Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VAKAROJIMAI ŽEMAIČIUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSANDRAS PAKALNIŠKIS   
Etnografinis aprašas

Žemaičių kraštas, kaip ir visa Šiaurinė Lietuva, yra prie 56-sios paralelės, šitame geografiniame plotyje jau nemažas skirtumas tarp dienos ilgumo vasarą ir žiemą. Vasarą, apie šventą Joną, net saulėlydžio žaros ne visai jau bepranyksta, o tik praslenka pro šiaurę, apie 45 laipsnių kelio padarydamos, ir šiaurės rytuose greitai saulėtekiu virsta. Gi žiemą, apie Kalėdas, saulė tik pateka, pasikelia ant medžių viršūnių pietų pusėje ir, žiūrėk, jau vėl leidžiasi. Diena trumputė, vos septynios nepilnos valandos. Nemažą dienos dalį pragyventi ir nemažai darbų atlikti to krašto gyventojams tuo metu tenka tamsoje, prie dirbtinės šviesos.

čia bus kalbama apie žemaičių kaimo gyventojus šio šimtmečio pradžioje, kol bendra pažanga pamaži pradėjo ardyti šimtmečius nusistojusį kaimo žmonių gyvenimą ir tradicijas. Ir, būtent, kalbama bus apie tą tradicijų dalį, kuri tvarkė gyvenimą ir darbą tamsoje tais ilgais rudens galo ir žiemos pradžios vakarais. Dar specifiškiau — kalbama bus apie vakarus, kuriuos praleisdavo žmonės troboje. Buvo juk ir tokių darbų, kuriuos reikėdavo atlikti vakarais jaujoje, tvartuose ar kitur, bet tai nebuvo vakarojimai tikrąja to žodžio prasme.

Žiburį troboje vakarais uždegti pradėdavo jau per bulviakasį. O bulves kasti pradėdavo spalio pradžioje, kartais ir rugsėjo pabaigoje. Kasdavo iki vėlaus vakaro, kol matydavo. O kol parvažiuodavo iš laukų, kol išpildavo iš mcdšų bulves, paskui iškinkydavo arklius ir išvesdavo į ganyklą, jau ir visai sutemdavo. Vakarienė jau turėdavo būti prie žiburio. Po vakarienės visa šeimyna atkalbėdavo dar rožančių, nes spalio mėnuo, ir skirstydavusi miegoti. Maždaug septinta valanda vakaro tada būdavo. Rytmečiais keldavo apie ketvirtą, prie žiburio apsiruošda-vo, išvirdavo ir pavalgydavo pusryčius, o išaušus tuojau išeidavo į laukus.

Nukasus bulves, būdavo raunami daržai. Nė tuokart dar nevakarodavo. Tik mašinuojant (su mašina javus kuliant), ilgokai pasidarbuodavo prie žibintų (liktarnų) šviesos. Bet ir tai tik iki vakarienės. Mašinavimui pasibaigus, tuojau pradėdavo arpuoti (arba voti). Arpuoti keldavo anksti, apie 3-čią valandą, ir dirbdavo jaujoje iki pusryčių. Pusryčius pavalgę išeidavo į daržus arba į kitus laukų darbus, pavyzdžiui — į darbus prie linų.
Kai stogus su šiaudais tebeklojo, reikėdavo kulti rugius su spragilais. Tik su spragilais kuliant, tebuvo galima iš ruginių šiaudų padaryti ilginius. Kulti ir ilginius krėsti keldavo labai anksti, apie 1-mą valandą nakties, nes iki pusryčių reikėdavo apdirbti visus rugius, kiek jų pirtyje sudžiauti talpindavo. Sekančiam rytui naują pirtį pridžiaudavo. Bet nepriklausomybės laikais ėmė rastis medinė medžiaga stogams kloti (skiedra), skied.omis vadinama, ir palengva ji išstūmė ilginius. Apie 1930 jau niekas ilginiais stogų nebeklojo, nors senų šiaudinių stogų dar ir buvo, ir tuo pačiu nebeliko to didelio vargo kulti rugius su spragilais.

Visus laukų, daržų ir jaujos darbus baigdavo iki Visų šventų, ir lapkričio pradžioje jau pradėdavo troboje vakaroti. Tiesa, linus mindavo ir lapkričio, o kartais net ir gruodžio mėnesį, bet tai būdavo vienkartinis darbas, atliekamas su talka, padaromas per vieną ar dvi dienas, arba per vieną ir dvi naktis, kai linus mindavo naktimis.

Nauji metai žemaičiams prasidėdavo per Kalėdas. Kūčių diena būdavo paskutinė metų diena. Kūčių vakarą šeimyna gaudavo metinį uždarbį ir per Kalėdas išeidavo. Su tuo nutrūkdavo ir vakarojimai. Sekdavo šeimynos viešėjimo pas tėvus savaitės. Gas-padorius (ūkio šeimininkas) likdavo tada ūkyje vienas su žmona ir vaikais, jis vos spėdavo apšerti gyvulius. Kitų darbų tuo metu niekas nebedirbdavo. Vakarais tik pagrodavo kortomis susirinkę kaimynai.

Kai pareidavo nauja šeimyna, niekas jau nebe-vakarodavo. Kol dar sniego būdavo, dienomis važiuodavo į mišką, iš kurio dažnai tik sutemus begrįžda-vo. O ir diena jau gerokai ilgėti pradėdavo. Tai nė laiko vakaroti nebelikdavo. Greitai ir pavasaris ateidavo.

Tad tikrieji vakarojimai, vakarojimai troboje, būdavo lapkričio ir gruodžio mėnesiais, iki Kalėdų.

Pradėjus brėkšti, žmonės baigdavo dienos darbus ir eidavo šertis. Ilgai trukdavo sambrėškis, kol visai sutemdavo. Jo metu apšerdavo gyvulius. Baigę šertis eidavo į trobą, degdavo žiburį ir pradėdavo vakaroti. Būdavo maždaug pusė penktos vakaro, o prieš pat Kalėdas ir anksčiau. Vakarodavo šiek tiek, kol išvirdavo vakarienę. Po vakarienės vėl vakarodavo, jau ilgiau.

Vakaro pabaigą apspręsdavo laikrodis. Devintai valandai prasidėjus, vakarojimas sustodavo. Vaikiai degdavo žibintą ir eidavo į tvartus pašerti arklių ir pažiūrėti kitų gyvulių. Mergės pašerdavo kiaules. Tai trukdavo neilgai. Grįžę nuo gyvulių samdytieji audavosi kojas, kojines prie šilto pečiaus kabindavo ir basnirti skirstydavosi į kamaras gulti, šeimininkai už-sklęsdavo duris ir ruošdavosi į lovą patys.

Rytmečiais sukildavo apie penktą valandą. Vyrai tuojau eidavo pašerti arklių, o moterys šerdavo kiaules ir virdavo pusryčius. Pašėrę ir apžiūrėję gyvulius, vyrai pareidavo į trobą ir tęsdavo vakarojimo darbus, pertrauktus einant gulti. Ir moterys, kurios ne-sižygiuodavo ir pusryčių nevirdavo, prie darbo sėsdavo. Reiškia, " vakaro j ama" būdavo ir rytmetį. Bet ne visuose gyvenimuose. Daugelyje namų rutmečiais "nevakarodavo". Mergės virdavo kiaulėms jovalą, o vaikiai ilgiau pasidarbuodavo daržinėje, gyvuliams pašarą visai dienai paruošdami, šieno pripešdami, mišinius maišydami. Baigę darbą, pareidavo į trobą ir sėdėdavo pasienyje pusryčių belaukdami.
Pusryčiai būdavo apie septintą valandą. Juos pavalgius, imdavo aušti. Vyrai tada eidavo šertis — pagrindinai pašerti visus gyvulius. Tris kartus dienoje šertis reikėdavo: auštant, vidurdienį ir brėkštant. Atsikėlę ir gulti eidami tik arklius pašerdavo. Kiaules šerdavo dažniau, gana dažnai. Jų geldos visuomet netuščios būti turėjo. Bet tai jau moterų darbas.

Vakarodavo visi viename kambaryje — prastojoje troboje. Tas kambarys žmonėms ir virtuvę, ir valgomąjį, ir miegamąjį, ir gyvenamąjį darbo kambarį atstojo. Ir atėjusį kaimyną toje pačioje troboje pavaišindavo. Tik labai garbingą svečią vesdavosi į gerąją trobą, kuri buvo jau privatus šeimininkų kambarys.

Prastosios trobos gale prie lango būdavo stalas ir suolai apie jį. Suolai be atkalčių, tik lentos su keturiomis kojomis. Antrame trobos galo kampe būdavo lova. Netoli laukinių durų prie antro lango dažnai stovėdavo staklės. Juk visuomet ką nors austi reikėdavo. Ir kelios kėdalės (kėdelės, taburetės) troboje būdavo, ir platus suolas prie šilto pečiaus. Reikšmingas tas suolas, nes ant jo pirmiausia sėsdavosi kiekvienas atėjęs žmogus, ar elgeta, ar šiaip kaimynas. O ir namiškiai tą suolą mėgdavo.

Trobos gale garbingoje vietoje būdavo pakabintas kryžius. Ten pat graži rankšluostinė su ilgu rankšluosčiu. Ant sienų, šalia šventų paveikslų, būdavo sukabinti ir drabužiai.
Prie virimo krosnies lentynoje stovėdavo mažytė žibalinė lempelė. Be cilindro, plokščia dagtimi (knatu), kūgio formos. Maža jos švieselė tebūdavo, bet Užtekdavo jos ant krosnies esantiems dalykams apšviesti. O šviesdavo juk dar ir krosnyje degą žagarai (virbai).

Kita lempa, jau geresnė, didesnė, šviesesnė, būdavo ties stalu. Prie jos darbuodavosi vakaruojantieji. Jau su cilindru ji būdavo, pakabinta ant sienos \arba palubyje.
Liūdna ta šviesa atrodytų dabar mums, bet tuokart žmonėms, elektros šviesos dar nemačiusiems, buvo ji gera. Kad tik žibalo visuomet būtų buvę. Pirmojo pasaulinio karo metais tekdavo apsišviesti medinėmis skalomis. O vis tiek gyveno žmonės ir per daug nesiskundė.

šilta būdavo troboje vakarojant, nes beveik visuomet degdavo krosnyje ugnis. Vakarais ji degdavo vakarienę verdant, o ir po vakarienės iki gulant pečius nespėdavo atvėsti, gi rytmečiais degdavo pusryčius verdant.

Rudens gale skersdavo avis ir žąsis. Ypač daug paskersti reikėdavo avių. Pavasario pradžioje atvesti ėriukai per vasarą suaugdavo į pilnas avis ir žiemai prasidedant visi būdavo paskerdžiami. Vidutiniame 40 ha ūkyje būdavo jų 15-20. Skersdavo vakarais, troboje. Toje pačioje troboje palubyje džiūdavo paskui ant kailmaučių ištempti kailiai.
Avių skerdimo darbą atlikdavo vyrai, bet su žąsimis tvarkydavosi moterys. Ir darbo su jomis mažiau tebūdavo, nes, nors ir daug žąsiukų per vasarą užaugdavo, neskersdavo visų, didesniąją dalį parduodavo. Avių paprastai nepardavinėdavo.

Pabaigus skersti žąsis, reikėdavo plėšyti plunksnas. Prie to darbo būdavo susodinami visi — ir moterys, ir vyrai. Nesunkus darbas, bet niekas jo nemėgo, nes daug kam parausdavo nosis. Tarytum slogomis sirgti imdavo.

Pagrindinis darbas vakarojant vyrams buvo vyti virves (šniūrus). Visokias, visokio storio, visokiems tikslams.

Minant linus, po mintuvais subirdavo krūvos spalių. Bet juose būdavo dar ir linų plaušo, beveik jau tik dulkių pavidalu. Spalius išpurtindavo, kiek begalėdami, ir tas dulkes padėdavo kur nors palubėje. [Dabar, vakarojimams prasidėjus, parsinešdavo jas į trobą. Atsisėsdavo vaikis ant žemos kėdalelės, kairėje pusėje krūvą tų dulkių pasidėdavo, imdavo jas su kaire ranka ir su dešine sauja ant kelių ritindavo, kartas nuo karto saują pasispiaudydamas. Dešinėje pusėje ant aslos leisdavosi suritinta vientisa dulkių virvelė. Kai jau daug priritinta būdavo, paimdavo klebetą, sukdavo tą virvelę ir susuktą ant klebeto vyniodavo. Paskui, du pilnus klebetus pasiėmęs, eidavo prie mataro ir su juo vydavo dviejų vijų dulkinę virvę. Ją naudodavo linams rišti.
Visos kitos virvės ir virvelės buvo vijamos iš kanapių.

Sudėtingas ir ilgas darbas buvo nuvyti strangą (viržį). Ir gerai mokėti reikėjo. Todėl strangus vydavo arba pats gaspadorius, arba didysis vaikis. Kanapių saują palubyje pasikabinęs, ant kedalės prie jos atsisėdęs, su klebetu ilgai sukdavo plonas virveles. Paskui, po 6-7 virveles susukdavo į vieną viją. Tada su žvirbliu dvi tokias vijas suvydavo į vieną, o su trečiąja "išpavijodavo".

Ilgai trukdavo, ir kol vadę ar atvarslus nuvydavo. Taip pat nuo plonų virvelių pradėti reikėjo.

Piemuo vydavo botagus. Pirštais tris virveles (aparas) nuvydavo, iš vienos kilpos prasidedančias, ir paskui su kebekliais dvi į vieną suvydavo, o su trečiąja pavijodavo ir mazgelius mazgydavo.

Pančius arkliams pančioti, vasarą paleidus ganytis, vydavo iš kanapinių nuošukų.
Iš moterų viena beveik visą vakarą praleisdavo besižygiuodama — bemelždama karves, bevirdama vakarienę, bešerdama kiaules. O reikėjo ir indus suplauti, ir trobą iššluoti. Mažai belikdavo jai laiko, žygius iapėjus, dar prie pagrindinio moterų darbo prisidėti. O tas pagrindinis moterų darbas vakarojant daugiausia siejosi su drabužių paruošimu.
Išmintus ir jau nubrauktus linus gaudavo moterys surištus ryšulėliuose, saujomis vadinamuose. Pirma juos su šukuočiais iššukuodavo. Iš nuošukų išeidavo blogesnis audeklas, vadinamas nuošukiniu, o iš pačių linų — geresnis, vadinamas samplėšiniu. Nu
 
šukuotus linus lenkdavG į kuodelį, dėdavo ant ratelio (kalvarato) prievarpstės ir verpdavo. Suverptus siūlus iš špūlės sukdavo ant lankčio, darydavo gijas. Gijas virindavo medžio pelenuose, kad būtų baltesnės. Išdžiovintas dėdavo ant vytuvų ir vydavo ant matarų arba į kamuolius. Iš kamuolių arba nuo matarų vydavo siūlus ant mestuvų. Padarydavo ilgą apmatų giją. Ją susukdavo ant staklių riestuvo, o vieną jos galą suverdavo į nytis ir skietą. Ir pradėdavo austi. Ataudams siūlus nuo kamuolio vyniodavo ant šeivos, kurią paskui dėdavo į šaudyklę (žem. šautuvą).

Taip būdavo su lininiais audekliais. Vilnoniams audeklams vilnas reikėdavo pašyti, supašytas šukuoti. Namie šukuodavo tik senovėje, vėlesniais laikais veždavo į karšyklas. Gijas ne tik plaudavo, bet ir dažydavo, jeigu norėdavo ne paprastą pilką milą austi, o gražesnį, raštuotą.

Taigi, daug darbo būdavo moterims, daug to darbo tarpsnių, kol iš linų ar vilnų išeidavo audeklas. Ir beveik viskas būdavo padaroma vakarojant. Tik ausdavo jau dienos metu, nes tas darbas geresnės šviesos reikalavo.

Vakarojimo metu reikėjo ne tik audeklų prisigaminti žmonėms rengtis, ne tik virvių visiems metams prisivyti, bet reikėjo pasidirbti ir visa kita, kas metų bėgyje ūkyje bus reikalinga. Gaspadorius pri-sidroždavo grėbliadančių, kad pakankamai jų atsargos per šienapiūtę turėtų, taisydavo kinkymus, dirbdavo pavalkus, ausdavo plėškes, o šeimininkė siūdavo visai šeimynai marškinius, apatines kelnes, o taip pat ir viršutines nuošukines vasarai. Tik vilnoniams drabužiams siūti siuvėją (kriaučių) pavadindavo.
Pats charakteringiausias vakarojimo vaizdas būtų toks: viena mergė pas krosnį žygiuojasi, kitos moterys verpia, gaspadorius vija strangus, vaikiai linary-šius, o piemuo botagą. Moterys vakarodamos daugiausia laiko praleisdavo prie ratelio.

šitaip atrodė vakarojimo scena Žemaičių kaime, ir šitokie darbai vakarojant buvo dirbami. Tai būtų ir viskas, jeigu užmirštume, kad tos scenos veikėjai buvo gyvi žmonės, kurie negalėjo sėdėti nebylūs tais ilgais rudens vakarais besidarbuodami. Priešingai — kaip tik vakarodami turėjo jie progos išsiplepėti labiau, negu bet kuriuo kitu laiku. Bevakarojant, ir senos senelių pasakos vaikams perduodamos būdavo, ir senų laikų padavimai nuo užmiršties išsaugojami, ir esamojo laikotarpio įvykiai, tam pačiame kaime arba ir už jo ribų atsitinką, apšnekami, interpretuojami. Bevakarojant užsukdavo kaimynas ar kaimynė, su reikalais arba ir šiaip pasiplepėti. Geriausias laikas apsilankyti būdavo vakarojant, kada visi namie, ką nors išgirsti pasiruošę, papasakoti galį. Tie su reikalais užeiną kaimynai, naujienos išlaikyti nebegalinčios ir todėl jos išsakyti atbėgusios tetulės Žemaičių kaime atstojo modernaus pasaulio laikraščius ir radiją.

O kiek daug tais tamsiais vakarais apie baidykles prišnekama būdavo. Tiesiog atgydavo juodoje lauko tamsoje savotiškas pasaulis, pilnas vaiduoklių, kiekvienoje kertėje tūnančių, tave pabaidyti pasiruošusių. Net ir suaugusieji imdavo bijoti iš trobos išeiti, o ką jau bekalbėti apie vaikus.

Kartais vakarodami giedodavo. Kai kuriose sodybose, kur pamaldesnė dvasia namuose ir šeimininkų autoritetas tvirtesnis. Trisdešimties kiemų kaime kokiose dviejose sodybose tikrai būtum išgirdęs begiedant. Giedodavo labai populiarią žemaičiuose "ka-runką". Tai giesmė apie Dievo Motinos septynis džiaugsmus ir septynis širdies skausmus. Giedodavo visi mielai. Juk mėgo žemaičiai dainuoti, mėgo dainuodami išsišaukti, savo energiją išlieti. O giedodami tą patį pasitenkinimą turėti galėjo. Tačiau niekur nebuvo girdėti, kad vakarodami būtų dainavę.

Buvo ir tokių namų, nors dar rečiau, kuriuose kultūrinės šviesos spindulėlį rasti galėjai. Lietuviška knyga buvo ten užklydusi, ir kas nors iš jaunesniųjų vakarojant ją garsiai skaitydavo, o visi kiti klausydavosi. Dažniausia tas pareigas atlikti tekdavo vienam iš vaikų, skaityti jau pramokusių.

Šiaip, visiems besidarbuojant, vaikai žaisdavo ten pat troboje. Mėgiamiausias jų žaidimas vakarojant būdavo slėptis (kavotis). Vienas įsikniausdavo, kad nieko matyti negalėtų, o kiti tuo metu kur nors pasislėpdavo. Pirmasis tada eidavo jų ieškoti. Ir sunku būdavo rasti, nes prie ano apšvietimo nemažai tamsių, pasislėpti gerų užkampių troboje būdavo. Vaikų žaidimu susidomėdavo ir suaugusieji ir padėdavo jiems pasislėpti.
Baigiant norisi įspėti skaitytoją, kad neturėtų jis perdaug šviesaus vaizdo apie vakarojimus. Gyvenimas kaime slinko vienodai ir nuobodžiai, ir tokie pat vienodi ir nuobodūs buvo ir rudens vakarai, šviesūs ir įdomūs momentai buvo tik reti pragiedruliai. Į vieną vietą juos surinkus, kondensavus, galima būtų apie vakarojimus gal ir gražią apysaką parašyti, kaip yra padariusi mūsų žemaitė, bet tai būtų jau beletristika. Realus gyvenimas buvo kitoks.

L. Šepka Skulptūra
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai