Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DĖL "TAUTININKŲ" IR "VALSTYBININKŲ" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   

Prieš metus "Į Laisvę" žurnale (1967 liepos mėn. Nr. 40) buvau paskelbęs mažą straipsniuką dėl mūsų diferenciacijos naujomis "partijomis" — "tautininkais" ir "valstybininkais". Nebuvo atgarsio, bet nebuvo nė audros dėl to straipsniuko, žvelgusio į mūsų visuomeninio gyvenimo naują įtampą. Kitaip nutiko dr. K. Kebliui, PLB III seime skaičiusiam paskaitą apie valstybingumą ir tautiškumą. Šioj savo paskaitoj, panaudojęs tuos pačius "tautininkų" ir "valstybininkų" terminus, jis toliau ir konkrečiau plėtojo mano tik schemiškai apibūdintą mūsų visuomeninės tikrovės naują reiškinį.

Dr. K. Keblio analizė, išdėstyta PLB III seimo iškilmingajame posėdyje, susilaukė plataus dėmesio. Drauge ji susilaukė ir šiokios tokios audros. Kone visa spauda paskaitą rado "kontraversine" ir dėl to netikusia iškilmingajam posėdžiui. Palieku nuošaliai klausimą, kiek "kontraversiškumas" yra nesutaikomas su "iškilmingumu". Šiuo klausimu nebent vieną dalyką galima pastebėti: kontraversiš-kumo vertė ar nevertė priklauso nuo to, kiek naujesnis žvilgis turi savyje tiesos ir kiek jis tėra klou-ninis "provokavimas". Nėra kalbos, kad dr. K. Keblys savąjį žvilgį dėstė rimtai ir su nuoširdžiu lietuvišku rūpesčiu.

Norime ar nenorime to matyti, bet nejučiomis mūsų visuomenėje vyksta savotiškas "persigrupavi-mas", kurį kabutėse galima pavadinti naujų "tautininkų" ir "valstybininkų" partijų formavimusi visose mūsų srovėse. Pirmiesiems rūpinimasis tautine gyvybe faktiškai virsta abejingumu Lietuvos valstybinei nepriklausomybei. Priešingai, antriesiems rūpinimasis laisvės kova faktiškai virsta abejingumu  savo pačių tautinei  gyvybei.

Šis išsiskyrimas pasireiškia tiek išeivinio pašaukimo suvokime, tiek žvilgyje į pavergtąją tėvynę. "Valstybininkai" linksta išeivių uždavinį suvesti į politinę akciją už nepriklausomos Lietuvos atstatymą, o savo pačių, išeivių, tautinio išlikimo klausimu defetistiškai kapituliuoja (nuoširdžiausiai piktinasi dėl okupanto tėvynėje klastingai vykdomos rusifikacijos, bet savo pačių vaikų net nė nesistengia lietuviais išauklėti). Priešingai, "tautininkai" defetistiškai žiūri į nepriklausomos Lietuvos atkūrimo viltį — dėl to taip pat skeptiškai vertina ir politines pastangas Lietuvos reikalu. Kaip "valstybininkai" neišvengiamu likimu be pastangų priima išeivių nutautimą, taip "tautininkai" Lietuvos dabartinį likimą laiko nepakeičiamu.

Panašus išsiskyrimas ir žvilgyje į tėvynę. Atitinkama politine akcija angažuodamiesi kovai dėl laisvos Lietuvos, "valstybininkai" pro okupantą lyg nebemato pavergtosios Lietuvos — nesidomi pačios tautos gyvenimu tėvynėje ir nevertina net tų Lietuvos kūrybinių pasiekimų, kurie yra išaugę iš tautinės atsparos. Priešingai, "tautininkai", norėdami kiek galint padėti pavergtiesiems tautiečiams ir stiprinti jų atsparą, lyg nebemato Lietuvos pavergėjo ir linksta tik bergždžių "legalizmu" laikyti įspėjimą ryšio su Lietuva nepaversti okupanto gundomu "bendradarbiavimu" (atseit, sutikimu su Lietuvos "dabartine padėtimi").

Formaliai šios "tautininkų" ir "valstybininkų" srovės nėra susiorganizavusios, bet visose srovėse jos kuria tam tikrą vidinę įtampą. Tačiau konstatuoti šių naujų "partijų"    formavimąsi    nieku    būdu nereiškia jas aprobuoti ta prasme, kuria neseniai dr. V. Kavolis šaukė visų srovių "revizionistus" jungtis prieš savo srovių "ortodoksus". Ir kada pirmąjį kartą analizavau naujų "partijų" kristalizavimąsi, anaiptol nebuvo galvoj jas užgir-ti. Priešingai, norėjau įspėti prieš šių naujųjų partijų nelemtį.

Savo teigiamuoju pagrindu abi šios "partijos" yra pozityvios, nes lygiai stovime prieš uždavinį tiek rūpintis savo ir mūsų tautos gyvybe, tiek kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Nelemtis yra šių "partijų" vienokiame ar kitokiame ekskliuzyvizme, kai imamasi išskirti, kas yra susiję. Kur dalykus sieja "ir", nereikia jų skirti "ar", t. y. kelti "pirmenybės" klausimo (kaip dr. T. Remeikis savojoj Jaunimo kongreso kalboj dėstė, kad "tokioje padėtyje valstybingumo siekimas pasidaro antraeilis ir tautinės egzistencijos užtikrinimas ima prioritetą tiek kraite esančių, tiek už jo ribų lietuvių politinėje veikloje".

Patriotizmui lygiai priklauso ir tautiškumo, ir valstybingumo principai. Absurdiška yra kelti klausimą, kuriam iš jų teikti pirmenybę ("prioritetą"). Ieškoti "pirmenybės" čia tereiškia skaldyti, kas vieninga, ir tuo pačiu gimdyti priešybę, kur reikia vienybės. Lygi visų pareiga rūpintis tautine gyvybe. Lygi visų pareiga kovoti už tautinę laisvę (valstybingumą). Išsiskyrimas "tautininkais" ir "valstybininkais" būtų lietuviškosios vienybės laidojimas ir nelemtos nesantaros įžiebimas. Tai būtų tik lietuviškojo patriotizmo vienokia ar kitokia amputacija, o ne nauja natūrali diferenciacija. Didele nelem-timi gresia šių naujų "partijų" formavimasis. Reikia tai blaiviai suprasti, ar kas linktų į "tautininkus", ar kas būtų arčiau "valstybininkų".

Dr. K. Keblys savo paskaitoj ne tik konkrečiau išanalizavo šiedvi besiformuojančias partijas, bet taip pat blaiviai iškėlė pavojų, "kad šis naujas srovinis konfliktas nenugramzdintų mus betiksliame savitarpio erzelyje". Vėliau savo paskaitoj jis dar aštriau konstatavo, kad "aštrus skilimas valstybingumo - tautiškumo etikete nubrėžta linija nebėra jau vien pavojus, bet faktas". Todėl jis pagaliau ir kėlė Bendruomenės ateinančio penkmečio uždaviniu "užgydyti skilimo žaizdą, sujungti nepagrįstos nesantaikos žalojamą visuomenę".

Tai visa buvo pasakyta savo vietoj (nesvarbu, kokiame posėdyje). Gaila, kad spauda į esminius dalykus, įžvalgiai ryškintus dr. K. Keblio paskaitoj, neatkreipė dėmesio. Kaip dažnai panašiais atvejais, dėmesys nukrypo į paskaitos "kontraversiškumą". Gal būt, ne be kaltės yra ir pats dr. K. Keblys: kiek principinėj savo paskaitos dalyje jis atsistojo aukščiau "tautininkų" ir "valstybininkų" konflikto ir pabrėžė jo žalą, tiek "faktinėje" paskaitos dalyje jis pats prabilo vienos šalies balsu. Tai atsispindi ir pačiame paskaitos jausminiame tone: kai principinėje dalyje prelegentas nors aštriai, bet ramiai analizuoja valstybingumo ir tautiškumo mūsuose besusiraiz-gančius santykius, tai antroji paskaitos dalis pamaži vis labiau prisisunkia partizaniško aitrumo ir patetiškų lamentacijų, pažįstamų iš mūsų "tautininkiškųjų" disidentų.

Nors (bent taip atrodo) dr. K. Keblys taip pat laiko nelemtimi "tautininkų" ir "valstybininkų" išsiskyrimą, tačiau pamaži pradeda "tautininkus" vaizduoti tik nekaltomis "valstybinininkų" priespaudos aukomis. Ir būtent, "valstybininkais" jam virsta visi mūsų "veiksniai" ir "dauguma". Tai, gal būt, ir suteikė paskaitai kontra-versinį pobūdį.

Būtent, dr. K. Keblio nuomone, dėl viso "valstybininkų" ir "tautininkų", "daugumos" ir "mažumos" konflikto kaltas esąs "pirma, tai nedemokratiškas mūsų vidinės politikos pobūdis; antra — daugumos tendencija suabsoliutinti savo pozicijas ir nesugebėjimas skirti tikslų nuo priemonių".
ši diagnozė nėra jau taip akivaizdi, kaip atrodo pačiam dr. K. Kebliui. "Netenka daug įrodinėti, kad mūsų veiksniai, išskyrus Bendruomenę, yra, tam tikra prasme, nedemokratiški". Galima diskutuoti VLIKo ar ALTo struktūrą. Bet vis dėlto ar ne per lengvai sviedžiama, kad "visuomenė yra beveik bejėgė tarti savo žodį apie tai, ką veiksniai veikia ir kas juose veikia"? Ne viena kuri srovė yra užgrobusi VLIKą ar ALTą, o visos esamos srovės yra juose atstovaujamos. Per jas ir "visuomenė" ne tik savo žodį gali tarti, bet ir spręsti. Naujai susidarę junginiai taip pat gali įsijungti į "veiksnius", kaip pvz., šviesos - Santaros federacija įsijungė į ALTą. šiaip ar taip, nieku būdu nėra taip, lyg iš kokios pašalės "veiksniai" būtų uzurpavę valdžią ir dėl to liktų "visuomenei" svetimi. Be visuomenės atramos ir paramos jie neegzistuotų. Ir VLIK-as, ir ALTas yra mūsų veiksniai — tai ir sudaro jų esminį demokratiškumą.

Dr. K. Keblys labai teisingai į-spėja prieš tendenciją "suabsoliutinti savo pozicijas". Bet ar ši tendencija gresia tik "daugumai"? Ar ne tiek pat ji gresia ir "mažumai"? Ar ne iš šios tendencijos išplaukė ir kai kurie prelegento apgailestauti atvejai? Ar nėra savo pozicija suabsoliutinama, kai bet kuris nusistatymas yra sankcionuojamas traukimusi iš to, kas bendra?

Panašiai kyla klausimų ir dėl "daugumai" prikišamo "nesugebėjimo skirti tikslų nuo priemonių". Šiuo metu "mažumoj" labai populiaru šia distinkcija operuoti. Deja, daromą distinkcija reikia toliau pratęsti, nenorint ja naudotis kaip sofizmu. Savaime aišku, kad tam pačiam tikslui siekti gali būti skirtingų priemonių. Bet jei renkamasi priemonės, vedančios nebe į tą patį tikslą, ar jos neliudija, kad to paties tikslo ir nebesiekiama?

Svarbiausia, man rodos, dr. K. Keblys be pagrindo "valstybininkus" pripažino "dauguma". Kol kas jie (tiek mano, tiek dr. K. Keblio apibrėžta prasme) nieku būdu nesudaro daugumos. Vargiai jie gausesni už "tautininkus", nors ir taip pat yra ekstremistiškai triukšmingi, besijaučią visada absoliučiai teisiais bei neklaidingais: ir dėl to turį teisės kitus niekinti, jais piktintis (pagal seną prancūzų patarlę, visada "kraštutiny-bės susisiekia").
"Valstybininkai" pasidaro dr. K. Kebliui "dauguma", kai jis juos sutapatina su "veiksniais" ir aplamai su plačiąja visuomene. Deja, toks sutapatinimas nėra teisus; priskiriama veiksniams daug ko,, ko jie patys niekada nėra skelbę;
 
visi yra kaltinami dėl vieno ar antro atskiro "valstybininko". Niekada veiksniai nesikėsino politikos "primato" vardan reikalauti "kultūrinio darbo subordinavimo politinei akcijai". Nors tokių atskirų "valstybininkų" ir yra (visur ir visais amžiais jų buvo ir bus), tačiau nė politikuose jie nesudaro daugumos. Todėl iš tikro ir "visuotinės kultūrininkų mobilizacijos politinei kovai" neskelbė nei veiksniai, nei jokia "dauguma". Niekas nevaržo mūsų kūrėjų laisvės, visi yra laisvi kurti, ką nori ir kaip nori. "Policinės vienybės" ilgisi nebent tik patys dešinės ekstremistai, o ne veiksniai ar visuomenės dauguma. Todėl tik egzaltuota patetika yra ir lamentacija apie "bendrąjį daugumos nusistatymą eliminuoti kitaip galvojančią mažumą" ar tiesiog apie "daugumos įtūžimą likviduoti kitaip galvojančią mažumą". Jei taip iš tikrųjų būtų, tai nė pats dr. K. Keb-lys nebūtų buvęs pakviestas kalbėti PLB seime — "aukščiausioj tribūnoj".

Į visus renginius, Kultūros kongresus ar Jaunimo kongresą, buvo stengiamasi kiek galint sutelkti visus "atspalvius". Tai ir tenka dr. K. Keblio klausti, ar jis nesiveržia pro atviras duris, reikalaudamas "užtikrinti mažumai ne tik teoretinę žodžio laisvę, bet ir leisti jai pilnateisiškai dalyvauti bendruomeniniame darbe"? Kokiai gi "mažumai" neleidžiama "pilnateisiškai dalyvauti bendruomeniniame darbe"? Tiesa, kad visus parengimus vis lydi ir incidentai. Bet ar ne per daug jie išpučiami? Ar tik viena šalis visada dėl jų kalta? Ar dėl eliminavimo tenka aimanuoti ir tada, kai kartais pačių eliminuoj amasi boikotu? Ar nereiktų šalčiau ir vispusiškiau žvelgti ir į visus vienokius ar kitokius, kairės ar dešinės, apgailėtinus incidentus. Svarbiausia, vargiai protinga juos pervertinti ir paskui dėl jų egzaltuotis daugiau negu yra pagrindo.
Nesusipratimų gali būti ir yra pasitaikę ne tik dėl "daugumos", bet ir dėl "mažumos", ne tik dėl politikų, bet ir dėl kultūrininkų kaltės.

Visiškai sutinku su dr. K. Kebliu, kad būtų nesusipratimas kultūrinę   kūrybą   reglamentuoti   ir vertinti politiniu ar kokiu nors kitu utilitariniu matu. Toks užmojis būtų artimas "valstybininkams", jei jie pajėgtų mūsų visuomenėj įsiviešpatauti. Tačiau ligi šiolei toks užmojis yra likęs svetimas tiek mūsų veiksniams, tiek visuomenės daugumai.

Savo ruožtu kviečiu dr. K. Keb-lį pergalvoti, ar ne tokian pat ne-susipratiman krentama, kai kartais (tegu ir mažumos) pačių kultūrininkų imamasi politikuoti. Suprantama, visų lygi teisė imtis politikos. Bet aišku, kad, imantis politikos, nebėra ko daugiau dangstytis kultūra. O daugelio mūsiškių konfliktų pagrinde slypėjo kaip tik toks kultūros "angažavimasis" politikai.

Beplakant draugėn kultūrinius ir politinius užmojus, nejučiomis pasidaroma ne tik "mažuma', bet ir "antiveiksniu". Perdaug jau lengva širdimi mūsuose kuriama "antiveiksninė" nuotaika. Net paskutinysis "Į Laisvę" numeris užsikrėtęs šia nuotaika, šios nuotaikos auka iš dalies yra tapęs ir dr. K. Keblys. Turiu mintyje jau nebe jo PLB seimo paskaitą, o ankstesnį pasisakymą "Metmenyse". Naudojuosi proga jį priminti. Kai prieš metus į visų veiksnių Vašingtono konferenciją lygiateisiškai buvo pakviesti ir mūsų spaudos atstovai, dr. K. Keblys komentavo, kad "čia įvyko ne tik krikštynos, bet šermenys", kad "spauda parsidavė" ("ir ne teoretiškai, bet...  ir praktiškai"). Dalyvavau šioj konferencijoj ir pats. Dėl to ir stebiuosi, kaip buvo galima tai išgalvoti. Spaudos atstovai nei "parsidavė", nei buvo "nupirkti". Ne tylėjo, o kalbėjo, nesibaimindami nei laisvai savo mintis reikšti, nei būti kritiški.

Be abejo, dr. K. Keblys pats neišsigalvojo, ką rašė apie spaudos "parsidavimą", bet turėjo būti kieno nors iškreiptai informuotas (jis pats toj konferencijoj nedalyvavo). Kaip blaiviai kritiškas žmogus, jis nelinkęs skubiai viskuo patikėti, kur kas skleidžiama. Bet, matyti, tiek jau susikūrė neatsakingos "antiveiksninės" nuotaikos, kad lengva jau bet kuo patikėti. Ar ne metas šią nuotaiką prablaivinti, užuot ją tirštinus?

šiai nuotaikai prablaivinti kelią nurodo pats dr. K. Keblys. Ir čia jau vėl visiškai sutinku su dr. K. Kebliu, o ne su tautininko dr. B. Jonaičio "valstybininkišku" siūlymu "atsiriboti", "nesukti sau daugiau dėl jų galvos", "apsivalyti" ("jokia vienybė su šitokia publika neįmanoma ir nereikalinga" — Dirva, 1968.IX.29 27). Toks siūlymas lieka taip pat negatyvus, kaip ir kai kurių "tautininkų" ekstremistinis darymasis "antiveiksniu". Pozityvus kelias — kalbėtis, stengiantis "kuo greičiau pašalinti iš mūsų gyvenimo tas ekstremistines pilietinio karo nuotaikas, priešų ieškojimą savo tarpe ir trumparegišką apsivalymo įtūžimą", stengiantis "švelninti nuotaiką", "sudaryti sąlygas nuomonių pasikeitimui žmogišku dialogu, o ne vienas kito kaltinimu ir įžeidinėjimu". Prie šių dr. K. Keblio žodžių tegaliu pridėti, kad tai lygiai turi galioti abiems šalims. Dialogas neįmanomas, kol arogantiškumas laikomas atvirumu, kol neatsisakoma teisuoliškumo pretenzijos, kol žmogiškai nepasitikima ir "priešininku", kol, svarbiausia, tik teisuoliškai egzaltuojamasi, o ne blaiviai mąstoma.

Dr. K. Keblio paskaita pasitarnavo mūsų dabartinių rūpesčių išryškinimui. Nėra ko piktintis, kad ji daugiau išreiškė "mažumą".
Juozas Girnius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai