Eilėraščiai |
Parašė GIACOMO LEOPARDI |
BEGALYBĖ Visad brangi man buvo vienišoji Kalva ir ta ežia, kuri uždengia Nuo žvilgsnio platų horizonto ruožą. Sėdėdamas tenai, akis įsmeigęs Į tolumą, vaizduojuosi anapus Begalines erdves, kur viešpatauja Antgamtinėj tyloj gili rimtis: Trumpa akimirka — ir mano širdį Apimtų nerimas. Išgirdęs vėją Šiurenant lapuos, lyginu jo balsą Su tyluma bekrašte; atminty Iškyla miręs laikas, amžinybė, Ir skamba dabartis gyva, ir skęsta Beribėj platumoj mintis: kaip gera Lyg laivui šioje jūroje sudužti. MĖNULIUI O mėnesi grakštus, menu, kaip pernai Buvau užlipęs ant šitos kalvos Iš nerimo vėl į tave pažvelgti: Tu kybo jai virš girios, kaip dabar, Nušviesdamas ją visą. Tavo veidas Pro ašaras atrodė toks miglotas Ir virpantis, nes aš tuomet buvau Nelaimių prislėgtas; ir tebesu: Nieks nepasikeitė buity manojoj, Mėnuli mano mielas. Bet vistiek Man gera prisiminti ir skaičiuoti Tuos sielvarto metus. Kaip nuostabu Jaunystėje, kada viltis keliauja Ilgais, o atmintis trumpais keliais, Sugrįžti praeitin, nors ji ir būtų Liūdna, ir skausmas tebebūtų gyvas. SAU PAČIAM Dabar tu amžinai nurimsi, Pavargusi širdie. Jau žuvo paskutinė Iliuzija, kuri — tikėjau — buvo amžina. Taip — žuvo. Gerai jaučiu, kad mumyse užgeso Ne vien brangių iliuzijų troškimas, Bet ir viltis. Nurimki amžinai. Gana Tau buvo plakti. Niekas neatlygins Už tavo virpesį, ir žemė neverta Atodūsių. Kartus ir nuobodus Gyvenimas, ir niekad nieko kita, ir pasaulis — Tik purvas. Būk rami. Ir pulk į neviltį Jau paskutinį kartą. Mūsų giminei likimas Teskyrė mirtį. Tad dabar tu niekink Save ir gamtą, ir tą žiaurią jėgą, Slaptai mus valdančią bendram žlugimui, Ir visa ko tuštybę be ribos. KLAJOJANČIO AZIJOS PIEMENS NAKTIES DAINA Ką tu veiki danguj, mėnuli, ką veiki, Sakyk man, o tylus mėnuli? Pakilęs vakarą slenki Žiūrėdamas į tyrus ir vėl leidies. Ar tau dar neįgriso Keliauti tais pačiais keliais per amžius? Ar tau dar negana, ar vis dar nori Žvalgytis po šiuos slėnius? Visai toksai kaip tavo Gyvenimas piemens. Jis kelias su aušra Ir gena bandą per laukus, ir mato Tiktai bandas, tik šaltinius, tik žolę; Atėjus vakarui, pavargęs ilsis Ir nebesitiki jau nieko. Sakyk, mėnuli, ko gi vertas Gyvenimas piemens? Ko vertas jam? Ko vertas tavo tau? Sakyk, koks tikslas Šio trumpo man kelio Ir tavo nemirtingosios slinkties? Žilas, paliegęs senis, Pusnuogis ir basas, Naštos sunkiausios prislėgtais pečiais, Per kalnus ir per slėnius, Per akmenis aštrius, tankmes, smėlynus, Per vėjus ir audras, Per karštį ir per šaltį Bėga ir bėga uždusęs; Per upes, per raistus; Parpuola, kelias, skuba vis greičiau, Be poilsio, be perstojo, Žaizdotas, kruvinas; ir kai pasiekia Tą vietą, kur jį vedė Kelionė ir sunkiausias triūsas, mato: Šiurpi, bekraštė praraja, — Ir jis, užmiršęs viską, puola jos gelmėn. Tai toks, skaistus mėnuli, Gyvenimas žmogaus. Žmogus užgimsta triūsui, Ir jo gimimas graso mirtimi. Pirmiausia jis pažįsta Skausmus ir sielvartus; pačioj pradžioj Jo motina ir tėvas siekia Gimimo negandą sumažinti paguoda. Po to, augimo metais, Abu jį remia, nuolat stengdamies Darbais ir žodžiais Suteikti jam drąsos, Paguosti, kad tokia žmogaus būtis: Vargu geriau kuo begalėtų Padėti savo atžalai tėvai. Bet kamgi nešti saulėn, Kam saugoti gyvybę, Jeigu vėliau reikės dėl jos užjausti? Jeigu gyvenimas tik skurdas, Kodėl jį kęsti? Tokia, skaistus mėnuli, Mirtingojo būtis. Bet tu nemiršti ir gal būt iš viso Mažai tekreipsi dėmesio į šiuos žodžius. Gal būt, o vienišas ir amžinas keleivi, Visad toks susimąstęs, tu suprasi, Ką reiškia žemiška būtis; Kas tie atodūsiai ir kas tos kančios; Kas tai yra mirtis, Tas paskutinis veido išblyškimas; Kodėl mes turim dingti iš šios žemės Ir skirtis su senais, mielais draugais. Be abejo, tau aiškus Daiktų kodėl ir regimi tau vaisiai Ir vakaro, ir ryto, Ir tyliai plaukiančios beribės laiko upės. Juk tu žinai, kam šypsosi su meile Pavasris švelnus, Kam gelbsti karščiai ir kas džiaugias Grožybėmis žiemos. Zinai ir atskleidi šimtus daiktų, Kurių nemato paprastas piemuo. Dažnai, stebėdamas tave Nebylų kybantį virš dykumos lygiosios, Kuri akiratyje siekia dangų, Arba kai su manim ir su banda Keliauji neatstodamas iš lėto, Arba žiūrėdamas, kaip dega žvaigždės, Sakau sau mintyse: Kodėl tiek daug žibintų? Kam tos beribės erdvės? Kam gi toji Bekraštė vienuma? Kas aš esu? Ir taip protauju savyje apie šią ertmę, Didingą ir bekraštę, Su jos nesuskaičiuojamąja šeima; Bet nepaliaujamoj veikloj ir judesy Šių dangiškų ir žemiškų daiktų, Besisukančių nuolatos, Kad vėl sugrįžtų į tą pačią vietą, Aš nematau jokios naudos Ir jokio vaisiaus. Betgi tu tikriausiai Pažįsti viską, nemirtingasai jaunuoli. Žinau aš ir jaučiu, Kad tavo amžinas skriejimas Ir mano silpnas būvis gali Atnešti džiaugsmo ir naudos Kitiems; bet man gyvenimas — tik blogis. O besiilsinčioji banda, o laiminga, Nes — aš tikiu — tu nepažįsti savo skurdo! Kaip aš pavydžiu tau! Ne vien tiktai dėl to, Kad tu beveik laisva nuo skausmo; Kad viską užmiršti tuoj pat: Greičiau, kad nuobodžio tu nepažįsti. Guli tu sau pavėsy, ant žolės, — Visad patenkinta, rami; Ir šitaip tu praleidi Be rūpesčių didžiausią metų dalį. Ir aš guliu pavėsio žolėje; Bet nuovargis aptemdo Mintis, ir, tartum spaudžiamas pentinais, Nors ir gulėdamas, esu toliau kaip niekad Nuo poilsio ir nuo ramybės. Ir nieko aš netrokštu, Ir neturiu ligšiol dėl ko pravirkti. Kuo tu esi ir kiek laiminga — Aš nežinau; bet tu laiminga. Man vis dar maža šičia džiaugsmo, O banda, bet ne tik dėl to dejuoju. Jei tu kalbėt mokėtum, klausčiau: Sakyk, kodėl kiekvienas gyvulys, Aptingęs ir gulėdamas patogiai, Visad patenkintast kuomet mane Nuobodulys, vos atsigulus, ima pulti? Jei aš sparnus turėčiau Virš debesų lakioti ir skaičiuoti Padangėje žvaigždes po vieną Arba kaip griausmas siausti tarp viršūnių, Gal būčiau laimingesnis, banda mano, Gal būčiau laimingesnis, mėnesi skaistus. Gal būt, kitų likimą stebint, mano mintys Nukrypsta nuo tiesos, gal būt, — Kur ir kokiam pavidale kas beišvystų Pasaulį — vygėj ar narve — vistiek: Juoda gimtoji jo diena. Iš italų kalbos verte A.S.N. Giacomo Leopardi (1798-1837), italų poetas, vienas ti-pingiausių ankstyvojo romantizmo bei europinio "pasaulio sielvarto" (Weltschmerz) atstovų. Kilęs iš aristokratiškos šeimos, gyvas ir veržlus intelektuališkai, nuo pat pirmųjų bandymų visų pripažintas poetas, Leopardi nepaprastai sunkiai išgyveno savo luošumą ir dėl to niekur nerado sau vietos: nei tėvų namuose, kurių nekentė, nei žmonėse, kurių ilgėjosi. Visas jo gyvenimas — tolydžio vis didėjančių nusivylimų grandinė. Leopardi poezija yra likiminių kontradikcijų ir kraštutinai emocinės prigimties produktas. Jo nuomone, žmogui duota tik mirtis, vienintelis realus dalykas žemėje; viskas baigiasi šiurpioje beprasmybės bedugnėje. Jausmo natūralumas bei originali personalinė dikcija — būdingiausios jo poezijos žymės, šalia čia spausdinamųjų, ypač pažymėtini dar šie jo eilėraščiai: A. Silvia, II passero solitario, II sabato del villaggio, La ginestra etc. |