AL. BARONO KŪRYBA Spausdinti
Parašė VIKTORIJA SKRUPSKELYTĖ   
Aloyzo Barono kūryba, pradedant pirmuoju Žvaigždžių ir vėjų (1951) novelių rinkiniu ir baigiant paskutiniais romanais Trečioji moteris (1966) ir Pavasario lietus (1968), atskleidžia įdomią įtampą tarp autoriaus natūralaus talento ir jo sąmoningai pasirinktų siužetų. Barono vaizduotė yra plastinė ir statinė, stipriai susijusi su regimojo pasaulio daiktais, kurie nuolat traukia, tiesiog užburia ir prirakina jo žvilgsnį. Regėti jam yra natūralu, miela. Iš antros pusės, Baroną žavi mintys, abstrakčios sąvokos, žmogaus dvasinio gyvenimo linijos ir ypatingai jo etiniai svyravimai, kuriuos galima parodyti tiktai laiko perspektyvoje. Jei Baronas sektų vaizduotę, jis, gal būt, rašytų poeziją ir susidurtų su tematikos problema. Pradžioje pabandęs eilėraščio žanrą, jis greitai perėjo prozon ir nuo 1951 metų atspausdino visą eilę novelių, legendų ir romanų. Jie liudija autoriaus pastangą tobulėti dinamiškojo elemento, veiksmo ir personažų valdyme, palenkti savo lakią, plastinę vaizduotę taip, kad jos siūlomi vaizdai, įsilieję į bendrąją veikalo liniją, ryškindami personažus ir tęsdami veiksmą, kalbėtų apie žmogaus vidinę būseną. Kiek ši pastanga Baronui pavyksta?

Pirmieji Barono beletristikos bandymai įdomūs daugiau savo negatyviąja puse, nes juose ryškiai matome siužeto ir talento polinkio nesutarimą. Pavyzdžiu galime imti Žvaigždžių ir vėjų noveles, kurių centre ^paprastai stovi moralinių vertybių ir apsisprendimo problema. Kas yra tikrasis žmoniškumas: pasirinkti tautą ar žmogų ("Išdavimas")? Kas yra tikroji baimė ir tikroji drąsa ("Bailys")? Ar moralė yra paklusti sąžinei ar įstatymams ("Netikri žingsniai")? Šioms moralinėms dilemoms tinkamai atvaizduoti reikalingi taiklūs žodžiai, griežtas įvykių suvėrimas ir ypatingai sugebėjimas įsiskverbti į pačius giliausius žmogaus sielos užkampius. Šių savybių Žvaigždžių ir vėjų autorius neturi. Novelių veikėjai problemas svarsto, aiškina, prisimena, tačiau mes neįeiname jų vidun, juose nejaučiame vidinės įtampos, girdime tiktai miglotus žodžius, apibendrintas pastabas apie ištikimybę, artimo meilę, pasiaukojimą, drąsą. Žodžių yra daug, bet efekto — maža. Baronas susipainioja veiksmui nereikšmingų, šalutinių situacijų siūluose, įterpia puošnius fono aprašymus, kurie neturi jokio esminio ryšio su centrine idėja, nukrypsta į detales, o vaizdų gausa paslepia veikėjus ir nutrina jų emocinių svyravimų linijas. Knygą užvertę teprisimename miglotų nuotaikų ir emocijų nuotrupas; novelės antraštės ar autoriaus tiesioginių pastabų siūlomas moralines dilemas laikome esant paties autoriaus fraze, jo ranka išrašyta ir jo ranka veikėjams prisegta etikete. Panašaus įspūdžio palieka Mėnesiena, atspausdinta 1957 metais, tačiau lygiai silpna ir dirbtinė, kaip ir 1951 metų debiutinės novelės. Šiame romane moralinės dilemos lieka neįformintos; jų nejaučiame nei detalėse, nei visoje romano sąrangoje. Iš tikrųjų, ne vieną romano epizodą turime atmesti ne tik estetiniu, bet taip pat ir moraliniu atžvilgiu, nes juos autorius savotiškai nužmogina, jiems neteikia jokio vertybinio žvilgsnio ir ta prasme juos aprašo nihilistiniu požiūriu.

Kai Baronas sau duoda truputį daugiau erdvės, kai nesistengia veikalo įsprausti į siaurai suprastos dilemos rėmus, bet jį komponuoja laisviau ir turimą medžiagą tvarko pasiremdamas chronologiniu, laiko tėkmės principu, jaučiame neabejotinos pažangos, ypatingai tuose veikaluose, kur akcentas krinta ne tik ant personažų, bet taip pat ir ant įvykių bei aplinkybių, kurie personažų gyvenimą keičia. Baronas gerai pasakoja. Jis sugeba fabulą išvystyti įdomiai ir sklandžiai. Jis moka įvykiams duoti ryškų, įtikinantį, istorinį laiko foną. Visa tai praturtina jo romanus, įneša įvairumo ir palengvina personažo kūrimo problemą. Atrodo, kad Baronui sunku surasti vidinį motyvavimą vaizduojamų žmonių elgesiui paremti, ir todėl jų veiksmai kažkaip neišplaukia iš jų pačių psichologijos, dažnai atrodo tik autoriaus padiktuoti. Kai šis personažo ir jo veiksmo santykis apverčiamas, t. y. kada parodoma, kaip gyvenama aplinka ir jos įvykiai formuoja žmones, o ne atvirkščiai, romanas pasidaro sklandesnis. Galime spėti, kad pasyvus, lėtas, nevalingas, gyvenimo veikiamas personažas Baronui ir psichologiškai ir kaip menininkui yra artimesnis ir tinkamesnis. Šitokius sąlygų veikiamus žmones mums teikia Užgesęs sniegas (1953) ir, bent dalinai, Trečioji moteris, du romanai, kurie dėmesį patraukia gana geru dinamiškojo elemento — veiksmo — valdymu.

Tačiau iš antros pusės ir Trečioji moteris, ir Užgesęs sniegas dar kartą pakartoja Barono chronišką silpnybę — neatbaigtus ar netinkamu būdu kuriamus personažus. Trečioji moteris, nežiūrint stipraus, ryškiai jaučiamo veiksminio elemento, visa savo struktūra ir užsimojimu krypsta psichologinės analizės pusėn. Bet ši analizė yra primityvi ir paviršutiniška. Net ir pagrindinis veikėjas, Aldona Kevėnienė, tėra schematiškai apibrėžta: kai kurie jos būdo aspektai užfiksuoti tik menku, atsitiktiniu brūkšniu, į ją žiūrime iš vieno siauro — motiniškumo — taško; ji lyg sudėta iš gabalų, kurie nesudaro pilno, tikro žmogaus paveikslo. Jai ypatingai trūksta tos romanui būtinos trečiosios dimensijos — gyvybės ir augimo. Statiška, ji lieka ta pati nuo pirmosios iki paskutiniosios romano raidės, nuo rusų Lietuvos okupacijos iki Vietnamo karo. Romano ilgumas pakankamas, istorinio laiko apimtis plati, kad galima būtų tikėtis pilnesnio, laiką jaučiančio žvilgsnio. Taigi, laukiame analizės; jos pasigendame ir romaną laikome silpnu ne todėl, kad čia trūksta psichologinės įžvalgos, bet todėl, kad pažadėta analizė nėra realizuota.

Užgesęs sniegas skaitytojui siūlo kitą kritišką mintį: kodėl Baronas taip gausiai naudoja dialogus ir vidinius monologus savo veikėjų charakteriui nušviesti? Šie du metodai tinka tada, kai vaizduojami žmonės yra kuo nors ypatingi, įdomūs, originalūs. Jei romaną skaitydami beveik ištisai esame paprastų, pilkų žmonių viduje, pakartotinai sekame jų neįspūdingas mintis ir žodžius, pradedame nuobodžiauti. Šitaip atsitinka Užgesusiame sniege. Visi veikėjai — Gražina, Vosylius, Kaminskas — yra vidutinio lygio, paprasti, eiliniai. Jų pasikalbėjimai, be galo ilgi ir dažni, jų nuolat ištempiami ir prailginami monologai visą romaną užkrečia pilkumu, vienodumu, blankia monotonija, juo labiau, kad nė vienas jų neturi jam charakteringo kalbos tono. Barono žmonės kalba vienodai, dusliais, be garso ir be spalvos, mediniais žodžiais, kurie kažkaip neišsilenkia pagal emocijas ir nuotaikas, kurios iš tikrųjų yra jų variklis. Autoriaus pastabos, pvz. "apsidžiaugia Vosylius" (Užgesęs sniegas, 146), "niurzgia Kaminskas" (p. 146) ir 1.1., tik atkreipia dėmesį į prieš jas buvusio dialogo nelankstumą. Pagaliau Baronas nejaučia, kad mąstymas ir kalbėjimas kiekvienas turi savitą dinamiką ir savitą logiką. Jei romane nebūtų tiesioginės kalbos ženklų, iš Barono stiliaus nesuvoktume, kada personažas mąsto ar kalba ir kada pats autorius aprašo. Toks neįvairus stilius tik sustiprina charakterių vienodumą.

Kitokius personažus susitinkame Sode už horizonto (1955), kuris mus patraukia savo taiklia, švaria kompozicija, atbaigtumu ir taip pat subtilesne ir turtingesne personažų charakteristika. Pagrindiniai romano veikėjai, Valinis, Vai-čiulionis, Bareika, mums iš tikrųjų gyvena. Jie nėra popierinės figūros, autoriaus ranka vedžiojamos marionetės. Mes jais tikime, juose matome tikrus žmones, jaučiame jų autentiškas, vidines nuotaikas ir atidžiai susidomėję sekame jų laimės, prasmės ir geresnio gyvenimo ieškojimus. Šią pažangą galima aiškinti tuo, kad autorius nesiriboja viena ar dviem meninio vaizdavimo priemonėm, bet pasirengia įvairių metodų plačia skale, juos derina su personažais ir savo polinkiu. Vabalninko ramus ir spalvingas bažnytkaimis čia nėra tik atsitiktinis veiksmo fonas. Jame įsišaknijusi, iš jo jaučiame išaugus paties personažo, Alekso Valinio, asmenybę, vieną jo temperamento bruožą — pasyvumą ir jo sodrią, daiktišką kalbą. Kaunas — kitas polius, šuolis pirmyn ir plačiau atsivėrę horizontai. Tad Valinis, pastatytas tarp Vabalninko ir Kauno, yra Valinis, svyruojąs tarp savo lėtumo ir veržimosi kuo nors būti. Du geografiniai taškai, dvi vidinės tendencijos. Fabulos plėtojimas, gamtos vaizdų intarpai toliau atskleidžia personažų charakterius. Net ir pristatydamas scenoj naujai pasirodantį veikėją, autorius į jį dažnai žvelgia mums jau pažįstamų žmonių akimis, tuo būdu juos palaikydamas mūsų sąmonėje. "Į vidų įeina ir tarp durų tyliai stovi Janė. Tokia lengvutė, perkeline suknele vilkinti. Kaip iš bažnyčios freskos viena linijėlė" (Sodas už horizonto, p. 26). Žodžius taria autorius, bet juose spėjame čia pat esančių veikėjų — gal būt, Vaičiu-lionio — žvilgsnį. Sode už horizonto Baronui ypatingai pavyksta sukonkretinti ir sudramatinti veikėjų kalbą, taip kad jie parodo save, o ne tik savo mintis, nuotaikas aiškina. Štai romano pirmasis sakinys: "Gali nudaužyti nosis ar buteliams kaklus, bet ne žvaigždes nuo dangaus" (p. 7). Taip taria Valinis, ir vienu mostu atsiveria jo nuotaika (jis grįžta namo nusivylęs) ir visas jo charakteris. Kodėl Baronui pasiseka rasti Valiniui tinkamą kalbą? Atsakymo, tur būt, tektų ieškoti romano autobiografinėje linkmėj. Paprastai Baronas susiduria su sunkumais, kai romane turi sukurti keletą kalbos stilių, personažo stilių ir autoriaus pasakojimo stilių. Sode už horizonto ši problema išnyksta, nes ir Valinis ir Bareika, pasiskolinę ne vieną autoriaus bruožą, gali lengvai pasisavinti ir jo kalbą. Tad jų lūpose baroniški posakiai skamba visiškai natūraliai. Personažų ir autoriaus tapatumas taip pat palengvina Baronui būdingų filosofinių ir moralinių sentencijų įjungimą. Šios sentencijos dažnai skamba banaliai ir užkliūva, ne todėl, kad jos savyje būtų plokščios, bet todėl, kad Baronas nėra išugdęs meninės sentencijos formos. Tačiau Sode už horizonto, savas pastabas priskirdamas personažams, jis dažnai išvengia šito stilistinio sunkumo.

Daiktiška, konkreti kalba, gausi vaizdais ir palyginimais, yra išskirtinė Barono savybė, tikrasis jo talento ženklas. Su ja paradoksiškai susieti ir Barono trūkumai, ir teigiamos savybės. Iš vienos pusės, ji praturtina Barono prozą, į-neša originalumo. Kai Baronas jos atsisako, pavyzdžiui Vienišuose medžiuose (1960), visas romanas darosi neįdomus, tuštokas. Vaizdinga kalba reikalinga kompensuoti personažų ir veiksmo nuobodumui, ypač ten, kur Barono vaizduotė kuria naujus žmones, naujus įvykius, mažai paremtus jo paties asmenine patirtimi. Iš antros pusės, Barono puošniai kalbai dažnai trūksta disciplinos. Ne tik poezijoj, bet ir romane kiekvienas žodis turi savo paskirtį, funkciją. Kai jos nejaučiame, sakome, kad autorius yra netaupus, dirbtinis ar nesilaiko būtinumo principo. Šį priekaištą galime lygiai taikyti tiek pirmiesiems, tiek paskutiniesiems Barono prozos veikalams. Štai Žvaigždžių ir vėjų (p. 111) palyginimas: "Nubanguoja daug dienų, kaip drabužių klosčių . . . Laikas primeta didelius tarpus dienų, kaip lentų ar plytų". Jame nejaučiame jokio būtino, natūralaus ryšio; jungtis tarp laiko tėkmės ir drabužio klosčių yra atsitiktinė. Jos taip pat ner(uoda nė kontekstas. Trečiojoj motery pakartotinai pasipila vaizdai, kurie neišauga nei iš situacijų, nei iš charakterių, apie juos nieko nepasako ir todėl yra nereikalingas, paties autoriaus žodžių žaismas: "... šypsojosi Mirjam, jos vienas dantis buvo aukso ir keistai blizgėjo, lyg pro gluosnių lapų properšą prasiveržęs į tvenkinio paviršių spindulys" (p. 19). Sunku įsivaizduoti, kad vienas dantis, nors ir aukso, galėtų sukelti tokį turtingą vaizdą. Baronas nėra kritiškas sau ir nemoka savęs skaityti. Jam žodžiai ateina labai greitai, jie iškyla ir viens kitą pašaukia greičiau, nei pats autorius gali įsigyventi į tai, ką jis aprašo. Vienas žodis patraukia kitą, ir sakinys nurieda savu keliu, kita kryptimi, nei linko pirmasis įspūdis. Šią vaizdų ir žodžių dinamiką Baronas apvaldo tik kantriu darbu, stropiai derindamas kiekvieną vaizdą su aplinkybėmis ir personažais. Barono plunksna greitesnė nei kūrybinė intuicija.

Šitą mintį galima taikyti ne tik veikalo detalėms ar atskiriems vaizdams, bet taip pat ir fabulai, kuria pagrįsta novelė ar romanas, ypač tada, kai autorius atpasakoja asmeninius pergyvenimus. Kai šiuos pergyvenimus ir rašymo momentą skiria trumpas laiko tarpas, Baronas sunkiai įžvelgia juose glūdinčią užslėptą prasmę. Pavyzdžiui, kai kurios Žvaigždžių ir vėjų ar Debesys plaukia pažemiu (1951) novelės atpasakoja vos prieš kelerius metus buvusius įvykius. Jos subyra į epizodus, autorius pasimeta daugybėje įspūdžių taip, kad skaitydami negalime užsikabinti už centrinės minties ir pajusti, ką iš tikrųjų aprašytas įvykis reiškia. Atrodo, kad žodžiai užbėga autoriaus kūrybinei intuicijai. Tačiau kai Lieptuose ir bedugnėse Baronas dar kartą prisimena tuos pačius antrojo pasaulinio karo įspūdžius, jis pajėgia juos kūrybiškai išgyventi, — žvelgti pro įvykių išviršines detales ir užčiuopti jų tikrąją prasmę. Laikas Baronui yra dovana, burtininko lazda, kuri prakalbina ir subrandina asmeninę patirtį.

Laiko dovaną Lieptuose p/ bedugnėse (1961) jaučiame daugiau nei kitame Barono romane. Su pirmąja eilute čia atsiveria turtingas, kontrastingomis emocijomis nuspalvintas autoriaus vidinių pergyvenimų pasaulis, ne praeitis, ne 1945 metų istorija, bet visa tai, ką kūrėjas, mintyje ar pasąmonėje išnešiojęs, žodžių galia prikelia ir dar kartą, rašydamas, visu intensyvumu kūrybiškai išgyvena. 1945 metais sutikti daiktai, žmonės, įvykiai virsta vidinės panoramos dalimis, ne tiek grįžta iš istorinio laiko, kiek iškyla iš paties autoriaus sielos, jame išgyvento laiko praturtinti, pakeisti lyg iš "filmo iškirpti vaizdai" (Lieptai ir bedugnės, p. 38), apsivilkę nauju rūbu, nuaustu iš tikrovės pėdsakų, vidinių išmąstymų ir emocijų. "Iš už mėlyno rūko iškyla siluetai. Neryškūs, lyg kažkada sapnuotas sapnas, susiplaką su išmąstymais ir tikrove" (p. 2). Užtenka prisiminti, regėtus daiktus paprastu žodžiu paminėti, ir tada knygon užsirašo paties autoriaus emocija. Nemunas kalba apie taikos ir ramybės ilgesį, o žali krantai virpa laisvės nostalgija: "Dusliai dunda siūbuojančios lentos, sunkiasi pro tarpus vanduo, apačia teka tyliai Nemunas, aplink žali krantai, o virš galvos tokia aukšta mėlynė" (p. 21). Saulė prisipildo kažkokia paslaptinga grasinančia jėga: "matyti rausvas kamuolys, lyg kruvinas, išgąstingai krentąs už horizonto" (p. 22); ar mielu, jaunu gyvenimu plaka: "skrieja saulė rudeninė, didelė ir kvepianti" (p. 161). Tokių nuotaikingų vaizdų galima pririnkti visą krūvą. Jie visi paprasti, bet įspūdingi. Pakanka keleto trumpų žodžių stipriam jausmui išreikšti. Štai prašvilpia karo sviedinys, ir tada ant "kelio ties sodyba guli beržo šakos. Žalios ir kvepiančios" (p. 37). Savo staigiai nutraukta gyvybe jos skaitytojui kalba apie karo prieštaraujančią, sunkiai suvokiamą prasmę.

Tiesa, Laiptai ir bedugnės nėra tobulas romanas. Jame autorius be reikalo kartojasi, filosofuoja, neišlaiko lygaus tono, perdeda. Čia ir ten įsiterpia menkesni, pilki epizodai, pastraipos, netikrai kalbą standartinėmis frazėmis. Tačiau, nežiūrint šių trūkumų, romanas yra neabejotinai stiprus veikalas, nes čia kantriu žodžiu autorius kalbina laiko subrandintą patirtį. Jis patraukia emocijų intensyvumu, puikiai derinamais kontrastais, švelnia lyrika ir karčia ironija, autentišku karo įvykių pergyvenimu. Visa nudažyta paslaptingu elegišku tonu. Pasakotojo nuotaikos kyla, plaukia, siūbuoja, keičiasi, jų tėkmė virsta tikruoju romano veiksmu, ir skaitytojui atskleidžia tai žmogaus pasibaisėjimą žiaurumu, tai jo nenumaldomą šuolį į laisvę, šviesą, žmoniškumą. Net ir Baronui būdingi trūkumai ne tik nekliūva, bet savotiškai darosi efektingi. Pavyzdžiui, kai kituose romanuose personažų vienodumas kenkė, Lieptuose ir bedugnėse tai sustiprina visų veikėjų išgyvenamą tą pačią karo tragiką. Sąmoningai ar nesąmoningai romane Baronas atranda visą eilę naujų literatūrinių priemonių savo įspūdžiams išreikšti. Tiesa, ne visos jų tobulai išnaudojamos. Tačiau tai liudija, kad autoriui atsiveria naujos galimybės, kad jis turi daug potencialo.

Yra rašytojų, kurie savitą kelią atranda su pirmuoju veikalu. Kiti į jį stoja žymiai vėliau, po geroko metų tarpo. Baronas, rodos, priklauso prie antrųjų, nes ir šiandien, praėjus septyniolikai metų nuo Žvaigždžių ir vėjų rinkinio, jis dar neturi savito žvilgsnio į realybę ir savito nepakartojamo stiliaus. Tiesa, su Saulės grįžimu (1964) jaučiame Baroną atradus jo kūrėjo asmenybei tinkančią novelės formą. Tačiau romano žanre autorius lieka svyruojąs, nelygus, blaškosi, lyg negalėdamas pasirinkti jo talento polinkiui artimos formos. Vertės atžvilgiu jis taip pat nelygus, negalima įžiūrėti kylančios ar krintančios pastovios kreivės. Sodą už horizonto seka Mėnesiena ir pilki, neatbaigti Vieniši medžiai, o Lieptus ir bedugnes — Trečioji moteris, kuri daugiau grįžta į ankstyvesniąsias formas nei pratęsia Lieptų ir bedugnių stilistinius laimėjimus. Apskritai atrodo, kad čia pati romano idėja autoriui liko miglota, neaiški. Ar tai galime laikyti nuovargiu ir išsisėmimo ženklu? Tur būt atvirkščiai: ne idėjų ar talento stoka, bet skubotumas gadina ne vieną Barono romaną. Atrodo, kad tai dar kartą patvirtina ir jo paskutinis veikalas Pavasario lietus (1968).

Pernai gruodžio mėn. Al. Baronas pasiekė penkiasdešimties metų ribą. Jei ta proga anketa apklausinėtume skaitytojus ir literatūros kritikus, nuomonės ne tik įvairuotų, bet, tur būt, ir griežtai skirtųsi. Vieni rastų, kad Baronas rimtas rašytojas, sustojas ties žmogaus vidine būsena ir skaitytojui duodąs daugiau nei gražių žodžių pynes. Kiti, atvirkščiai, pasigestų idėjinio svorio, autorių laikytų banaliu, paviršutinišku ir, prisiminę jo konkursinius laimėjimus, į-žvalgos stoką aiškintų tendencija pataikauti miniai. Atsakymo, tur būt, tektų ieškoti vidurinėj pozicijoj. Savo temų parinkimu Baronas yra neabejotinai rimtas ir svarus rašytojas, tačiau jis nevisada įstengia šias svarias temas tinkamai ir tobulai apdirbti. Minios skonio Baronas neseka. Jis greičiau nejaučia pačių giliausių savo talento polinkių ir kartais rašo vedamas lyg proto, ne kūrybinės intuicijos suvoktų interesų, ar bando sekti specifiškas, siaurai suprastas literatūrines tradicijas. Skaitytojai ir literatūros kritikai jam, be abejo, duos įvairių pageidavimų ir patarimų. Tačiau tik pats kūrėjas gali atspėti savo talentą ir pasirinkti tikrąjį jo kūrėjo asmenybei labiausiai tinkantį kelią.