SĄMOKSLAS PRIEŠ SKAITYTOJĄ Spausdinti
Parašė Kęstutis Keblys   
Pasistengus, nesunku rasti gerų fragmentų septynioliktą "Draugo" romano konkursą laimėjusioje Vytauto Volerto knygoje vardu "Sąmokslas". Iš tikrųjų nereikia labai ir stengtis. Užtenka perskaityti leidėjų reklaminį pasisakymą knygos aplanke. Ten, nors ir perdėtai, suminėta viskas, ką gero galime rasti šiame veikale. Bėda tik, kad "Sąmokslas" yra ne novelių ar eilėraščių rinkinys, bet romanas. O romano neišgelbės nei kalbos žodingumas, nei stiliaus ekspresyvumas, nei teisingai sudėti kableliai, nei pagaliau gera proza vienoj kitoj vietoj. Romanas kyla ar žlunga savo visuma, ta bendrąja jungtim, kuri suriša pavienius beletristikos elementus plačiam žmogaus atskleidimui meninės tikrovės fone.
"Juozas buvo tik didelės įvykių grandinės dalelytė".
"žmonės — lyg plytos mūre".

Šios dvi frazės iš 254-to premijuotos   knygos   puslapio   neblogai charakterizuoja "Sąmokslą" kaip romaną. Ne tik Juozas, vienas iš pagrindinių romano veikėjų, bet ir kiti žmonės tėra plytos Volerto mūre. Todėl akcentas ir metamas ant tos "didelės įvykių grandinės", o ne ant žmogaus.

Įvykiais paprastai būna pagrįstos pramoginės knygos — nuotykių, meilės ar kriminaliniai romanai. Gal tad ir ši Volerto knyga taikyta tik skaitytojo atvangai? Jei taip, tuomet neteisinga būtų joje ieškoti kokių nors rimtesnių literatūrinių privalumų. Koki tad tie "Sąmokslo" įvykiai? Ar jie atitinka pramoginės knygos reikalavimus?

Tų įvykių daug ir, atskirai paėmus, jie gali įskelti žingeidumo kibirkštį. Sena pana bando suvedžioti jauną, nekaltą grinorių; karjeristas išvagia fabriko paslaptis; katinas, tarsi prityręs chirurgas, perkanda dusuliu mirštančio gerklę ir jį išgelbsti; konkurentą firmoje sutvarko "rasdami" jį meilinantis su svetima žmona automobilyje. Autoris ištraukia ir daugiau baltų triušių iš savo magiškos skrybėlės, kai atsiranda reikalas sceną sutirštinti ar kurį nors veiksmą dramatiškai motyvuoti. Atsitikimų begalės. Bet pramoginiam romanui neužtenka vien dilginančių fragmentų. Reikia, kad juos rištų vientisa, nuotykinga, į šalis nesimėtanti intriga. Gi "Sąmokslo" intriga sumontuota visai kitu pagrindu ir praskiesta ilgom, šalutinėm įtarpom. Pramoginiame romane taip nedaroma. O kad "Sąmokslas" šauna į aukštesnes sferas, galutinai parodo stilius ir kalba — autoriaus vaizdinės priemonės išduoda, kad čia bandyta ne pramogaujančiam skaitytojui įtikti, bet "daryti literatūrą".

Žodžiu, "Sąmokslas" yra romanas be jokių kompromisinių susiaurinimų. Veikalas pretenduoja į grožinės literatūros kūriniams skirtą lentyną. Todėl, verčiant jo lapus, nedera švelninti žvilgsnį lengvatomis, kurias taiko pragmatinio pobūdžio knygoms.

"Sąmokslo" įvykių grandinė skirta daugiau tezei išdėstyti, negu žmogui atskleisti. Autoriaus tezė maždaug tokia: gyvenimas atlygina darbščiam, kukliam ir nelan-džiam žmogui, o baudžia akiplėšą, per kitų galvas į pasisekimą kopiantį karjeristą. Arba, jei norėtume tą tezę susmulkinti ir konkretizuoti — čiabuviai amerikonai yra niekam tikę, Amerikos išsigelbėjimas glūdi doruose ir darbščiuose emigrantuose, "dypukuose". Tokia tezė, kad ir kvailai skambanti, savaime romano dar neužmuša. Juk visos, kad ir gerų veikalų tezės, jas ištraukus ir dribtelėjus dviem sakiniais, skambės kaip sausi, jau daug kartų girdėti rezoliuciniai "teisybės" pareiškimai. Romanas žlunga tik tada, kai meninė tiesa ir žmogus tampa vien įrankiu tai ar kitai tezei įrodyti, šiuo atžvilgiu žlunga ir "Sąmokslas". Jame dūsta žmogus, jame mindžiojama meninė tiesa.

Romane daugiausia vietos skiriama dviem veikėjam. Tai George C. Hennessey, kurį laiką Marketing Manager, Northern Region, Van Horn Manufacturing, Inc., ir Juozas "Joe" Buinys, pradžioje suvargęs imigrantas, o gale — įmonės savininkas, laimėtojas. Reikia Sutikti, kad Hennessy charakterizuotas detaliai ir ryškiai. Nelieka jokios abejonės, kas per vienas tas George C. — mažamokslis, bet apsukrus, bailys, garbėtroška ir savimyla, žodžiu, niekšas. Gyvenimiškai jis tikras. Tokių su mažu bagažu, bet didelėm ambicijom žmogelių pilna kasdienybėje. Todėl lengvai atpažįstame jį knygoje, taip kaip atpažintume sutikę gatvėj ar raštinėj. Bet atpažįstame kaip tipą, štampinį blogio įsikūnijimą. O kaip žmogus vis dėlto jis lieka ūke. Meninės tikrovės plotmėj skaitytojas negali patikėti, kad tai tikras žmogus, o ne blogybės abstrakcijomis sulydyta misingio statula. Čia kaltas autoriaus pasirinktas žmogaus atskleidimo būdas. Hennessy ne pats atsiveria. Jis yra konstatuojamas autoriaus teigimais. O autoriaus įtikimumo koeficientas šitame romane yra nepaprastai žemas. Viskas čia surežisuota taip, kad išsipildytų užsimotas planas, kad susiregztų toji didelė įvykių grandinė. Tame vaidinime ir Hennessy pasireiškia atpažįstamais charakterio bruožais, bet niekur neiškyla kaip gyvas, literatūrinis žmogus.

Juozas Buinys, gerasis "Sąmokslo" artistas, neturi net tų paviršutinių savitumo bruožų, kuriais pasižymi Hennessy. Teigiamiems personažams visuomet sunku rasti ryškesnių spalvų. Tai žinodamas, autorius bandė savo gerąjį Buinį nudažyti kitoniškai, paversdamas jį liguistu užsidarėliu. Kitoniškas Buinys tai išėjo, bet ne gyvas. Nežiūrint didelių pastangų tam jo įsikalbėtam bailumui motyvuoti, autorius nepajėgia sukurti iliuzijos, kad Buinys tikrai būtų autentiškas žmogus. Kažkaip susidaro į-spūdis, kad jei Buinį sutiktum autobuse ir paklaustum, ką jis galvoja apie lietuvių inžinierių sąjungos reikalingumą, jis mandagiai atsiprašytų: "Palaukit, aš turiu pasiklausti pono Volerto".

Vienintelis "Sąmokslo" personažas, kuris galėtų pretenduoti į žmones, yra senukas Mr. Heller. Jis kažkaip lyg ir išsprūsta iš autoriaus elektroninių mygtukų ir savotišku vidiniu monologu išsako save gana įtikinančiai. Nors ir jis kalba ta pačia autoriaus aukšta gaida, tačiau tai, ką jis pasako, dažnai nuskamba autentišku žmogiškumu. Hellerio epizodas yra geriausias romano fragmentas. Tik bėda, kad pats Helleris yra šalutinis veikėjas, tam tikra iliustracija. Todėl jis, kad ir kaip stengdamasis, negali "Sąmokslo" išgelbėti.

Ne mada šiais laikais kalbėti apie tokius nusenusius reikalus, kaip romano kompozicija. Nebent norint ką nors gero apie romaną pasakyti, šiaip jame nieko neradus. Tačiau šiuo atveju sunku ištverti, neprasitarus žodžiu kitu, nes "Sąmokslo" kompozicinis balansas tiesiog pritrenkia. Autorius pradeda jauniklio Wilhelmo mėšlungiška kelione per Atlantą, išlaipina jį nesvetingame Amerikos didmiestyje, o paskui tempia per visas gri-noriškas sunkenybes. Drauge žygiuoja ir skaitytojas, stebėdamas jaunojo naujakurio įsipilietinimą svetimame krašte. Ir kai su juo kartu pergyvena neužsegto klyno gėdą piknike, kai kartu droviai pamatę "baltus nelygumus" pro atsivėrusį senmergės apsiaustą, kai pagaliau paveldi tos senmergės pinigus ir kai drauge vos nesukiša tų pinigų suktam pastoriui, skaitytojas, nusikasęs iki 43-čio puslapio, galvoja, kad jau susipažino su romano protagonistu. Jis pasiruošęs žiūrėti, kaip ten toliau tam vyrukui eisis. Bet štai 44-tame puslapyje tasai Bill staiga jau vedęs, ir jo užaugę vaikai jau kritikuoja tėvo firmos planus. O dar už dvidešimties puslapių skaitytojui telefonu pranešama, kad Bill mirė. "Sąmokslas!", sako skaitytojas. "Privertė mane visai be reikalo irtis per tuos šešiasdešimt puslapių!"

Nors Bill tam tikra prasme veikia dar ir po savo mirties, nors jo figūra reikalinga autoriaus "įvykių grandinei", tačiau toks ištęstas, smulkmeniškas antraeilio veikėjo įvedimas yra aiškus smėlio pylimas po romano struktūriniais pamatais. Ne kažin kiek pateisi-namesnė ir dvidešimties puslapių Buinio praeities įtarpa. Jos reikia Buinio uždarumui pateisinti. Bet tokiai dirbtinei motyvacijai būtų užtekę puslapio. Dabar tas epizodas, neišryškindamas Buinio kaip žmogaus, lieka tik dar vienu, jau trafaretu virtusiu, "kaip mes bėgom iš Lietuvos" vaizdeliu. Kompoziciniu atžvilgiu verčia abejoti ir atskiriems veikėjams skirtų epizodų sukirpimas. Kai lapų lapais veikia tik vienas kuris iš jų, o draugėn suvedami tik retkarčiais, romano fabula darosi labiau panaši į lopais susiūtą sermėgą, negu į vientisą apsiaustą.

Volerto stilių galima, jei kas nori, vadinti lakiu, ekspresyviu ir žodingu. Jo gudrasakiškumas kartais primena Baroną. Tačiau kai Baronas savo semantinę išmintį lieja beveik natūraliai, tai Volerto vaizdinės priemonės nuskamba grubiu dirbtinumu, persistengimu. Volerto pasakojimo būdas remiasi visažinančia generalizacija, sustilizuotos tikrovės atpasakojimu. Dėl to autorius ir neįtikina. Kai jis kapojasi tuo pačiu įkyriai pakeltu tonu ir reikšdamas savo požiūrį į pasaulį, ir galvodamas už veikėjus, ir už juos šnekėdamas, tuomet sunku patikėti, kad čia ritasi tikras gyvenimas, o ne fiktyvinė schema.

Nežiūrint konkurso premijos, trečioji Vytauto Volerto invazija į romano teritoriją nepavyko, nes jis nepajėgė įlieti save, autorių, į vaizduojamus personažus. Jis liko kalbėti vienas, nes jo žmonės neprabilo savu balsu.
Kęstutis Keblys