Eilėraščiai Spausdinti
Parašė GIACOMO LEOPARDI   
BEGALYBĖ

Visad brangi man buvo vienišoji
Kalva ir ta ežia, kuri uždengia
Nuo žvilgsnio platų horizonto ruožą.
Sėdėdamas tenai, akis įsmeigęs
Į tolumą, vaizduojuosi anapus
Begalines erdves, kur viešpatauja
Antgamtinėj tyloj gili rimtis:
Trumpa akimirka — ir mano širdį
Apimtų nerimas. Išgirdęs vėją
Šiurenant lapuos, lyginu jo balsą
Su tyluma bekrašte; atminty
Iškyla miręs laikas, amžinybė,
Ir skamba dabartis gyva, ir skęsta
Beribėj platumoj mintis: kaip gera
Lyg laivui šioje jūroje sudužti.


MĖNULIUI

O mėnesi grakštus, menu, kaip pernai
Buvau užlipęs ant šitos kalvos
Iš nerimo vėl į tave pažvelgti:
Tu kybo jai virš girios, kaip dabar,
Nušviesdamas ją visą. Tavo veidas
Pro ašaras atrodė toks miglotas
Ir virpantis, nes aš tuomet buvau
Nelaimių prislėgtas; ir tebesu:
Nieks nepasikeitė buity manojoj,
Mėnuli mano mielas. Bet vistiek
Man gera prisiminti ir skaičiuoti
Tuos sielvarto metus. Kaip nuostabu
Jaunystėje, kada viltis keliauja
Ilgais, o atmintis trumpais keliais,
Sugrįžti praeitin, nors ji ir būtų
Liūdna, ir skausmas tebebūtų gyvas.

SAU PAČIAM

Dabar tu amžinai nurimsi,
Pavargusi širdie. Jau žuvo paskutinė
Iliuzija, kuri — tikėjau — buvo amžina. Taip —
žuvo.
Gerai jaučiu, kad mumyse užgeso
Ne vien brangių iliuzijų troškimas,
Bet ir viltis. Nurimki amžinai. Gana
Tau buvo plakti. Niekas neatlygins
Už tavo virpesį, ir žemė neverta
Atodūsių. Kartus ir nuobodus
Gyvenimas, ir niekad nieko kita, ir pasaulis —
Tik purvas. Būk rami. Ir pulk į neviltį
Jau paskutinį kartą. Mūsų giminei likimas
Teskyrė mirtį. Tad dabar tu niekink
Save ir gamtą, ir tą žiaurią jėgą,
Slaptai mus valdančią bendram žlugimui,
Ir visa ko tuštybę be ribos.


KLAJOJANČIO AZIJOS PIEMENS NAKTIES DAINA

Ką tu veiki danguj, mėnuli, ką veiki,
Sakyk man, o tylus mėnuli?
Pakilęs vakarą slenki
Žiūrėdamas į tyrus ir vėl leidies.
Ar tau dar neįgriso
Keliauti tais pačiais keliais per amžius?
Ar tau dar negana, ar vis dar nori
Žvalgytis po šiuos slėnius?
Visai toksai kaip tavo
Gyvenimas piemens.
Jis kelias su aušra
Ir gena bandą per laukus, ir mato
Tiktai bandas, tik šaltinius, tik žolę;
Atėjus vakarui, pavargęs ilsis
Ir nebesitiki jau nieko.
Sakyk, mėnuli, ko gi vertas
Gyvenimas piemens? Ko vertas jam?
Ko vertas tavo tau? Sakyk, koks tikslas
Šio trumpo man kelio
Ir tavo nemirtingosios slinkties?

Žilas, paliegęs senis,
Pusnuogis ir basas,
Naštos sunkiausios prislėgtais pečiais,
Per kalnus ir per slėnius,
Per akmenis aštrius, tankmes, smėlynus,
Per vėjus ir audras,
Per karštį ir per šaltį
Bėga ir bėga uždusęs;
Per upes, per raistus;
Parpuola, kelias, skuba vis greičiau,
Be poilsio, be perstojo,
Žaizdotas, kruvinas; ir kai pasiekia
Tą vietą, kur jį vedė
Kelionė ir sunkiausias triūsas, mato:
Šiurpi, bekraštė praraja, —
Ir jis, užmiršęs viską, puola jos gelmėn.
Tai toks, skaistus mėnuli,
Gyvenimas žmogaus.

Žmogus užgimsta triūsui,
Ir jo gimimas graso mirtimi.
Pirmiausia jis pažįsta
Skausmus ir sielvartus; pačioj pradžioj
Jo motina ir tėvas siekia
Gimimo negandą sumažinti paguoda.
Po to, augimo metais,
Abu jį remia, nuolat stengdamies
Darbais ir žodžiais
Suteikti jam drąsos,
Paguosti, kad tokia žmogaus būtis:
Vargu geriau kuo begalėtų
Padėti savo atžalai tėvai.
Bet kamgi nešti saulėn,
Kam saugoti gyvybę,
Jeigu vėliau reikės dėl jos užjausti?
Jeigu gyvenimas tik skurdas,
Kodėl jį kęsti?
Tokia, skaistus mėnuli,
Mirtingojo būtis.
Bet tu nemiršti ir gal būt iš viso
Mažai tekreipsi dėmesio į šiuos žodžius.

Gal būt, o vienišas ir amžinas keleivi,
Visad toks susimąstęs, tu suprasi,
Ką reiškia žemiška būtis;
Kas tie atodūsiai ir kas tos kančios;
Kas tai yra mirtis,
Tas paskutinis veido išblyškimas;
Kodėl mes turim dingti iš šios žemės
Ir skirtis su senais, mielais draugais.
Be abejo, tau aiškus
Daiktų kodėl ir regimi tau vaisiai
Ir vakaro, ir ryto,
Ir tyliai plaukiančios beribės laiko upės.
Juk tu žinai, kam šypsosi su meile
Pavasris švelnus,
Kam gelbsti karščiai ir kas džiaugias
Grožybėmis žiemos.
Zinai ir atskleidi šimtus daiktų,
Kurių nemato paprastas piemuo.
Dažnai, stebėdamas tave
Nebylų kybantį virš dykumos lygiosios,
Kuri akiratyje siekia dangų,
Arba kai su manim ir su banda
Keliauji neatstodamas iš lėto,
Arba žiūrėdamas, kaip dega žvaigždės,
Sakau sau mintyse:
Kodėl tiek daug žibintų?
Kam tos beribės erdvės? Kam gi toji
Bekraštė vienuma? Kas aš esu?
Ir taip protauju savyje apie šią ertmę,
Didingą ir bekraštę,
Su jos nesuskaičiuojamąja šeima;
Bet nepaliaujamoj veikloj ir judesy
Šių dangiškų ir žemiškų daiktų,
Besisukančių nuolatos,
Kad vėl sugrįžtų į tą pačią vietą,
Aš nematau jokios naudos
Ir jokio vaisiaus. Betgi tu tikriausiai
Pažįsti viską, nemirtingasai jaunuoli.
Žinau aš ir jaučiu,
Kad tavo amžinas skriejimas
Ir mano silpnas būvis gali
Atnešti džiaugsmo ir naudos
Kitiems; bet man gyvenimas — tik blogis.

O besiilsinčioji banda, o laiminga,
Nes — aš tikiu — tu nepažįsti savo skurdo!
Kaip aš pavydžiu tau!
Ne vien tiktai dėl to,
Kad tu beveik laisva nuo skausmo;
Kad viską užmiršti tuoj pat:
Greičiau, kad nuobodžio tu nepažįsti.
Guli tu sau pavėsy, ant žolės, —
Visad patenkinta, rami;
Ir šitaip tu praleidi
Be rūpesčių didžiausią metų dalį.
Ir aš guliu pavėsio žolėje;
Bet nuovargis aptemdo
Mintis, ir, tartum spaudžiamas pentinais,
Nors ir gulėdamas, esu toliau kaip niekad
Nuo poilsio ir nuo ramybės.
Ir nieko aš netrokštu,
Ir neturiu ligšiol dėl ko pravirkti.
Kuo tu esi ir kiek laiminga —
Aš nežinau; bet tu laiminga.
Man vis dar maža šičia džiaugsmo,
O banda, bet ne tik dėl to dejuoju.
Jei tu kalbėt mokėtum, klausčiau:
Sakyk, kodėl kiekvienas gyvulys,
Aptingęs ir gulėdamas patogiai,
Visad patenkintast kuomet mane
Nuobodulys, vos atsigulus, ima pulti?

Jei aš sparnus turėčiau
Virš debesų lakioti ir skaičiuoti
Padangėje žvaigždes po vieną
Arba kaip griausmas siausti tarp viršūnių,
Gal būčiau laimingesnis, banda mano,
Gal būčiau laimingesnis, mėnesi skaistus.
Gal būt, kitų likimą stebint, mano mintys
Nukrypsta nuo tiesos, gal būt, —
Kur ir kokiam pavidale kas beišvystų
Pasaulį — vygėj ar narve — vistiek:
Juoda gimtoji jo diena.

Iš italų kalbos verte A.S.N.

Giacomo Leopardi (1798-1837), italų poetas, vienas ti-pingiausių ankstyvojo romantizmo bei europinio "pasaulio sielvarto" (Weltschmerz) atstovų. Kilęs iš aristokratiškos šeimos, gyvas ir veržlus intelektuališkai, nuo pat pirmųjų bandymų visų pripažintas poetas, Leopardi nepaprastai sunkiai išgyveno savo luošumą ir dėl to niekur nerado sau vietos: nei tėvų namuose, kurių nekentė, nei žmonėse, kurių ilgėjosi. Visas jo gyvenimas — tolydžio vis didėjančių nusivylimų grandinė. Leopardi poezija yra likiminių kontradikcijų ir kraštutinai emocinės prigimties produktas. Jo nuomone, žmogui duota tik mirtis, vienintelis realus dalykas žemėje; viskas baigiasi šiurpioje beprasmybės bedugnėje. Jausmo natūralumas bei originali personalinė dikcija — būdingiausios jo poezijos žymės, šalia čia spausdinamųjų, ypač pažymėtini dar šie jo eilėraščiai: A. Silvia, II passero solitario, II sabato del villaggio, La ginestra etc.