Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JANKAUS DRAMA APIE LIETUVIŲ REZISTENCIJĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. Jonas Grinius   

Jurgis Jankus: PEILIO ASMENIMIS. Trijų veiksmų drama. Išleido "Darbininkas". Brooklyn, 1967, 261 psl.

Skaitant Jurgio Jankaus "Peilio ašmenimis" dramą, savaime prisimena Algirdo Landsbergio "Penki stulpai turgaus aikštėj" (1966). žinoma, nėra gerai, recenzuojant ar kritikuojant gyvo autoriaus kūrinį, jį lyginti su kito rašytojo knyga, nes yra rizika supykinti abu rašytojus ir užsitraukti abejų nemalonę, šį karą, iš anksto atsiprašydamas abu autorius, negaliu atsispirti lyginimo pagundai bent vienu antru atžvilgiu, nes tiek A. Landsbergio, tiek J. Jankaus dramos labai panašios temos atžvilgiu: jose abejose vaizduojamos lietuvių partizanų paskutinės dienos — paskutiniai likvidaciniai žygiai kovoj su galinguoju okupantu. Nevadinu šio nei rusiškuoju, nei sovietiniu okupantu, nes Jankaus vaizduojami rezistentai dažniausiai kalba apie komunistus ir lietuvius, o Landsbergis tekalba apie Naująją Santvarką, jos simbolinius vykdytojus Tardytoją, Deputatą, Pirmininką ir šių priešininkus partizanus.

Taigi, iš šio temos terminų paaiškinimo jau matyti, kad Landsbergis rezistencijos likvidacijos problemą sprendžia labai atitrauktai. Svetimtautis skaitytojas net negalėtų susiorientuoti, kur vyksta rezistencinė kova, nes dramos veikėjai tekalba apie mažą šalį. Kad ja gali būti Lietuva, teįmanoma spėti tik tam lietuviui, kuris žino lietuvių miško brolių dainą: "Gegužėle, šį metelį" ir skaitė J. Daumanto "Partizanus už geležinės uždangos", kur epizodas apie svarbių komunistinių veikėjų kruviną likvidavimą Marijampolėj per dirbtinai inscenizuotas sužadėtuves, nes jos yra įkvėpusios Landsbergiui jo dramos pagrindinį epizodą su sužadėtinės Albinos vardu. Bet tai tokios tolimos "reminiscencijos", kad anglui ar amerikiečiui, besigėrinčiam fotely "Penkių stulpų" drama, ta maža šalis, kur likviduojami ginkluoto pasipriešinimo veiksmai, gali atrodyti kur nors Azijoj, Afrikoj ar Pietų Amerikoj. Kad Landsbergis sąmoningai norėjo rezistencijos likvidavimo problemas iškelti į bendrinę plotmę, suabstraktindamas laiką, vietą ir kitas aplinkybes "Penkiuose stulpuose" (gal aliuzija į penkis žemynus?), liudija autoriaus mėginimas pagrindiniuose antagonistuose rasti kažkokių bendrų likiminių bruožų: partizanų vadas Antanas, kuris per savo vestuves turi nušauti Tardytoją, yra buvęs jaunas skulptorius, o "Naujosios Santvarkos" Tardytojas, kuris likviduoja partizanus prie stulpų turgaus  aikštėj   užkampio  miestely, yra degraduotas, buvęs teisės filosofijos profesorius, kadaise parašęs "Ateities skulptūros" knygą, kur dėstomos neortodoksiškos mintys apie ateities žmonių suformavimą. Tie du asmens yra aukštesnių instancijų įpareigoti likviduoti vienas antrą, nors iš tikrųjų, kaip išmušti iš normalių pozicijų, abu turėtų rasti bendrą kalbą.

šitokių apibendrintų tendencijų visai nematyti J. Jankaus "Peilio ašmenimis" dramoj. Ji parašyta lietuvių skaitytojui apie labai opią temą, nes visi trys dramos veiksmai įvyksta per vieną dieną Lietuvoj labai konkrečiose sovietinės okupacijos aplinkybėse, būtent rezistencijai atsidavusių kaimo mokytojų šeimos kambary, kuris dvelkia "šaltu vienišumu ir neviltimi", kuriame "nematyti nė mažiausio bruožo, kad čia gyveną, jeigu apskritai kas gyvena, turėtų planų pasilikti kitai dienai", šito buto šeimininkas ir apylinkės partizanų vadas Daug-vydas (su savo žmona mokytoja Laima) yra nutaręs savo būrio vyrus išvesti iš miško ir juos bei save paslėpti viešumoj toli nuo gyvenamųjų vietų svetimais vardais, nes ginkluotas lietuvių pasipriešinimas tampa paprastu žudymu, "kuris nebe laisvę neša, bet gyvenimą sunkina".

Šitoks pasiryžimas Daugvyde ir jo žmonoj subrendo po to, kai komunistai atspėjo, kas apylinkės partizanų vadas, ir, areštavę Laimą, vertė ją išduoti savo vyrą. Kalėjime jai kilo mintis suvaidinti visų 30 partizanų išdavimą gyvais su sąlyga, kad ją pačią su jos mažais vaikais paliktų laisvą. Su šituo sutiko KGB karininkas bei "stribų" vadas Karpenko, patariamas lietuvio partorgo Antano, kuris nuo senų laikų buvo įsimylėjęs Laimą ir tikis ją sau turėti po išdavimo. Mokytoja pasižada prikalbėti vyrą, kad šis į savo namus sukviestų partizanų būrį vakarienei pasivaišinti, o, kai šie bus neblaivūs, duoti komunistams ženklą, kad jos visus svečius "susemtų". Dėl to partizanų persekiotojai paleidžia Laimą ir dar ją aprūpina maistu bei degtine.

Dabar Daugvydui ir Laimai prisieina atlikti labai sunkus uždavinys — dvigubas žaidimas — vaikščiojimas peilio ašmenimis — suvaidinti partizanų išdavimą taip, kad nenukentėtų nė vienas laisvės kovotojas, bet komunistai tikėtų, kad Laima sąžiningai vykdė pažadėtą planą. Sunkenybę šitame apgaulingame šachmatų žaidime padidina ta aplinkybė, kad KGB ir "stribai" turi aplinkui šnipų, nepasitiki susitarimo partnere, kaitalioja savo planus, statydami naujų reikalavimų Laimai. Dėl jos ypač nekantrus partorgas, kuris norėtų ją tuojau turėti sau, o Daugvydų namų liepsnose iš karto sulikviduoti visus rezistentus, kad nepatektų nė vienas į nelaisvę ir neatskleistų jo kruvinos bei klastingos praeities. Daug-vydas su Laima šį sunkų ir sudėtingą žaidimą laimi, nes lietuvių patriotų (savo šalininkų) jie turi ne tik miškų slėptuvėse, bet ir sovietinės valdžios aparate ir komso-mole (komjaunimo vietinis sekretorius Algis laiku praneša partorgo spąstus Daugvydui).

Kaip tas nelygių jėgų įtemptas žaidimas vyksta per tris dramos veiksmus, čia trumpai neįmanoma atpasakoti. Bet autoriaus pažiūrai į partizanų veiksmus atskleisti reikalinga priminti, kad, prieš likviduodami savo būrio kolektyvinę veiklą, jie dar pajėgia savo miestely uždegti "istrebitelių" ir milicijos būstines tomis pačiomis benzino bonkomis, kurios partorgo buvo skirtos jiems sunaikinti per vakarienę Daugvyduose. Po šitokių dviejų priešų kovos pasėkų nėra jokios abejonės, kad lietuvių rezistentų veiklą, kuri sudaro dramos temą,  Jankus  vertina   teigiamai.
Viršum ar šalia šitos sunkos, painios ir kruvinos pasipriešinimo kovos autorius neturi kitų problemų, jos visos telpa jo dramos plačioj ir vienintelėj temoj — lietuvių antikomunistinėj rezistencijoj. Rašytojas jai pritaria, stengdamasis parodyti, kaip lietuviai rezistentai ieško morališkai švarių kovos priemonių, nors yra aplinkybių priversti kovoti prieš labai galingą provokuojantį priešą, kuriam talkininkauja savi tautiečiai, net geri pažįstami ir kaimynai melu, klasta, šantažu, išdavystėmis, ginklais kartais dėl asmeninės naudos, pavydo, keršto ir net sadistinių motyvų.

Todėl reikia pasakyti, kad rašytojas savo temos dramoj neplėtoja taip estetiškai ramiai, kaip tai kartais matyti "Penkiuose stulpuose turgaus aikštėj". Jankus ne tik užjaučia rezistentus, bet ir pirmame plane parodo komunistinių kovos priemonių biaurumą ir žiaurumą, kai jų imasi savas tautietis — lietuvis ir artimas kaimynas, toks kaip Daugvydų pažįstamas "stribų" partorgas Antanas. Pažymėtina taip pat, kad Jankaus dramoj stipriai pabrėžta moralinė problema, su kuria dažnai susiduria lietuvių rezistentai. Ji stipriau ar silpniau jaučiama visame kūriny, bet labiausiai pabrėžta trijose vietose.

Pirmiausiai ji išryškinta veikalo pradžioj, kai Daugvydas, sutikęs su savo žmonos planu palikti kovos lauką, savęs klausia, ar jis netampa išdaviku, jei ne prieš visą lietuvių tautą, tai bent prieš mirusius kovos draugus. Pokalbis su jų šešėliais yra vienas gražiausių dramos momentų. Antrą kartą rezistencinės dorovės problema dar skaudžiau iškyla tada, kai paaiškėja, kad mokytojos Laimos planą komunistai priėmė ir jai suteikė laisvę, tur būt, todėl, kad ji buvo davusi parotrgui Antanui vilčių tapti jo žmona ar meiluže po partizanų būrio likvidavimo. Iš šitų scenų labai aiškiai matyti, kokiose sutepančiose situacijose atsidurdavo lietuvių rezistentės, norėdamos išgelbėti save savo šeimos gerovei. Ir trečias momentas, kuriame pabrėžiamos morališkai švarių ir nekruvinų priemonių pastangos lietuvių rezistencijoj, yra Daugvydo susitikimas akis į akį su Antanu paskutiniame veiksme. Nors partorgas buvo pasikėsinęs sava ranka nužudyti nepaklusnią Laimą, kurią išgelbėjo vyras, šis nežudo tokio žiauraus priešo, nes jis lietuvis, o tik priverčia pasirašyti enkavedistams adresuotą laišką, kuriuo Antanas pasmerkia savo vergavimą rusams, ši scena yra viena geriausių tarp tų, kuriose autorius pasiekia aukščiausios dramatinės į-tampos. Nors joj vartojamas pistoletas, priremtas prie "stribo" pakaušio, tačiau nulemia moralinio švaraus atsiteisimo momentas, kuris čia atrodo toks smagus ir iš-perkantis po ankstesnių dviejų kraštutinio žiaurumo scenų (Antano pasikėsinimo uždegti benzinu aplietą Laimą, arba jai persmeigti gerklę peiliu).

čia minimi faktai dramos neskaičiusiam turi pasakyti, kad "Peilio ašmenimis' yra stiprios įtampos kūrinys ne tiek dėl stiprių skirtingų charakterių psichinės kovos ir ne dėl intrigos painumo, bet ir dėl išviršinių priemonių, tokių, kaip netikėtas veikėjų pasirodymas, mušimas į veidą, surišimas virve, įrėmimas priešui pistoleto į pakaušį, pasikėsinimas uždegti benzinu apipitą moterį, arba ją nudurti į gerklę peiliu. Nors šitokių reiškinių pasitaikydavo rezistencijos puolimo ir gynimosi kovose, tačiau tai nesako, kad juos visus reiktų pademonstruoti literatūros kūriny. Atrodo, kad Jankus juos pabrėžia dviem sumetimais: lietuvių rezistencijos išviršiniam veidui parodyti ir eiliniam skaitytojui stipriau sudominti, šis antrasis motyvas būtų nepakankamas, jei lietuvių partizanų kovose nebūtų buvę didelės įtampos, netikėtumų, kraujo, žiaurumų. Nors neaprėpdamas visos rezistencijos, rašytojas nori bent jos iškarpą parodyti kaip galima vispusiškai, iš vidaus ir iš lauko, su psichinėmis ir moralinėmis sunkenybėmis brutalių aplinkybių rėmuose.

Todėl galima tarti, kad "Peilio ašmenimis' dramoj atvaizduota rezistencijos pabaiga iškyla kontrastu "Penkiems stulpams turgaus aikštėj". Čia ji atrodo lyg eleginiai apmąstymai dailiai ir kilniai mokančių kalbėti aktorių, kuriuos žiūrovai girdi ir mato televizijos ekrane svetainės švariam kampe. Tiesa, ir čia kokį trejetą kartų iš kišenės ištraukiami pistoletai ar peilis ir porą kartų aikštėj parodomi kartuvių stulpai. Tačiau čia veiksmas kinematografiškais paveikslais taip elegantiškai vedamas, kad jis atrodo lyg už stiklo be pavojaus ką nors sutepti, šitais žodžiais visai nenorima pasakyti, kad šitaip vaizduoti nebūtų gražu, arba kad šitaip negalima žiūrėti į rezistenciją. Ne. Galima žiūrėti ir per teleskopą taip apoloniškai, kaip kadaise graikų dievaičiai nuo Olimpo gėrėjosi Trojos kautynėmis. Bet šitaip žiūrėti j lietuvių antisovieti-nės rezistencijos sunkias kovas Jankus nelinkęs.

Todėl "Peilio ašmenimis" dramoj jaučiame, kad desperatinės grumtynės — jų žaizdų randai rašytojui dar tebeskauda. Jis norėtų, kad ir skaitytojai ar žiūrovai panašiai jaustų, arba bent pažvelgtų iš arti, jaudintųsi dėl sunkių ir skaudžių kovotojų stovių, beveik užuosdami prakaito kraujo ir parako kvapą, nors scenoj nesuaidi nė vieno šūvio. Atspėjant šitokias rašytojo nuotaikas, suprantama, kodėl Jankui jo dramoj svetima tokia atitraukta, išdailinta ir sukilninta kalba, kuri nekartą pasigirsta "Penkiuose stulpuose" su jų elegantiškomis užuominomis bei simboliais, kuriuos labiau turėtų surealinti teatro režisierius.

Jankaus "Peilio ašmenimis" vaizdavimo būdas iš esmės yra realistinis ir vietomis net natūralistinis. Išimtį tesudaro tik dramos pradžia ir pabaiga (tartum prologas ir epilogas), kur veikėjų dvasios akimis pasirodo mirusieji kovos draugai ir draugės. Tačiau ir šių kalba nėra nei mįslinga, nei kilni: ji tokia pat realistiškai kasdieniška ir trumpa, kokia dažniausiai pra-hyla jų gyvieji eiliniai kovos draugai. Tai nereiškia, kad Jankus nemokėtų sukurti ir puošnių aforistinių posakių. Sakysim, kartą Laima pasako tikrai įmantrų aforizmą, tardama: "Ant peilio ašmenų rožės neauga". Tačiau ir šitoks jis nėra puošmena, nes išreiškia labai realią, įtemptą, tarp nešvarių šantažų ir mirtinų pavojų, psichinę ir moralinę būseną atkakliai kovojančios moters, kuri gal amžinai priversta atsisveikinti su savo vyru ir pasilikti viena su mažais vaikais tarp klastingų prievartautojų. Ir dar vieną antrą aforistinį posakį "Peilio ašmenų" dramoj negalima laikyti puošmena, o tik situacijos žodine išraiška, nes čia veikėjams prasmingai gražios ar ilgos kalbos netiktų. Nors vienoj antroj dramos vietoj būtų galima pageidauti trumpesnių dialogų ir labiau individualizuotų replikų, tačiau apskritai jų lakoniškumas atitinka rezistentų priimtį ir pavojingas, staigias, įtempto veiksmo situacijas.

šitokiu įtemptu veiksmu ir beveik nuogu žodžiu, o ne sakinio prasmingu grožiu yra pagrįsta "Peilio ašmenimis" drama. Tiesa, tas įtemptas veiksmas kartais tampa toks brutalus (vieną kartą virvėmis supančiota moteris, antrą kartą ji apipilta benzinu mėginama padegti, trečią kartą jai pridėtas peilis prie gerklės), kad imi klausti, ar šitoks natūralizmas nekenkia dramai estetiniu atžvilgiu. Suprantama, šitokiais veiksmais autorius nori parodyti rezistencijos brutalias aplinkybes, kokios yra buvusios iš tikrųjų. Tik klausimas, ar viską scenoje reikia parodyti taip realiai. Ar šitokiu tikroviškumu rašytojas sąmoningai nemėgina papirkti skaitytojus, kurie šiais laikais yra pripratinti prie kriminalinių vaizdų? O gal jais autorius pasiduoda savo seniesiems įpročiams, kokie buvo matomi jo ankstyvesnėse pusiau kriminalinėse, pusiau nuotykinėse apysakose? Sunku į tai čia tiksliai atsakyti, bet tikriausiai reikšmės turėjo abu veiksniai.

Bet dramą grindžiant veiksmo į-tampa, aišku, rašytojui mažiau belieka laiko ir vietos veikėjų stipriems ir įdomiems charakteriams sukurti, nors epiniams ir dramatiniams kūriniams išlikti ilgą laiką tikri ir gilūs charakteriai yra žymiai svarbesni už įvairų veiksmą ir technines prašmatnybes. Jankus tai žino. Todėl negalima tarti, kad jis į savo dramos veikėjų prigimtį mažai kreiptų dėmesio. Bet individualizuoti kiekvieną iš 17-kos veikėjų jam kūrinio rėmai neleidžia. Todėl jis labiau susikoncentruoja į penkis: du komunistus (rusą Kar-penko ir lietuvių "stribą" Antaną), du lietuvių rezistentus (būrio vadą Daugvydą su jo žmona mokytoja Laima) ir tarp šių dviejų frontų belaviruojantį vietinį komjaunimo sekretorių Algį.

Visi šie personažai — dramatiški, t. y. visi savy nešioja prieštaringus jausmus, tačiau psichinės evoliucijos per visą dramą jie mažai teparodo. Veiksmui įtemptai vesti svarbiausias jų — centrinis asmuo, rezistentų būrio vadas Daug-vydas. Jis beveik idealus vyras ir idealus partizanų vyresnysis: jis į-žvalgus ir pareigingas patriotas, drąsus ir sumanus vadas, vaikus ir žmoną mylįs vyras. Trūkumų jame kaip ir nėra, išskyrus nebent tą vieną bučiavimąsi su žmona, su kuria jis tris kartus atsisveikina ir vis nepajėgia atsibučiuoti.

Už Daugvydą sudėtingesnė ir į-domesnė jo Laima, dėl kurios "Peilio ašmenimis" veiksmas labiausiai susipina, nes dėl jos plano į vingiuotus manevrus leidžiasi komunistai, ypač partorgas Antanas, kuris ją nori greičiau pasiimti sau, kad netektų Karpenkui nė kitiems. Ji protinga ir drąsi patriotė kaip ir jos vyras, bet ji suktesnė už jį. Juk Laima sugalvoja planą savo vyrui išvesti iš miško, nutraukiant rezistenciją, apgaunant komunistus, bet pirmiau duodama vilčių partorgui, kad gyvensianti su juo drauge. Ji šitaip veidmainiauja per du veiksmus ir trečiame iki to momento, kada partorgas pareikalauja iš Laimos tuojau išpirkti pažado sąskaitą. Tada tai Laima ir parodo savo neapykantą rusų kolaborantams ir didelę drąsą, besigindama prieš partorgą, grasinantį ją sudeginti benzine, ši didelė buvusios mokytojos drąsa, sakytum, išperka jos veidmainingus pažadus šiam komunistui ir Karpenkui. Bet šią drąsą jai įkvepia patriotizmas ir vaikų meilė, dėl kurių ji stengiasi pasilikti laisva Lietuvoj, nes jos uždavinys ateičiai yra: "Turim augti patys ir auginti savo vaikus taip, kad jie būtų kietesni už titnagą ir gudresni už velnią". Atrodo, kad autoriaus koncepcijoj Laima yra tikroji lietuvių rezistencijos herojė.

Nors ši buvusi mokytoja parodo šiek tiek psichinės dinamikos, atskleisdama iki aukšto laipsnio savo ryžtą ir drąsą, tačiau už ją di-namiškesnės psichės yra pavaizduotas partorgas Antanas, kurio niekšingumas tobulai sužydi trečiame veiksme. Šio komunisto kaimynas, Laimos vyras mano, kad Antanas iš prigimties turi per blogus polinkius, o komunizmas sukūrė jam tokias sąlygas, kad jis galėjo "laisvai parodyti savo prigimtį be baimės, be varžymosi, kad gali tekti už tą atsakyti", šitaip mano ir pats rašytojas pažymėdamas, kad tai "žmogus su teroristiniais palinkimais". Tačiau skaitytojui leistina tuo nevisai patikėti ir manyti, kad minėti polinkiai yra perdėjimas, reikalingas pateisinti maksi-malinei veiksmo įtampai brutaliausiuose partorgo grasinimuose. Tačiau šituo žemu kolaborantu autorius neturi intencijos visus komunistus vaizduoti niekšais, nes komjaunimo sekretorius veikia prieš "stribų" partorgą ir padeda Daug-vydui. Tačiau Algis ir rusas Kar-penko nėra sudėtingos psichikos veikėjai, kad apie juos reiktų atskirai kalbėti. Bet už šių negausių, autoriaus labiau individualizuotų personažų, stovi daug kitų, pirmoj eilėj miško brolių gyvų ir mirusių, kurie sudaro vieną gausų frontą prieš okupantus ir kolaborantus.

Nors Jankaus pažiūroj į lietuvių rezistenciją nėra skepticizmo ir de-fetizmo, nes jai pritariama, iškeliant joj herojinius bruožus, tačiau realistinis autorius negali nesiskaityti su tikrove: negavusi iš šalies paramos didvyriškoji lietuvių rezistencija buvo sovietinių komunistų sunaikinta. Todėl "Peilio ašmenimis" drama baigiasi liūdnai, nors Ir ne taip elegiškai kaip Landsbergio "Penki stulpai turgaus aikštėj". Jankaus dramos pabaigoj belieka scenoj tik viena Laima su savo rūpesčiu ir nerimu. Tada šalia jos pasirodo dviejų priešo nužudytų draugių šešėliai, kurie tarp kito taria: "Iš brolių kapų kyla stiprybė ir pripildo širdis... Ir Nauja Lietuva iš jų išdygs kaip žalias daigas". Į tai Laima atsako: "Ir niekas, niekas jos augimo nesulaikys", šitokiais paskutiniais savo dramos žodžiais Jankus kreipiasi į lietuvius skaitytojus bei žiūrovus, nes jis nujaučia kad rafinuota kosmopolitinė publika, daug kalbanti apie laisvę, mūsų antisovietinės rezistencijos nesupras, nes jau mūsų pačių tarpe atsiranda tokių, kurie drįsta ją smerkti. Gal dar prisieis laukti kelių tokių tarptautinės reikšmės pasipriešinimo įvykių, kaip Čekoslovakijoj, pasauliui praregėti, kad Sovietų Sąjunga yra tik imperialistinė reakcinė tvirtovė, prieš kurią pirmieji pakėlė ginklą lietuvių rezistentai dviem atvejais. Gerai, kad tai Jurgis Jankus su savo drama, talkinamas "Darbininko" redakcijos, mums primena jubiliejiniais metais.
Dr. Jonas Grinius



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai