LENKŲ ULTIMATUMAS (1938) Spausdinti
Parašė ALGIRDAS BUDRECKIS   
Po 30 metų prisimenant
I. Diplomatinė reikšmė

Lenkija, 1920 spalio 9 pagrobusi Vilnių, išnaudojo kiekvieną progą intriguoti prieš Lietuvą, trukdė Prancūzijos ir Anglijos įtakai Pabaltijo kraštuose ir nepraleido progos sau ką nors bet kuria kaina laimėti. Taip ir buvo 1938 pradžioje.

1938 kovo mėnesį, tik pora dienų po nacių įžengimo į Austriją, žinia, kad Lenkija ruošianti Lietuvai ultimatumą, sukėlė Europoje nemaža susidomėjimo ir rūpesčio. Nors tarptautinių įvykių stebėtojai koncentravo dėmesį į Vidurio Europą, Pabaltijo padėtis juos irgi sudomino, nes, bent keletą dienų, atrodė, jog Lenkija, pamėgdžiodama nacių taktiką, galinti pradėti nebesulaikomą konfliktą. Amerikiečių diplomatas Joseph E. Davies (Mission To Moscow) tuomet pastebėjo:
Lenkijos ultimatumas Lietuvai čia sukėlė didelį susirūpinimą, kadangi jisai galįs pradėti karą. Ypač susirūpinęs buvo Čekoslovakijos ministras, kuris kelis kartus atvyko pas mane pakonferuoti, "aptarti situaciją". Jis bijojo, kad tatai gali reikšti antrą Sarajevo incidentą, kuris galėtų pradėti visuotinį Europos karą.

Jei Lenkija užpultų Lietuvą, ar Rusija, kuri dažnai parodė, jog esanti suinteresuota palaikyti Lietuvos nepriklausomybę, neužstotų Lietuvos? Sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Litvinovas tuo reikalu Davies pareiškė:
.. . kad jisai triskart buvo pasikvietęs Lenkijos ambasadorių ir jam pareiškęs didelį susirūpinimą, kaip Tarybų Sąjunga galinti neigiamai įvertinti Lenkijos ultimatumą; kad Tarybų Sąjunga nesanti suinteresuota Lietuvos ir Lenkijos santykiais, bet esanti žūt būt susirūpinusi, kad Lietuva ir toliau liktų nepriklausoma; kad Tarybų Sąjungos vyriausybė susirūpinusi, kad jei Lietuva nesutiktų patenkinti dabartinių Lenkijos reikalavimų, tai Lenkija galinti iškelti dar rimtesnius reikalavimus, kurie galėtų būti pristatyti labai "nekaltais drabužiais", bet iš tikrųjų galėtų užgniaužti lietuvių nepriklausomybę.

Taipogi, jei Lenkija ir Rusija susiremtų, tai kaip laikytųsi Vokietija?
Šitie nuogąstavimai neįsikūnijo, nes Lenkija, kuri pasiskolino nacių diplomatinius metodus, parodė nevokišką santūrumą savo reikalavimuose; iš dalies ir dėl to, kad Lietuva, negavusi aiškaus paramos pažado iš sovietų, nerizikavo konfliktu su didesniu kaimynu. Europos galybės įspėjo abudu priešininkus dėl rizikos, kuri kiltų iš vienos ar kitos šalies užsispyrimo. Įspėjo Lenkiją, kad jinai nespaustų per daug Lietuvos, o Lietuvą įspėjo nerizikuoti nepriklausomybės sužlugdymu dėl prestižo. Iš tikro Lenkija reikalavo tik normalių diplomatinių santykių sudarymo bei susisiekimo tarp abiejų valstybių atidarymo. Lietuva tam ir nusileido. Nepaisant pozicijos dėl Vilniaus teisingumo, Lietuva buvo nustojusi daug simpatijų dėl jos nenuolankumo lenkų bei kitų valstybių pasiūlymams sunormalinti santykius. Be to, daugelis valstybių palaikė lenkų poziciją tik dėl to, kad nacių diplomatiniai perversmai sukrėtė daugelį kanceliarijų, ir susidariusi įtampa vertė diplomatus lyginti bet kokias pavojingas situacijas.

Tad Lenkija aiškino, kad nuolat uždarytos sienos, palei kurias laiks nuo laiko susišaudydavo pasienio sargybiniai, iki 1938 m. išsivystė į pavojingą situaciją ir kad diplomatinių santykių tarp Lenkijos ir Lietuvos nebuvimas ne tik sudarė vidaus problemų (mažumų ir saugumo), bet kartu kliudė ir lenkų planams sudaryti Pabaltijyje neutralių valstybių tinklą, kuris išskirtų Rusiją nuo Vokietijos. Šį planą lenkai ilgai propagavo.

ūkinėje srityje nenormalūs santykiai tarp Lenkijos ir Lietuvos trukdė abiejų prekybą. Ir čia lenkams labiau, kaip lietuviams, rūpėjo kliūčių pašalinimas. Lietuvai nebuvo didelio reikalo užmegzti ūkinių ryšių su Lenkija. Abiejų kraštų ekonominis pagrindas buvo žemės ūkis. Ypač Lietuvai reikėjo ieškoti rinkų svetur. Nepaisant kliūčių, Lietuva vis vien gaudavo, ko reikėdavo, ir iš Lenkijos. Pavyzdžiui, 1928 m. pirmoje pusėje 4/5 Lietuvos anglies importo atėjo iš Lenkijos. Be to, Lietuva importavo didelius kiekius lenkų geležies, naftos, betono ir tekstilės gaminių.1 Lietuvos maža rinka nebuvo svarbi lenkų pramonei, tačiau lenkams sudarė nepatogumų, ypač miško medžiagos plukdymui, Nemuno susisiekimo per Klaipėdą sulaikymas.
II. Nesantaikos išsivystymas

Maždaug 18 mėnesių prieš ultimatumą buvo pastangų sušvelninti nesantaiką užsienio ministrų tiesioginiu pasitarimu. Lenkijos užsienio ministras Jozef Beck ėmėsi iniciatyvos užmegzti kontaktą su Lietuvos užsienio ministru Stasiu Lozoraičiu, jiems dalyvaujant Tautų Sąjungos asamblėjos susirinkime Ženevoje 1936 rugsėjo mėn. Anot "Daily Telegraph" 1937 kovo 11 komunikato, Reckas siūlė, kad Lenkija ir Lietuva sutiktų susitarti taip, kaip Sovietai ir Rumunija susitarė 1934, kai abi valstybės atnaujino diplomatinius santykius, nors Rusijos nesutikimas pripažinti Rumunijos teisių į Besarabiją nebuvo liestas. Šis pasiūlymas atnaujinti santykius tokiu pagrindu, jog Vilniaus klausimas būtų užšaldytas, Lietuvai buvo nepriimtinas, nes ir konstitucija skelbė, jog Vilnius yra respublikos sostinė. Lozoraitis siūlė lenkams konsularines lengvatas, Nemuno atidarymą lenkų prekybai ir net susisiekimo kliūčių pašalinimą. Tačiau be pilnutinių diplomatinių santykių atnaujinimo lenkai nepriėmė šitų pasiūlymų.

Šitų zondavimo pastangų nepasisekimas paaštrino abiejų valstybių neapykantą viena antrai. Tai buvo matyti iš viešų atsakingų valstybininkų pareiškimų, mažumų persekiojimo abipusinio apkaltinimo ir iš pasienio incidentų.

1936 gruodžio mėn. 19, atsakydamas į seimo interpeliaciją lenkų mažumos Lietuvoje klausimu, Be-ckas dėstė, kad lenkų pastangos, "pagrįstos noru konsoliduoti taiką lenkų interesų zonoje," nesulaukusios "pozityvaus atsakymo iš Lietuvos kompetetingo autoriteto, kurio priežastis negalinti būti pateisinta Lietuvos Respublikos raison d'ėtat." Todėl "lenkų vyriausybė priversta atsiimti savo duotą pasitikėjimą Lietuvos vyriausybės taikingomis intencijomis". Lietuvos vyriausybė neturinti teisės vartoti brutalias priemones prieš lenkų mažumą Lietuvoje.

Ministras Lozoraitis, kalbėdamas Lietuvos seime ,1937 kovo mėnesį, apibūdino Веско pasisakymą kaip "grasinantį pareiškimą". Lenkija tik ieškanti preteksto imtis griežtų priemonių prieš Vilnijos lietuvius, ir šitokie lenkų siekiai nesideriną su bendromis pastangomis užtikrinti taiką. Jisai teigė, jog Vilniaus užgrobimas esąs lenkų-lietuvių santykių raktas, tačiau Lietuvos požiūris į Lenkiją visuomet buvęs pagrįstas teisių ir taikos siekimo pagerbimu.

Lenkai nepalankiai komentavo Lietuvos užsienio ministro kalbą. Jie teigė, kad Lozoraits aiškiai atsisakęs susitaikyti, ir tapatino jo požiūrį su Raudonosios armijos generalinio štabo viršininko maršalo Jegoro-vo vizitu Pabaltijo respublikose vasario mėn. Pasklido gandas, girdi, Kaune diskutuotas "konkretus planas" rusų karinei paramai Lietuvai. Varšuvos aukštieji sluoksniai darė išvadas, kad lietuvių pastangos užmegzti bendradarbiavimą su Rusija palietusios lenkų užsienio politikos šaknis, užgniauždamos lenkų viltis sudaryti "taikos tvirtovę" tarp Pabaltijo ir Juodosios jūros. Lenkų užsienio ministerija net paskelbė oficialų komunikatą, įspėdama Lietuvą grįžti prie protingos politikos, kol dar laikas. Lietuvos vyriausybė per min. Br. K. Balutį Londone paneigė žinią, kad maršalas Jegorovas diskutavęs Kaune klausimą užmegzti glaudesnius ryšius tarp Kauno ir Maskvos. Bet šis pareiškimas tik labiau įtempė padėtį, nes jame buvo pasakyta, kad Lietuva apkaltinta užsispyrimu dėl to, kad ji nesutinkanti atsižadėti Vilniaus — pripažinti jo lenkų užgrobimą.

šita aštri polemika neturėjo pasekmių diplomatinėje plotmėje, bet pikta valia pasireiškė mažumų persekiojime. Vilniaus krašto lietuviai, kurių būta per 400.000, nukentėjo dėl Kauno laikysenos. Po Веско
1936    gruodžio 19 pareiškimo lenkų vyriausybė išleido eilę potvarkių, nukreiptų prieš Vilniaus lietuvius. Iki
1937    sausio mėn. pabaigos lenkai uždarė 130 lietuvių mokyklų, 70 skaityklų ir 80 Šv. Kazimiero draugijos skyrių. Lenkų policija darė kratas pas lietuvius veikėjus, juos apkaltindama pinigų padirbimu ir spekuliacija. 1937 kovo mėn. lenkų teismas Vilniuje nubaudė du veikėjus kalėjimu dėl "lietuviškos propagandos skleidimo". Lapkričio mėn. Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas buvo apkaltintas spekuliacija ir patrauktas į teismą. Gruodžio mėn. lenkai uždarė lietuvių labdaros draugiją, daugelį metų veikusią Vilniuje.

1937 m. vasario mėn. lenkų spauda rūsčiai komentavo kauniškės spaudos straipsnį, kuris pareikalavo uždaryti tris lenkų Pochodnios mokyklas, kadangi nesą Lietuvoje tikrų lenkų, o tik sulenkėjusių lietuvių. Lapkričio mėn. Lietuvos švietimo ministras J. Tonkūnas paskelbė įsakymą, kad vaikai, kurių tėvų pasai rodo juos esant lietuvių tautybės, negalį lankyti lenkų mokyklų, šis įsakymas beveik sužlugdė lenkininkų mokyklas. Be to, 1937 Lietuvoje buvo dar vienas antilenkiškas incidentas, turėjęs atgarsio Vakarų spaudoje; tai peštynės vienoje Kauno bažnyčioje gegužės mėn., kada lietuviai bandė nustelbti lenkišką maldą.

Nors incidentai palei demarkacinę liniją padažnėjo, jie nebuvo rimti. Jie buvo greitai sutvarkomi pagal procedūrą, kuri buvo priimta Karaliaučiuje 1928 lapkričio mėn. 1937 sausio viduryje įvyko rimtesnis incidentas, kurio likvidavimas truko beveik dvi savaites. Lenkai skundėsi, kad lietuviai vis dažniau nuima ar perkelia pasienio ženklus. Bet kai į-vyko tyrinėjimai sausio pabaigoje, paaiškėjo, jog patys lenkai buvo incidento kaltininkai. Vėliau iki vasaros nebuvo incidentų. Rugpiūčio mėn. įvyko kitas incidentas. Jį sudarė Becko išsitarimas, kad jam gana incidentų, kad jei būsią daugiau, tai lietuviai gailėsis.3

Anot Becko pareiškimo vokiečių ambasadoriui Varšuvoje 1938 kovo 17, 1938 sausio ir vasario mėn. vykę pasitarimai tarp lietuvių ir lenkų atstovų, ir Lietuvos vyriausybė sutikusi atsiųsti atstovą aptarti santykių sunormalinimui. Pasitarimo vieta ir laikas buvę nustatyti, bet joks Lietuvos atstovas neatvykęs, ir Lietuvos vyriausybė davusi lenkams žinoti, jog jinai pakeitusi nuomonę dėl derybų4 Tai, jeigu tiesa, be abejo, turėjo svorio 1938 m. kovo mėn. Lenkai panaudojo sekantį pasienio incidentą kaip pretekstą vienaip ar kitaip išspręsti diplomatinį mazgą.
III. Lemtingas incidentas

1938 kovo 10 į 11 naktį, kada vokiečių kariai Įžygiavo į Austriją, lenkų ir lietuvių pasienio policija susišaudė. Lietuvos policininkas Justas Lukoševičius 4 vai. 50 min., eidamas per Trasnykų kaimą, Merkinės vis., Alytaus aps., į sargybos vietą, išgirdo pirma du šūvius, kiek laiko praslinkus — tris šūvius ir kiek palaukus dar tris šūvius. Šaudymas atrodė dviejų-trijų žmonių, ties administracijos linija, tarp 16-17 sargybos vietų. Apie šaudymą policininkas Lukoševičius pranešė sargybos viršininkui Vaitkui, kuris įsakė Lukoševičiui ištirti šaudymo priežastį. Netrukus atvyko ir policininkas Večkys. Eidamas ištirti šaudymo priežastį, Lukoševičius pamatė krūmuose šiapus administracijos linijos besislapstantį žmogų ir suriko jam "stok". Tuojau iš tos vietos į Lukoševičių buvo paleistas šūvis. Tuomet policininkas į tą vietą iššovė vieną ir kiek vėliau dar tris šūvius. Po jo šūvių buvo paleisti iš lenkų į lietuvius trys šūviai, vėliau vėl trys šūviai. Taip pat policininkas Večkys iššovė du kartus. Po to viskas nurimo. Lenkai ats'traukė. Krūmus betikrinant, užtiktas sužeistas KOP (Pasienio apsaugos korpo) kareivis Serafinas."1

Lenkų kareiviai klausė Serafino, kodėl jis perėjo administracijos liniją, ir šaukė jį atgal, bet šis atsakė esąs sužeistas ir negalįs šliaužti pas savuosius. Tas įvyko kovo 11 tarp 5 vai. 15 min. ir 5 vai. 25 min. Sužeistasis lenkų kareivis buvo nuvežtas į Trasnykų kaimą 5 vai. 50 min. ir ten perrištas; skubiai iš Merkinės iššauktas medicinos felčeris 7 vai. 20 min. suteikė jam medicinos pagalbą. 8 vai. atvyko iš Alytaus apskrities gydytojas Sukarevičius, kuris apžiūrėjo sužeistąjį ir perrišo, žaizda buvo mirtina. Serafinas mirė 8 vai. 40 min. Tame rajone buvo jaučiamas lenkų susijaudinimas, buvo grasinama, kad už šį kareivį bus nušauti penki lietuviai policininkai. Tą sakė vietos kuopos vadas. Kovo 11 d. 17 vai. 20 min. Alytaus baro viršininkas Januškevičius, dalyvaujant saugumo policijos Alytaus rajono viršininkui K. Gimžauskui ir Alytaus apskrities policijos nuovados viršininkui Vabaliui, kalbėjo su lenkų 23 bataliono vadu pik. Įeit. Zabinskiu, kuris teiravosi apie kareivio Serafino padėtį ir sužeidimo aplinkybes. Baro viršininkas Januškevičius pasiūlė dalyvauti kvotos vedime ir daromame skrodime. Žabinskis atsisakė.11
Iš lietuvių pusės norėta šį įvykį objektyviai išaiškinti. Žabinskis prašė išduoti lavoną; kliūčių iš lietuvių pusės nebuvo. Sutarta lavoną išduoti ryt, t. y. kovo 12 d. tarp 16-17 vai. Tai ir buvo padaryta. Su Zabinskiu buvo susitarta susitikti ant Varėnos tilto kovo 13 d. 14 vai. išaiškinti visas įvykio aplinkybes. Bet jis neatvyko.

Tuo metu J. Ostrovskis, vadinamų lietuvių valandėlių Vilniaus radiofone vedėjas, šaukė: "Už kraują krauju", "paklupdyt ant kelių Kauno Lietuvos despotus!", šiaurus vėjas papūtė iš lenkų pusės.
IV. Lenkų reakcijos

žinia apie incidentą pasiekė Varšuvą tuo pačiu laiku, kaip ir žinia, kad vokiečiai okupuoja Austriją. Lenkai griežtai reagavo į incidentą iš dalies dėl to, kad nacių veiksmas buvo staigmena lenkų visuomenei. Lenkų visuomenėje kilo agitacinė nuotaika ir nerimas dėl ateities. Tai kurstė nacionalizmą lenkuose. Be to, tuo metu Lenkijoje buvo ūkinė krizė. Vidaus padėtis buvo įtempta. Vyriausybės nariai pasidalijo svarbiais klausimais; viešoji nuomonė kritikavo vyriausybės politiką, ypač užsienio politiką. Beckas, kurio anšliusas nenustebino, tuomet ilsėjosi Rivieroje. Po jo maršalas Smigly-Rydz buvo įtakingiausias asmuo lenkų ministrų kabinete. Buvo nesantara tarp Smigly-Rydz ir Becko. Užsienio politikos atžvilgiu peckas buvo lankstesnis už maršalą. Tur būt, Smigly-Rydz incidento metu reikalavo griežtos akcijos prieš Lietuvą nustelbti Becko įtakai.7 Lenkų militaristų pirma reakcija buvo išnaudoti incidentą kaip pretekstą okupuoti Lietuvai ir tuo būdu veikti prieš Vokietijos ekspansiją vidurinėje Europoje. Jie matė, jog Europos dėmesys atkreiptas į Sudetus bei Austriją, ir lenkų kariai galėtų be kliūčių ar intervencijų įžygiuoti į Lietuvą.

Jei lenkų vyriausybė būtų norėjusi imtis karinių veiksmų prieš Lietuvą, ji būtų turėjusi visuomenės pritarimą. Tarp kovo 11 ir 18, kada ultimatumo įteikimas buvo paskelbtas, įvyko priešlietuviškos demonstracijos Vilniuje, Varšuvoje, Krokuvoje, Lvove,
Poznanėje ir kituose miestuose. Lyg pasufleriavus, šovinistinis šūkis "Marsz, marsz do Kowna!" pasklido po kraštą.
Sukeltas prieš Lietuvą triukšmas kasdien didėjo.

Lenkų valdžia reikalavo, kad visuomenė plačiau būtų "informuota" apie padėties rimtumą ir būtų ruošiama remti užsienio reikalų min. Becko žygiams.

Kovo 12 vakare Vilniuje papliupo ekstra leidiniai:
"Kauno satrapai žudo mūsų kareivius". Jie turėjo pasirodyti vidudienį, bet Vilniaus vaivadijos saugumo viršininkas psichologiniais motyvais atidėjo vakarui.

Kovo 13 "Slowo" vyr. redaktorius St. Mackiewicz teigė: jei Lietuva dabar atsisakytų kalbėtis, nieko nelaukiant panaudoti visus spaudimo būdus, netgi ultimatumą. "Kurjer Wilenski" įsidėjo Liemieszo straipsnį "Austrijos - Vokietijos pamoka ir Lenkijos - Lietuvos gėda". Ant Vilniaus mūrų sienų buvo išlipintas "Kauno Žemės Lenkų Sąjungos" atsišaukimas: "Piliečiai! Mes esame liudininkai naujos biaurios lietuviškos piktadarybės. Begėdiškai drąsūs lietuvių kareiviapalaikiai iš pasalų nužudė lenkų kareivį, kuris saugojo mūsų tėvynės sienų integralumą    Šalin Kauno vyriausybė ir Vilniui Vaduoti Sąjungos sąmokslas!". Atsišaukimas kvietė į protesto mitingą kovo 18 d. 16 vai. Ožeškienės aikštėje.

Kiek Vilniaus lenkai buvo karingai nusiteikę, tiek laikinoji sostinė Kaunas laikėsi ramiai ir santūriai, tikėdamasi, kad tas audrotas debesis praslinks be didesnės žalos.

Kovo 14 d. visa lenkų spauda aštriai puolė Lietuvą. Tik du lenkų laikraščiai išliko santūrūs. Tai "Robotnik" (lenkų socialistų partijos oficiozas) ir "No-wa Prawda" (lenkų darbo partijos oficiozas). "Robotnik" jau iš seniau kartais įdėdavo žinių apie lietuvių organizacijų uždarymus. St. Sopicki, kuris savo pažiūrą į visą lenkų - lietuvių konfliktą paskelbė "Nowa Prawda", buvo suimtas, numeris tą pačią dieną konfiskuotas, pats laikraštis uždarytas be apeliacijos teisės.

Šovinistai demonstrantai žygiavo prieš lenkų senatą, šaukdami: "Na Litwę! Marszal, daj nam Kow-no!". Gatvinė spauda ragino vyriausybę pasimokyti iš vokiečių ir daryti žygių atkurti Lenkijos ir Lietuvos unijai. 26 organizacijų atstovų manifestas pabrėžė visuotinį solidarumą Smigly-Rydz, jei jis nuspręstų imtis žygių. Maršalas Smigly-Rydz buvo patenkintas tais incidento rezultatais. Jo įsakymu 80,000 lenkų kariuomenės telkėsi ties Lietuvos siena. Lenkų vyriausybė atmetė Lietuvos vyriausybės pasiūlymą, kad būtų sudaryta mišri komisija pagal įprastą procedūrą pasienio incidentams spręsti. Kovo 17 Beckas pasakė vokiečių ambasadoriui, kad tyrimai įrodę, jog incidentas rimtesnis negu pirma atrodęs. Pagal jo versiją, lenkų pasienio kareivis buvęs nukautas, kai lietuvių karių dalinys atidarė ugnį, dengdamas per sieną pereinančius antilenkiškus agentus.8
V. Ultimatumo formulavimas

Kovo 14 Beckas grįžo į Varšuvą iš Rivieros. Ryšium su jo grįžimu kariškių noras pradėti veiksmus atslūgo. Sakoma, kai kurie legionininkai prisiminė, jog ir Pilsudskis buvęs lietuvis — norėjęs atkurti Lenkijos - Lietuvos uniją be smurto prieš tautiečius.
Tačiau Beckas buvo nusistatęs išnaudoti progą sudoroti Lietuvą. Kiek vėliau, 1939 balandžio mėn., Beckas prisipažino rumunų užsienio ministrui Gafencu, kad jis nuo 1938 sausio mėn. žinojęs apie vokiečių planus užimti Austriją ir Sudetus. Jis dar pridūrė, jog vokiečių ekspansionistiniai kėslai galėjo būti atkreipti į Pabaltijo valstybes, jei jis būtų neskubėjęs "res-serrer les liens entre la Pologne et la Lithuanie".8 Anot Becko atsiminimų, pasienio incidentas patvirtino jo nuomonę, kad esamoje tarptautinėje įtampoje svarbu sunormalinti santykius su Lietuva. Užtat, grįžęs Varšuvon, Beckas gavo vyriausybės sutikimą į-teikti Lietuvai ultimatumą; tačiau reikalavimai turėtų būti sušvelninti iki tokio laipsnio, kad Lietuvai būtų galima juos priimti. Jis paprašė Smigly-Rydz užtikrinti pakankamos karinės pajėgos paremti grasinimui, jei Lietuva būtų užsispyrusi.10

žinios iš Lenkijos sukėlė baimę Lietuvoje. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius J. Urbšys pasakė vokiečių ministeriui Kaune kovo 15, kad estų ministras Varšuvoje, nors Lietuvos vyriausybės nepaprašytas, pasiteiravo lenkų užsienio reikalų ministerijoje ir sužinojo, jog Lenkija nusistačiusi reikalauti, kad diplomatiniai santykiai būtų atnaujinti ir kad Lenkija nelauksianti daugiau, kaip 36 valandas, "šita informacija labai sunervino Lietuvos vyriausybę".11

Bijodama invazijos, Lietuvos vyriausybė sustiprino pasienio dalinius ir apeliavo į didžiąsias galybes ją užtarti. Sovietų užsienio reikalų liaudies komisaras Litvinovas atsakė, kad Sovietų Sąjunga nesikiš į ginčą, nors ir buvo lenkams sakęs, kad Sovietai rezervuoja teisę imtis veiksmų, lenkams užpuolus Lietuvą.12 Vokiečių vyriausybė, kuri buvo lietuvių prašyta paramos13 kovo 18, laikė savo interesu Lietuvos sutikimą priimti Vilniaus netekimą. Vokiečiai argumentavo, kad Vilniaus klausimo išsprendimas atimtų lenkų pretekstą daryti Lietuvoje intervenciją, kuri privestų prie Lietuvos aneksijos, o tai nepatiktų vokiečių planams.

Pagal Ribbentropo memorandumą, datuotą kovo 17, Ribbentropas pasisakė, kad viena priežastis, kodėl Vokietija pageidauja Lietuvos nepriklausomybės išlaikymo, yra faktas, jog lenkiška aneksija atimtų galimumą vėliau Lenkiją kompensuoti Lietuvos kaina už Dancigo grąžinimą Vokietijai.11 Todėl kovo 18 Ribbentropas rekomendavo J. Šauliui besąlygiškai priimti Lenkijos reikalavimus.15

Būdamas Varšuvoje, Moltke pasakė Beckui, koks patarimas buvo duotas Lietuvai, bet vokiečių vyriausybė laukianti tolimesnių informacijų apie lenkų intencijas, jei ginčas rimtėtų. Beckas žadėjo patenkinti šitą pageidavimą ir pareiškė, jog Vokietijos interesai Lietuvoje gerai suprantami. Lenkija nenorin-it daryti Berlynui jokių siurprizų.1" Vokiečių vyriausybė taipogi ėmėsi priemonių užtikrinti savo interesus, jei ginkluotas konfliktas kiltų. Buvo pasiruošimų užimti Klaipėdą per porą valandų, kilus lenkų - lietuvių karui.17 Kovo 18 Hitleris davė Wehrmachtui direktyvą ruoštis užimti Klaipėdą, o Keitelis nusiuntė Ribbentropui žemėlapį, kuris nurodė siūlomą demarkacinę liniją tarp vokiečių ir lenkų okupacinių dalinių, jei įvyktų lenkų invazija, ši demarkacijos linija paliko vokiečių pusėje žymiai daugiau lietuviškų apylinkių, negu sudarė Klaipėdos kraštas18 Vokiečių mechanizuotos artilerijos divizija privažiavo prie Klaipėdos sienos. Kovo 19 Kauno vyriausybei svarstant atsakymą į lenkų ultimatumą, trys vokiečių žvalgybos lėktuvai perskrido Lietuvos teritoriją.

Prancūzų bei anglų vyriausybės neturėjo tiesioginių interesų ginče, jiems tik rūpėjo, kad ginčas netaptų karu. Anglai ir prancūzai tik bandė sulaikyti karštakošius Varšuvoje ir įkalbinėti lietuvius priimti ultimatumą. Estų bei latvių vyriausybės taipogi ragino Lietuvos vyriausybę baigti ginčą su Lenkija.™ Lietuviai sulaukė panašių patarimų ir iš Tautų Sąjungos pareigūnų.

Apeliacijos į Varšuvą sušvelninti ultimatumą neprivertė lenkų atsižadėti spaudimo. Baimė, jog lenkai reikalaus, kad Lietuva besąlygiškai atsisakytų Vilniaus, buvo be pagrindo. Kovo 17 vakare Beckas pasakė Moltkei, kad lenkai nereikalaus lietuvių išbraukti pastraipą apie Vilnių iš konstitucijos. Nota būsianti stipri, bet reikalavimai tiek sušvelninti, kad Lietuvos prestižas nebūsiąs įžeistas.20

Lietuvos karinis atašė Maskvoje tikėjo, kad lenkų reikalavimų ribas diplomatinių santykių atnaujinimo klausimu nustatė Litvinovo spaudimas, kuris matęsis su lenkų ambasadoriumi kovo 17 ir kovo 18.21

VI. Ultimatumas

Kovo 17 d. 21 vai. lenkų pasiuntinys Estijoje Przesmycki įteikė Lietuvos pasiuntiniui Taline P. Dailidei 48 valandų ultimatumą užmegzti diplomatinius santykius be jokių pastabų ir iki kovo 31 pasikeisti pasiuntiniais.22 Beckas buvo nustatęs 48 valandų terminą, kad ultimatumo terminas baigtųsi kovo 19 — Pilsudskio vardadienį.-5 Lenkų ultimatumo turinys buvo toks:
Savo vyriausybės pavedamas, turiu garbę Jūsų Ekscelencijai pranešti, kas seka:
1.    Lietuvos vyriausybės š. m. kovo 14 d. pasiūlymas negali būti priimtas, nes jis neduoda pakankamų garantijų dėl sienos saugumo, ypatingai turint galvoje visų ligi šiol mėgintų lietuvių-lenkų derybų neigiamus rezultatus.
2.    Turėdama tai galvoje, Lenkijos vyriausybė pareiškia, kad ji vieninteliu padėties rimtumą atitinkančiu sprendimu laiko tuojau užmegzti diplomatinius santykius be jokios parengiamosios sąlygos.

Tai yra vienintelis kelias kaimynystės klausimams tvarkyti kiekvienai vyriausybei, tikrai norinčiai gera valia išvengti pavojingų taikai įvykių.
3.    Lenkijos vyriausybė duoda Leituvos vyriausybei 48 valandas, skaitant nuo šios notos įteikimo momento, šitą pasiūlymą priimti, pranešant, kad diplomatiniai atstovai Kaune ir Varšuvoje turi būti akredituoti ne vėliau kaip ligi š. m. kovo 31 dienos. Ligi šios datos visi techniško ir kitokio pobūdžio pasikalbėjimai tarp Lenkijos vyriausybės ir Lietuvos vyriausybės turėtų būti vedami nepaprastų pasiuntinių ir įgaliotinių ministerių Taline.

Pasikeitimas čia pridedamomis notomis, liečiančiomis diplomatinių santykių nustatymą, turėtų būti padarytas, prieš 48 valandų terminui pasibaigiant, tarp Lenkijos ir Lietuvos ministerių Taline.
4.    Aukščiau minėtas pasiūlymas negali būti diskusijų objektu nei turiniu, nei formos atžvilgiu — šis
pasiūlymas yra non varietur.

Atsakymo nedavimas arba pakeitimas bet kurių papildymų arba rezervų Lenkijos vyriausybės bus laikoma atmetimu. Šiuo neigiamu atveju Lenkijos vyriausybė garantuos savo valstybės tikrą interesą savomis priemonėmis.

Lietuvos vyriausybė gavo ultimatumą iš Talino 22 vai. ir posėdžiavo kiaurą naktį su valstybės gynimo taryba. Seimas buvo sušauktas sesijon. Tūbelio vyriausybė norėjo išsiderėti dvi savaites nominuoti diplomatiniam atstovui. Kovo 18 d. 1 vai. Lietuvos ministras Berlyne J. šaulys pranešė Ribbentropui, kad jo vyriausybė nutarė atnaujinti diplomatinius santykius su Lenkija, bet būtų dėkinga, jei Vokietija įtaigotų Varšuvą leisti abiem šalims derėtis dėl atnaujinimo pobūdžio bei priemonių, kad neatrodytų, jog Lietuva pasidavė ultimatumui. Ribbentropas nesutiko būti tarpininku ir vėliau pareiškė lenkų ambasadoriui Lipskiui, kad, jo nuomone, Lietuva norinti išsaugoti savo prestižą.24
VII. Lenkų grasinimai

Lenkai pademonstravo, kad jie rimtai galvojo vykdyti savo reikalavimus kariniais veiksmais, sutelkdami nemaža kariuomenės Vilniaus krašte, nors visuotinis mobilizavimas nebuvo paskelbtas. Lenkų kariuomenės vadovybė pasiuntė prie administracijos linijos III korpui sustiprinti Varšuvos karo apygardos I korpo vieną pilną diviziją. Nuo kovo 16 nakties Basanavičiaus ir Ukmergės gatvėmis Vilniuje žygiavo į pasienį pulkas po pulko. Entuziazmo kariuose nebuvo; tą naktį iš Vilniaus pulkų pabėgo 110 gudų. Ant lenkų šalmų ir kuprinių dribo tirštas sniegas. Keli tankai įklimpo pelkėse, ir kaimiečiai buvo išvaryti pagalbon.25 Vilniaus lenkams šauliams įsakyta būti parengtyje.

"New York Times" (1938 kovo 21) rašė, kad arti 80000 lenkų kareivių buvo pasiruošę įžygiuoti į Lietuvą ir kad lenkų laivynas manevravo prie Klaipėdos, šitie veiksmai įvyko paskutiniu momentu, nes vokiečių ministrui Taline buvo pranešta, kad dar nebuvo lenkų kariuomenės koncentravimo prie sienos, pors kariuomenės koncentracijos buvo matyti rusų pusėje.26  Nors atsargos karininkai buvo pašaukti, lietuviai atitraukė savo kareivius nuo pasienio prieš ultimatumą.

Lenkų generalinis štabas iš tikrųjų tada būkš-tavo, kad neprasidėtų karas. Nors Lenkijos užsienio reikalų ministerija manė, kad Lietuva priimsianti ultimatumą be pasipriešinimo, tačiau štabas buvo linkęs manyti, kad Lietuva pasipriešins, lenkų kariuomenei teksią įžygiuoti į Lietuvą ir prie Nemuno susikauti su Lietuvos kariuomene. Lenkų štabo nuomone, tokio ginkluoto lietuvių - lenkų konflikto metu Vokietija nebūtų likusi pasyvi, būtų pradėjusi reaguoti ginklu, ir naujas didelis karas būtų buvęs neišvengiamas.27

Kovo 18 į Vilnių atvyko pats maršalas Smigly-Rydz. Jo pasitikti į gatves buvo išvaryti visų mokyklų mokiniai (lietuviai moksleiviai vargais negalais išsisuko). Moksleiviai žygiavo kartodami: "Na Litwę! Na Kowno! Przeklęci muszą bye więci!" (Prakeiktieji turi būti pačiupti) ir t.t.28 "Express Wilenski" paleido sensaciją, girdi, Lietuvos šauliai mobilizuojasi ir spaudžia vyriausybę ultimatumo nepriimti. Tai sukėlė lenkų interesams priešingą įspūdį; policija ekstra leidinį konfiskavo. Ožeškienės aikštė priplūdo įžūliai nusiteikusios minios. Kalbėtojai kuo pikčiausiai puolė Lietuvą. Mitingo iniciatoriai, Kauno žemės Lenkų Sąjungos pirmininkas J. Glatmanas ir J. Ostrovskis, savo kalbose daugiausia drabstė Lietuvą, be kitko, šaukdami, esą negalima leisti, kad Lietuvos konstitucijoje Vilnius būtų laikomas jos sostine, kad anapus sienos veiktų Vilniui vaduoti sąjunga.29

Minia iš Ožeškienės aikštės pasuko į Napoleono aikštę, kur iš vaivados rezidencijos balkono esantį maršalą Smigly-Rydz sveikino J. Ostrovskis. Savo ,kalbą jis baigė žodžiais: "Vesk mus, maršale!". Minia šaukė: "Na Litwę!". Bet maršalas, rezoliuciją priėmęs, iš balkono pasitraukė nė žodžio netaręs: mat, 0is negalėjo suardyti Becko diplomatinio žaidimo. Nuosaikieji lenkai teiravosi, ką pranešąs Kauno radijas.30 Minia iš Napoleono aikštės skirstėsi it musę kandus. Karingoji nuotaika vėl atgijo, kai karštieji ėmė minią kurstyti, skelbdami "mirtį lietuviams". "Sto lat žyje, kto litwinow bija!" (šimtą metų gyvena, kas lietuvius muša!) šaukiant, akmenys lėkė į Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijos langus. Policija buvo abejinga. Tik kai gatvės didvyriai pradėjo riaušes prieš žydus, policija sujudo tvarką daryti. Tuo ir baigėsi tas mitingas.
VIII. Lietuvos ministrų kabineto posėdis

Kovo 19 dienos rytą respublikos prezidentas A. Smetona sušaukė prezidentūroje nepaprastą vyriausybės posėdį ir jam pirmininkavo. Nuotaika buvo įtempta. Daugiausia karščiavosi žemės ūkio ministras St. Putvinskis (Vlado Putvinskio sūnus).

Užsienio reikalų ministras St. Lozoraitis nušvietė, kas ligi šiol padaryta ultimatumo reikalu, aiškinantis su kitomis valstybėmis. Nieko džiuginančio. Prancūzų bei anglų ministrai Kaune sužinojo iš savo kolegų Varšuvoje, kad lenkų vyriausybė nutarė įsakyti kariams žygiuoti, jei lietuviai nepriimsią jų reikalavimų in toto.31

Po užsienio reikalų ministro pranešimo kalbėjo min. St. Putvinskis. Jo argumentai buvo grynai moraliniai: lenkai savo ultimatumu įžeidę lietuvių garbę, ir todėl lietuvių įžeista garbė reikalaujanti satisfakcijos, t. y., lietuviai į lenkų įžeidimą turį reaguoti ginklu, kitaip sakant, reikią ultimatumą atmesti. Jį palaikė ir ministro pirmininko pareigas einąs susisiekimo ministras inž. J. Stanišauskis.

Užsienio reikalų ministras St. Lozoraitis painformavo posėdį, kad beveik visi diplomatai pataria sutikti su Lenkijos reikalavimu užmegzti diplomatinius Santykius; jis atsargiai pakritikavo Lietuvos per eilę metų su Lenkija politiką, kuri perilgai delsusi, nemėgindama jau pribrendusio santykių užmezgimo greičiau išspręsti, ir todėl dabar sulaukusi tokio nemalonaus Lenkijos žygio.
Lozoraitis siūlė ultimatumą su tam tikru Lietuvos vyriausybės pareiškimu priimti.32

Kadangi ultimatumą atmetus, buvo galima tikėtis iš Lenkijos karinių veiksmų prieš Lietuvą, tai jo priėmimą ar atmetimą daugiausia galėjo lemti kariuomenės vadovybė. Tad respublikos prezidentas Smetona paklausė kariuomenės vadą generolą St. Raš-tikj, kaip jis žiūri į šį labai opų reikalą? Jo išvada buvo tokia: viena mūsų kariuomenė tuo tarpu negali sėkmingai kariauti su visa Lenkijos kariuomene; jei reikėtų, mes galėtume tik gintis arba sukelti ginkluotą demonstraciją; jei vyriausybė įsakys, kariuomenė tai vykdys, bet be iliuzijų dėl sėkmingos pabaigos; todėl kariuomenės vadovybė esanti šalininkė taikiai konfliktą išspręsti.33 Kariuomenės vadui taip atvirai pasisakius, ultimatumo klausimas pats išsisprendė: kitokios išeities nesant, reikėjo jį su didele širdgėla priimti.

Kovo 19, dešimt valandų prieš ultimatumo termino pabaigą, Lietuvos vyriausybė pranešė Varšuvai, kad ji priims ultimatumą. Notomis buvo pasikeista Taline.

Kadangi ultimatumą priimant ar atmetant, sprendžiamas taikos ar karo klausimas, tai pagal 1928 konstitucijos 33 str. reikalingas seimo sutikimas. Tam reikalui kovo 19, 12 vai. 55 min., buvo sušauktas nepaprastas seimo (tautos atstovų) posėdis. Vyriausybės pranešimą padarė ministro pirmininko pavaduotojas inž. J. Stanišauskis. Savo išsamų pranešimą, kurį seimas mirtinoj tyloj išklausė, Stanišauskis baigė šiais žodžiais:
Gresiančio Lietuvai pavojaus akivaizdoje ir imdama dėmesin esamų tarptautinių santykių dezorganizaciją, vyriausybė tuojau kreipėsi į draugingų didžiųjų valstybių vyriausybes, atkreipdama jų dėmesį į gresiantį taikai pavojų ir prašydama padėti mums savo politine Įtaka. Šio vyriausybės kreipimosi pasekmė buvo pakartotini ir primygtini demaršai Varšuvoje. Lietuvos vyriausybė yra dėkinga toms draugingoms valstybėms, kurios šią rimtą mūsų kraštui valandą stengėsi padėti Lietuvai, padėdamos tuo pačiu taikos ir teisės reikalui.

Deja, pasakytos pastangos nesulaikė ultimatumo: jis buvo Lietuvai vis dėlto pateiktas. Jėgos persvara yra Lenkijos pusėje, bet jėga nėra teisė. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos vyriausybė nutarė išpildyti lenkų vyriausybės reikalavimus, gerai žinodama, kad Lietuvos visuomenė, prireikus, yra nusistačiusi vieningai visomis išgalėmis ginti savo tėvynę.34

Seimo pirmininkui inž. K. Šakeniui paklausus, kas norėtų dėl šio pareiškimo kalbėti, tautos atstovas dr. Simas Janavičius seimui pasiūlė priimti šį nutarimą:
Seimas, išklausęs ministro pirmininko pavaduotojo pranešimą apie Lenkijos vyriausybės Lietuvos vyriausybei įteiktą ultimatumą, kuriuo Lenkijos vyriausybė reikalauja iš Lietuvos vyriausybės neatidėliojant užmegzti diplomatinius santykius, atsižvelgdamas į faktinę padėtį ir būtiną reikalą šiuo taip kritingu Europai metu išlaikyti taiką, laiko, kad vyriausybė esamose sąlygose buvo priversta priimti Lenkijos vyriausybės ultimatumą.35

Iš tikrųjų Lietuvai atmesti lenkų ultimatumą buvo labai rizikinga. Lenkų vyriausybė visoms valstybėms, suinteresuotoms Lietuvos likimu, įsakmiai pabrėžė, kad ji tuo ultimatumu tesiekianti tik diplomatinių santykių užmezgimo. Politinė realybė diktavo, kad Lietuva ultimatumą priimtų, nes kitaip galėjo kilti karas, ir Lietuvą būtų pasidalijusios Lenkija ir Vokietija.

IX. Reakcijos į ultimatumo priėmimą

žinia apie Lietuvos nusilenkimą ultimatumui buvo džiugiai sutikta Lenkijoje. Lenkų visuomenė, kuri prieš keletą dienų buvo reikalavusi lietuvių kraujo, dabar lietuvius sveikino kaip brolius, nors pasiliko ir nepatenkintų šovinistų. Paryžius ir Londonas atsiduso. Berlynas pareiškė savo pasitenkinimą. Vokiečiai darė išvadą, kad šis epizodas įrodąs Rusijos silpnumą, kadangi jinai neatėjo į pagalbą mažai valstybei.

Pora dienų po ultimatumo priėmimo lietuviai dar visiškai nenusilenkė pakitusiai padėčiai. Buvo priešlenkiškų demonstracijų. Kai kurie karininkai atsistatydino. Nors pats lenkų ultimatumas atrodė ir nepavojingas, tačiau juo per Lietuvą nuslinko pirmasis jos nepriklausomybės sutemų šešėlis. Visa tauta jį jautriai ir skaudžiai išgyveno. Kovo 18 devynių organizacijų — Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių, Lietuvos Šaulių, Lietuvių Tautininkų, Vilniui Vaduoti, Jaunosios Lietuvos, Pavasario, Skautų, Lietuvių Mokytojų ir Vakarų sąjungų — vadovybės prezidentui Smetonai įteikė šį savo nutarimą:
Lietuvos visuomeninių organizacijų vadovybių atstovai, susirinkę šią dieną Kaune, aptarė esamą padėtį, akivaizdoje Lenkų vyriausybės įteikto ultimatumo, siekiančio pažeisti lietuvių tautos ir valstybės garbę ir laisvę, ir, suprasdami visą šio momento reikšmę ir rimtį, visos organizuotos visuomenės vardu pažada visomis jėgomis ir net gyvybe drauge su vyriausybe budriai stovėti lietuvių tautos ir valstybės sargyboje.36

Lietuvos eiliniams piliečiams ultimatumas buvo lyg perkūno trenksmas. Ir juos, nežinančius visų aplinkybių, stebino ne tiek pats ultimatumas, kiek jo besąlyginis priėmimas. Opozicinė spauda ultimatumo atžvilgiu laikėsi santūriai. Daugiausia dėl jo priėmimo buvo nepatenkinti studentai, moksleiviai ir jaunesnieji karininkai. Ypač nepasitenkinimą reiškė tautinė jaunuomenė, daugiausia tūžmo išliedama kariuomenės vadovybei: nes, esą, ji kariuomenę ruošianti tik paradams, o ne tėvynei ginti. Tą jaunuomenės nepalankų nusiteikimą dėl ultimatumo priėmimo veidmainiškai stengėsi išnaudoti Lietuvos komjaunimo centro komitetas, 1938 kovo 20 išleisdamas sapalio-jantį atsišaukimą: "Lietuvos jaunime, mūsų tėvynė pavojuje!".

Lenkų ultimatumas Lietuvą užklupo tuo laiku, kai ministras pirmininkas J. Tūbelis buvo sunkiai susirgęs ir 1938 pradžioj išvežtas gydytis į Šveicariją. Jį laikinai pavadavo inž. J. Stanišauskis, neblogas susisiekimo reikalų tvarkytojas, bet silpnas pirmininkas. Kadangi Lietuva buvo priversta revizuoti savo užsienio politiką, o J. Tūbelio sveikata maža teikė vilties greit pasveikti, tai buvo susirūpinta vyriausybės pertvarkymu. 1938 kovo 20 ministrų kabineto posėdy, kuriam pirmininkavo pats Smetona, visų "vienbalsiai pasisakyta už ministrų kabineto pertvarkymą.

Tuo metu iš svarbiausių vyriausybės uždavinių esant diplomatinių santykių su Lenkija sutvarkymui, nauju ministru pirmininku buvo pasiūlytas kun. VI. Mironas. Prezidentas Smetona tą kandidatūrą priėmė. Naujoji Mirono vyriausybė buvo sudaryta iš tų pačių tautininkų, kurie visuomet buvo nelankstūs Vilniaus klausimu. Tarptautinės padėties pavojai, ypač vokiečių grėsmė Klaipėdoje, be abejo, prisidėjo prie lietuvių įsitikinimo, kad nelankstumas yra prabanga, kurios lietuviai nepajėgią išlaikyti. Beckas irgi parodė retą diplomatiją, sudarydamas lengvas sąlygas išspręsti eilei technikinių problemų. Iš paviršiaus atrodė, kad po kelių mėnesių bus galima įgyvendinti tikrą lenkų-lietuvių suartėjimą.

Kovo 23 lenkų senate Beckas prašė bendradarbiavimo iš Lietuvos. Nauja epocha prasidėjusi, nes atsidaręs kelias užmegzti geriems kaimyniškiems santykiams. Lenkija neturinti blogos valios prieš Lietuvą ir respektuosianti Lietuvos nepriklausomybę. Bet Lietuva turinti iš savo pusės parodyti gerą valią.37
X. Nauji santykiai tarp kaimynų

Kovo 22 Nemuno tilto geležiniai vartai buvo atidaryti pirmą sykį nuo 1920 metų. Kovo 25 lenkų -lietuvių komisija susitiko Augustave užmegzti pilniems diplomatiniams santykiams. Po trumpo pasitarimo abiejų valstybių diplomatai pasirašė sutikimą ir kovo 31 pasikeitė kredencialais. Lietuvos vyriausybė savo pirmuoju nepaprastu pasiuntiniu ir įgaliotu ministru Lenkijai paskyrė iki šiol buvusį karo atašė Berlyne pik. Kazį Škirpą, o Lenkijos vyriausybė — F. Charwatą. 1938 kovo 31 d., 12 vai. 30 min., lenkų įgaliotas ministras Lietuvai F. Charwatas įteikė savo kredencialus prezidentui Smetonai. Lygiai tuo pat metu Varšuvoje Lietuvos įgaliotas ministras K. Škirpa įteikė savo skiriamuosius raštus Lenkijos prezidentui Moscickiui.

Tiesioginis vieškelių ir geležinkelių susisiekimas, nors minimaliniu mastu, buvo užmegztas balandžio mėn. pradžioje. Pirmas traukinys tarp Vilniaus ir Kauno pravažiavo balandžio 10. Technikinės derybos dėl visokeriopo susisiekimo prasidėjo balandžio 25. Pašto susisiekimas prasidėjo gegužės 10, pilnas geležinkelio susisiekimas — liepos 1. Buvo sudaryta abiem pusėm naudinga sutartis plukdyti miško medžiagą per Klaipėdą. Oro susisiekimo sutartis buvo sutarta birželio mėn. pabaigoje. Derybos dėl prekybos sutarties buvo sunkesnės, ji buvo pasirašyta gruodžio 22. šita sutartis sudarė sąlygas prekiauti iki 428 000 svarų vertės 1939 metais. Eksportai iš abiejų šalių turėjo balansuotis šia suma. Sutarties priede buvo numatyta laisva zona lenkams Klaipėdoje. Be tų pasitarimų tarp ekspertų, įvyko oficialūs vizitai. Liepos 13 pats Beckas praleido pusvalandį Kauno aerodrome pakely į Rygą.

Jau buvo galima sakyti, kad padaryta pažanga užmegzti kaimyniškiems santykiams. Vienintelė at-žanga buvo gegužės mėn., kada lenkų ministras Kaune Charvvatas remonstravo Lietuvos vyriausybę, kam nauja Lietuvos konstitucija, paskelbta gegužės 12, Lietuvos sostine skelbė Vilnių. Vasarą atsirado problemų mažumų klausimu. Gegužės 18 Vilniuje lenkai uždarė Lietuvių mokslo draugiją, jos mokslo rinkinius konfiskavo. Vilniaus krašte prasidėjo smarkesnis lietuvių kultūrinės veiklos persekiojimas. Į Lietuvos vyriausybės protestus buvo atsakoma, kad tai esąs Lenkijos vidaus reikalas, ir Lietuvos vyriausybė neturinti teisės kištis. Be to, ypatingu įžūlumu pasižymėjo Lenkijos nepaprastas pasiuntinys Lietuvai F. Charwatas. Jis gegužės 3, lenkų tautinės šventės proga, Metropolio viešbučio salėje pasiuntinybės personalui ir svečiams suruošė iškilmingus pietus, kurių metu savo kalbą baigė tostu: Kad mes, Rzeczpospolitos pasiuntinybė Lietuvoje, taptume ko greičiausiai Kauno vaivadija!

Rugpiūčio pradžioje iškilo spaudos ginčas. Vėliau lenkai smarkiai reagavo į priešlenkiškas spalio mėn. demonstracijas, per kurias lenkas studentas buvo sužeistas. Įtampa atsileido, kai lietuviai pažadėjo imtis priemonių sustabdyti priešlenkiškas demonstracijas ir duoti lenkams nuolaidų švietimo srity. Lapkričio vidury buvo pasirašyta sutartis, kuri nustatė, kad abi valstybės privalo vartoti įtaką spaudai ir radijui nuo nepalankių komentarų apie viena kitą. Pagaliau lapkričio 25 Lenkijos vyriausybė privertė uždaryti Vilniui Vaduoti Sąjungą, turėjusią apie 25.000 narių ir apie 700,000 jos fondo rėmėjų, Vilniaus pasų savininkų. Lietuvos vyriausybė buvo priversta uždrausti lietuviams varyti propagandą už Vilniaus grąžinimą.

Iki 1938 pabaigos spaudimai iš Hitlerio Vokietijos engė tiek lietuvius, tiek lenkus. Lietuvių ir lenkų karinės vadovybės sudarė kontaktą lapkričio mėn. pabaigoje. Buvo pasitarimai pasirašyti nepuolimo sutarčiai 1939 pavasarį. 1939 kovo mėn. vidury lietuviai paskyrė konsulą Vilniuje. Bet jau buvo per vėlu ir Lietuvai ir Lenkijai išgelbėti nuo katastrofos. Nepaisant mocarstwo politikos žaidimų, Beckui nepavyko sudaryti vadinamą "taikos tvirtovę" iš buferinių valstybių — suorganizuoti Rytų Europos valstybėles prieš nacių antplūdį.

1. Arnold Toynbee, Survey of International Affairs 1935, I (London, 1936), p. 271. 2. The Times (London) 1937 kovo 13. 3. Noel, L'Agression allemande contre la Pologne, 187. 4. TJ. S. Department of State, Documents on German Foreign Policy 1918-1945, Series D (1937-45), Vol. V. (Washington, D. C. 1949-53), Nr. 330. Pastaba: žemiau žymima D.G.F.P., V. 5. J. Cicėnas, Vilnius tarp audrų (Čikaga, 1953), 351-352. A. Merkelis, Antanas Smetona (Cleveland, 1964) 479-480. 6. J. Cicėnas, 352. 7. R. G. D. Laffern, Survey of International Affairs 1938, Vol. III (London, 1946), 348. 8. D. G. F. P., V., Nr. 330. 9. Gafencu, Derniers jours de l'Europe, 6. 10. Jozef Beck, Dernier rapport. 149-151. 11. D.G.F.P., V., Nr. 321. 12. J. E. Davies, Mission to Moscow (London, 1942), 191-192. 13. D. G.F.P., V, Nr. 331. 14. Ten pat, Nr. 329. 15. Ten pat, Nr. 328. Kovo 17 pasikalbėjimo su Lietuvos ministru metu Ribbentropas nedavė patarimų, bet rekomendavo sekti "realistinę politiką", nes Lietuva negali sulaukti pagalbos iš Rusijos. 16. D. G. F. P., V., Nr. 330. 17. Ten pat, Nr. 342. 18. Ten pat, Nr. 333. 19. Noel, L'Agression allemande contre la Pologne, pp. 187-192. 20. D.G.F.P., V., Nr. 330. 21. Ten pat, Nr. 339. 22. Cicėnas, 358. 23. J. Beck, Dernier rapport, 150. 24. D.G.F.P., V., Nr. 332 ir 334. 25. Cicėnas, 354. 26. D.G.F.P., V., Nr. 324. 27. St. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, I dalis (Los Angeles, 1956), 521. 28. Cicėnas, 355. 29. Ten pat, 356. 30. Ten pat, 356-57. 31. Noėl, 187-192. 32. Raštikis, 519. 33. Ten pat. 34. Merkelis, Antanas Smetona, 484. 35. Ten pat; Seimo stenogramos, ketvirtoji paprastoji sesija (Kaunas), 74 posėdis. 36. Merkelis, 499. 37. Daily Telegraph (London), 1918 kovo 21.