LIETUVIŲ DAILĖ ENCIKLOPEDIJOS XV TOME Spausdinti
Parašė V. Vizgirda   
Lietuvių Enciklopedija, kaip "vargo mokykla", yra sukurta leidėjo, redaktorių ir niekieno niekad nesuskaičiuotų bendradarbių, kurie jai aukojo laiką ir pasišventimą. Yra ir spragų, ir to, ko nereikia. Vis tiek šiandien tai vienas didžiausių paminklų lietuvių kultūrai, kur su tiek vargo ir pastangų nedėkingiausiose sąlygose surinkta tokia gausa medžiagos iš įvairių įvairiausių sričių, jų tarpe ir apie lietuvių dailininkus ir dailę. Sudėti enciklopedijoj visi dideli ir maži kūrėjai, reikšmingi ir mažiau reikšmės turėjusieji įvykiai. Visa tai išbarstyta per 34 tomus. Ilgai lauktame ir paskiausiai išėjusiame tome, paženklintame XV ir Lietuva, buvo tikėtasi viso meninio gyvenimo istorinės apžvalgos, išryškinančios pačius reikšmingiausius įvykius, skirtingas dailės apraiškas, atliekančios dailininkų atranką, jų kūrybos aptarimą. Deja, teko nusivilti.

Dr. J. Grinius, kurio "Istorinė lietuvių dailės apžvalga" duota Lietuvai skirtame tome, be abejo, žino enciklopedijų paskirtį. Tačiau jo rašinyje tai lyg pamirštama, ne-susigaudoma. Dr. Griniui dailė ir kūryba susiveda vien tik į tai, kur ir kada kokia draugija buvo įsteigta, kaip ilgai ji gyvavo, kas pasirašė po steigimo protokolu, kiek kokių parodų buvo surengta, kas iš kur atvažiavo ir kur kada išvažiavo ar žuvo karo metu. Geriau jam sekėsi aprašyti XIX a., kurio visa dailės istorija jau kitų istorikų suregistruota. Bet ir čia tik sausas metrikacijos biuro protokolavimas.


Sunku suprasti, dėl ko dr. Grinius, rašydamas apie vėlesnius laikus, nerado reikalo paminėti tapytojų P. Domšaičio, V. Kairiūkščio, P. Kiaulėno, P. Puzino, M. Račkauskaitės - Cvirkienės, Jono Rimšos, skulptoriaus M. Menčins-ko, grafiko A. Vaičaičio ir kitų, kurie nepasirašė po jokiu manifestu, nebuvo valdyboje, nemokytojavo meno mokykloje, numirė natūralia mirtimi ar liko nepastebėti savo senoje ar naujoje gyvenvietėje. Skaitant gi visas surašytas pavardes, tartum braidžioja-ma po mišką, kur tik konstatuojama, kad yra daug medžių. Aprašydamas Dailės d-ją ir pirmąsias parodas Vilniuje, dr. Grinius iškelia tuos dalyvius, kurie daugiausia darbų išstatė ir surikiuoja juos į eilę pagal eksponatų skaičių. Kitur dailininkai rikiuojami bendruomeniniu papročiu pagal organizacijas, kontinentus ir apylinkes, nekreipiant jokio dėmesio į jų kūrybos giminiškumą.

Kalbėdamas apie dailininkų organizacijas, dr. Grinius mini Nepriklausomuosius ir Ars su jų manifestiniais pareiškimais, čia taip pat visa tik taip aprašoma, tarytum labai svarbus faktas tebūtų buvęs tik kartų erzelis — nes jaunieji neįvertinę pirmųjų parodų reikšmės. Nieko nekalbama apie tai, kokios iš tikro reikšmės turėjo jaunųjų sąjūdis lietuvių dailės raidoje. Dar minima iš dalies pro-komunistinėj įtakoj buvusi d-ja Linija, kuri viešai nesireiškė ir kurioje dalyvavo M. Katiliūtė, J. Kuz-minskis, V. Mackevičius, B. Motuzą, I. Trečiokaitė, P. Tarabilda, L. Vaineikytė, P. Vaivada, S. Žukas. Tačiau liko nepaminėtas kolektyvas Forma, kuris buvo surengęs parodą ir kuriam priklausė P. Augius, A. Dargis, V. Petravičius, V. Ratas, L. Vilimas. Ta grupė buvo užsibrėžusi puoselėti individualią lietuvių dvasią tapyboje, skulptūroje ir grafikoje.
Kūryboje daugiau reikšmės turėtų būti skiriama kokybei, o ne bereikšmiams, kad ir tikriems faktams. Gi skaitant dr. Griniaus apžvalgą, taip ir lieka neaišku, kas ką kūrė, kas ko vertas. Ryškiausieji dailininkai čia gretinami su mėgėjais, jei tik kada nors yra buvę vienoje valdyboje, vienu metu pasitraukė į Vakarus ir plaukė per vandenynus.

Rašydamas apie meno mokyklas, dr. Grinius tik pabrėžia, kad jos padėjo susiformuoti eilei žymių grafikų. Bet kur dingo ištisos vienos kartos prieškarinė kūryba? Tai P. Augiaus, M. Bulakos, V. K. Jonyno, V. Jurkūno, A. Kučo, T. Kulakausko, J. Kuzminskio, V. Petravičiaus, V. Rato, P. Rauduvės, J. Steponavičiaus, T. Valiaus darbai. Jų pavardės suminėtos tik pašaline proga. Iš surašytos istorijos te-sužinome, kad M. Dobužinskis buvo meno mokyklos dėstytojas, o V.Petravičius, ne kaip subrendęs menininkas, o tik kaip buvęs meno mokyklos auklėtinis, išplaukė į Ameriką. Kur tada dingo Dobužinskio dekoracijos ir Vilniaus vaizdai, o Petravičiaus "Marti iš jaujos"? Tapytojas V. Kasiulis ir skulptorius V. Kašubą nuo pat mokyklos baigimo reiškėsi ir garsėjo. Abu dėstė Kauno meno mokykloje, ir jų prieškariniai darbai sudaro jau atskirus periodus jų kūryboje. Bet apžvalgoje apie tai nė žodžio, tarytum nieko nėra buvę — sužinome tik tiek, kad ir jie, kaip buvę meno mokyklos auklėtiniai, pasitraukė į Vakarus.

Dr. Grinius rašo, kad Dailininkų s-ga turėjo 110 narių ir iš jų 51 išvardija kaip mirusius ar likusius Lietuvoje. Gi P. Jurkus lietuvių dailės užsienyje apžvalgoje teigia, kad 1944 į V. Vokietiją ir Austriją pasitraukė per 100 dailininkų. Atseit, Lietuvoje nieko ir nebeliko. Skaičiuojant ne propagandai, o enciklopedijos informacijai, tokių pasitraukusių buvo tik apie 46.

P. Jurkaus apybraižoje apie iš-eivinę lietuvių dailę dar surašyti pasaulinio garso Lietuvoje gimę žydų tautybės dailininkai J. Lip-chitz, W. Zorach, Max Band, Arbit Blat. Galima surasti ir daugiau pavardžių. Tai malonu ir naudinga propagandos reikalams, bet mūsų dailės istorijai reikšmingiau būtų buvę neužmiršti tų kitų tautybių dailininkų, kurie Lietuvoje augo, gyveno, kalbėjo lietuviškai, dirbo, dalyvavo parodose ir jas rengė. Iš paminėtųjų tokie buvo Max Band ir Arbit Blat. Pastarasis Paryžiaus "marchand des tableaux" pavyzdžiu buvo atidaręs pirmą Lietuvoje privačią dailės galeriją. S. Bekeris ir Vienožinskio tapybos studiją baigusi černė Per-cikovičiūtė priklausė dailininkų s-gai, dalyvavo daugelyje parodų ir buvo nacių nužudyti. Jie visai pamiršti.

Liečiant pedagoginius reikalus, gal netektų abejoti, kad Kauno meno mokyklos įkūrėjas buvo J. Vienožinskis, kuris tai mokyklai paaukojo visą savo neišsemiamą energiją ir gyvenimą. Bet dr. Griniui raštinės formalumas yra svarbiau, ir jis rašo, kad Meno kūrėjų d-ja 1920 įsteigė Vienožinskio vedamus paišybos kursus. Lygiai prasilenkta su tiesa rašant, kad keli dailininkai su V. K. Jonynu priešakyje Vokietijoje Freiburge 1946 suorganizavo Taikomosios dailės mokyklą, kuri paruošė keletą dailininkų. Kaip žinome, 1. Jonynas tai padarė be kelių dailininkų pagalbos, ir 2. tai buvo ne vien taikomosios, bet ir grynosios dailės mokykla su tapybos, skulptūros ir grafikos studijomis — Ecole des Arts et Mėtiers. Tų faktų iškraipymą P. Jurkus dalinai atitaiso kitame straipsnyje, bet vis vien tos mokyklos reikšmė lieka neįvertinta. Iš Freiburgo mokyklos išėjusių dailininkų būrys (drauge su jų kūrybos poveikyje ir kitur mokslus baigusiais) šiandien sudaro jau savitą ir gaivališkai kūrybingą lietuvių dailininkų kartą, kuri jau atvertė naują lapą lietuvių dailės istorijoje. Dr. Grinius gi visa tai suveda į kelių dailininkų istoriją, neminėdamas nė pavardžių.

Žinoma, yra neįmanoma viską surašyti, bet už tokių apgraibomis parašytų apžvalgų atsiradimą enciklopedijoje lygi atsakomybė tenka ir tomo redaktoriui dr. V. Maciūnui.
Kai, aprašinėdamas nepriklausomos Lietuvos dailę, dr. Grinius paberia, nors be jokio plano ir atrankos, apsčiai medžiagos, tai, aptardamas meną dabartinėje Lietuvoje, jis parodo jau visišką nežinojimą ir nesupratimą to, kas ten dabar dedasi. Jeigu svetur jau turime gražaus dailininkų prieauglio, tai Lietuvoje, kur dailininkai privilegijuojami, per tiek metų tas prieauglis yra dar gausesnis ir profesionališkai paruoštas.
Toje savo apžvalgoje dr. Grinius išvardija tuos mirusius ir dar gyvus nepriklausomybės meto dailininkus, kurie rodosi parodose su savo senu veidu, ir išskirtinai pabrėžia, kad visai nutildytas Leonas Truikys. Truikys yra Liudas ir dabar yra ne nutildytas, o laikomas vienas iš iškiliausių teatro dekoratorių. Toliau, kad ir svetimais (A. Gudaičio) žodžiais, apžvelgęs socialistinio realizmo nesėkmes, dr. Grinius cituoja S. Budrį, kuris žymiais laimėjimais iškelia Pergalės paminklą Karaliaučiuje ir skulptūrines grupes tiltui per Nerį Vilniuje. Bet gi tai yra daugiau propagandinio pobūdžio teigimai. Paminėti monumentalinės skulptūros paminklai negali būti laikomi to laikotarpio žymiausiais darbais. Žymiausieji liko nepastebėti. 1959 išėjusiame LE tome H. Nagys jau rašė apie J. Mikėno kūrybą. Po to Mikėnas dar penketą metų dirbo ir kūrė. Bet dr. Grinius, tur būt, nežinojo, kad jo kūriniai stovėjo Venecijos bienalėje ir Montrealio pasaulinėj parodoj tarp labai nedidelio skaičiaus darbų, atstovaujančių žymiesiems viso pasaulio skulptoriams. Ir tai padaryta ne politiniais ar propagandiniais motyvais. Mikėnas, kaip dailininkas, buvo išskirtas iš tūkstančių visos Sovietų Sąjungos skulptorių. Skulptoriai P. Aleksan-dravičuis, J. Kėdainis, R. Antinis ir kt. taip pat rodėsi ne vien su savo senu veidu, bet ir su naujais kūrybiniais polėkiais. Tai būtų ir viskas apie 1944-56 laikotarpį.

Paskutinio dešimtmečio apžvalgai autorius parinko, matyti, pagal savo išmonę, tik šiuos dailininkus: skulptorius K. Bogdaną, G. Jaku-bonį (turi būti Jokūbonį), L. Žuklį, O. Lipeikaitę, J. Mozūraitę, A. Navickaitę; tapytojus V. Gečą, E. Jacevičiūtę, V. Karatą jų, A. Savickį (turi būti Savicką, ta pati klaida ir bibliografijoje), L. Surgailį, R. Songailaitę - Balčikonienę (teatro dekorątorę); vitražistus A. Stoškų K. Morkūną; grafikus V. Galdiką, A. Makūnaitę, V. Valių. Toliau dr. Grinius rašo, kad pro niveliuojantį socialistinį realizmą prasiveržia vitražistai Stoškus, Morkūnas, A. Grabauskas (turi būti Garbaus-kas), kurių darbai net buvo nuvežti į Montrealio tarptautinę parodą ir kad ideologinius kompartijos varžtus nusimetė grafikai S. Krasauskas, R. Gibavičius ir V. Žilius.

Man atrodo, kad nuvežimas eksponatų į Montrealio parodą neturi nieko bendro su varžtų nusi-ėmimu. Lietuvoje dabar yra tokia padėtis, kad visi turi darbų ir su varžtais ir be jų. Svarbu kūryba, kuri liks istorijai. Gi kalbant apie vitražistus, tai reikia žinoti, kad jie savo kūrybingumu ir išradingumu architektūriniame vitraže užima pirmaujančią vietą visoje Sovietų Sąjungoje. Tada aiškėja jų gaunami užsakymai Maskvoje, ir darbų atsiradimas tarptautinėse parodose.

Lietuvių tapytojai taip pat yra atkreipę išskirtiną dėmesį svetimičlų ir Maskvoje rusų dailininkų.

 Varžtams atlyžus, nors spaudimas iš viršaus su nurodymais, kaip kurti, dar tebegalioja, laisvos kūrybos srautas ten jau veržiasi į parodas, dailės leidinius ir viešą gyvenimą. Pakalbėti tad vien apie režimą ir socialistinį realizmą neužtenka, kada kalba liečia dailės kūrybą, kuri yra pažangi ir gaji.

Teisingos informacijos pateikimas yra lygiai svarbus, kaip ir pačios enciklopedijos  leidimas.  1968 išėjusiame tome pasigendame tad tokių menininkų, kurie, šalia išvardintųjų, reiškiasi ir neabejotinai atstovauja dabarties lietuvių dailei: tapytojai J. Čeponis, S. Džiaukštas, S. Jusionis, L. Katinas, V. Kisarauskas, A. Krištopaitis, P. Povilaitis, A. Stasiulevičius, A. Šiekštelė, J. Švažas, S. Veiverytė; grafikai B. Demkutė, E. Jakutytė, S. Kisarauskienė, V. Klemka, A. Skirutytė, A. Skliutauskaitė, A. Steponavičius, A. Tarabilda, B. Valantinaitė, V. Valius, S. Valiuvienė, B. Žilytė; skulptoriai N. Gaigalaitė, V. Vildžiūnas, A. Ambraziūnas, kilimų menininkas J. Balčikonis ir kt.

Medžiagos apie jų kūrybą apstu 1966   leidiny   "Tapyba",   trijuose stambiuose grafikos leidiniuose, išėjusiuose 1960-65, žurnaluose "Dailė" (1965-67 sąsiuviniai) ir "Kultūros barai", savaitraštyje "Literatūra ir menas", parodų kataloguose lr kt.
Rašydamas apie menotyrininkus, dr. Grinius mini K. Jasėną, P. Galaunę, J. Baltrušaitį, P. Rėklaitį, S. Budrį, P. Gudyną, J. Jurginį ir save patį. H. Kairiūkštytė - Jacinienė liko užmiršta. Ji   Zūricho universitete už disertaciją apie Pažaislio vienuolyną gavo daktaro laipsnį, dėstė ikonografiją Kauno meno mokykloje, 1942-46 buvo meno istorijos dėstytoja ir docentė Vilniaus valst.  dailės institute, o 1945-50 Vilniaus universitete. Taip put būtų minėtinas A. Savickas, parašęs studiją "Peizažas lietuvių
tapyboje", ir eilė kitų jaunesnės kartos menotyrininkų, kaip  T. Adomonis, I. Kostkevičiūtė, R. Krukaitė, P. Svičiulienė, J. Umbrasas ir kt.

Ieškant  pavyzdžių,  kaip  tokias apžvalgas reiktų rašyti, galima būtu nurodyti to paties tomo gretimus   puslapius, kur dr. P. Rėklaitis rašo apie architektūrą, o komp. V. Jakubėnas apie muziką.

Lietuvių dailininkai, tiek krašte, tiek ir svetur, savo prigimtimi niekad nenutolo nuo savo tautos, ir jų kūryba neprarado tautinio charakterio, nors savo forma ir nesudaro vienalyčio kolektyvo. Jie reiškiasi visuose kontinentuose. Jų kūryba yra įvairiaspalvė ir jungiasi į visapasaulinį dailės krypčių srautą.

Be abejo, padaryti viso to santrauką, nubrėžti gyvą panoramą nėra lengva, bet kartu prisimena 'r 60-ties pareiškimas, kuriame parašyta, kad nėra patriotinės pareigos imtis uždavinių, kuriems neturima jėgų.
V. Vizgirda