Iš latvių poezijos Spausdinti
Parašė Iš latvių kalbos išvertė Henrikas Nagys   
Velta Snikere

NEPRAEIK NEPAKELĘ

Nepraeik nepakėlęs
Raudonų vaisių ir aukso,
Nes liūdnos medžio akys
Tave seks ir lydės.

Likimą, kurio neatlikom,
Sėjam į priekį, o jis
Šakoją,
Sušakoja ir suželia
Ir pasitinka mus tankmėmis.

  *   *   *

Tu staiga man buvai taip arti,
Kad nebegalėjau tavęs matyt,
Lyg migloj savo rankos.

Pleveno išblyškus migla
Pasikalbėjimų stotyse;
Toli, nebegirdimai, teliūškavo
Vandenys lėti į senus slenksčius.


  *  *   *

Esu balsas,
Kurio nepamirši,
Kvapas,
Kurio neatsigersi.

Gyvenu
Nuostabos pumpure,
Kuris veriasi
Ir neatsiveria.

Kartais —
Parodyti aklam,
Kuždėti kurčiam,
Įdėti į akmenį
Plakančią širdį,
Palieku savo vietą
Nejučiomis.

ŽINODAMAS

Žinodamas pats, kaip toli tu esi nuo manęs,
Kodėl tu pasėjai nuo amžių šį ilgesį?
Jis praauga mane.
Neleidžia, neleidžia man nugrimzti į gelmę tą,
Virš kurios tu plūduriuoji ant savo lelijos lapo.


Gunars Salinš

EILĖRAŠTIS BE PAVADINIMO

Ant gatvės staiga pamačiau
gabalą pamesto dangaus.
Sustojau, pakėliau jį; atrodė
truputį lyg stiklas apgaravęs,
truputį lyg veidrodis.
Mano veidas spindėjo jame tolimas,
linijos ir spalvos susiliejusios —
galėjo būti tai ir kieno kito veidas,
prasišviečiantis pro mano veidą.
O gal net ir iš viso ne veidas,
bet šviesios spalvos akmuo
arba obuolys.
Iš tikrųjų, dangui visai nebūtina atspindėti mane,
vien dėlei to, kad aš žiūriu į jį.
O gal vis dėlto tai buvau aš —
argi galiu žinoti, kaip atrodau danguj?

PO PASKUTINIO LAŠO

Paskutinis lašas. Suvalgom dar vyšnias,
į kurias kokteilis įsisunkęs tiek pat giliai,
kaip į mus. Prisimenam mirusius
sapnus ir draugus. Kiekvieną
akimirką kuris nors mūsų dingsta — atrodo,
ten, kur prapuolė mirę, — atrodo,
arti valanda, kai reikės susitikti.

Aina Kraujiete

POETUI, KURĮ MYLĖJO SODAI

Aš pasodinsiu mėlynų slyvų medį
giliai jūroje, kur keteros
kaip balti vaismedžių sodai, kai saulė įšildo
bitėms atvertus žiedus,
ir aukštai, kaip vynuogynai,
bangos virš gelmių auga ir senka.
Aš pasodinsiu mėlynų slyvų medį
toli jūroj, kur debesys renkas, vilnija
ir daugiašakius šešėlius
mėto ant vandenų —
gal būt, jis danguj
išsiplės kaip kupolas,
pilnas nunokusių vaisių,
kurie prilygs debesims,

ir vietoj mano ašarų
byrės mėlynos slyvos,
slyvos
kaip lietus.

Aina Zemdega

PASIVAIKŠČIOJIMAS

Ties dangoraižių nugarom ir veidais
mes vaikštom,
plačiom ir apšviestom alėjom
ir vienišom siaurom gatvelėm,
tarytumei nusekusiomis upėmis,
kur mėnuo jau daugiau neatsispindi.
Pro tamsą, spindinčią juodai, mes ėjom,
veidais neono melsvą šviesą liesdami,
pro tunelius povandeninius
baltom sienom kaip pieninės.

Kavinėje,
po bėgiais geležinkelio,
nulipom
gėdingoj žvakių šviesoje
išgerti džazo burbulų
ir, pasinėrę ritmuose,
sėdėjom lyg gilioj žolėj.

Ir kai pavargo būgnininkas,
kai žvakės išdegė,
ilgai dar ėjom
per sodus miegančius,
per tiltus, užgesusias gatves,
per lūpas, per akis, per savo veidus
lig paskutinių miesto vartų.

Astride Ivaska

ALHAMBRA

Nėra gilesnio šulinio už rožių kvapą,
nėra juodesnio šešėlio už kiparisą saulėj,
nėra tolimesnės stygos už stygą gitaros,
nėra nuostabesnio daikto pasaulyj už vandenį.

PARO SALOJ
(Graikijoje)

Gera būtų visą amžių Paro saloj gyventi,
kur žmonės seni, žiūrėdami jūron, numiršta,
palikę stačias gatveles ir fygų medžius,
pavėsingas pavartes su kėdėm supamom ir katėm,
šimtabalsius bažnyčių bokštus prie pakopų į
kalnus,
marmuro laužyklose pamirštuosius dievus,
kuriems lemta miegoti taip toli nuo jūros.

  *  *  *
Ne žaibas, bet karas
nugriovė Lestenės bažnyčios bokštą —
sniegas snigo ant karaliaus Dovydo kanklių,
į angelų trimitus, vargonų dūdas,
į tuščią smėlio laikrodį.
Mėlyną, baltą, paauksintą triskambį
blukino sniegas ir tirpdamas paliko
kraujo dėmes ant rausvo akmenio.

Iš latvių kalbos išvertė Henrikas Nagys

VITAUTS SIMANIS (g. 1928) Kontrastai