Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ LITUANISTINIŲ KNYGŲ LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Alaušius   
Lietuvoj išeina nemaža knygų, kurios ir čia vertos dėmesio. Atskirai visas jas recenzuoti nėra nei reikalo, nei būtų vietos. Tačiau pravartu bent informaciškai apžvelgti jų svarbesniąsias. Nepretenduodami į pilnumą, apžvelgsime tas lituanistinės reikšmės turinčias knygas, kurios pasirodė pastaruoju metu — pereitais metais ar ir ankstėliau.

Domėdamiesi visų pirma lituanistinės reikšmės turinčiais leidiniais, pirmiausia ir sustojame su jų specialia serija, pavadinta "Lituanistinė biblioteka". Jos leidinių redakcinę komisiją sudaro: K. Korsakas (pirm.), A. Venclova, R. šarmaitis, J. Jurginis, J. Lebedys ir Vagos leidyklos vyr. redaktorius poetas A. Maldonis.

Pirmasis šios serijos leidinys, pasirodęs 1966 rudenį, buvo Mykolo Lietuvio XVI a. lotyniškai parašyto veikalo vertimas: Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (136 p.), šį įdomų ano meto lietuviškojo patriotizmo dokumentą šiame numery recenzuoja dr. A. Rukša.

Antrasis leidinys — tai Jono Goštauto Prancūzijoje 1839 lenkiškai parašytų atsiminimų vertimas: Ponas Teisėjaitis arba pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją (1967, 129 p.). Autorius — Šiaulių aps. bajoras, dalyvavęs 1831 sukilime, vėliau emigravęs į Prancūziją ir ten miręs (1800-1871). Jis gana vaizdžiai nupiešia to meto Lietuvos gyvenimą, bajorų santykius su valstiečiais, 1831 sukilimo nuotaikas. Nors šių atsiminimų subeletristinimas yra mėgėjiško lygio, bet dokumentinė jų vertė yra nemaža, ir dėl to knygą skaityti vis tiek yra įdomu. Vertė R. Ja-sas. Apie autorių duotas prof. K. Jablonskio straipsnis.

Trečiasis "Lituanistinės bibliotekos" leidinys yra Simono Stanevičiaus Raštai (1967, 655 p.). Paruošė Vilniaus universiteto docentas dr. Jurgis Lebedys, išaugęs į pagrindinį mūsų senosios literatūros istoriką. Savo darbą jis atliko su savo įprastiniu kruopštumu ir rūpestingumu. O S. Stanevičių jis gerai pažįsta, nes yra parengęs jo monografiją (1955) ir redagavęs ankstesnius jo atskirų veikalų leidimus. "Raštai" yra mokslinis leidinys, kuris sutelkia visą S. Stanevičiaus palikimą ir jį aprūpina įvairiais komentarais. Pradžioje duodama grožinė S. Stanevičiaus kūryba — pasakėčios ir odė "šlovė žemaičių". Duodamas ir fotogra-fuotinis, ir transponuotasis tekstas. Tokiu pat būdu pateikiamos ir S. Stanevičiaus išleistos "Dainos Žemaičių" (jų melodijas aptaria ir paaiškina J. Čiurlionytė). Pirmą kartą skelbiamas (su lenkišku originalo tekstu) "Lietuvių mitologijos aiškinimas", likęs nebaigto ir spaudai neparuošto rankraščio pavidalu. Jame S. Stanevičius apžvelgia K. Hartknocho, M. Strijkovskio ir J. Lasickio veikalus, stengdamasis kritiškai atskirti tikrus dalykus nuo prasimanytų. Fotogra-fuotiniu tekstu perteikiami abu S. Stanevičiaus atlikti vertimai: T. Brandenburgo "Apie darymą valgio iš kerpių islandų" ir Ch. F. Lhomond'o "Istorija šventa", be to, lietuvių kalbos gramatika "Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos" (perspausdintas 1737 išleistas vadovėlis "Universitas linguarum Litvaniae", kai ką papildžius ir pridėjus lietuvišką - lotynišką prakalbą). Dar duoti trys S. Stanevičiaus laiškai (vienas D. Poškai, du T. Narbutui). S. Stanevičiaus bibliografija (joj liko nežinoma tik Lietuvių Enciklopedija, kur apie S. Stanevičių rašė V. Maciūnas) ir gausūs paaiškinimai atbaigia šį leidinį. Dr. J. Lebedžio dėka turime visą S. Stanevičiaus palikimą po ranka vienoj vietoj.
šiaip, besirūpinant daugiau partijos negu Lietuvos istorija, dėmesio vertų istorinių knygų nedaug pasirodo.

Dailiai išleisti Gedimino laiškai (1966. 199 p.) jau buvo šių metų vasario numery išsamiai prof. dr. P. Rabikausko recenzuoti.

Taip pat reikia teigiamai vertinti J. Jurginio knygą Renesansas ir humanizmas Lietuvoje (1965, 287 p.), žinoma, bendrasis renesanso bei humanizmo aptarimas yra marksistiškai vienašališkas. Tačiau, palikus nuošaliai šį bendrą tendencingumą (nors istoriką jis ir labai paraližuoja), knyga atskleidžia įdomų mūsų kultūros istorijos laikotarpį. Gyvai atvaizduojamas humanizmo patekimas Lietuvon ir jo išsiskleidimas įvairiose gyvenimo ir kūrybos srityse nuo poezijos ligi valstybinio bei tautinio lietuviškojo patriotizmo suklestėjimo ir karštų idėjinių (religinių - filosofinių) kovų. Kai Lietuvos politinės istorijos veikalų turime ir ją visi daugiau mažiau pažįstame, tai mūsų kultūros istorija didele dalimi tebėra dar neatskleista. Todėl ir J. Jurginio knyga labai pravarti.

Iš dalies į mūsų kultūros istoriją veda ir kolektyvinis leidinys Vilniaus universitetas (1966, 320 p.). Tas pats J. Jurginis šiame leidinyje aprašo jėzuitų įkurtąją Vilniaus akademiją (1579-1773). Tačiau šį kartą jis nuvilia, daugiau stengdamasis ją polemiškai nuvertinti, negu istoriškai apžvelgti. Jau daugiau dalykiškai A. Šidlauskas aptaria kitus pojėzuitinius Vilniaus universiteto tarpsnius (1773-1832). Iš viso senojo Vilniaus universiteto istorijai skirti 101 puslapis. Toliau L. Frolovas apžvelgia lenkiškąjį Stepono Batoro universitetą (109-129 p.). Daugiausia vietos skirta dabartiniam Vilniaus universitetui. Bendrąją jo apžvalgą duoda A. Bendžius (131-229 p.), o apie mokslo tiriamąjį darbą informuoja J. Grigonis (231-269 p.). Pabaigoj J. Jurginio straipsnis apie senuosius universiteto rūmus (271-284 p.). Knyga puošniai išleista, gausiai iliustruota, eilė net spalvotų nuotraukų, dail. A. Gedmino skoningai apipavidalinta. Juo labiau dėl to gaila, kad šis pagrindinei lietuvių aukštojo mokslo įstaigai skirtas leidinys lieka savotiškai sužalotas, dalykinę informaciją vis praskiedinėjant įprastine partine propaganda. Rodos, pakankamai tos propagandos prilie-jama visur. Kam reikėjo ja teršti ir šį leidinį? Iš tikro tuo būdu tik paliudyta, kaip vis sovietuose sunku su moksliniu objektyvumu. J. Jurginis, matyti, jautėsi suniekinsiąs Vilniaus akademiją mesdamas, kad joje "mokslas turėjo tarnauti reakcijai" (19 p.). A. Bendžius, matyti, panašiai jautėsi iš-kelsiąs susovietintą Vilniaus universitetą, šlovindamas jo paskirtį "tarnauti liaudžiai", tampant "aktyviu Tarybų valdžios pagalbininku" (131 p.). Deja, kas kokias "tarnybas" bepirštų mokslo įstaigoms, norėdamos likti savo vardo vertomis, jos tarnauja tik tiesai. Tai liudija ir Vilniaus universitetas, dar tebelaukiąs savo istoriko. Beje, gal ir dėl šio leidinio suteršimo propagandine "lyrika" kalti ne patys bendradarbiai, o redakcinė komisija, kurioj įrašytas ir visur neišvengiamasis J. Žiugžda (kiti nariai — A. Bendžius ir rektorius J. Kubilius).

Labai pozityviai Lietuvoj savo darbu reiškiasi kalbininkai. Z. Zinkevičius išleido stambų veikalą Lietuvių dialektologija (1966, 544 p.) — lyginamąją tarmių fonetiką ir morfologiją (su 75 žemėlapiais), šį jo veikalą kitame numery aptars dr. Pr. Skardžius savo straipsny apie lietuvių dialektologiją. J. Palionio veikalą Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a. (1967, 333 p.) dr. Pr. Skardžius jau recenzavo pereitame (kovo mėn.) numeryje.

Dar galima suminėti A. Sabaliausko populiarų veikaliuką Žodžiai atgyja (1967, 203 p.). Tai pasakojimas apie įvairių tautų kalbininkus, tyrinėjusius lietuvių kalbą. Trumpai supažindinama su vokiečių (6), čekų, danų, prancūzų ir suomių (visų po 3) kalbininkais, žodynininku šveicaru M. Niedermannu, latviu J. Endzelynu, rusų ir mūsų pačių kalbininkais (F. Kuršaitis, A. Baranauskas, V. Juška, K. Jaunius, K. Būga ir J-Jablonskis).

Lietuvių kalbos žodyno darbas tęsiamas pamaži. 1966 išėjo VII tomas (1040 p.), apimąs L raidę (nuo pradžios) ir dalį M raidės (baigiama žodžiu "mėlti"). Šio tomo redakcinė kolegija: J. Kruopas (atsak. red.), Z. Jonikaitė, A. Kučinskaitė, J. Paulauskas ir K. Ulvydas (nuo VI tomo, išėjusio 1962, tik tas skirtumas, kad J. Kabel-ką pakeitė A. Kučinskaitė), šio tomo tekstą rašė Z. Jonikaitė, S. Kėzytė, A. Kučinskaitė, A. Lyberis, J. Paulauskas, B. Tolutienė ir B. Vosylytė.

Vilniaus universiteto docentas V. Mažiulis parengė Prūsų kalbos paminklus (1966, 253 p.). Visi žinomi prūsų kalbos tekstai (trys protestantų katekizmai ir Elbingo bei S. Grunau žodynėliai) šiame leidime duoti fotografuotiniu būdu. Į-žangoj duotas V. Mažiulio studijinis straipsnis apie prūsus ir jų kalbos paminklus.

Iš tautosakinių darbų svarbiausias yra Mokslų akademijos nuo 1962 leidžiama penkių tomų Lietuvių tautosaka. Pirmieji du tomai apėmė dainas. Pernai (1967) išėjęs IV tomas (839 p.) duoda pasakų žanrus, kurie neįėjo į III tomą, būtent — nuotykių pasakas, pasakas - legendas, buitines pasakas, anekdotus, sakmes, padavimus, pasakojimus ir atsiminimus, oracijas. Tą visą medžiagą parengė L. Sauka (tomo redaktorius), A. Sesels-kytė, N. Vėlius ir K. Viščinis.

Iš tautodailinių studijų tikrai dėmesio verta Irenos Kostkevičiū-tės monografija Vincas Svirskis (1966, 203 p.). Knyga skoningai apipavidalinta (dail. R. Gibavi-čiaus), gausiai iliustruota (163 iliustracijos) ir, svarbiausia, puikiai parašyta. Galima sakyti, kad literatė autorė šioj monografijoj literatūrinį vaizdingumą susiejo su moksliniu įžvalgumu. Todėl ji sugebėjo ne tik įsijausti į žinomojo liaudies skulptoriaus V. Svirskio (1835-1916) asmenį, kuris jai artimas V. Krėvės Vainorui ar skerdžiui Lapinui, bet ir subtiliai išanalizuoti jo kryžių meno liaudinį barokiškumą. Svarbiausia, gilindamasi į V. Svirskio kryžius, autorė daug kur nušviečia ir aplamai mūsų liaudies meno charakterį, kiek jos nevaržo privalomasis marksistinis požiūris.

Šiaip ypač minėtina knygų - albumų serija Lietuvių liaudies menas. 1963 ir 1965 išleistos dvi liaudies skulptūros nuotraukų knygos (iš viso 1025 nuotraukos), o prieš porą mėnesių iš spaudos išėjo liaudies grafikos ir tapybos nuotraukų knyga. Visas šias tris knygas sudarė ir parengė prof. P. Galaunė (beje, pernai jis išleido ir savo atsiminimų knygutę "Muziejininko novelės", kur daugiausia pasakoja, kaip medžiojo muziejams eksponatus). Toj pačioj serijoj 1966 pasirodė "Senovės lietuvių papuošalai" (163 nuotraukos), kuriuos sudarė ir parengė proistorikės R. Kulikauskienė ir R. Rimantienė.

Gausiai iliustruotas yra ir kolektyvinis leidinys Lietuvių liaudies architektūra, dvi dalys, 1966-67. Tarp jo autorių yra K. čerbu-lėnas, J. Baršauskas, K. šešelgis ir kt.

Pradėta leisti dailininkų reprodukcijų aplankai. Pirmieji jų susilaukė M. K. Čiurlionis (1961, trečias leidimas 1967), K. Šklėrius (1964), A. Gudaitis (1964), J. Vienožinskis (1965), P. Kalpokas (1966), P. Rimša (1966). Pereitais metais pasirodė A. Samuolio (24 reprodukcijos, įvadinis tekstas A. Gudaičio ir A. Sluckaitės) ir V. Vizgirdos (16 reprodukcijų, įvadinis tekstas P. Svičiulienės - Jonaitytės).

Šių dviejų aplankų pasirodymas yra "gera naujiena" jau ir dėl to, kad jis dokumentuoja atsisakymą nuo senojo "socialistinio realizmo". Ligi šiolei A. Samuolis ir V. Vizgirda vis buvo pirmieji tarp tų, kurių buvo niekinami dėl "formalizmo", "dekadentizmo" etc. J. Jurginis savo knygoj "Lietuvos meno istorijos bruožai" (1960) tiesiog rašė, kad V. Vizgirdai ir kai kuriems kitiems arsininkams "kalbos apie liaudies meną buvo ne kas kita, kaip tik madingas dalykas jų drobėje ištaškytoms dažų dėmėms ir brūk: niams pridengti vadinamuoju tautiškumu" (293 p.). Ir prieš porą metų (1966) pasirodžiusiame sovietinės enciklopedijos I tome V. Vizgirdos pavardė suminima tik "dekadentizmo" žodyje, o "dailės" žodyje jo pavardės iš viso nėra, nors kitų pavardžių labai gausu. Dabar gi abu, Samuolis ir Vizgirda, šiltai įvertinami ir pripažįstami kūrybiškais dailininkais.

Žinoma, juokingai skamba ir dabartinio A. Samuolio aplanko įvade, kad jis buvo "nepripažintas amžininkų ir iš tikrųjų teatran-damas šiandien" (3 p.), kad tik "šiandien, socialistinio meno epochoje, A. Samuolio kūryba atgauna pilnas teises ir įvertinimą" (11 p.). Juokinga dėl to, kad gi pats šių žodžių autorius A. Gudaitis žino, jog tai netiesa. "Amžininkai" vertino A. Samuolį drauge su A. Gudaičiu, V. Vizgirda, A. Valeška ir kitais "dekadentais". Tik sovietiniais metais tyla apgaubė A. Samuolį, o A. Gudaičiui teko nuolat spaudoje klausytis priekaištų ir stengtis "persiauklėti". Džiugu, kad pagaliau senoji "socialistinio realizmo" dogma dailėje sudužo. Bet ar negali tai būti tiesiai pripažįstama? Kam vėl griebiamasi sukto šnekėjimo? Matyt, dar vis tenka bijoti partijos.

Iš kitų dailės leidinių, išėjusių pereitais metais, dar suminime du. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios nuotraukų (155) albuminis leidinys išėjo antrašte Po baroko skliautais (fotonuotraukos J. Gri-kienio, įvadinis tekstas A. Spels-kio). Taip pat įdomus Lietuvos dabartinės meninės fotografijos albumas Lietuvos fotografija (113 nuotraukų).

Pagaliau pereiname į literatūrines knygas ir čia pirmiausia atžymime G. Petkevičaitės - Bitės raštų išleidimą. 1966 išėjo I ir II tomai (apysakos, apsakymai ir atsiminimai "Krislai" ir "Karo meto dienoraštis"), 1967 — III ir IV tomai (romanas "Ad astrą" ir publicistika "Pasikalbėjimai"), šiais metais numatyta išleisti ir likusius du tomus (literatūros istorija bei kritika ir laiškai). Besidžiaugiant sulauktu G. Petkevičaitės -Bitės raštų rinkiniu, kyla klausimas, o kada gi bus atsiminta ir M. Pečkauskaitė — Šatrijos Ragana, kuri buvo tikrai nemažesnė humanistė ir tikrai nesilpnesnė rašytoja, žemaitės ir Lazdynų Pelėdos raštai seniai išleisti. Gi Šatrijos Ragana vis dar tebėra ignoruojama. Tiesa, tas pats ir su V. Pietariu. Jo "Algimanto" skaitytojai yra pageidavę net pačioj sovietinėj spaudoj. Kada bus leista lietuviui skaitytojui tėvynėje naudotis visa mūsų literatūra?

Kaip bebūtų, vis dėl to bent šiokio tokio "suliberalėjimo" rodoma ne tik dailėj, bet ir literatūroj. Samuolio ir Vizgirdos kūrybos aplankų išleidimą literatūroj atitinka pernai pasirodžiusios J. Savickio novelių rinktinė ir J. Baltrušaičio lietuviškosios poezijos knyga. Abiejuose šiuose autoriuose iš tiesų nė iš tolo negalima rasti "socialistinio realizmo". Be to, abu buvo emigracijoj.

Jurgio Savickio Novelės (299 p.) sudarytos iš visų trijų jo rinkinių, taigi ir iš užsienyje 1951 išleistojo rinkinio "Raudoni batukai". Trumpame įvade (3-14 p.) J. Savickio kūrybą gana dalykiškai aptaria V. Vanagas. Neieškodamas nesamo "socialistinio realizmo", jis stengiasi iš paties J. Savickio suprasti jo kūrybą. Iš vienos pusės jis dėsto, kad J. Savickio novelių žmogaus koncepcija remiasi kažkokiais beprasmybės, "neturėjimo jokių tikslų ir siekių" postulatais. Bet iš antros pusės randa, kad "šie postulatai J. Savickiui neturėjo absoliučios ir visuotinės reikšmės". Dėl to, nors J. Savickio požiūryje atsispindėjo "buržuazinės visuomenės gyvenimas", jis pats stovėjo "humanizmo pozicijose, skriaudžiamųjų pusėje". Tuo būdu J. Savickio novelės ir turinčios "epochos idėjinio dokumento prasmės", esančios "meninis epochos dokumentas".

Jurgio Baltrušaičio Poezija (355 p.) sutelkia visą jo poetinį palikimą lietuvių kalba. V. Kubiliaus įvadas (6-54) yra rimta studija, kurioj J. Baltrušaičio poezija analizuojama su tikrai subtiliu įžvalgumu, su pagarba autoriui ir su meile jo kūrybai. Jei kas šį įvadą drumsčia, tai tik literatūrinei kritikai svetimi bet, matyti, neišvengiami "intarpai". Kaip V. Vanagas Savickio atveju, taip V. Kubilius Baltrušaičio atveju turi priminti, kad "šiandien mums svetima J. Baltrušaičio filosofinė programa" (46 p.) ir, svarbiausia, jo lyrika iškyla "virš tų idealistinės filosofijos tezių, kuriomis ji rėmėsi" (17 p.). Kur V. Kubilius analizuoja J. Baltrušaičio kūrybą, jauti pajėgų literatūros kritiką. Bet kur jis vulgarizuoja "idealistinę filosofiją", tematai žmogų niekada tos filosofijos artimiau nepažinusi ir dėl to besiverčiantį tik bolševikinio šablono niekalais.

Matyti, noromis nenoromis reikia tokio įvedamųjų autorių atribojimo nuo jų pažiūrų, kad būtų galima jų kūrybą paskelbti. Šiaip, kaip sakyta, abu įvadai yra dalykiški ir rimti. Svarbiausia, kad paskelbta J. Baltrušaičio poezija, kad duotas J. Savickio novelių bent pluoštas.

Recenzuodamas pernai Lietuvoj išleistą J. Tysliavos rinktinę, A. Venclova yra pažadėjęs tokį tėvynėn grįžimą ir kitiems: Vydūnui, Kiršai, Jurgelioniui, šeiniui... Jau skelbiama, kad šiemet bus išleidžiamas Vydūno dramų rinkinys.

Tai vis mirusieji autoriai, kurių kūryba šia prasme iš tikro sudaro "praeities palikimą", A. Venclovos žodžiais, mokomą gerbti ir Lenino, ir partijos. Bet — kaip su gyvaisiais? Į šį klausimą atsako dvi pernai Lietuvoj išėjusios poezijos antologijos, tik atsakymas nėra tas pats. V. Kazakevičiaus redaguotoji gamtinės poezijos bei poetinės prozos antologija Graži tu, mano brangi Tėvyne (559 p) draugėn sutelkia su senaisiais bei dabartiniais Lietuvos poetais ir "išeivijos atstovus" — nuo M. Vaitkaus per Aistį su Brazdžioniu ir žemininkus ligi L. Sutemos ir A. Mackaus. Tačiau dvitomė Lietuvių poezija (627+ 663 p.; I tomą sudarė V. Vanagas, II — V. Galinis) laikosi sovietinėj enciklopedijoj nubrėžtos linijos: iš laisvajan pasaulin nuo bolševizmo pasitraukusiųjų rašytojų "žinomi" tik tie, kurie spėjo išleisti savo rinkinius prieš 1940 m., bet totaliai ignoruojami visi tie, kurie jau laisvajame pasaulyje išėjo viešumon. Tuo būdu šioj dvitomėj antologijoj nėra nei K. Bradūno, nei H. Nagio, nei A. Nykos - Niliūno, nei VI. šlaito, nei L. Andriekaus, nei J. Meko, nors ankstėliau išėjusi V. Kazakevičiaus redaguotoji antologija buvo ir juos įtraukusi. Koks šio skirtingo traktavimo pagrindas? Gal būt, paprasčiausiai tas, kad V. Kazakevičiaus redaguotoji antologija išleista "pirmiausia galvojant" apie "išeivijos skaitytoją", "užsienio lietuvį".

Apžvelgti pereitų metų Lietuvos literatūriniam derliui reikėtų atskiro straipsnio. Gi čia pateikiame bent pačius faktinius duomenis. Į-vairių poezijos leidinių pernai išėjo apie 15, ju tarpe keturi nauji lyrikos rinkiniai: J. Degutytės "Pilnatis", A. Baltakio 'Keliaujantis kalnas", A. Bučio "Aukštupiai" ir V. Rudoko "Proskyna", S. Gedos poema "Strazdas", rinktinės: E. Mieželaičio 'Era" ir V. Sirijos Giros "Ekranas", trejetas satyrinių knygelių ir kt. Metinis poezijos almanachas trečiasis "Poezijos pavasaris" pernai išėjo gerokai "su-rudenėjęs" — vėl nemaža dalimi supropagandėjęs. Apie tiek pat (15) pasirodė ir grožinės prozos knygų. Iš apsakymų rinkinių minėtini R. Lankausko trijų apsakymų knyga, J. Apučio "Rugsėjo paukščiai", V. Rimkevičiaus "Kaimo kronikos", A. Markevičiaus "Plakatas restorano lange". Romanų pasirodė tik du: V. Giedros "Užkeikti namai" ir V. Petkevičiaus "Apie duoną, meilę ir šautuvą". Pastarasis romanas vaizduoja stribų kovą prieš partizanus. Dėl šiurpios tikrovinės medžiagos ir gana aštraus "savi-kritinio" žvilgsnio knyga susilaukė Lietuvoj visokeriopo dėmesio. Iš dramos kūrinių minėtinos J. Grušo knygos: "Adomo Brunzos paslaptis" (drauge ir "Zigmantas Sierakauskas") ir "Meilė, džiazas ir velnias". Taip pat verti dėmesio K. Sajos triptiko periodikoj paskelbti vienaveiksmiai "Maniakas" (Pergalė, 1966 nr. 8) ir "Pranašas Jona" (t. p., 1967 nr. 1).   Pirmasis   šio triptiko vienaveiksmis "Oratorius" dar nepaskelbtas, nors vaidintas drauge su kitais. Išleista B. Dauguviečio draminė kūrybos rinktinė "Žaldokynė".

Iš teorinių literatūros studijų vertinga J. Girdzijausko Lietuvių eilėdara (1966, 291 p.). Tai silabinės - toninės sistemos mūsų poezijoje susiformavimo formalinė analizė. Autorius išstudijuoja mūsų poezijos eilėdarą nuo jos pradžios XVI-XVII a. ligi Maironio. Tokios studijos ligi šiolei neturėjome.

Be to, pažymėtinas dar leidinys Tarybų Lietuvos rašytojai (602 p.), kuriame apžvelgiami visi Lietuvoje likusieji rašytojai. Apie jau mirusiuosius rašytojus pateikiama atsiminimų ir kitokios biografinės medžiagos. Gyvieji rašytojai patys apie save pasisako, vieni daugiau įprastinėmis autobiografijomis, antri labiau paliesdami savo pažiūras į kūrybą ar savo pačių kūrybos psichologiją. Gale duotos visų jų trumpos biografijos.

Vertimų derlius buvo nemažas: Vergilijaus "Eneida" (A. Dambrauskas), J. Bėdier sudarytas viduramžių kūrinys "Romanas apie Tristaną ir Izoldą" (J. Naujokaitis), Šekspyro sonetai (A. Churginas), Moljero komedijos ("Tartiufas" — A. Churginas, "Donžuanas"
—    D. Urbas, "Šykštuolis", "Miestelėnas — bajoras" ir "Tariamasis ligonis" — J. Urbšys, "Skapeno klastos" — R. Ramunienė), J. J. Rousseau "Išpažintis" (E. Viskanta ir V. Jurgutis), J. Galsworthy "Obels žiedas" (L. Pažūsis), F. S. Fitzgerald "Didysis Getsbis" (G. Zolubienė), S. Lewis "Erousmitas" (V. Churginaitė), E. Hemingway "Fiesta" (P. Gasiulis), A. de Saint-Exupéry "Karo lakūnas" (V. Petrauskas), C. Malaparte "Kaput" (T. Venclova), M. Frisch "Homo fabcr" (V. Petrauskas), H. Laxness "Islandijos varpas" (A. Paraščia-kas), J. Updike "Kentauras" (L. Vanagienė) ir kt. Žinoma, rusišku papročiu visi autoriai be atodairos "lietuvinami", ir tuo būdu John Updike virsta Džonu Apdaiku, Galsworthy  —  Golsvorčiu,  Fitzgerald
—    Ficdžeraldu, Lewis — Luisu (o jo herojus Arrowsmith — Erou-smitu) ir pan. Čia suminėjome vakarietinius vertimus. Dar daugiau verčiami sovietiniai ir aplamai rusų autoriai.    Alaušius
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai