Eilėraščiai |
Parašė Danguole Sadūnaite |
ŽIEMA! Kiekvienas tavo stogas yra skriejantis, baltas paukštis. Nuolat kintančiais, fantastiškais mitų sparnais Tavyje vienatvė namų išaugo greta vienatvės medžio. — Ir sniegas atplaukęs lengva ranka įtvirtina juos erdvėje - Tarytum vientisą, tobulą ir nepakartojamą aidą. PAVEIKSLAS MEDYJE Jeigu aš esu medis, tai tu jo deganti karūna. Tavo paveikslas, tarytum medy — iškaltas manyje. - - - - - Nors šimtą kartų būčiau mirus - - kiekvienam saulės judesy -- -- -- tu prikelt mane savo alsavimu - - EICHĖJOJ Tik vieną kartą pabudau. Kai tavo žingsniuose aidėjo saulės pilnuma — ir degė keista ugnis šešėliuose. Ilgai kartojau tavo vardą: (kaip palmę rankoj, laikiau arti savęs kaip skydą ) - - - - Tik vieną kartą sapnavau tavo rankas. — (Jos tramdė upės jėgą). MEDŽIAI Medžiai! Jūs iškeliat pavasarį aukštai - - Ir savo kūną žemei padovanojat. Sugrįžtantys svečiai! Šešėliai medžių — - - - - O žąsys ilgakaklės, Savo balsais Jūs priviliojai naktį. COTE D'AZUR Pamažu diena baigiasi. Debesys saulei leidžiantis įgauna apvalumą burių. (Laivai yra minkšti kaip pagalviai - -) Žuvėdros virš vandens — padega šviesą. VASARA Mieguistas aukso bokšte! - - - - - Šešėliai jau išnoko — (Paukščių spurdančios šeimynos smėlyje - -) Dainuoki! Kol neištirpo jie naktį — Tamsa, kol savo inkilo į medį neįkėlė. JŪRA I. Jūra mėlynas šauksmas: akyse. Šviesa dengia tave savo lapais. Medi! sunkesnis už šviną. II. Naktį tavo liūdesys atsisėda: dairosi manyje — tarytum išbadėjęs paukštis. * * * I. Tu atnešei man Žinią apie jį. Išbudindamas paukštį — aukštai mano medyje. II. Matai — kaip jis lesa vaisių; raudoną uogą mano lūpų. Ir skausmas pamažu mažėja. RUDUO Vasara praeina nešina mažų paukščių kaukolėmis. Namai ir medžiai svyruoja. Koks skaidrus oras tapo! koks skaidrus! (Tarytum šviesa atsidūrė pavojun). - - - - - Debesys ruošiasi artėjančiai kovai. (Dangus žengia į priekį: maurodamas, kaip žvėris). |