Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ATEIVIAI ANTRACITO KASYKLOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Kučas   
Victor R. Greene: THE SLAVIC COMMUNITY ON STRIKE: Im-migrant Labor in Pennsylvania An-thracite. University Notre Dame Press, Notre Dame, Indiana 1968. 260 psl., iš kurių teksto yra 216 psl. Kaina $6.95. Apžvelgiamas 1880-1903 laikotarpis.

Ši studija yra santrauka autoriaus disertacijos Pensilvanijos universitete (University of Pennsylvania). Jos tikslas yra peržiūrėti bendrą amerikiečių, net ir istorikų, pažiūrą į ateivius iš rytų Europos. Tai daugiausia liečia lenkus, lietuvius, slovakus, ukrainiečius ir vengrus, kurių kalba, papročiai ir gyvenimo būdas buvo gan skirtingi, amerikiečiams atrodė nesuprantami, atgrasiną ir beveik laukiniai. Kadangi jie buvo skurdžiai ir ėmėsi bet kokio darbo net nežmoniškose sąlygose, tai jie yra kaltinami nužeminę ir suvėlinę Amerikos darbininko gyvenimo lygį (stan--dartą).

Anglių kasyklų administraciją ir geresnius darbus buvo apėmę anglai, airiai, velšiai ir vokiečiai. Jie kalbėjo angliškai, o visi kiti buvo bendrai vadinami slavais, į kuriuos žiūrėta su panieka, pravardžiuota hunks (pašlemėkais), hunais, po-landeriais, jų net nenorėta pripažinti žmonėmis. Kai kas juos vadino Europos šiukšlėmis. Toks priešiškas nusistatymas, aišku, kliudė rytų Europos ateiviams prasimušti į geresnius darbus bei uždarbius.

Dr. Greene sutelkia dėmesį į šias šablonines amerikiečių pažiūras ir vykusiai įrodo, kad rytų Europos ateiviai nebuvo jau toki beviltiški skurdžiai, nes dauguma jų pajėgė apsimokėti kelionę ir dar atsivežti kiek pinigo pradžiai. Tikroji emigracijos priežastis buvusi viltis užsidirbti kiek pinigo ir grįžti į savo kraštą ir ten pagerinti savo būvį. Labiau patikėtina, kad ateivis čia atsirado ne iš nusivylimo, bet su pasiryžimu laimėti.

čia kurdamasis ateivis tuojau glaudėsi arčiau savo tautiečių, drauge steigė savo draugijas ir parapijas, kurios stiprino jų tautinį ir religinį susipratimą. Į visokias užgaulias paniekas jie atsakė sąžiningu darbštumu, taupumu ir sugebėjimu pasitenkinti kukliu pragyvenimu. Nežiūrint imigracijos įstatymų varžtų, ir patys amerikiečiai įsitikino, kad be slavų pagalbos būtų neužtekę darbo jėgos, nes amerikiečiai atsisakė imtis sunkių ir pavojingų bei pigių darbų. Augo ir pačių ateivių savigarba prieš išnaudojimą. "Ieškodami duonos, jie greitai pajuto nepasitenkinimą plutomis".

Kai pradėjo organizuotis angliakasių unijos, jos į "slavus" visai nekreipė dėmesio. Dėl to ir jų sukelti streikai būdavo darbdavių lengvai užgniaužiami. Tik 1890 m. įsisteigusi United Mine Workers of America unija ėmė verbuoti narius ir iš "pažemintųjų" tarpo. Gabūs jos organizatoriai stengėsi prabilti įvairiomis kalbomis ir steigti skyrius įvairiose vietovėse. Unijos vadovybė buvo airių rankose, tačiau jos jėga pasirodė "slavai". Kilus 1897 rugsėjo 17 streikui, kuris tęsėsi 40 dienų, jie parodė didžiausį vieningumą ir patvarumą. Streikas laimėjo 8 valandų darbo dieną.

To pasisekusio streiko kibirkštys kilo ne iš unijos. Dar rugpiūčio mėn. savo pačių iniciatyva lenkai, lietuviai, slovakai ir ukrainiečiai (juos palaikė ir italai) ruošė demonstracijas ir kurstė prie streiko, reikalaudami socialinio teisingumo. Anglosaksai į tai žiūrėjo su panieka. Dėl to ir angliškai kalbantieji angliakasiai, airiai, velšiai ir anglai, streiku nesidomėjo ligi tragiškų Lattimer žudynių, kurios įvyko 1897.IX.10. Tą dieną apie 500 lenkų, lietuvių ir slovakų būrys ramiai žygiavo link Lattimer kaimelio (netoli Hazleton, Pa), norėdami paraginti tos kasyklos darbininkus prisijungti prie streiko. Jiems kelią pastojo su 100 ginkluotų vyrų Luzerne apskrities šerifas James Martin. Besiaiškinant žygio tikslą, abi pusės įsikarščiavo, ir šerifas įsakė savo vyrams šauti į minią. Išsigandę žmonės ėmė bėgti į visas puses. 21 buvo nušauti, jų tarpe 5 lietuviai, ir 40 sužeistų, dauguma iš užpakalio.

šios nekaltų žmonių žudynės sukėlė visuotinį pasipiktinimą ir ateivių demonstracijas. Po savaitės streikas apėmė beveik visas kasyklas. Jo pasisekimą nulėmė uolus visų "slavų" dalyvavimas. Tą naują jėgą pastebėjo unijos viceprezidentas John Mitchell (1870 - 1919), kuris tuojau įsijungė į visą sąjūdį ir derybas. Kitais metais tapęs visų angliakasių unijos prezidentu, tuojau pasirūpino, kad "slavai" būtų atstovaujami aukštose unijos vadovybės pareigose. Jiems buvo rezervuotos viceprezidentų vietos visose apygardose. Taip antracito rajono apygardose buvo išrinkti lenkas P. Pulaski, vokiečių kilmės lenkas Ant. Schlosser ir populiarus Plymouth lietuvis Adomas Rysca-vage, kurį, žinoma, tuojau ėmė savintis lenkai.

Aštuonių valandų darbo diena dar ne viskas. Reikėjo kovą dar tęsti dėl atlyginimo ir geresnių darbo sąlygų. To buvo pasiekta di-džiuoiu streiku, kuris prasiėjo 1902.V.11 ir tęsėsi 165 dienas. Taurus, teisingas ir giliai religingas John Mitchell įsigijo visų pasitikėjimą ir pagarbą. Jis kalbėjo vargšų ateivių angliakasių vardu, ir jo balso klausė visas kraštas, prezidentas ir darbdaviai, nes jis vadovavosi savo principu, kad darbo ir kapitalo interesai bei idealai turi būti suderinti ne prievarta, bet abipusiu susipratimu. To angliakasiai pasiekė per didelį vargą ir kančias ilgojo streiko metu. Iš to dr. V. R. Greene daro išvadą, kad "slavai" ne nusmukdė, bet pakėlė Amerikos darbininko gerovę.

Autorius pastabose pasisako, kad slavų ir rytų europiečių vardus jis vartoja bendrai, vengdamas nesusipratimų, kurie yra prigiję dabartinėje amerikiečių terminologijoje, nors etniškai tai neteisinga, nes lietuviai, nei vengrai, nei italai nėra slavai. Lietuvių ir lenkų santykius jis svarsto atsargiai ir stengiasi būti objektyvus.

Studija yra pagrindinai paremta dokumentuotais šaltiniais iš spaudos, archyvų, muziejų, bibliotekų ir gautų informacijų iš atskirų tautybių asmenų bei jiems prieinamų šaltinių. Iš lietuvių jis pamini prel. J. Karalių, M. Zujų, prel. V. Pakutką ir Ant. Kučą. Tiesą pasakius, mudviem su autorium teko aptarti ne vieną problemą, ypač jam nelengvai suvokiamą lietuvių skirtingumą nuo lenkų. Malonu pasidžiaugti, kad autorius gražiai ir kruopščiai apvaldė gausią ir smulkią medžiagą ir iškėlė amerikiečiuose naują pažiūrą ir tezę apie pietų rytų Europos ateivių įnašą Amerikos pramonės ir gerovės augimui.

Veikale neužmiršta pabrėžti, kaip streikų metu iš krautuvių mitę amerikiečiai badavo, o "slavai" laikėsi iš savo santaupų ir namų ūkio — daržų, paršiuko ir karvutės ... Ir kad ne kas kitas, bet Shenandoah lietuvių parapijos dūdų orkestras 1902 m. gastroliavo gatvėse ir parkuose New Yorke, New Jersey ir Philadelphijoje su savo koncertais streikuojantiems šelpti ir per 4 savaites parsivežė tris tūkstančius dolerių. Knyga verta paskaityti ne tik istorikams.
Antanas Kučas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai