TRYS MOTERŲ POEZIJOS KNYGOS Spausdinti
Parašė Lilė Tumosaitė-Gražulienė   
Kiekvienas poetas, daugiau mažiau, išvysto tam tikrą simbolių sistemą. Dažnai jų sudaromi kontrastai, saikas bei nuoseklumas jų vartojime nurodo poeto pasisekimą ar pralaimėjimą kūrybos srityje. Poezija negali būti tokia savy užsidariusi ar simboliai tiek suvelti, kad jų prasmė būtų prieinama tik pačiam poetui. Tokiu atveju poezija stokoja vidinės logikos, kuri paprastai skaitytojui atskleidžia eilėraščio pasaulį bei jo gelmę.

Iš antros pusės, poetas gali, sąmoningai ar nesąmoningai, simbolių atsisakyti ir juos paversti visiems pažįstamais pigiais ženklais, kurie tik paminėti neišvengiamai išsaukia atitinkamą reakciją. Ta pagunda ypač didelė religinėj ir patriotinėj poezijoj. Čia taip lengva mesti žodį ir būti tikru, kad visas tautinio ir religinio auklėjimo jausmų kraitis bus sužadintas. Tuo atveju labai gili tema gali virsti lėkšta, nes rodo, kad pats poetas dar nerado jos gilesnio išgyvenimo ar originalaus, tik sau būdingo į ją žvilgsnio. Tada eilėraštis tampa pigiu plakatu, kuris gali minią uždegti, ją žadinti bendram konkrečiam uždaviniui, bet Jautresnio žmogaus jis nepaliečia, nes nepajėgia pasiekti paties asmens centro.

Tarp tų kraštutinumų svyruoja visa šių dienų poezija. Toj šviesoj tektų pasvarstyti ir tris lietuvių moterų poezijos knygas.

1. Liunės Sutemos "Bevardė šalis"

šis rinkinys yra tarsi skaudus nekrologas žuvusiems draugams — J. Kaupui ir A. Mackui. To tiesiog nepasakyta, bet tai dvelkia iš kiekvieno puslapio, kur atskleidžiama atsiskyrimo kančia ir baisus, tarsi nepajėgiąs garsiai prasiveržti šauksmas: "Kodėl?" Iš to kyla netikrumas, abejojimas gilesnėmis ver tybėmis, nes taip dažnai jų neatskleidęs, neįgyvendinęs iš šio pasaulio yra išplėšiamas žmogus. Jaučiamas tarsi poetės maištas prieš dangų, prieš mirtį, prieš visa, kas yra virš žmogaus jėgų suprasti ir jo potvarkių pakeisti.

Poetės žodynas turtingas, plaukiąs apvaldytu, nuosekliu tempu. Jos simbolika yra gili ir nuosekli, o simbolių kontrastai įdomūs: pirmame skaityme dažnai sukrečiantys. Pvz. "Angelas sargas" (psl. 18), kuriame sukeičiamos žmogaus ir angelo rolės. Tautosakos įdomus vartojimas dvelkia savotišku kūrybiniu dialogu su A. Mackaus poezija: skaitai ir lyg iš tolo girdi aidint jo kūrybinį jausmą. Tai nėra atsitiktinis įtakos dalykas, bet poetės apgalvotas žingsnis.

šį rinkinį perskaičius, norisi prie jo stabtelti, jį pagvildenti. Ir tik lieka vienas neatsakytas klausimas: kodėl tas visas nuoširdus ir skausmingai gyvas plėšymasis neranda sau atsakymo? Nesinorėtų, kad poetė tai paverstų savotiška kūrybine poza, nes tuo prarastų tą pergyvenimo nuoširdumą, kuris jos poezijai duoda gyvybės.

Stasės Šakytės "Alkana žemė"

Čia jaučiamas bandymas rasti savo simbolių reikšmingą sistemą. Tame bandyme iškyla kai kurios problemos. Pirmoji ta, kad atskiri eilėraščiai perdaug apsunkinti įvairiais simboliais, kurių gausumas, užuot mintį ar jausmą išryškinęs, jį sudrumsčia. Pvz. "Vienuma" (p. 18), kurio pirmajam posme centre stovi saulės simbolis. Tačiau antrame posme, be matomo pateisinimo ar tinkamo perėjimo, jis pakeičiamas žvaigžde. O taip pat giminės kontrastas tarp "žvaigždė" (moteriškos) ir "mažas ir šaltas" (vyriškos) sudaro nemalonų disonansą. Panašūs kiti pavyzdžiai rodo simbolių nevientisumą. ši problema pasinaikintų daugiau persvarsčius, ko iš eilėraščio norima: kokio jausmo, kokios minties ar vaizdo, ir tada atmetus visa, kas tam tikslui nepasitarnauja ar jį drumsčia.

Iš antros pusės jaučiamas didelis poetės nuoširdumas. Ji neieško pozos, neverčia jausmo į nustatytus rėmus. Dažnai greitu mostu išgaunamas efektingas kontrastas, netikėtas eilėraščio galas, kuris nauju savo žvilgsniu maloniai nustebina. Toks pavyzdys yra pats pirmasis knygos eilėraštis "Motinai".

3. O. B. Audronės "Žingsniai takeliu"

Man poetė teatleidžia, kad, būdama nuoširdi, šį rinkinį pavadinsiu deklamacinių eilių rinkiniu. Tematika svyruoja tarp įvairaus atspalvio tautinių ir religinių temų bei jų junginio. Problema yra ta, kad vystoma tema teįgyja vieną dimensiją: ji tarsi lieka plokščia. Kas pasakyta — pasakyta, o už to — nieko daugiau. Susidaro nemalonus įspūdis, kad tema nepakankamai pergyventa ar persvarstyta, kad pasitenkinta jausmu, kuris buvo pirmasis. Per lengvai, rodos, linksniuojamas Kristus, neieškant gelmės. Kristus tampa lyg patogi poetinė priemonė išgauti įspūdžiui, o ne pergyvenimas, kuris šaukiasi išsakymo. Gal poetės asmeniškas temos pergyvenimas yra nuoširdus ir nemeluotas — tai liudyti ji viena tegali. Tačiau lieka faktas, kad ji nepajėgė tai perduoti poezijos rėmuose. Trūksta intensyvumo, kuris prašoktų trafaretus ir apsivilktų nauju originalumo rūbu.
Jaučiamos pastangos ieškoti naujų formų. Gal todėl bandoma vartoti to paties   žodžio   kartojimai.

Vargu ar ta priemonė pasiekia savo tikslą. Bandoma atsisakyti rimo. Kur rimas dar naudojamas, jis gal lieka perdaug banalus: Tu-kartu, tave-mane, namus-ramus ir t.t.
Baigiant gal tektų visgi paminėti, kad ne visa, kas vienaip ar kitaip suritmuota, yra poezija. Poezija siekia gelmės ir nuoširdaus pergyvenimo, o eilės — ritmingo žodžių žaidimo. Ir recenzentui dažnai yra pagunda nebūti brutaliam kito žmogaus pastangoms ir tų skirtumų nedaryti. Bet visgi recenzento yra atsakomybė prieš save ir prieš tai, kas jo akimis yra grožis. Lilė Tumosaitė-Gražulienė