Eilėraščiai |
Parašė JORGE GUILLEN |
GERIAUSIA VASARA Rožė. Jos skydas — tobulumas. Nuoga. Ir niekad nenuliūdusi. Vasaros aukse spindi nuogumas. Tokia liksi, nes tokia esi buvusi. TO UŽTENKA Poetas mato savo kūrinį iš tolo, kaip aną pušį, ten, toli, kaip aną ąžuolą. Visi jie — būtybės. Jų tiesa aiški: būtis. Jos užtenka likimui. Kilnus gali būti ir poetas. PRISIMENANT "TŪKSTANTĮ IR VIENĄ NAKTĮ" Tada tariau: "Sezame!" Durys prasivėrė iškilmingai, slaptai, be garso. Aš pasijutau lyg sutrikęs, bet įėjau nedvejodamas. Kažkas mane vedė iš širdies vidaus. Staiga išvydau salę. Kristaliniai liustrai spindėjo virš šventės, dar be personažų. Tarp veidrodžių, gobelenų ir paveikslų aš buvau pats vienas. Tuščias spindesys laukė likimo paskirtojo. Ir mečiausi link šviesos ir jos tylos, tvinksinčių mano tvirtoj valioj jau subrendusia pilnuma. Tada ... Fragmentai iš "BIRŽELIO REPERTUARAS" 3 Šis akimirksnis savo tvinksinčia jėga mane veda tolyn, į ateitį, kur aš negalėčiau nebūti, nepasidalinti tuo, kuo tu pavirsi, likdama ta pačia, vedama plono, nenumatomo siūlo. 7 Ačiū, nuoširdus ačiū tau, tarpininkaujančioji būtybe; Mano gyvenimas su tavim peržengia savo ribas. Kur link? Kildamas aukštyn link akimirksnio, kuris neturi ateityje mirties? KELIAUNINKO KAMBARYS Tavo pamerktas lapkričio jurginas ant mano stalo priduoda dienai, jau skaidresnei, tavo džiaugsmo. Aplinkui dar šviesesnė Italija. Jos spindėjimas įgauna asmenišką spalvą. Mano sieloj lieka įrašyta su tavo mostu ši šviesa, ir jau mano gyvenimas yra tikrai mano. Vertė B. Ciplijauskaitė |