VYDŪNAS — FILOSOFAS MORALISTAS Spausdinti
Parašė RAPOLAS SERAPINAS   

Prieš šimtą metų Mažojoj Lietuvoj gimė didis mūsų tautai žmogus. Jis pats savo gyvenimo suglaustoj apžvalgoj tą įvykį atžymi šitaip: "Verdainės šventnamio varpai gaudė, kai Sekmadienį — 1868.III.22 — atskiras stojaus į juslėms patiriamą pasaul".1

Bažnytkaimio varpų skambesys, pasitikęs Vydūną jam gimstant, taip ir liko neišdylančiu prisiminimu visam jo gyvenimui ir dargi įgavo papildomą dvasinę prasmę.

Vienas iš Tibeto budistų šventųjų raštų įspūdingai kalba apie "tylos balsą", į žmogaus sielą ateinantį "iš pat amžinybės gelmių". To rašto turinį Vydūnas gerai pažinojo ir didžiai brangino. Tad lengva numanyti, kodėl iš tolo girdimų varpų gaudime jis taip gyvai juto ano tyliojo balso įvaizdį.

Čia mes turime puikią analogiją su Delfų orakulo žosme Sokratui. Juk ir graikų išminčiui pitijos perduotasis "Apolono sprendimas" nuostabiai sutapo su Sokrato viduje glūdėjusią jo daimono slėpininga galia; tąjį "sprendimą" jis vis minėjo ir savo apsigynimo kalbų pagrindan padėjo. Jau miriop pasmerktas Sokratas pabrėžia, jog anoji galia pasiskelbianti jam kaip įprastas "įspėjimo balsas — tas dieviškasis — visuomet labai jautrus", — tiek jautrus, kad, Sokratui bekalbant, jis dažnai sustabdydavęs jį net "pusiau žodžio", žinoma, tais atvejais, kai ne visai taip, kaip priderėtų, būdavę jo besakoma.2

Vydūno ir Sokrato giliausios intencijos, gali sakyti, tobulai sutampa: abu be jokių išlygų savo gyvenimus buvo paskyrę tiesos bei išminties ieškojimui ir sielos tobulinimui.

Antai pirmojoje savo kalboje prieš teisėjus Sokratas mandagiai, bet tvirtai pasisako: "Kad ir labai gerbiu jus ir lenkiuosi jums, Atėnų vyrai, tačiau Dievo daugiau, negu jūsų, paklausysiu; kol gyvas ir kol dar tebepagaliu, aš nesiliausiu ieškojęs išminties ir jums įkalbinėjęs, beaiškinęs, kur tik sutikdamas ką iš jūsų" (XVII, 29 D). Mat, reikia "pirma ir daug labiau rūpintis ne kūno reikalais ir ne turtais, bet savo siela, kad ko geriausia (ji) būtų; aš skelbiu, jog ne iš turtų dorybė randasi, bet iš dorybės turtai ir visos kitos gėrybės žmonėms, — asmeninės ir bendrinės" (XVII, 30 B).

Dorybė (arėte) senojoj graikų kalboj buvo plačiaprasmis žodis. G. E. Benseleris savo graikų - vokiečių kalbų žodyne (1875, penktas leidimas) pateikia net apie 30 to žodžio reikšmių bei poreikšmių, žyminčių žmogaus fizinį, jausminį, protinį, etinį ir aplamai dvasinį at-kilumą.

Sokratas visą savo dėmesį skyrė ir vertingiausią amžiaus dalį pašventė savo tėvynainių vidiniam išbudinimui; todėl ir arėti sąvoka jo filosofijoj apėmė visokeriopą asmens nefizinių galių taurumą.

Nieku būdu neniekindamas kieno nors geros techninės nuovokos jo verslo dalykuose, Sokratas betgi neatlaidžiai reikalavo, kad kiekvieną veiklą lydėtų veikiančiojo dorinis budrumas. Kam jo stinga, tas ne tik nukrypsta nuo tikrosios žmogaus paskirties, bet dažnai dar ir drums-ties įneša į bendruomenės gyvenimą. Ilga ir gilia patirtimi pasirėmęs. Sokratas teigia, kad tokių nukrypėlių aptikęs gana žymų skaičių; ir keisčiausia, jų itin gausu buvę tarp tų, kurie labiausiai garsėję išmone aprėžtoje savo verslo srityje. Kad sugebėjo puikiai atlikinėti visa tai, kas jų buvo išmokta bei Įgusta daryti, "jau dėl to jų kiekvienas dėjosi visų geriausiai išmanąs ir kitus dalykus, dargi pačius painiuosius", ir kaip tik tai temdė šiaipjau pagirtiną jų profesinę išmonę (VIII. 22 D). Jie laužte laužėsi į sritis, kuriose "tariasi ką žiną, o iš tikrųjų maža ką težino arba nieko nežino" (X, 23 C). Sokrato nuosprendžiu: yra labai apgailėtinas dalykas būti "mokytam, bet neišmintingam" (VIII, 22 E).

Dėl to pačiu pirmutiniu ir pagrindiniu žmogaus uždaviniu visiems laikams paliko šūkis: pažink pats save — Gnothi seavton. To reikalauja ana "paprastoji žmogaus išmintis"" (V, 20 D), — ta visuotinė dorybė, "kuri yra žmogui ir piliečiui privalu" (IV, 20 B). O dorybė, pagal Sokratą, tėra tik viena — kaip vienas tėra ir sielos tobulumo idealas, per visą amžių visomis jėgomis siektinas.

Ir Platonui dorybė, būdama sielos vidaus gyvatos darna, iš esmės tėra tik viena. Bet kadangi jis žmogaus sielą taria esant keleriopos sudėties,, tai jis gali ir apie dorybę kalbėti daugiskaitoj, turėdamas galvoj jos pasireiškimo būdų įvairiopumą.
Visų viršiausią j a ir pranašiausiąja Platonas laiko išminties (sofia) dorybę; jos rūpestis — tiesą surasti, pažinti. Toliau seka narsa (an-dreia), šių laikų žodžiais tariant, valingas ryžtingumas. Toji dorybė padeda žmogui veržtis į absoliutų gėrį. Santūra (sofrosyne) tramdo mūsų geismus, piktus įnorius bei aistras. Tai asmens dorinė savitvarda. Pagaliau, teisingumo dorybė (dikaiosyne) yra visų sielos dalių tvarkytoja, derintoją; ji eina iš dalies teisėjo, iš dalies policininko pareigas žmoguje: prižiūri, kad nė viena sielos dalis neiškryptų iš jai prideramų ribų ir kad kiek galint tinkamiau vykdytų savo paskirtį.

Išmintis Platono etikos sampratoj yra tokia plati, kad jos prigimtyje potencialiai glūdi visų likusiųjų dorybių turinys bei ypatybės. Kai anas kitas dorybes žmogus įsigyja tam tikros vidaus mankštos keliu, tai išmintis turi pati jame sušvisti — momentais, kada karšto uolumo pagauta, "siela atsigręžia į tai,   kas  dieviška".

Vien tik su išmintimi susijungusios, kitos trys dorybės įgauna tikrą, pilną savo prasmę ir vertę. Iš to seka, jog tam, kuris išmintimi pasižymi, jau nebėra reikalo atskirai gudintis kitose dorybėse: turėdamas išmintį, jis tuo pačiu savyje turi visas dorybes.

Šiame daikte ir mūsų mąstytojas Vydūnas eina panašiu keliu. Ir jo meilė išminčiai yra tokia didelė ir gili, kad labai dažnai ją, lyg kokį tikrinį vardą, bet kur tekste rašo iš didžiosios raidės. Jo ištisas filosofinis veikalas "Apsišvietimas" (1909) yra skirtas išminties prigimčiai ryškinti, tuo pačiu beieškant būdų ir kaip tos dorybės įsigyti; tai iš tikrųjų esąs mūsų "gyvenimo tikslas". Štai kaip jis pradeda: "Tikroji žmogaus gyvybė gali būti vadinama žmoniškumu. To žmoniškumo vidurys yra sąžinė, jo šviesa — Išmintis. Toji savyje visa suglaudžia . . . Bet ji nėra tiktai gyvybė, ji yra ir gyvybės žinojimas" (pp. 10-11).

Jeigu Išmintis — žmoniškumo šviesa, tai kasgi yra patsai žmoniškumas? Vydūnas jį skelbia pasižymint "ypatingu žmogaus tvirtumu ir atvirumu bei drąsumu, nekaltumu ir malonumu bei apykanta, vidaus ramumu ir veiklingu-mu, nuolaidumu bei didumu, stiprumu ir skaistumu be jokio keršto ir jokios puikybės, kantrumu ir teisingumu be jokio bailumo, išmanymu, prakilnumu, dora ir 1.1." (p. 10). Juk tai tolygu senovės graikų išminčių "dorybei aplamai" (aretė), kurios turinio gausa ir Vydūnui pasirodė neišbaigiama ...

Bet tai ir ne taip svarbu. Daug svarbiau suvokti, kas darytina, "kad sąmonėje sušvistų Išmintis", nes tik tuo būdu teįgyjamas "tikrasis apsišvietimas", kurio paprastasis išsimokslinimas negali mums duoti ir neduoda. Mokslas lieka "niekam nevertas, jeigu jis neišmėginamas" — atseit, jei nekritiškai ir be vidinio į-žvilgio esti priimamas. "Mokslas tegali būti patarimas. Patsai žmogus turi gyventi ir veikti" (p. 10), — žmogus, kaip "augštšiausias ir tobuliausias regimo pasaulio gyvis" — tobuliausias ne dėl savo pranašesnio pavidalo kitų gyvūnų tarpe, bet todėl, kad "jame apsireiškia žmoniškumas", kad "jis žino apie savo būvį", "turi sąžinės ir esti todėl tikrasis asmuo" (p. 11).

Gamta, besireikšdama gyvais pavidalais, skelbiasi kaskart vis "augštesnio laipsnio sąmone", o jos galutinis tikslas ir noras yra "apsireikšti išmanymu, sąžine, Išmintimi". Tatai pasirodo besąs "viso pasaulio gyvenimo tikslas" ir "aplamai norimas dalykas" (p. 11).

Su pasitenkinimu Vydūnas ("Apsišvietimo" išnašoj, p. 11), nurodo, kad pastarieji jo samprotavimai visiškai sutampa su žinomo naujųjų laikų filosofo Wilhelmo Schuppės įrodinėjimais veikale "Grundzūge der Ethik und Rechtsphilosophie" (Breslau, 1881).

Šiaipjau mūsiškis mąstytojas, be išlygų pripažindamas dabarties žmogui mokslo teikiamąją medžiaginę naudą ir net galią, gana aštriais žodžiais pasisako prieš pastarųjų amžių Vakarų mokslininkų tam tikrą neapdairumą ir nepagrįstą pūtimąsi prieš praeities laikus. "Nepeiktinas yra pats mokslas, o tik pasididžiavimas. Negyveno žmonės kitais amžiais taip tamsoje, kaip tikima. Jiems švietė kitoks mokslas. Kitaip jie suprato gyvenimą ir gamtą. Kitaip visa ir naudojo" (p. 21).
Ypač devynioliktojo šimtmečio mokslo entuziastams, aplinkos teorijos išpažintojams ir pažangos beatodairiniams garbintojams Vydūnas turi daug ko prikišti. Žmogaus protą iškėlę į padanges, šie jį buvo padarę tikruoju ir vieninteliu žmonijos pažangos varikliu. Savo uždarame ir užburtame rate besisukdami, jie nebe-nuvokė, "koks tas pažangos takas (yra) ir kur jis veda". Todėl Vydūnas ir randa reikalo nuolat ir nuolat "atkartoti, kad pažanga yra kilimas į pilnesnį, tobulesnį žmoniškumą, į aiškią sąžinę, į skaidriąją Išmintį" (p. 14).

Labiausiai nuo švietimo laikų įsigalėjo paprotys iškiliausias mokslo garsenybes skelbti išpažinus jei ne atvirą mechanistinį materializmą, tai bent laikiusis visai nuošaliai nuo transcendentinių dalykų, kaip neva nesuderinamų su "grynuoju mokslu". Tai imta taikyti ir Albertui Einšteinui; pradėta tvirtinti jį buvus net visišką ir neabejotiną materialistą bei ateistą, aplenkiant jo griežtai priešingus pasisakymus. Štai vieną iš tokių fizikos mokslo genijaus pasisakymų paduoda Lincolnas Barnettas savo veikaliuko apie Einšteiną* pirmame puslapyje (šiai knygelei pats Einšteinas prakalbą parašė, pristatydamas Barnettą kaip visiškai tinkamą autorių prabilti už jį į bendro išsimokslinino skaitytojus). Tai toks Einšteino pasisakymas:
"Pats gražiausias ir giliausias iš mums į-manomųjų patirti susijaudinimų yra mistinis pergyvenimas. Tatai kiekvieno tikro mokslo galia .. . Žinojimas, jog tai, kas mums nepermatoma, tikrai egzistuoja, apsireikšdamas kaip aukščiausioji išmintis ir labiausiai spinduliuojąs grožis, kuriuos mūsų niūkūs sugebėjimai įstengia suvokti tik primityviausiuose jų pavidaluose, — šis pažinimas, šis jausmas yra tikrojo religingumo viduryje".

Mums regis, jog tik nuoširdus mistikas ir giliai religingas žmogus tegali taip išsireikšti. Kaip tik tokį Einšteiną savo prisiminimuose yra pavaizdavęs vienas iš pačių artimųjų jo bendradarbių, Baneschas Hoffmannas,4 pažinojęs tą fenomenalią asmenybę ne tik Princetono universiteto auditorijoj, bet ir privačiame gyvenime. Mįslingą, bet drauge žavingą įspūdį Hoffmannui daręs Einšteino protavimo pobūdis. Sprendžiant kurią mokslo problemą, nesimatydavę jo veide jokios mums įprastos regėti susitelkimo įtampos. Tokiais atvejais Einšteinas atrodydavęs tarsi svajonėj paskendęs ir jos nuneštas į nežinomas tolybes, o ant savo smilio piršto žaismingai vyniodavęs ilgų savo plaukų pluoštelį. Tačiau vidinis žvilgsnis vis budėdavęs jo išvaizdoj. Pra-slinkdavę taip kelios minutės tylioj kontempliacijoj, — ir Einšteinas staiga liaudavęsis "žaidęs": atsigodęs veidas, būdavo, švelniai nusišypso. Mat, problema jau išspręsta. "Einšteino psichikos gelmėse, neregimai, mums apimti neįmanomu būdu, kažkokie burtai įvyko", — jautriai nubaigia jo bendradarbis. Kitoj savo aprašymo vietoj Hoffmannas stebisi to mokslininko mąstysenos lėtumu: jei kokią savo mintį jam bandydavęs išdėstyti, anas, būdavę, tuojau jį pristabdydavęs: "Prašau neskubėti. Aš nesugebu dalykų greitomis permanyti".
 
Vis tai būdingi reiškiniai grynu įkvėpimu operuojantiems žmonėms. Jie junta, kad žinojimas jiems, tinkamam momentui atėjus, šviste nušvinta tarytum iš aukštybių. Vydūnas čia pasakytų, jog tuo būdu žmoguje prabilo išmintis. Ji juk yra mūsų "slėpiningosios Didybės" pasi-skelbimas, improvizuojąs įvairius genialiųjų asmenybių vidaus burtus. Vydūnas tvirtina protą negalint išmanyti. Šis tegalįs giminingas ar prieštaraujančias mintis sukviesti ir krūvon sutelkti. Tiesa, Vydūnas pripažįsta protą esant "ypatinga jėga". Bet tąją jėgą privalu aiškiai skirti nuo išminties. Protas esąs jos gaminys, todėl ir negalįs būti išmintimi. O išmintyje gyvenantysis plevenąs viršum minčių ir jųjų junginio — visa apžvelgdamas. Todėl ir nėra lengva kontempliatyviu įkvėpimu — "išmintimi" — mąstantįjį suprasti ir jo atradimų eigą pasekti.

Įkvėpimo užkluptasis, pasak Vydūno, dažnai ir pats stebisi, tarsi nesusivokdamas, kas su juo atsitiko, nes išmintis "labai stebuklingai" apsireiškianti. Ji lyg žaibas apšviečianti "padėjimus, gyvenimo sąlygas". Tuomet žmogus tarsi regėte praregįs. Jis tikrai, neabejojamai žinąs, kad ir negalėdamas paaiškinti, kodėl taip yra, kaip jis matąs. Tokiais atvejais esą kalbama apie genialų, arba ir intuityvų išmanymą.

Einšteinas betgi tiki žinąs, kodėl jisai žino. Sykį jis B. Hoffmannui esąs pasakęs: "Idėjos ateina iš Dievo". Jeigu juodu ant balto nebūtų pažymėta, iš kieno burnos yra išėję anie žodžiai, manytum, kad juos bus ištaręs garsusis Görli-tzo mistikas Jacob Böhme. Palyginkim! Šis pastarasis rašo: "Žmogus turi pripažinti, kad jojo žinojimas nėra jo paties, bet iš Dievo, kurs išminties idėjas paskelbia žmogaus sielai kokiu panorėdamas saiku".

Taigi Vydūnas nėra sau vienui vienas toks, kokį mes jį bent iš paviršiaus pažinojom: nepakartojamai originalus tiek savo vidumi, tiek ir išore; vieniems "nesuprantamas" ir ta dingstimi atmestas, kitiems "patrauklus", bet tik "kaip ir kokia sunkiai suvokiama mįslė", prie kurios betgi nepanorėta parimti, besistengiant atspėti joje glūdinčią "gilesnę prasmę".
Patsai Vydūnas puikiausiai nusimanė esąs "tūliems nesuprantamas". Tik to priežastis jis gal ne visas teatspėjo. Jo manymu, nesuprantamumo įspūdį, iš vienos pusės, sukelianti jo lietuviškoji kalba, kuri esanti "labai dar nesklan-di ir kartais net klaidinga". Iš kitos pusės, tatai pareiną ir nuo to, kad jis kalbąs "apie labai nepaprastus dalykus, kurie berods turėtų kiekvienam žinomi būti", kadangi bylojąs "apie pa-tius svarbiausiuosius, apie pagrindinius žmogaus gyvenimo klausimus. Bet žmonės, dažniau negyvendami žmoniškai natūraliai, tai esti dorovingesni, negali prieiti gyvenimo slėpinių". Ir čia pat dar priduria, jog "yra tikras mūsų laikų nežinojimas, kad manoma, žmogus galįs išminties įgyti mokslus eidamas. Mokslas daug reiškia, bet nieko, jeigu žmogus nesistengia gyventi dorovingai".5 O dorovingas gyvenimas ir yra tik išmintingas gyvenimas. Ši tezė — pati pagrindinė. Ji yra visos Vydūno filosofijos ašis.

Nedažnas iš žmonių tepakenčia atvirus, kad ir nuoširdžius, pamokymus. Kone kiekvienas tariasi pats geriausiai save pažįstąs ir todėl išmanąs, kaip jam gyventi ir elgtis. Iš to ir seka, jog visų įžymiųjų moralistų likimas esti paženklintas tam tikra viena bendra stigma — kolizija su eilinio žmogaus "visažinybe".

Kadangi dorovės mokytojai kreipiasi ne vien į savo "auditorijos" protą — ir, gal, ne tiek į jį, kiek į klausytojų aukštesniąsias emocijas bei valią, —tai tos pastangos daugiausia atsitrenkia į tradicijose ar įpročiuose užsigulėjusią, inertišką žmonių vidaus būseną, nelinkusią nė kiek pajudėti; o jei ir pavyksta savim patenkintųjų sustingimą išjudinti, tai tat kartais prasiveržia grėsmingu murmėjimu, galinčiu baigtis net derintojo fiziniu sunaikinimu, kaip nutiko Sokratui ar, pagal padavimą, Krišnai. Mūsų dienomis panašiais atvejais tenka skaitytis bent su "dvasiniu ištrėmimu", kuris savo metu yra ir Vydūną kiek palietęs.

Vadinasi, jo nesuprantamumo ar ir neįvertinimo priežasčių, atidžiau į aplinkybes žvilgterėjus, atsirastų daugiau, negu pats filosofas prileidžia.
Beje, prieš jo asmens dorinį skaistumą ir griežtą ištikimybę savo skelbiamiesiems principams, rodos, niekas negalėjo ir nebandė kelti balso. Anaiptol! Visi, nesvarbu, kokių pasaulėžiūrinių įsitikinimų bebūdami, instinktyviai gerbė Vydūną, gerai žinodami, kad jis nė vieno neįtarinėja ir nėra priešas. Puikų tokios pagarbos pavyzdį mes turime labai nuoširdžiame Mykolo Vaitkaus aprašyme "Vydūnas ir Jakštas prie vieno stalo".'1 Čia autorius pateikia įspūdžius iš Vydūno garbei suruošto Kaune kuklaus pokylio, 1928 minint mūsų mąstytojo amžiaus šešiasdešimtmetį, dalyvaujant ten tik "nedideliam būriui gerai parinktų žmonių", "ir tai visokio amžiaus bei krypčių".

Turėję, prie "tikrai vegetariškų pietų", susitikti du ideologiniai priešai — Vydūnas ir Jakštas. Straipsnio autorius dėsto: "Dėl Vydūno — nebijojome: net nemaloniausioj situacijoj jis nė nevyptels. Bet Jakštas?". Tačiau Vydūno vienodai malonus pasisveikinimas "su kiekvienu — ir su Jakštu" — tuč tuojau pašalina iki tol visų ten jaustą "atmosferoj įtampą" ir išsklaido buvusią klaidingą baimę.

Bet čia įdomiausia tai, kaip Vydūno sutikimo įspūdis atsispindėjo skyrium kiekviename iš tų rūpestingai parinktųjų būrelio, belūkuriuo-jant sukaktuvininko atvykstant. Penkis iš septynių dilgino rūpestis — "kaip visa pasiklos?" Šnekučiuojasi jie, nerimui paširdžius graužiant. "Vydūną pažinome, manding, visi, bet gal daugumas vien iš atsto, iš tribūnos ir katedros — kaip kalbėtoją ar paskaitininką. O visi žinojome ir jautėme, kad tai yra nepaprasta dvasia. Ir štai tuoj pat teks susitikti veidas į veidą, žvelgt į jo žvilgį, paspausti tą sudvasėjusiąją ranką, išgirsti tau tartą jo žodį, jam atsakyti". Toliau: "Žiūriu į Jakštą: jam veidas timpčioja. Žiūriu į p. Sofiją (Čiurlionienę) — ... jai skruostai nekasdieniškai iškaitę. Žiūriu į Putiną ir Kiršą (o dvasioje ir į save patį) — tariamai natūraliai šnekamės, stengiamės netgi šypsoti; bet visa tai yra vien kaukė nerimui užmaskuoti, o šiaipjau mūsų savijauta — kaip mokinių prieš egzaminą". Tik vienas iš likusiųjų dviejų, apvalaveidis V. B., atrodė nepasiduosiąs tai mases hipnozei; šis, "kaip ir paprastai, truputį sarkastiškai šypso". O Vaižgantas? Rami jo sąžinė. Nuotaika laisva. Jis — "gyvas, patenkintas, linksmas". Jo tai nebaugina lietuviškojo Mahatmos pasirodymas — rasit todėl, kad ir pats yra anam netolimas asketas, irgi nemenkas savo tautoj Burtininkas.

Ši tikrovės iškarpėlė gal bus pakankamai iškalbinga ir parodys, kokia pritrenkianti ir vienkart žavinga etinė galia spinduliavo iš Vydūno asmenybės, jam betarpiškai santykiaujant su žmonėmis net tokio kalibro, kaip pateiktajame epizode minimieji.

O kodėl gi jo mokslas, išugdęs jame tą nepaprastą jėgą, vis dėlto nebuvo populiarus ir patyrė net tam tikrą ilgai užtrukusią izoliaciją ar stačiai "tremtį" savo tautoje? Ar kad jis, paties Vydūno žodžiais betariant, "yra visiškai kitas negu paprastai mokslo žmonių"?

Taip, jis yra kitas ir kitoks, slepiąs savyje kai kam keistą nuogąstį. Ilgos ir nelemtos patirties apkartintas, nors ir būdamas be galo kantrus, Vydūnas sykiais vis dėlto pertempia stygą — šiuo atveju, manydamas, jog vyriausiai dėl žmonių dorinio nejautrumo jo idėjos taip sunkiai teįsigauna į jų širdis. Įvairių rūšių bukumo — tame skaičiuje ir etinio — žmonijoj buvo ir, rasit, bus apstu visuomet. Bet lietuvių dorovingumas nėra juk niekad buvęs žemesnio lygio už kitų aplinkinių tautų; tatai ir pats Vydūnas atvejų atvejais yra nurodinėjęs. Tačiau kitur — mūsų tautos kaimynuose — Vydūnui giminingoji pasaulėžiūra yra kur kas geriau pažįstama ir todėl ignorantiško nusistebėjimo nesukelianti, kaip jo tautiečių tarpe. Ypač tai sakytina apie vokiečius. Jie ne visai be pagrindo ir vadinami "filosofų tauta". Mat, ten per šimtmečius buvo skatinamas ir kultivuojamas abstraktus mąstymas; tarp kita ko, mokyklose būdavo pagrindinai dėstomos abi klasikinės kalbos, tuo plačiai praskinant kelius į Europos kultūros abi gimtines — Graikiją bei Romą — ir į ten išpuoselėtą filosofinių sąvokų gausų lobyną.

Arba atsigręžkim į jų mąstytojus, mistikus. Paracelso ir J. Böhmes veikalai mirgėte mirga iš klasikinių kalbų imtais ar, jų pagrindu, vien savam reikalui pasigamintais terminais bei žodžiais. Šias eilutes rašančiajam Vydūnas kažkada yra laiške išsireiškęs: "J. Böhmes kalba yra labai tamsi". O visgi šis silpnasveikatis ir vargingos padėties žmogus įvykdė didelį perversmą vokiečių galvosenoj ir dėl to buvo net pramintas vokiečių filosofijos tėvu; kitaip dar vadinamas "philosophus teutonicus". Jo raštų įtaka yra žymi ir tokių Schellingo, No valio, Hėgelio ir daugelio kitų kūryboj. Beje, Böhmei dar pridėtas ir krikščioniškojo teosofo titulas.

Daugelis mūsiškių baidosi Vydūno kalbos. Bet ji tik truputį tamsoka. Ir tai ne dėl svetimžodžių priemaišo; to jis kiek tik įmanydamas saugojosi. Ją veikiau kiek pritemdė žemaitiškai mažlietuviškas tarmiškumas, kurį jis (maždaug po 1921) iki kraštutinumo privedė ir nepermaldaujamai jo laikėsi, kol tik gyvas buvo. Jei vartojo sanskritiškus ar kitokius skolinius, juos visada išsamiai aptarė, išaiškino. Taigi iš "nesuprantamumų" jo raštuose, rasit, ir teminėtini tik tas tarmiškumas, rašybos šiokie tokie skirtumai ir vokiečių, o kartais net anglų, sintaksės poveikis.

Kalbant konkrečių ir gerai žinomų faktų akivaizdoj, Vydūno "mokslo" mįslingumas nebuvo ir nėra toks jau neatspėjamas, kaip kartais nusiskundžiama. Kiekvienas jo filosofinis raštas paprastai nurodo visus svarbiuosius šaltinius, kuriais ten teikiamosios žinios paremtos. Pajutus savyje bent truputėlį geros valios ir nepagailėjus šiek tiek laisvalaikio, iš tų šaltinių visai nesunkiai duodasi atsekti gangreit visos — net pačios "slapčiausios" — Vydūno mąstysenos gairės. Pakanka pasiskaityti kad ir Vydūno vyresniojo asmeninio draugo medicinos daktaro Franz Hartmanno labai vaizdinga kalba parašytų veikalų — ir mus varginusioji mįslė atminta. Hartmannas buvo rūpestingai įsigilinęs tiek į Vakarų, tiek ir į Rytų filosofiją bei mistiką. Ypač senieji Oriente dvasios turtai, sudėti Indijos ir Tibeto šventosiose ir Egipto Mirusiųjų knygose, patraukė jo domesį. Iš medicinos perėjęs į filosofiją, jis pagaliau nusprendė nukeliauti į Rytus ir ten betarpiškai susipažinti su tenykščio žinojimo versmėmis. Pabuvojęs ilgesnį laiką Madrase (Indijoj), jis ten leidosi "pirmiausia įšventinamas (t. y. įvedamas) į slaptųjų mokslų pradus". Po to beregint pajutęs, "kad šioje srityje per trumpą laikotarpį įmanoma surasti daugiau to, kas teisu, kilnu ir didinga, negu mūsų universitetuose galėtum išmokti per visą savo amžių".7 Pasitobulinęs sanskrito kalboj, ilgainiui jis davė vokiečiams puikų poetinį "Bhagavad Gitos" vertimą. Mirė, rodos, 1911, sukūręs didoką skaičių vokiškai ir angliškai rašytų veikalų, aiškinančių daugiausia teosofinę mistiką. Vydūnas, savo "Jaunime" rašydamas to vyro trumpą nekrologą, apie jį tarė: "Tai buvo didis žmogus!" O Telšių gimnazijos auklėtiniams yra pasakojęs apie savo patirtį su Hartmannu. Šis sugebėdavęs tiksliai išskaityti jo tik pamąstytas, bet žodžiais neišreikštas mintis, atseit, pasižymėjęs neabejotinais telepatiniais gabumais.

Hartmanno rūpesčiu buvo pirmąkart vokiečių kalba išleistas kapitalinis ponios H. P. Bla-vatsky veikalas "The Secret Doctrine".* Jį iš anglų kalbos išvertė Robert Froebe. Tai tikra teosofinės pasaulėžiūros Biblija, kuriai Vydūnas savo "Žmonijos kelio" knygelėj pritaikė komplimentą: "Nuostabusis raštas".

Pats išlikdamas dvasioj amžinai jaunas, Vydūnas — lygiai, kaip ir Vaižgantas — labiausiai darė įspūdžio jaunimui. Ne visam ir ne jų daugumai, bet tik tai "maištingajai" jo daliai, kuri savyje juto kuždantį nerimą, raginantį kaip nors išsiveržti iš užsibuvusios stagnacijos (tiek jai teikiamajame moksle, tiek ir religijoj) ir kuriai iš pat sykio koktu įspūdį darė lėkštas ir marinančiai blankus mechanistinis materializmas.

Vydūno raštų paskaičius, visai netikėta ugnelė užsižiebė širdyse tų dažnai dar tik paauglių, vidurinių klasių moksleivių. Ar kas sau pavieniui, ar mažomis grupelėmis susieidami, jie su aiškiu idealistiniu įkarščiu skaitė ir aiškinosi kaip tik tuos "sunkiuosius", filosofinius mūsų mąstytojo veikalus. Tiek bendraamžiai, tiek ir vyresnieji rimtieji jaunuoliai daugiausia pagarbiai ėmė juos traktuoti — dėl jųjų metams pernelyg surimtėjusių veidų ir dėl išskirtinai ramaus elgesio klasėje. Kiti gi — palyginti, nežymi mažuma, kurie nieko nuostabaus ir vertingo tarė gyvenime nesant, gal išskiriant tiktai juos pačius, — tie gebėjo kandžiai užkabinti "filosofus". Bet ne būtinai jie tatai darė iš nedorumo, o veikiau iš didelio paviršutiniškumo ir dėl iš kaimo atsinešto pragmatizmo, kuriam visa, kas "negyvenimiška", atrodo neprasminga, naivu ir todėl juokinga. Nežinia, kiek amžių po žalia gamtos lapija slypėjusi tauta, tiesa, turėjo savy daug brangaus potencialo ir įvairiais būdais bei formomis valiojo nemažai ko išskleisti istorijos fone; tačiau nesuspėjo išsiugdyti grynojo,
reflektyvinio mąstymo, kaip savarankiškos galios, kurios fatališkai nebeapsprendžia ir ne-besąlygoja mūsų daiktinė tikrovė; lietuvis taip ir pasiliko vaizdinės, konkrečios galvosenos sferoje. Juk iki pat pastarųjų laikų mūsuose — dargi pakankamai išsimokslinusiųjų leksikone — žodžiai "filosofija" ir "filosofas" tebereiškė savo rūšies "kvailiojimo" ir "kvailiotojo" sinonimus.

Jautrus ir sumanus pasakoj, padavime, dainoj, lietuvis — tarsi burte užburtas — troško sukiotis vien tik siaurutėje, apčiuopiamai realistinėje savo gyvenžiūroje. Jeigu kuris ryžosi koją iškelti iš betarpiškos suprantamybės ribų, — sakysim, mene, — jis privalėjo būti tuojau sudraustas, o jei nepakluso, tai gal ir pasmerktas, atmestas.

Pamename, kaip savos tautos elito buvo sutiktas giliamintis M. K. Čiurlionis su savo dailės kūryba. Pečių gūščiojimas ir lengva ironija jo paveikslus stebinčiųjų veiduose buvo toks dažnas ir "normalus" reiškinys, jog, manytum, kitaip ir nepriderėtų būti reaguojama. O pasitaikydavo ir blogiau. Taip, va, vienas iš mokyčiausių ir pačių padoriausių mūsų tautiečių su giliu įsitikinimu sykį prabilo, kad, girdi, Čiurlionis — tai tik įmantrus "viršmeniškų" paveikslų gamintojas, kuris "tikro, gyvo, neiškraipyto, proto suprantamo ir akims malonaus grožio . . . tiesiog nemėgsta". Dėl jos autorių gaubusios taurumo aureolės tebūnie jo vardas čia nutylėtas . . .

Vydūno patirtis ir lemtis panaši. Tik su juo reikalas opesnis. Čiurlionis — tai tik natūralistinės dailės "priešas", racionalistinės estetikos taisyklių bei "gero skonio" papročių laužytojas. O Vydūnas — it tas viesulo vėjas — vis sukasi po etikos plotus. Jo etikai šiaipjau negalėtum nieko prikišti. Bet pavojus tas, kad ji neatsiejamais saitais surišta su tikinčiam krikščioniui, ypač katalikui, nepriimtina metafizika.

Nepriklausomos Lietuvos mokyklų vadovai, kurių tarpe, bent tuojau po I pasaulinio karo, būta ir dvasininkų, gerai numanydami Vydūną esant "nepaprasta dvasia" ir įvertindami jo asmens moralinę jėgą, kartais kvietėsi jį kaip svečią mokytoją, kad savo pavyzdžiu geran paveiktų ir jų auklėtinius. Kvietė, bet ir prisibijojo, kad tas "kerėtojas" jaunose sielose nesužadintų "panteistinės teosofijos svajonių".

Tokių "sužadinimų" tikrai pasitaikydavo. Be jų, kažin, ar būtume turėję tą, nors ir mažytį, Vydūno renesansą, iš kurio šis tas gero vis dėlto paliko. Gero visų pirma tiems "hereti-kams", jo sekėjams ir gerbėjams, įgijusiems jo pabudintos savižinos kraitį; jis išliko, nesunykęs, ir tuose jo mokytiniuose, kurie vėliau, gerai ap-simąstę ir apsisvarstę, ontologiniu atžvilgiu pamažėl apsisprendė kitaip. Juk tikrasis gėris tas pats turi būti visur ir visuomet — vis tiek, kas jį mums bepaskelbtų.

Gandas apie Vydūną ir jo "kitoniškumus" buvo įsiveržęs ir į Lietuvos kaimą. Jis čia atėjo daugiausia su atostogauti parvykstančia moksleivija, ypač su tais, kuriuose kaip nors laikėsi užsikabinęs bent vienas iš anų "kitoniškumų". Jeigu moksleivis ar moksleivė namo parsivežė nusistatymą nevalgyti mėsiško maisto — jau tatai buvo tėvams "rimtas" įspėjimo ženklas. "Aha, vaikeli, — tu jau tikybą keiti?" — pasigirsdavo nerimo pilnas gimdytojų atsiklausimas. Diskusijėlių metu išryškėjus, kad jų vaikas idėją ir paskatą savo apsisprendimui gavo iš neka-taliko —iš protestantiškos Prūsų Lietuvos žmogaus, tėvo ar motinos veidas dar labiau aptemdavo. Nuo abiejų pusių temperamento, takto ir nuo vaiko gautosios įtakos gylio bei pločio dabar priklausė, kiek toli užsimezgęs konfliktas turi nueiti. O būta atvejų, kai jis nueidavo ir labai toli, ypač tais atvejais, kai visas reikalas peržengdavo ne tik katalikybės, bet aplamai krikščionybės ribas.

Anuomet religinis katalikybės ir kitų krikščioniškųjų bažnyčių savitarpis atsiribojimas dar tebebuvo toks beviltiškai aklinas, kad vieniems kitus kaltinti paklaidomis ir smerkti reiškė beveik dorybę. Kitaip dabar po Vatikano II susirinkimo. Kada dabar vedami pokalbiai su neriboto įvairumo pasaulėžiūrų atstovais, rasit, ir Vydūno skelbtoji doktrina nebeatrodytų tokia baugi, sutepanti ir todėl vengtina pažinti.

Bet ar ji išlaiko kritiką? — dairosi "absoliutaus" atsakymo skeptiškai nusiteikęs lietuvis šviesuolis. Tik nenurodo, kieno ir kuriuo atžvilgiu kritiką turi galvoj. Klausimu į tokį neapdairų klausimą tepriderėtų ir atsakyti: ar yra kur nors tokia doktrina, prie kurios joks kritikas nebūtų bandęs prikibti? Ar žino kas nors ir kur nors tokį kritiką, kurio jau joks kitas kritikas nebevaliotų "pajudinti", taigi, kurio vieno išmone žmonija per amžius galėtų pasikliauti?

Kritikuojama visa: doktrinos, žmonės ir Dievas. Yra nepatenkintų viskuo ir visais. Esama labai padorių, kūrybingų kritikų; bet esama jų ir didžiai įnoringų. Šių pastarųjų "kritikos" paprastai joks dalykas ir joks asmuo — nei danguje, nei žemėj — "neišlaiko" . . .

Pasaulėžiūrinė doktrina, kuriai žmogus apsisprendžia, yra analogiška valstybinei konstitucijai. Jų pateiktasis turinys nusako tuo keliu siekiamuosius tikslus, idealus ir atitenkančius gėrius už ištikimybę ten nurodytai tvarkai. Yra tiesa, kad doktrinų ir konstitucijų pasiskelbtoji vertė nevienodai šaunų daro įspūdį. Bet ir šauniausioji bei geriausioji iš jų pati per save neveikia, o turi būti aktualizuojama gyvo ir veiksmingo žmogaus. Ir vėl gi aišku, kad "blogas medis neduoda gero vaisiaus". Visai prasta, niekinga doktrina neįkvepia ir nepatraukia žmogaus tauriems veiksmams.

Vydūno pasiektieji saviauklos rezultatai argi nenurodo, kad pasaulėžiūra, kurią jis taip ištikimai išpažino, nėra savo esmėje bevertė?
Rodos, ne tuščiažodžiaudamas, popiežius Jonas XXIII — fotografuodamasis su budistų vir-šiausiuoju dvasininku — tarė: Kiekvienoj religijoj yra šviesos spindulys. Dėl to neabejotina, kad jis yra ir "išminties religijoj", kaip savo doktriną teosofistai kartais ir vadina.

Vienas lietuvis, žymus eruditas savo pasirinkto] srityje, bet išvengęs filosofijos, sprendžia, jog Vydūnas savo mokslo tezių visai neį-rodinėjąs, o skelbte skelbiąs — "kaip išminčius, praregėjęs didžią gyvenimo paslaptį". Ir švelnia užuomina nurodo, kad tuo būdu jisai apsilenkia su tikram filosofui prideramu metodu — kruopščiai surankioti "galimai visus reikiamus argumentus" ir jais logiškai pagrįsti "įrodinėjamąsias mintis".

Yra čia dalis grynos tiesos, bet dalimi su ja ir apsilenkta. Tiesa, kad Vydūnas kai ką skelbia, kaip ir Sokratas, kuris savo pasmerkė-jams į akis išdrožia: "Aš skelbiu, jog ne iš turtų dorybė randasi, bet iš dorybės turtai ir visos kitos gėrybės žmonėms" (Apologija, XVII, 30 B). "Yra didžiausia laimė žmogui taip kasdien šnekėti apie dorybę ir apie kitus dalykus, apie kuriuos girdite mane kalbant, dėl jų save ir kitus kvočiant, ir kad gyvenimas be tokio tyrinėjimo ir nevertas gyventi žmogui" (XXVIII, 38 A). O tokio "skelbimo" pamatas, arba "argu-mentas",tiktai toks: "Dievas liepia taip daryti, būkite tikri" (id., XVII, 30 A).

Panašiai ir Vydūnas skelbia: "Iš tikro, kūnu gyvam būti yra smagu, bet sąmoningam būti yra džiaugsmas, o Išmintyje gyventi — palaima" (Apsišvietimas, p. 15). "Žmoniškesniam, iš-mintingesniam tapti yra todėl tiekjau, kiek pa-laimingesniam būti". "Išmintingasis yra nuolatai pilnas ramybės, pilnas palaimos. Todėl, rodos, visų žmonių noras turėtų būti kreiptas į Išmintį, į šią tikros gyvybės pilnybę" (id., p. 12).

Abu mąstytojai čia eina ne įrodymų, bet pirštu prikišamų nurodymų keliu. Patikrinti tas jų pateiktąsias "aksiomas" palikta skyrium kiekvienam — kiek kurio kontempliatyvus įžvilgis leidžia. O aklam gimusiam ne tik spalvų skirtumų, bet ir paties jų buvimo niekaip neįrodysi.

Tačiau apsilenkta su teisybe nepastebėjus, kaip kruopščiai ir akivaizdžiai Vydūnas žmogaus psichinę, protinę ir dvasinę gyvatą analizuoja; savo aptiktiems vidiniams faktams bei reiškiniams paryškinti jis naudoja daugelį pavyzdžių iš kasdienio gyvenimo.

Atsimintina, kad ir Sokrato tikrasis filosofavimo tikslas nebuvo kokią savo teoriją į-rodyti, bet gerai "iškvosti save ir kitus", kad klaidos išaiškėtų ir tiesa sušvistų. Jis savo motinos — akušerės — keliu ėjo. Ji padėdavo motinoms pagimdyti kūdikius, išsinerti jiems į šio pasaulio šviesą. O jis, Sokratas, pagelbėdavo tiesai išsilukštenti iš žmogaus vidaus tamsybių. Tos gi tiesos "niekam neteikdavo paruoštos", kad ją "būtų galima nuskinti nuo išminties medžio, kaip visai subrendusį, sultingą vaisių". Jam rūpėjo "sužadinti žmogaus sielą taip, kad ji pati savyje, savo paslaptingose gelmėse atrastų kelią" į žmogui įmanomos išminties viršūnes (VI. Šilkarskis, Sokratas ir jo evangelija, p. 104).

Visi mokslai, kaip fizika, biologija, psichologija ir 1.1, rymo ant aksiomiškai priimtų duomenų bei faktų, kurie savo esmėje lieka nuo mūsų proto užsivėrę. Niekas iki šiol dar neįrodė, kas iš tikrųjų yra elektra, magnetas, šviesa; gyvybė, sąmonė, meilė ir daugybė kitų "slėpiningų" dalykų. "Tie dalykai nėra paprastu būdu išaiškinami", — samprotauja Vydūnas, — "galima juos tik išmanyti" — išmintimi peršviesti. Gi išmintis ne sąvokas į eilę išrikiuodama aiškina, o betarpiškai regi. Beje, gyvybė visaip bandoma ištraukti į juslėms prieinamą paviršių ir cheminėj laboratorijoj mechaniškai pradėti gaminti. Bet ji vis dar sugeba po augančių pavidalų uždanga pasislėpusi išlikti. "Yra ji dalykas neregimo gyvenimo skyriaus" — ne "suprantama, o tik išmanoma" (Apsišvietimas, 38-39).

Kartais vėl stebimasi, kad Vydūnas, šiaipjau sutelkęs gangreit visą savo dėmesį į dvasinį žmogaus kilimą, ypatingą reikšmę priskiria kūno priežiūrai, valgiui, miegui ir pan. Tai esą išminčiui kažkaip svetimi dalykai.

O ne, jie nėra svetimi! Taip, kaip viršuj paminėta, galvojama, matyt, turint galvoj kokį Diogeną iš Sinopės (jau senovėje vadintą "pasiutusiu Sokratu"), kuris statinėje gyveno. Griežtos kūno švaros ir atrankos maisto dalykuose reikalavo Pitagoras. Panašaus nusiteikimo buvo ir Platonas. Gi Sokratas, prieš išgerdamas nuodus, pats nuėjo į atskirą kambarį kūno nusimazgoti.

Nė tikrieji indų jogai nėra murziai. Antai, apie 300 metų prieš Kristų gyvenęs Patandžali, jogų garsenybė, paliko savo broliams asketams lavybų regulą, išdėstytą lakoniška aforizmų forma. Ta regula — rūpestingai tebekomentuoja-ma Rytuose ir Vakaruose ir po šiai dienai — yra klasiškas ir dar nieko nepralenktas vadovėlis besilavinantiems meditacijose indų jogams. Sanskritiškai tas rinkinys vadinamas Sutras. Antrojoje dalyje 32-sis ir 40-sis aforizmas tvirtai pabrėžia kūno švaros ir kitokios jo priežiūros rimtą reikalą, nes kūnas turi būti tinkama priemonė sielai šiame pasaulyje reikštis.

Yra atskira jogų sistema ar mokykla Hatha Yoga kaip tik kūno paruošties būdu pasiekti aukštų dvasinių rezultatų. Vienas iš naujųjų laikų tos mokyklos atstovų Ramačaraka parašė tam reikalui skirtą vadovėlį, taip ir pavadintą "Hatha Yoga" (bent tuo vardu jis Vakaruose yra pasklidęs; turėjo jį ir vokiečiai išsivertę į savo kalbą). Kas tą vadovėlį yra skaitęs ir ypač studijavęs, tas tuojau pastebės, kad visos jogo Ramačarakos kvėpavimo taisyklės yra patekusios ir į Vydūno kūrinį "Sveikata — jaunumas — grožė". Tai gerai išbandyta ir puiki dovana mums!

Svetimiesiems esame dėkingi, kad jie mums "atrado" M. K. Čiurlionį. Taip pat su giliu pasitenkinimu tenka priimti svetimtaučio mums teikiamą nuoširdžią, teigiamą ir labai objektyvią Vydūno rekomendaciją. Ją mums parūpino Vytauto D. universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto pagrindinis filosofijos profesorius Vosylius Sezemanas, tiek recenzuodamas paskutinį mūsų mąstytojo filosofinį veikalą "Sąmonę", tiek ir rašydamas (Naujojoj Romuvoj 1937 Nr. 6, p. 131) apie Vydūno galvosenos pobūdį ir vertę. Čia jisai sako, jog pastarojo veikalai "liudyte liudija, kad filosofija ne tik abstraktus mokslas, turįs suvesti visą žmonijos žinojimą į sisteminę vienybę, bet kartu pasiima patenkinti esmingiausią žmogaus reikalą, t. y. išaiškinti gyvenimo prasmę ir paskirtį".

Mums nėra jokios skriaudos iš to, kad Vydūnas priklauso ne teorinei, kabinetinei filosofų kategorijai, o praktinei — pačiai gyvenimiška-jai, nors tai labai dažnai kėsinamasi nuneigti.

1.    žemaičiai (antologija). 1939, p. 17.
2.    Platonas. Sokrato gynimasis teisme (Apologia Sokratous), XXXI, 40 A. šis Platono veikalas drauge su "Kritonu" išverstas A. Smetonos 1935.
3.    Lincoln Barnett, The Universe and Dr. Einstein. A Mentor Book, The New American Library.
4.    Banesh Hoffmann, Unforgettable Albert Einstein (Reader's Digest. January 1968).
5.    Naujas žodis, 1928 Nr. 1, p. 4.
6.    Straipsnis randamas Al. Merkelio redaguotoj kolektyvinėj knygutėj "Vydūnas" (1948).
7.    Franz Hartmann M. D., Die weisse und schwarze Magie oder: Das Gesetz des Geistes in der Natur. Citatos imtos iš to veikalo prakalbos.
8.    Vokiškas vertimas: Die Geheimlehre. Atskiri to veikalo tomai turi dar po savitą antraštę: Kosmoge-nesis (740 p.), Anthropogenesis (842 p.), Esoterik (594 p.).


Rapolas Serapinas, šio straipsnio autorius, filosofijos studijas baigė Vytauto D. univ. 1942. Nuo moksleivio dienų Vydūno gerbėjas, jis su nuoširdžiu pietizmu žvelgia į savo dvasinį žadintoją.