MOKYKLA TAUTINIO AUKLĖJIMO EIGOJE Spausdinti
Parašė Jeronimas Ignatonis   
Kalbant apie jaunuomenės tautinį auklėjimą, visų dėmesys krypsta į mokyklą, lyg jai tektų visas tautinio auklėjimo uždavinys ir atsakomybė. Kokia jos vieta tarp tautinio auklėjimo veiksnių?

Lituanistinė mokykla, kurią atkū-rėme šiame krašte, yra vargo mokykla: netenka kalbėti apie savas jos patalpas ar apie nuolatinius ir pastovius mokytojų etatus, nes šių dalykų iki šiolei neįsigijome — nepajėgėme sukurti mokyklos pilnąja prasme. Mūsų lituanistinės mokyklos be išimčių visur yra tik įnamės, ne retu atveju nemėgiamos, vargiai pakenčiamos, mokytojai daugumoje nepastovūs ir tie patys be pasirinkimo ir atrankos, tik savanoriškai įsijungę į lituanistinio švietimo darbą. Tai mokykla, kurios egzistencija išplaukia daugiau iš laisvo apsisprendimo, o turinys — iš turimo pajėgumo.

J. Masilionis savo referate, skaitytame III Kultūros kongrese, į-taigojo lituanistinei mokyklai skirti antrinės eilės uždavinius ir atsakomybę tautinio auklėjimo eigoje. Remdamasis anketos duomenimis, jis nurodė, jog ir pačių jaunuolių 60 proc pasisako, kad tėvai esą svarbiausi lietuvybės ugdytojai. Iš tikrųjų, pirminis tautinis auklėjimo veiksnys buvo, yra ir bus šeima. Kad šis teigimas būtų aiškesnis, imkime paprasto sėjėjo palyginimą.
Sėjėjas, kuris sėja grūdą į dirbą, — tai šeima, tėvai. Sėjamas grūdas — jaunimas, iš kurio laukiama našaus derliaus. Dirva plačiąja prasme atitinka mokyklą. O dirvos išdirbimas, šiluma, drėgmė
-----
Referatas, skaitytas III Kultūros Kongrese 1967 jaunuomenes tautinio auklėjimo pokalbyje.

ir šviesa — tai visuomenė, aplinka, kurioje veikia mokykla,

Iš šio palyginimo išskirkime dirvą — tai ir bus mokykla. Kokį grūdą sėjėjas pasės, toks ir vaisius išaugs. Bet kad jis išaugtų stiprus, vešlus, reikia, kad dirva būtų derlinga, gerai išdirbta ir nuolatos turėtų pakankamai šilumos ir drėgmės. Tuo būdu mokyklai tenka antrinė vieta auklėjimo raidoje, bet ji lygiai tiek pat svari, kaip ir pirminė — šeimai skiriamoji. Mokykla turi turėti pakankamai tautinio sąmonėjimo maisto, kad pasėtas grūdas — atvestas į mokyklą jaunuolis išaugtų ir subręstų, kurio tautiškumu netektų abejoti. Šiame palyginime taip pat išryškėja ir visuomenės, aplinkos vaidmuo tautinio auklėjimo uždavinių vykdyme. Visuomenė ir aplinka turi būti palanki mokyklai, sudaryti šiltą atmosferą, kad mokykloje bręstas grūdas jaustųsi saugus ir užtikrintas savo ateitimi. Šie veiksniai — šeima, mokykla ir visuomenė — neišskirtini iš tautinio auklėjimo. Jų veikimas privalo būti planingas, aiškus ir darnus.

Ar dabartinė lituanistinė mokykla tinkamai pasiruošusi šiems uždaviniams vykdyti šiose sąlygose ir šioje aplinkoje? Ko trūksta ir kas galima gerinti, kad šių dienų mokyklos darbas būtų našesnis ir ji pati taptų labiau patraukli?

Amerikos lietuviškojoj išeivijoj lituanistinė mokykla atsirado kaip naujas veiksnys tautinio auklėjimo srityje. Senieji emigrantai šia institucija mažai naudojosi tautiškai brandinti jaunajai kartai. Tenkintasi daugiau parapine ir organizacijų veikla. Ar šių dienų lituanistinė mokykla pateisina savo tikslą ir ar ji yra pranašesnė — daryti bet kokias išvadas būtų per anksti ir per drąsu, nes lituanistinių mokyklų istorija dar tik artėja į pirmąjį dvidešimtmetį. Mūsų giliausiu įsitikinimu, šių dienų sąlygose lituanistinė mokykla yra vienintelė ir pati gajausia tautinės gyvybės versmė. Ir štai dėl ko.

Lituanistinės mokyklos turi išsamią tautinio sąmoningumo ugdymo programą ir ją nuosekliai išeina. Lituanistinėse mokyklose mokoma gimtosios kalbos, Lietuvos istorijos, geografijos, tautosakos, literatūros, tautodailės. Visa tai yra tautinio sąmoningumo ugdymo pagrindai. Šių dalykų nepasisavinus,
—    nemokant lietuvių kalbos, nepažįstant mūsų krašto istorijos, mūsų tautos kultūrinio pakilimo, literatūros, meno, muzikos, — tautinis sąmoningumas abejotinas ir be jokio pagrindo. Žinoma, galima kalbėti dėl tos programos apimties
—    nustatyti ribas, iki kurių mes galime pakilti ir už kurių mes negalime žemiau nusileisti, jei norime tautinę gyvybę išlaikyti jaunojoje kartoje. Tačiau aukščiau minėti dalykai yra būtini tautiniam sąmoningumui ugdyti.

Atsakant į iškeltus klausimus, reikia pripažinti, kad šių dienų mūsų lituanistinė mokykla nėra tinkamai pasiruošusi ir atitinkamai prisiderinusi išeivijos sąlygose stiprinti ir palaikyti tautos gyvybę jaunojoje kartoje. Ir tai labai suprantama, ši emigracija mums buvo netikėta ir nelaukta, tokiu būdu nesame jai tinkamai pasiruošę. Mes atkūrėme mokyklas tokias, kokiose patys esame subrendę. Nepriklausomos Lietuvos mokyklos daugiau perduodavo enciklopedines žinias, mažiau jas pritaikydavo praktiškam reikalui. Tautinis sąmonėjimas savaime vyko savame krašte. Nebuvo ant ašmenų iškelto klausimo, kaip išlaikyti tautinę gyvybę. Tokiose sąlygose augome, tokioms mokykloms esame pasiruošę dirbti. Tad nebuvo ko laukti, kad staiga visi mokytojai be atitinkamo pasiruošimo persiorientuotų ir duotų naują tinkamą šių uždavinių vykdymo kryptį, ši problema reikalinga gilios studijos ir atsargių sprendimų. Tam reikalui reikia neatidėliojamai sudaryti pastovią komisiją iš pedagogu ir visuomenininku, kurie nepriklausytų jokioms rinktinėms kadencijoms. Tik, perorganizuojant ir pertvarkant šių dienų uždaviniams lituanistines mokyklas, jokiu būdu negali būti keliamas mokslo metų trumpinimo klausimas. Amerikietiškų mokyklų mokslo metų išdėstymas labai palankus mūsų uždaviniams. Juo ilgiau jaunimą turėsime globoje, juo daugiau laimėsime. Tautos gyvybės išlaikymo klausimo negalima spręsti patogumu ar tėvų nuo pareigos atsipalaidavimu.

Ko gi trūksta šių dienų mūsų mokyklai? Pastaraisiais metais daug visų prikalbėta apie mokyklas, mūsų mokytojus. Esą, mūsų mokytojai susenę, nepažangūs, sustingę senose metodinėse dimensijose. Vieniems nepatinka, kad mokytojai dirba fabrikuose ir tik šeštadieniais ateina į mokyklas, todėl nedaro pažangos. Kiti galvoja, kad prieš trisdešimts metų mokslus baigusieji mokytojai nepajėgia pasisavinti dabarties reikalavimų, nes jų dauguma šiame krašte dirba nebe mokyklose. Tiesa, kad mokytojams trūksta laiko pakankamai pasitobulinti savo darbo srityje. Bet taip jau tragiškai nėra. Dauguma mūsų mokytojų yra stiprūs pedagogikos bei metodikos srityje, nes yra išėję geras nepriklausomos Lietuvos mokyklas, ir jų žinių bega-žas pakankamas išvystyti darbui išeivijos sąlygose. Lygiai galima pasakyti,kad daugumoje mūsų mokytojai yra pakankamai aktyvūs pedagoginiame gyvenime, ir pedagogikos pažanga jiems nėra naujiena.

Taigi mūsų mokytojai nėra taip jau užkietėję ir sustingę pasenusiuose metoduose ar atsilikę pedagoginėje pažangoje, tik jie yra fiziškai apsenę, sustingę ir užkietėję savo pažiūrose į auklėjimo procesą, savo laikysenoje-santykiuose su mokiniais, savo įprastinėse kasdienybės ydose. Dauguma mūsų mokytojų laikosi autoritetinio režimo mokykloje — mokytojui įeinant, stoti, išeinant — stoti, atsakant į klausimus — stoti, pastabą duodant —stoti ir pan. Pasakyta, kaip kirviu nukirsta, turi būti vykdoma be kritikos ar pasiaiškinimų. Išėjus prie lentos giliai nusilenkti, dargi net ir kojomis sumušti, nueinant lygiai taip pat padaryti. Panašiai kaip kareivinėse!

šie mažmožiai, kurių mūsų mokytojai įkyriai laikosi, neša daugiau žalos, negu naudos, nes lituanistinę mokyklą daro nepatrauklią. Aišku, anaiptol neįtaigo j u anarchijos, nedrausmingumo mokyklose. Tačiau yra ir kitų būdų drausmingumui išugdyti. Deja, tų būdų kaip tik mažiausia ieškoma. Atkreiptinas dėmesys į A. Masionio pastabas, su kokiomis problemomis susiduria lituanistinėse mokyklose mokytojas ir mokinys, kurias jis išdėstė 1966.XII.17 mokytojų konferencijoje Brooklyne ir jas išplėstas pakartojo 1967.VII.30 mokytojų studijų savaitėje Dainavoje, šioms problemoms svarstyti dar ne vieną studijų savaitę mokytojai turėtų susirinkti. Tai tikras raktas į šių dienų jaunimo pažinimą ir priartėjimas prie išsprendimo problemų, dėl kurių tiek daug energijos mokytojai išeikvoja.

Teisingai savo kultūros kongreso referate J. Masilionis iškėlė mokytoju būti sąlygą — reikia mylėti mokinius ir mylėti mokytojo darbą. Reikia gerbti mokinį kaip atskirą individą, bręstančią asmenybę, šioje srityje mes galime pastebėti daug tamsių dėmių. Jas visas išvilkti — mokytojų konferencijų uždavinys, čia gi pravartu tik iš tolo pažvelgti į vieną kitą reiškinį, iš kurių mokiniai susidaro savas išvadas. Ne retu atveju pamokų metu tarp mokytojo ir mokinių nėra sąveikos: mokytojas sau, o mokiniai sau. Mokytojas dažnai ir rūstus, ir negailestingas. Į mokinius žiūri kaip į medžiagą, su kuria gali elgtis, kaip jam dera ir patinka. Yra mokytojų, kuriems klasė lieka lyg terra incognita. Jis be dienyno net mokslo metų pabaigoje mokinių neatpažįsta, nors klasėje būtų 10-12 mokinių. Jis kiekvieną pamoką skaito pagal alfabetą mokinių pavardes ir atžymi, kurie mokiniai pamokoje dalyvauja, kokiais pažymiais jie vertinami. Savaime išryškėja, kiek mokytojas vertina savo mokinius. Mokinys tylomis pasidaro savo išvadas: aš mokytojui esu tik numeris, o jis man — nulis.
Jaunosios kartos mokytoja V. Ta-mulaitytė savo pranešime 1967.IV.

1    mokytojų konferencijoje Hamiltone, kurį pakartojo 1967.VIII.5 mokytojų studijų savaitėje Dainavoje, atkreipė dėmesį, koks turėtų būti mokytojas. Jos trumpos apybraižos yra labai taiklios ir vertingos pedagoginei    saviauklai.   Mokytojas privalo būti patrauklus ne vien tik savo dalyko dėstymu, bet ir kaip asmuo. Jo laikysena, apsirengimas, kalba, humoras daugiausia nulemia ir mokymosi eigą. Sakysime, ar gali būti patraukli mokytoja, kuri ateina į egzaminus išsiblaškiusi, be jokio plano, kaip pravesti egzaminus. Neturi nei pieštuko, nei popieriaus. Skolinasi iš mokinių, čia pat planuoja egzaminus. Vaikai nerimauja ir pradeda šnibždėti ir išdykauti. Mokytojos pakyla balsas. Ji ne tik draudžia, bet dar valandą "auklėja". Neapsieinama ir be piktų žodžių. Ne, tokia mokytoja niekuomet mokinių nepatrauks.

Kokios gi mokyklos mes galėtume pageidauti, kad ji būtų patrauklesnė, pažangesnė, nesusiaurė-jusi savame uždavinyje. Šiose sąlygose mūsų lituanistinė mokykla turėtų būti veikianti, kalbanti, dainuojanti, šokanti, vaidinanti ... Pirmiausia tai reiškia lituanistinėse mokyklose įvesti darbo principą. Dėstomus dalykus patys mokiniai turi ir dėstyti, ir mokytis. Mokytojas turi būti tik tų darbų vadovas. Mokiniai mokydamiesi dalyko garsiai kalba, skaito, dainuoja, deklamuoja, linksniuoja, įvairumui ir šoka ir vaidina. Unisonu ir pavieniui. Ir susikaupiama, ir tyliai skaitoma, šioje srityje mes galime tik iš klaidų mokytis. Ne retas šių dienų mūsų mokyklose vaizdas — mokytojas dėsto dalyką, kalba vienas pats sau, o mokiniai — kas piešia kokį juokingą piešinį, o kas skaito atsinešęs "comics". Laidotuvėmis atsiduoda, kai mokytojas išsikvietęs prie lentos vieną mokinį visą pamoką nagrinėja tyčia suręstą išplėstą sudėtinį sakinį, lyg norėdamas daugiau mokinį suklaidinti, negu jį išmokyti (o gal tik savo gudrybę pademonstruoti), kada tuo metu visa klasė sėdi be darbo nuotaikos! Mūsų mokytojai aiškindami patys per daug kalba-Ar nevertėtų pagalvoti apie normas, kiek mokytojui dera kalbėti per pamoką ir kiek mokiniams privaloma. Pradžiai siūlytinos normos: vienas trečdalis pamokos leistina mokytojui, o du trečdaliai — mokiniams. Jie kalba, dainuoja ir šoka. Metodas savaime susikurs, kai tik pradėsime šių normų laikytis. Tačiau šiam klausimui svarstyti turėtų būti artimiausiu laiku skiriama studijų savaitė.

Jei mes reikalaujame iš mokinių, tai privalome ir jiems duoti. Iki šiol praktikuojamos pastangos paskatinti mokinius mokytis — pažymiai, pagyrimo lapai, pirmenybių varžybos, įvairios dovanos — nėra pakankamos. žemesniuose skyriuose bei klasėse šios priemonės veiksmingos, aukštesnėse klasėse — nublunka. Jomis nebesidomi ir jų nevertina. Iš daugelio tik vienas kitas užsidegėlis lieka ištikimas ir mokosi nebūtinai dėl dovanos. Dovanos knygos, žinoma, būtinos, bet jos mokinių netraukia ir nevilioja. Verta pasvarstyti apie pinigines dovanas ir stipendijas. Piniginės dovanos jokiu būdu neturėtų būti įteikiamos į rankas, kad už jas mokinys nusipirktų radiją, laikroduką ar kitokį menkniekį. Bet jas skirti didesnėmis sumomis stovyklavimams ar ekskursijoms, žymesniųjų Amerikos vietų lankymas nebūtų išėjimas iš programos ribų. Sakysim, geriausiais pažymiais baigusiam mokiniui premija — kelionė į Washingtoną 4-5 dienoms su visu išlaikymu. Baigusiam aukštesniąją mokyklą su geriausiais pažymiais ir atitinkamos komisijos atrinkimu — ekskursija į Europą, su sąlyga, kad aplankytų ir mažiausia vieną savaitę pagyventų Vasario 16 gimnazijoje ir pabendrautų su tos mokyklos mokiniais.

Skundžiamės, kad maža jaunimo besidomi humanitariniais mokslais ir tuo mažiau besiruošią lituanistinėms studijoms. Iki šiol daromos pastangos nerodo apčiuopiamų rezultatų. Pats laikas pagalvoti apie stipendijas jaunuoliams, studijuojantiems bet kuriame universitete ir bet kurį jo pasirinktą dalyką, pilnas stipendijas su sąlyga, kad lygiagrečiai studijuotų ir lituanistiniame institute akivaizdiniame ar neakivaizdiniams skyriuje lituanistiką ir išlaikytų egzaminus. Ar keli tūkstančiai būtų sunku kasmet surinkti tam reikalui, jei mes šimtais tūkstančių surenkame jaunimo metams, demonstracijoms ar operos pastatymams! Nesakau, kad tai būtų beverčiai dalykai. Tačiau jie yra kartiniai. Mums reikia dinamiškų jėgų, kurios nenutiltų, operos orkestrams nustojus groti. Pagaliau, ir Lietuvių Fondas ar ne lituanistiniam reikalui sukurtas? Kodėl iš jo sumų nebūtų galima skirti kasmet po kelis tūkstančius stipendijoms! Reikia manyti, kad ši paskata būtų veiksmingesnė ir prasmingesnė. Reikia mums ateičiai žmonių, bet ne reklamų ar beverčių kapitalų. Kas mums iš to, kad mes po 10 metų ar net daugiau turėsime ir milijoną dolerių fonduose, bet neturėsime kalbančių, galvojančių lietuviškai!

Trečiasis tautinio jaunuomenės auklėjimo veiksnys — visuomenė ir aplinka. Aplinka mūsų siekimams visiškai nepalanki. Mes jos nepakeisime. Mes tik galime sukti galvas, kaip sumažinti josios įtaką jaunojoje kartoje. Bet tai dar nereiškia, kad mes turime iš jos išsijungti. Čia receptų daug duodama įvairiose konferencijose, ši problema turi savo logiką ir mes turėtume ją išsamiau išnagrinėti.

Visuomenės sąvokon įeina bažnyčia, visuomeninės ir kultūrinės organizacijos. Kad pasėtas daigas turėtų sąlygas augti, reikia, kad jis turėtų pakankamai saulės šviesos, šilumos ir drėgmės. Tai jau visuomenės uždavinys ir atsakomybė. Kai mūsų visuomeninės organizacijos neturi tarpusavio darnumo, o atskiri jos nariai nebesivadina vienas antrą tikriniais vardais, nėra ko laukti, kad toje visuomenėje išaugtų sveikas augalas. Jis bus sužalotas arba nusisuks visiškai nuo jos. Kalbame apie lietuvybės išlaikymą, sielojamės dėl jaunimo nutautimo, o tuo tarpu vienas su antru kalbėdami už nugaros laikome šluotražį. Tuo būdu iš vietos nejudame, einame žemyn. O reikia rasti išeitį — vardan tautos gyvybės.

Mes turime daug organizacijų, kurių veikimas prasideda ir baigiasi kavučių ar baliaus surengimu. Kitos gi miršta ir dūsta, nors bankuose turi gana riebias einamąsias sąskaitas. Ar nebūtų naudinga, jei tokios organizacijos, kurios ieško veiklos, įsijungtų į jaunuomenės tautinį auklėjimą. Sakysime, organizuotų studentams stipendijas, juos išleistų į mokslus su aukščiau nurodyta sąlyga, — iš to turėtų ir lietuviškas reikalas naudos, ir pačios organizacijos pateisintų savo egzistenciją. Čia tik užuominos. Prie to reikėtų ne kartą grįžti ir plačiai išsikalbėti.

Iškeltuosius klausimus kiekvienas gali papildyti savomis mintimis. Lituanistinis švietimas yra mūsų visų bendras rūpestis, todėl visi ir privalome juo domėtis.
Jeronimas Ignatonis