities susikurtų mitų, kurie aptemdę mūsų protus ir dėl to paskatinę mūsų politikos vairuotojus daryti klaidingus ėjimus ar neleidę jiems padaryti teisingų. Jis ypač kritiškas mūsų politikos vadų atžvilgiu. Kun. F. Jucevičius neanalizuoja, kas tuos mitus sukūrė ar kas yra kaltas dėl tų tariamų mitų atsiradimo. Tačiau, perskaičius jo straipsnius, peršasi savaime išvada, kad didelė atsakomybės dalis dėl neteisingo praeities ir gyvenamos situacijos supratimo privalo kristi ant istorikų, nes juk tiesioginis istorikų uždavinys ir yra pateikti vienokią ar kitokią praeities ir gyvenamo momento sampratą.

Iš esmės galimą sutikti su pagrindiniais kun. F. Jucevičiaus teiginiais ir ypač su jo konkrečių situacijų analize (nors "Ateities" skaitytojai labai smarkiai ir daugiausia nepalankiai reagavo į jo straipsnius, ypač prikišdami jam tautos praeities "niekinimą", lyg, rodos, teisingas ir kritiškas praeities vertinimas, ko jis iš tikrųjų ir tereikalauja, galėtų būti jos niekinimas). Tačiau kadangi kun. F. Jucevičius neanalizuoja mitų kaltininko klausimo, norėtųsi dėl to pasisakyti, arba pasisakyti aplamai istoriko atsakomybės klausimu. Pas mus, berods, tas klausimas ligi šiol nėra buvęs nuodugniau svarstytas.

II
Truputį ciniškai į dalykus žiūrint galima visas pasaulio bėdas suversti ant vargšo istoriko galvos. Jis arba per didelis patriotas, arba nepakankamas patriotas arba tiesiog praeities murzintojas. Istorikas ir istorijos mokslų teoretikas G. Salvemini dar nelabai seniai rašė: "Aš kartais galvoju, kad norint įgyvendinti taiką šiame pasaulyje reikėtų daugumą istorijos profesorių, bent Europoje, iškarti" ("Historian and Scientist", 1939, 73). Praktiškai tarpais ne daug ir tetrūksta, kad istorikai nebūtų imami karti, jeigu ne fizine, tai bent dvasine prasme. Po 1917 m. revoliucijos Rusijoje istorijos dėstymas universitetuose ir mokyklose buvo panaikintas, kaip buvo panaikintas ir religijos ir filosofijos dėstymas. Vėliau, Stalino - Ždanovo sovietinio patriotizmo laikais, istorijos dėstymas ne tik sugrįžo į mokyklas, bet net buvo tiesiog forsuojamas, paverčiant jį pagrindiniu ideologiniu į-rankiu sovietiniam patriotui auklėti. Iš Pokrovs-kio visiškai nuasmenintos istorijos sampratos dabar buvo pasukta diametraliai priešinga kryptimi: į herojaus iškėlimą ir tiesiog jo garbinimą. Ir tokiu herojumi buvo bandomas padaryti ne tik Stalinas, ne tik revoliuciniai veikėjai ir vadai, ne tik Stenkos Razinai ir Pugačiovai, bet ypač Kutuzovai ir Suvorovai, Petrai Didieji ir Aleksandrai Neviškiai. Ir istorikas turėjo tiesiog iš kailio nertis, stengdamasis tuos herojus tinkamai įrikiuoti į sovietinių patriotų eiles. Kitaip jam grėsė pavojus būti pakartam.

Tokios ciniškos pažiūros į istoriją ir istoriką nėra sovietinis išradimas, nors čia tos pažiūros, gal būt, pasiekė aukščiausią "tobulumo" laipsnį ir buvo vykdomos su didžiausiu fanatizmu. Jau kardinolas Richelieu yra pasakęs, kad "duok man tik šešias eilutes, parašytas garbingiausio žmogaus, o aš surasiu jose pateisinimą tam žmogui pakarti". Gerai žinomas ir ano didelio ciniko, prancūzų enciklopedistų ir Vol-taire draugo Fridricho Didžiojo posakis, kad "tegul tik mano generolai užima kokią provinciją, mano istorikai mokės įrodyti, kad toji provincija ir privalo man priklausyti". Žinomas ir Goebbelso palyginimas istorijos su prostitute, jeigu Vokietija nelaimėtų karo.

Tokie ir panašūs, tegu ir kraštutiniai, pavyzdžiai rodo, kaip lengva diskredituoti istoriją ir istorikus, juoba kad ir patys istorikai prie to diskreditavimo yra prikišę savo pirštus. Man atrodo, ir kun. F. Jucevičius, matydamas visas negeroves, kurios plaukia iš klaidingos istorijos sampratos ir iš praeities garbinimo, priėjo gana kraštutinės išvados, kad "praeitis yra tik kaukuolė, kurioje nebėra gyvybės", kad "praeitis yra mirtis be vilties bet kada prisikelti", kad "garbinti praeitį reiškia garbinti mirtį". Ir toliau, tur būt, atkreipdamas dėmesį į mūsų emigrantinės visuomenės polinkį susigrąžinti praeitį, kun. F. Jucevičius tvirtina, kad "kuomet didesnė tautinės bendruomenės dalis begyvena praeitimi, toji bendruomenė yra dalinai jau mirusi" ("Aidai", 1967 nr. 4, 146 p.).

Išvada, nors ir kraštutinė, turi nemaža pagrindo. Emigrantinėms visuomenėms dažnai gresia pavojus tapti Loto žmonos vaikais. Bet ar taip iš tikrųjų ir turėtų būti? Ar iš tikrųjų praeitis yra mirtis, į kurią pažvelgęs pavirsi druskos stulpu? Atrodo, ir pats kun. F. Jucevičius dėl to nėra visiškai tikras. Agituodamas, ir visiškai ne be pagrindo, savo žvilgsnį daugiau kreipti į ateitį, o ne į praeitį, tolesniuose savo straipsnio posmuose, kuriuose jis nagrinėja konkrečias netolimos praeities situacijas, jis daro išvadą: "Ar visa tai nerodo, kad mes neturėjome politiškai ir istoriškai (mano pabraukta. — V. T.) galvojančių vadų?". Ką turėtų reikšti istoriškai galvojantis vadas? Kun. F. Jucevičiui, atrodo, atsakymas į tą klausimą yra aiškus. Istoriškai galvojantis vadas yra tas, kuris kritiškai žiūri į praeitį ir kuris neatitrūksta nuo laiko, nes tiktai vaikams ir visiškiems seneliams "laikas neegzistuoja".

Laikas yra pagrindinė istorijos kategorija, kaip būtis yra pagrindinė filosofijos kategorija. Būti laike reiškia būti istorijoje. Bet nei būtis, nei laikas dar nėra gyvenimas. Būti laike dar nereiškia gyventi. Būti laike reiškia suprasti (kritiškai), reiškia galvoti, reiškia matyti tai, kas buvo. Teisingai kun. F. Jucevičius pastebi, kad vaikui laikas neegzistuoja, nes jis gyvena, bet jis neegzistuoja laike. Abejotinas antras kun. Jucevičiaus teigimas, kad ir seneliams laikas neegzistuoja. Man atrodo, seneliams laikas per daug egzistuoja, jie per daug gyvena laike, arba praeityje, arba, jeigu norite,^ istorijoje. Mūsų emigrantinė visuomenė visiškai nepanaši į vaikus, bet ji turi daug senelio bruožų, nes ji gyvena praeitimi, vadinasi, ji gyvena laike. Iš čia ir jos nusivylimas ir pesimizmas, iš čia ir jos baimė, tiesiog neapykanta gyvenimui. Iš čia ir jos nepaprastas veržimasis į šiokią ar tokią kūrybą, šio ar to darymą, nes gyventi laike reiškia ką nors daryti. Emigrantinės visuomenės keli tūkstančiai pagamino tiek rašytojų ir dailininkų, kiek normalios visuomenės tik milijonai sugebėtų pagaminti.

Iš čia ir emigrantinės visuomenės susidomėjimas istorija, nes istorija yra gyvenimas laike. Ir teisininkas, ir saugumo valdininkas, ir policininkas, net ir miškininkas dabar bando būti istorikas. Beveik kiekvienas rašo atsiminimus ir galvoja, kad jis rašo savo tautos istoriją. Be abejo, daugumas tų istorijų tėra "mitai", arba prastai šnekant, tėra miglų pūtimas į akis. O tuo tarpu emigrantinė visuomenė šaukia — daugiau mitų, daugiau miglų, daugiau patriotizmo. Lygiai kaip ana romėnų liaudis — daugiau duonos ir žaidimų. O jeigu kas suabejoja tuo (kaip kun. F. Jucevičius) — nukryžiuokite jį —- vėl šaukia minia.

Kadaise, rašydamas apie pirmą lietuviškai rašiusį Lietuvos istoriką Simoną Daukantą ("Li-tuanus" ir "Metmenyse") esu pastebėjęs, kad kol tauta gyva, jai nereikia istorikų. Kai lietuvių tauta buvo gyva, jos istoriją rašė visokie arabai, lenkai, vokiečiai, rusai, bet ne ji pati. Ji buvo per daug gyva, ji nenorėjo gyventi laike arba praeitimi, bet ji norėjo tiesiog gyventi. Tik kai pakliuvo ji į nelaimes, neteko laisvės ir nepriklausomybės, ji ėmė gyventi laike, nukreipė savo žvilgsnį į praeitį. Ji ėmė gyventi praeitimi, gėrėtis ja, didžiuotis ja ir žavėtis. Ir laukti, kad ji sugrįžtų. Tas pat buvo ir su kitomis tautomis. Proporcingai imant, tur būt, nė viena tauta nedavė tiek daug ir tokių gerų istorikų kaip lenkai, bet, tur būt, taip pat nė viena tauta proporcingai nepakėlė tiek daug likimo smūgių. Pasinaudojant paradoksu, tur būt, būtų galima pasakyti, kad juo daugiau gerų istorikų, juo mažiau gerų politikų. A. J. Toynbee, apžvelgdamas 1918-20 Lenkiją, rašė, kad 1918 atsikūrusiai Lenkijai valdyti reikės baisiai gabių valstybės vyrų, kuo, deja, toji tauta ligi šiol nepasižymėjusi. Ir jis buvo teisus, bent kas liečia Lenkiją, ligi Gomulkos, Rapackio ir kard. Višinskio laikų.

Kaip galima būti geru istoriku ir blogu politiku turime pavyzdžių ir iš savo istorijos. Prof. A. Voldemaras, be abejo, būtų galėjęs būti didelis istorikas, bet kaip politikas, nežiūrint jo gerbėjų Lietuvoje ir čia emigracijoje, jis buvo labai menkas. Tai jis parodė ir nepriklausomybės pradžioje, ir 1926-29 m. ir ypač 1940, kai, Smetonai pasitraukus iš Lietuvos, grįžo į okupuotą kraštą ir pasidavė enkavedistams į rankas. Be abejo, jis buvo "istoriškai galvojantis vadas", bet kokia nauda iš to buvo Lietuvai? Geriau jis būtų pasilikęs istorikas.

III
Kokia iš tikrųjų istoriko vieta visuomenėje, kokia jo atsakomybė prieš visuomenę ir prieš žmogų? Ar iš tikrųjų jis vertas pakarti, kaip sugestionuoja G. Salvemini? O gal jis turi būti patriotizmo mokytojas, švyturys, rodąs tautai kelią? Abi šios pažiūros kraštutinės. Jos dažniausiai atsiranda dėl to, kad istoriko, kaip ir rašytojo, sąvoka dažnai per daug išplečiama. Kaip kiekvienas manosi galįs būti rašytojas, taip ir kiekvienas manosi galįs būti istorikas. Literatūros kritikai kovoja su netikrais rašytojais (grafomanais), istorijos kritika privalo kovoti su netikrais istorikais.

Dažnai manoma, kad istoriko diplomas reikalingas tik gauti teisę dėstyti istoriją mokykloje, kad istorijoms rašyti jokio diplomo nereikalinga. Iš dalies tai teisinga. Turime daug pavyzdžių, kai istorijas (ir geras) rašo žmonės, specialiai istorijos visiškai nestudijavę. Mūsų pačių istorijos dirvonuose daug dirbę du dideli lenkų istorikai —Teodoras Narbutas ir Tadas Korzonas — buvo inžinieriai, bet visą savo gyvenimą paskyrė istorijai ir parašė gerus istorijos veikalus. Jie į savo darbą žiūrėjo rimtai, ir jų darbo rezultatas buvo rimtas. To nebūtų galima pasakyti apie kai kuriuos mūsų emigrantinius pseudoistorikus, kurie, pripuolamai pasigraibę šen bei ten šį bei tą, ėmė kvestionuoti pagrindinę mūsų istorijos sampratą, išsigalvojo įvairias teorijas apie karalius ir kunigaikščius, krikštą, ėmė beveik viską, kas jų galva lietuvių tautai buvo nenaudinga, skelbti falsifikatais, ir, blogiausia, vardan patriotizmo, ėmė herojin-ti ir lietuvių tautos didvyriais laikyti žmones, kurie nebuvo nei lietuviai, nei didvyriai. Gi tikruosius mūsų istorikus jie apšaukia nepakankamais patriotais, pasidavusiais svetimoms įtakoms, žeminančiais lietuvių tautos praeitį. Nenuostabu, visuomenei tai patinka. Ji net organizuoja referendumus vienai ar kitai istorinei problemai spręsti. Lyg, rodos, balsavimu būtų galima išspręsti, ar žemė sukasi apie saulę, ar atvirkščiai. Be abejo, tai nerimtas darbas, nevertas gaišti ir gaišinti laiką.

Kadangi istorijos vaidmuo jaunosios kartos auklėjimui yra nepaprastai didelis, todėl ir prie istoriko atsakomybės klausimo reikia eiti labai rimtai. Pirmas žingsnis turėtų būti bandymas aptarti, kas iš tikrųjų yra istorikas. Nesusipratimai dažniausiai ir kyla iš to, kai per daug išplečiama istoriko sąvoka. Juk ir dėl dabar madingų istorinių mitų kas kaltas — istorikai ar kas kitas? Iš kur tie tariami mitai atsirado? Man atrodo, kas liečia Lietuvos istoriją, nei A. Alekna, nei J. Totoraitis jokių mitų nekūrė. Nekūrė jokių mitų nei I. Jonynas, nei J. Yčas. Jokių mitų nesukūrė taip pat nei A. Šapoka, nei J. Stakauskas, nekuria mitus nė Z. Ivinskis ar J. Jakštas.

Istorikas, kaip ir kiekvienas mokslininkas, pirmiausia ieško tiesos. Platonas jo draugas, bet didesnis draugas tiesa. Tiesos jis negali paaukoti nei patriotizmui, nei jokiam kitam apskaičiavimui. Nuolat ieškodamas naujų šaltinių ir kritiškai vertindamas turimuosius, jis stengiasi atkurti praeities vaizdą tokį, koks jis iš tikrųjų buvo. Tai ir yra pagrindinis istoriko uždavinys. Pirmasis šį uždavinį taip apibūdino graikų istorikas Tukididas (V a. prieš Kristų). Įžangoje į savo Peleponeso karo istoriją (kurios jis pats buvo dalyvis) jis išsireiškė: "Būsiu patenkintas, jei ji bus naudinga tiems tyrinėtojams, kurie norės sužinoti, kaip iš tikrųjų dalykai vyko praeityje". Moderniškos istoriografijos pionierius Leopoldas Ranke (1795-1886) tai išreiškė dar paprasčiau: istoriko uždavinys atsekti, kaip iš tikrųjų buvo (wie es wirklich gewesen).

Žinoma, tai nėra lengvas uždavinys, nes gyvenimas yra lygtys su begaliniu nežinomųjų skaičiumi. Ir juo toliau eini į praeitį, juo tų nežinomųjų daugiau, ir juo būna sunkiau atsakyti į klausimą, kaip iš tikrųjų buvo. Tačiau tikrai nevertas istoriko vardo tas, kuris to nesiekia, kuris vardan patriotizmo ar ideologijos sąmoningai vienus faktus nutyli, kitus sąmoningai per daug pabraukia, nekalbant jau visiškai apie tokius, kurie sąmoningai falsifikuoja faktus arba slepia tiesą. Istoriko kelias į tiesą, kaip ir kiekvieno mokslininko, yra sunkus. Bet jis negali atsisakyti juo eiti.

Ypač jam lengva suklupti ant slidaus patriotizmo kelio. Liaudies priežodis sako: kiekvieno pirštai linkę į save. Savo tautos interesai istorikui arčiau prie širdies, ir pagunda labai didelė stengtis savo tautos vaizdą nupiešti kiek galima gražesnėmis spalvomis. Ta pagunda dar sustiprėja, kai jis tą savo tautos paveikslą piešia ne saviesiems, bet svetimiesiems. Labai nesmagu apsinuoginti svetimųjų akyse. Tačiau labai klysta tas, kuris mano, kad, pagražindamas savo tautos paveikslą, jis įtikins užsienietį, kad taip iš tikrųjų ir yra. Jeigu dar auklėjimo ar kitais sumetimais galima pateisinti pagražintą savo tautos praeities vaizdą skiriamą saviesiems (ypač vaikams), tai jokiu būdu to negalima pateisinti rašant svetima kalba užsieniečiams. Juk svetimi vaikai jos neskaitys, o suaugusius ne taip lengva apmulkinti, kaip kartais galvojama. Rašant svetimiesiems, objektyvumas dar labiau reikalingas, negu rašant saviesiems. Neseniai teko skaityti prancūzo profesoriaus dvitomį apie Anglijos ekonominę politiką Napoleono kontinentalinės blokados metu. Stebėjausi ir žavėjausi, kaip nė iš vienos to veikalo eilutės nesimatė, kad to veikalo autorius būtų prancūzas. Anglas istorikas, turėdamas tuos pačius šaltinius po ranka, tur būt, prieitų lygiai prie tokių pačių išvadų. O šios abi tautos tuo metu buvo susikabinusios į žūtbūtinę kovą.

Šitoks rašymo būdas turėtų būti kiekvieno istoriko idealas. Jo visi geresnieji istorikai ir laikosi. Jo laikėsi rusas M. Liubavskis, kai rašė savo kapitalinius veikalus apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją, jo laikėsi lenkas A. Pro-chaska savo studijose apie Vytautą ir Jogailą, jo laikosi ir H. Paszkiewicz, nagrinėdamas Lietuvos mindauginį ir gedimininį laikotarpį. Šis pastarasis gal net kiek per daug simpatijos rodo savo nagrinėjamam objektui. Truputis skepticizmo šiuo atžvilgiu istorikui niekados nekenkia.

Atrodo, visa tai, apie ką mes čia šnekėjome, yra labai paprasta ir nekomplikuota teisybė. Tačiau kaip dažnai su ja prasilenkiama, kaip dažnai istorikas tiesiog tampa visuomenės prievartavimo auka. "Daugiau patriotizmo, daugiau savo tautos iškėlimo, daugiau neapykantos priešui" — šaukia toji visuomenė. Ir istorikui nėra lengva prieš tą spaudimą atsilaikyti. Bet jeigu jis neatsilaiko, jis nėra vertas ir istoriko vardo. Dar daugiau. Neatsilaikydamas tokiam spaudimui jis stato į pavojų ne tik savo, kaip istoriko, vardą, bet ir atsiduria prieš baisią savo, kaip žmogaus, atsakomybės problemą. Duoti neteisingą savo tautos praeities vaizdą reiškia klaidinti visuomenę, teršti jos sąmonę, žadinti joje su realybe nieko bendro neturinčias iliuzijas, pūsti muilo burbulus, kuriems sprogus ta visuomenė bus dar labiau nelaiminga, dar labiau pasimetusi savo klystkeliuose.

To neturi teisės daryti ne tik istorikas, kaip mokslininkas, bet to neturi teisės daryti ir jokis žmogus kaip žmogus. Kristus grasino girnų ak-menimi tuos, kurie papiktins mažutėlius. Nemažesnės bausmės nusipelno ir tie, kurie sąmoningai klaidina visuomenę. Tur būt, tokius istorikus turėdamas galvoje, G. Salvemini ir kalbėjo apie kartuves. Istorikas gali klysti, bet istorikas negali sąmoningai klaidinti. O kad taip kartais atsitinka, užteks prisiminti vieną pavyzdį — angliškai suklastotas A. Mickevičiaus Pilgrimažo knygas.

IV
Grįžkime vėl bent trumpam prie mitų. Iš to, kas ligi šiol pasakyta, paaiškėjo, kad joks istorikas sąmoningai mitų nekuria. Bet jeigu jis mitų nekuria, tai ar jis neprivalo kovoti su kažkieno kito sukurtais mitais? Norėčiau tuojau pat atsakyti — ne. Istorikas, kaip ir kiekvienas žmogus, privalo kovoti su melu. Man atrodo, ir kun. F. Jucevičius sumaišo mitą su melu. Kai jis kalba apie mitus, iš tikrųjų jis turi galvoje melą. O mitas nėra melas, kaip nėra melas pasaka ir legenda, aplamai kiekviena tikra kūryba. Atsimenu, kaip a. a. Julius Kaupas viename Santaros - Šviesos suvažiavime, kalbėdamas apie pasaką ir realybę, savo paskaitą pradėjo keiksmu: "Po velnių! Gal ir netinka taip pradėti, mieli draugai, bet negaliu iškentėti nenusikeikęs. Yra žmonių, kurie atrodo rimti ir visai išmintingi, kurie moka tvarkyti savo praktiškus reikalus, bet kurie, įsivaizduokite, netiki pasakomis! Jie mano, kad pasaka yra fantazijos vaisius, įsivaizduotas dalykas, graži iliuzija, taigi, netiesa. Į tai galima atsakyti tik taip: pasaka yra šventa tiesa, ir joje nėra nė krislo melo" ("Metmenys", 1963 nr. 7, p. 15).

Lygiai tą patį galima pasakyti apie mitą. Jį tik reikia suprasti ir juo reikia tikėti, nes jis atskleidžia tikrą ir nemeluotą gyvenimą, tikrą ir nemeluotą žmonių filosofiją. Vytautas Janavičius parašė romaną atremtą į graikų mitologiją (Pakeliui į Atėnus). Kas galėtų pasakyti, kad jo vaizduojamas gyvenimas nėra realus ir netikras. Jis, man atrodo, daug realesnis ir tikresnis, kaip kokio Gliaudos "agonija" ar Alanto "partizanų kovos".

Tarp mito ir istorijos nėra jokio prieštaravimo. Ne tik didinga Graikijos mitologija yra neatskiriama senosios Graikijos istorijos dalis, bet ir mūsų, ir Brazilijos ar Meksikos indėnų mitologija yra neatskiriama tų tautų istorijos dalis. Veltui, pavyzdžiui, kas nors bandytų griauti Eglės žalčių karalienės, Pilėnų kunigaikščio ar Šarūno mitą. Tik visiškas materialistas ir nu-sidievėjęs žmogus gali netikėti mitais, legendomis ir pasakomis. Atimk iš žmogaus tą tikėjimą, ir kas jam beliks? Tik šalta ir nyki erdvė, į kurią jis žvelgs, kaip polarinė meška į begalinius ledo ir sniego plotus.

Tiesa, savo laiku, maždaug XIX a. antroje pusėje,  vyraujant   kraštutinio   pozityvizmo   ir materializmo idėjoms, buvo imta žiūrėti iš aukšto į viską, kas neva nesutampa su mokslo reikalavimais, ko negalima pasverti ar apčiupinėti. Tada tai žmogus sukilo prieš mitus bei pasakas ir aplamai prieš liaudies kūrybą. Tada tai imta abejoti viskuo: Olimpu ir Perkūnu, kronikomis ir metraščiais, biblija ir babeliu. Tada tai imta iš aukšto žiūrėti į primityvų žmogų, į mitais ir pasakomis gyvenantį žmogų. Nors neretai, kaip dabar jau ir rimti mokslininkai pripažįsta, tas primityvus žmogus stovėjo arčiau didžiosios tiesos, negu mūsų laikų mokslininkas ir filosofas. Martynas Heideggeris savo garsioje paskaitoje "Kas yra metafizika", ieškodamas atsakymo į tą klausimą, kreipėsi ne į šių laikų fizikus ir matematikus, net ne į Platoną ir Aristotelį, bet į pusiau legendarinius priešsokratininkus ir į pirmuosius graikų rašytojus. Esu įsitikinęs, kad jeigu į mūsų dainas ir pasakas pasižiūrėtų ne koksai visiškai suma-terialėjęs tyrinėtojas, bet filosofas, jis ten surastų daug ir gilių problemų sprendimų.

Rimas Laniauskas                   Ilgesys

Mitai ir legendos, kaip daina ir pasaka, yra toks pat brangus istorinis šaltinis, kaip ir inventorių knygos arba sutarties tekstas. Ir viena ir kita yra žmogaus kūryba,o visa, ką žmogus sukūrė, yra verta istoriko dėmesio. Ne mitas yra istoriko priešas, bet melas.