MYKOLO LIETUVIO XVI A. ATSIMINIMAI Spausdinti
Parašė A. Rukša   
Lietuvoj 1966 pasirodė Mykolo Lietuvio XVI viduryje lotyniškai rašytų atsiminimų "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius" vertimas (drauge su lotyniško teksto fotokopija). Tuos memuarus 1615 Bazelyje išleido Šveicarijos prof. J. Graseris. Prof. Ignas Jonynas buvo užsimojęs išleisti lietuvišką lotyniškojo originalo vertimą ir pridėti savo studiją apie memuarų autorių, tačiau, nors vertimo tekstas jau 1929 buvo surinktas spaustuvėje, knyga neišėjo. Knygą bespausdinant, Maskvoj išėjo Jonyno buvusio mokytojo prof. M. Liubavskio straipsnis apie Mykolą Lietuvį. Abiejų profesorių nuomonės, kad anoniminis Mykolas Lietuvis buvo apie pusantrų metų Kryme išgyvenęs "didysis Lietuvos pasiuntinys" Mykolas Tiškevičius, sutapo, tačiau pirmenybę turėjo Liubavskis, pirmas savo išvadas paskelbęs spaudoje. Jonynui teko tenkintis tolesniais klausimo tyrinėjimais, kurių jisai iki mirties nebaigė.

Knygos turinį sudaro pratarmė, įvadinis dr. J. Jurginio straipsnis, lietuviškai versta leidėjo Graserio dedikacija savo globėjui kunigaikščiui Pronskiui, I. Jonyno verstas (kiek sumodernintas) memuarų ("fragmentų") lietuviškas tekstas, fotografuotas originalo tekstas, Jonyno ir Liubavskio straipsniai, paaiškinimai (iš viso 137 psl.). Knygą parengė istorijos mokslų daktaras J. Jurginis.

Mykolas Lietuvis gyveno paties aukščiausio istorinės Lietuvos klestėjimo metu, tačiau jis matė valstybės silpnybes. Siekdamas sulaikyti gresiantį valstybei smukimą, šis humanistas savo "fragmentuose" Žygimantui Augustui net perdėdamas kritikavo savuosius ir aukštino totorius ir maskviečius, kad paskatintų karalių ir Lietuvos visuomenę daryti reikalingas reformas. Atspirčiai prieš Maskvą jis siūlė ir slavų valstybinę kalbą pakeisti "sava" lotynų kalba, kuri ir deranti mums, lietuviams, kilusiems iš italų kraujo, šis valstybinio Lietuvos patrioto, kaip kiek vėliau ir M. Daukšos, tautinio patrioto, balsas per maža dėmesio tesusilaukė iš Lietuvos likimą lėmusių sluoksnių. Tačiau pats veikalas ir šiandien tebėra vienas vertingiausių senosios Lietuvos istorinių paminklų. Gerai, kad jis pagaliau išleistas lietuvių kalba.
A. Rukša