|
Parašė Danguole Sadūnaite
|
 ŽIEMA!
Kiekvienas tavo stogas
yra skriejantis, baltas
paukštis.
Nuolat kintančiais,
fantastiškais mitų
sparnais
Tavyje
vienatvė namų
išaugo greta vienatvės
medžio. —
Ir sniegas
atplaukęs
lengva ranka
įtvirtina juos erdvėje -
Tarytum vientisą,
tobulą
ir nepakartojamą aidą.
PAVEIKSLAS MEDYJE
Jeigu aš esu medis,
tai tu jo deganti
karūna.
Tavo paveikslas,
tarytum medy —
iškaltas manyje.
- - - - -
Nors šimtą kartų
būčiau mirus - -
kiekvienam saulės
judesy -- -- --
tu prikelt mane
savo alsavimu - -
EICHĖJOJ
Tik vieną kartą
pabudau.
Kai tavo žingsniuose
aidėjo
saulės pilnuma —
ir degė keista ugnis
šešėliuose.
Ilgai kartojau
tavo vardą:
(kaip palmę rankoj,
laikiau arti savęs
kaip skydą )
- - - -
Tik vieną kartą
sapnavau
tavo rankas. —
(Jos tramdė
upės jėgą).
MEDŽIAI
Medžiai!
Jūs iškeliat pavasarį
aukštai - -
Ir savo kūną žemei
padovanojat.
Sugrįžtantys svečiai!
Šešėliai medžių —
- - - -
O žąsys ilgakaklės,
Savo balsais
Jūs priviliojai naktį.
COTE D'AZUR
Pamažu diena
baigiasi.
Debesys
saulei leidžiantis
įgauna apvalumą burių.
(Laivai yra minkšti
kaip pagalviai - -)
Žuvėdros
virš vandens —
padega šviesą.
VASARA
Mieguistas aukso bokšte!
- - - - -
Šešėliai jau išnoko —
(Paukščių spurdančios šeimynos
smėlyje - -)
Dainuoki!
Kol neištirpo jie naktį —
Tamsa, kol savo inkilo į medį
neįkėlė.
JŪRA
I.
Jūra
mėlynas šauksmas:
akyse.
Šviesa dengia tave
savo lapais.
Medi!
sunkesnis už šviną.
II.
Naktį
tavo liūdesys
atsisėda:
dairosi manyje —
tarytum
išbadėjęs paukštis.
* * *
I.
Tu atnešei man
Žinią apie jį.
Išbudindamas
paukštį —
aukštai
mano medyje.
II.
Matai —
kaip jis lesa vaisių;
raudoną uogą mano lūpų.
Ir skausmas pamažu
mažėja.
RUDUO
Vasara praeina nešina
mažų paukščių kaukolėmis.
Namai ir medžiai svyruoja.
Koks skaidrus oras tapo!
koks skaidrus!
(Tarytum šviesa atsidūrė
pavojun).
- - - - -
Debesys ruošiasi artėjančiai
kovai.
(Dangus žengia į priekį:
maurodamas, kaip žvėris).
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
