Pasauliečiy taryba religiniams lietuvių reikalams Spausdinti
Parašė STASYS YLA   
Ieškant sprendimų gyvybinei problemai

Prieš metus iškilo pasauliečių tarybos religiniams lietuvių reikalams klausimas, radęs platesnio atgarsio spaudoj( organizacijų centruose ir suvažiavimuose. Motyvai, kodėl lietuviams reikia tokios tarybos, keliami šie:
1.    Religiniai mūsų reikalai nėra pakankamai tvarkomi.
2.    Trūksta gyvesnio ir veiksmingesnio dėmesio II Vatikano direktyvoms ir nėra patenkinamo jų pritaikymo religiniam atnaujinimui.
3.    II Vatikano dekretas apie pasauliečių apaštalavimą (par. 26) rekomenduoja steigti "pasauliečių tarybas padėti Bažnyčiai apaštalauti".
4.    Tokios tarybos sudaromos įvairiuose kraštuose, o iš lietuvių ją turi sudarę jau Vokietijos lietuviai katalikai ir laikinę — Kanados lietuviai. Pasauliečių tarybos jau veikia prie dviejų Toronto lietuvių parapijų savo vietiniams reikalams, ir tai pasirodė labai naudinga.

Svarstant šį klausimą, iškyla ir įvairių nuomonių skirtumų dėl keletos dalykų:
1.    Dėl vardo — kaip tokį dalyką tiksliau vadinti: senatas, taryba ar centras? Kol kas visi trys vardai pakaitomis minimi.
2.    Dėl paskirties — kam tokios tarybos labiau reikia: problemoms studijuoti, organizacinei veiklai akstinti ar religinei veiklai koordinuoti?
3.    Dėl apimties bei sudėties — taryba tik iš pasauliečių ar kartu su kunigais, atseit — atskira, speciali ar bendrinė — sudėtinė.
4.    Dėl sudarymo būdo — skirti atstovus iš organizuotų vienetų ar rinkti platesniu pagrindu.
Be šių klausimų dar verti dėmesio kiti, būtent: kas imasi iniciatyvos tokią tarybą sudaryti? Kas ją autorizuoja bei legalizuoja? Kas ir kaip sprendžia tarybos kompetenciją kalbėti ar daryti sprendimus vienu bei kitu klausimu?
Dėl tarybos reikalo

Nors klausimas įsibėgėjęs, tačiau dar nevėlu klausti, ar tokios tarybos iš viso reikia? Juk Amerikoje veikia lietuvių Kunigų Vienybė, kuri atstovauja lyg ir hierarchiniam organui religiniams reikalams. Veikia ir Katalikų Federacija, pasauliečių apaštalavimo pagrindu jungianti visas kitas katalikų organizacijas bei jų padalinius. Amerikiečiai tik dabar pradėjo kurti savas "kunigų vienybes" bei tarybas (Clergy Counsels) ir tik šįmet sudarė savo centrą (National Federation of Priest's Councels). Tuo tarpu lietuviai šitai turime jau 60 metų. Mes pralenkėme kitus kraštus ir pasauliečių tarybomis, kurios veikė prie parapijų (šalia parapijų komitetų), jungdamos visus organizuotus padalinius ir kartu turėdamos centrinę viršūnę — Katalikų Federaciją, taip pat jau bus 60 metų. Tos dvi mūsų "struktūros" rodo, kad mes užbėgome už akių daugeliui kitų kraštų ir pralenkėme II Vatikano pageidavimus ar povatika-ninius katalikų "atradimus". Nebūtų tat reikalo šiuo metu mums "sekti" kitus (nes kiti mus seka), jei tos dvi mūsų "struktūros" būtų išlikusios veiksmingos, kaip buvo anksčiau. Jos nebėra taip pažangios uždavinių pasirinkimu ir metodų panaudojimu. Jos nebeapima platesnių sluoksnių, nebepajėgia jų sudominti, įtraukti į bendrą veiklą, įkvėpti naujos dvasios. Štai kodėl ir iškilo klausimas, ar nenurašyti to, ką jau turime, ir organizuoti nauja. Kiti galvoja, gal užtektų sudaryti iš abiejų "struktūrų" tik naują gyvesnį branduolį (bent studijinį), kuris gaivintų bei išjudintų vieną ir antrą jau turimą "struktūrą".

Viena aišku: kurdami savas "struktūras" ir jas išlaikydami 60 metų, laikėmės teisingo principo — skirti hierarchinės kunigystės veiklos sritį ir pasaulietinės, tačiau jas abi derinti — koordinuoti. Šito nereikėtų atsisakyti ir toliau, ieškant naujo sprendimo. Kunigų Vienybė galėtų likti sau, tik ją reikėtų sudinaminti ir patobulinti. Klausimas būtų tik dėl Katalikų Federacijos, kaip pasauliečių veiklos junginio: ją palikti ir tobulinti ar keisti? Katalikų sąvoka šiandien yra prasiplėtusi. Į jų kategoriją galėtų įeiti ir tokios organizacijos, kurios anksčiau nepriklausė federacijai. Šalia Katalikų Federacijos buvo ir parapijų komitetai (trustees), ir moterų vienuolijos. Vakarų Europos kraštuose ilgokai diskutuota, kam skirti pirmumą katalikiškos akcijos darbuose — organizacijoms ar parapijoms. Diskusijos dar nėra baigtos ligi dabar,

0 praktiškai svarbūs abu elementai. Tat, ieškant platesnio pagrindo visiems pasauliečiams įsijungti į religinių reikalų veikdinimą, nebeužtenka buvusio federatyvinio organizacijų apjungimo, nes reikia įtraukti ir parapijų atstovus ir vienuolijų padalinius. Federacija, nors ir bandė visus apjungti, tačiau dėl savo organizacinių rėmų nepajėgė. Federacija tat galėtų likti, kaip viena iš organizacijų ir įeiti į Pasauliečių Tarybą, tačiau ilgainiui Taryba galėtų ir pakeisti Federaciją.
Dėl tarybos sudėties bei apimties

Trys elementai — parapijos, organizacijos ir (moterų) vienuolijos — galėtų būt atstovaujami Pasauliečių Taryboje tokia apimtimi. Parapijų turime, pagal amerikiečių statistikas, 103 (plg. The Sociology of the Parish, The Bruce: Milwaukee 1950, 162). Anksčiau, mūsų pačių apskaičiavimu, yra buvę berods 115, o dabar praktiškai sumažėjo gal ligi 100. (Parapijų skaičiumi esame tarp šešių didžiųjų tautybių). Šalia 100 atstovų iš parapijų komitetų (trustees) būtų 5 atstovės iš moterų vienuolijų (įskaitant mažą benediktinių grupę) ir apie 15 ar 20 atstovų iš federatyvinių bei paprastųjų katalikų Organizacijų, skaitant po 1 atstovą nuo pastarųjų ir po 2 ar 3 nuo pirmųjų. Bendras tarybos narių skaičius galėtų būti tarp 130 ir 140. Dėl savo plačios apimties ir gausaus narių skaičiaus taryba galėtų vadintis ir lietuvių katalikų senatu.

Tarybos funkcionavimo laikas turėtų būti ilgesnis, bent 7 metų. Tuo tarpu prezidiumas, išrenkamas iš tarybos narių, galėtų veikti ir trumpesnį laiką, sakysim, 3 metus. Kas 3 metai taryba turėtų rinktis bendrų posėdžių. Šalia prezidiumo, sudaromo iš 7 ar 9 narių vienoje kolonijoje su apmokamu reikalų vedėju, turėtų pačioje taryboje veikti ir komisijos įvairioms darbo sritims bei problemoms studijuoti: jaunimo, šeimų, spaudos, liturginiams reikalams. Taryba, prezidiumas ir komisijos funkcionuotų pagal paruoštus ir tarybos priimtus statutus.

Taryba tad būtų sudaroma pagal parapijų, organizacijų ir vienuolijų atstovavimo principą. Atstovai į tarybą būtų renkami ar skiriami pačių atstovaujamųjų bendruomenių ar organizacijų nuožiūra.
Dėl tarybos paskirties ir pobūdžio

Pasauliečių taryba su savo prezidiumu ir komisijomis veiktų pasauliečių apaštalavimo uždavinių rėmuose, kurie yra pakankamai platūs. Tas apaštalavimas remiasi į pasauliečių kunigystės misiją: liudyti tiesą bei dorinį gėrį, ugdyti malonės gyvenimą, vadovauti savo vietoje krikščioniškajam gyvenimui. Tos trys veiklos šakos, liečiančios tiesą, dorą ir malonę, priklauso ir hierarchinei kunigystei, tiktai kiek skirtingu bū-būdu. Tat Pasauliečių Taryba ir Kunigų Vienybė, veikdamos atskirai ir savarankiai, vis dėlto susiliestų veiklos sritimis ir savo darbą turėtų derinti. Jos galėtų palyginti bei paderinti savo veiklos statutus, be to, pasikeisti atstovais savo prezidiumuose.

Yra iškilęs klausimas ir dėl tarybos pobūdžio. Vieniems atrodė (Pr. Gr., Draugas, 1968 liepos 27), kad mums labiau reikia studijinio centro peržvelgti religinių reformų pagrindams, paieškoti būdų įlieti naujos dvasios savo religiniam gyvenimui. Kiti (Pr. G., Tėviškės Žiburiuose 1968 rugsėjo 19) siūlo ne akademinį (studijinį), ne organizacinį (direktyvinį), bet vadovaujamąjį — koordinacinį tokios tarybos pobūdį. Pastaroji nuomonė grindžiama tuo, kad "studijinis - akademinis aspektas naudingas ir būtinas, tačiau šiuo atveju tegali būti tik pagalbinis. Taipgi naudingas yra organizacinis elementas, bet jis yra perdaug siauras, toli gražu neapimantis visų išeivijos katalikų. Organizacijų atstovų centras gali būti lengviausiai sudarytas, bet jis šiuo metu būtų mažiausiai paveikus". Prieš organizacinį tarybos pobūdį pasisako ir kiti (Darbininkas, 1968 rugpiūčio 21).

Čia reikia paaiškinti, kokia prasme kliūva "organizacinis elementas". Katalikų Federacija ėmėsi iniciatyvos sudaryti pasaulio lietuvių katalikų vadovybę, kuri lyg ir atstovų minėtos (jau į visą "pasaulį" išplėstos) tarybos reikalą. Tuo tarpu Amerikoje ta pati federacija siūlo tokį centrą, kuris "turėtų tik direktyvinės galios ir veiktų per Federaciją ir Kunigų Vienybę" (Draugas, 1968 rugpiūčio 31). Dėl pirmojo federacijos plano priekaištai spaudoje buvo šie: tai esanti "nebaigiamos organizacijos technika", be to, "senos katalikų akcijos metodas, kuris savo amžių yra beveik jau atgyvenęs", pagaliau tai reiškia, kad "prie daugybės organizacijų bus pridėta dar viena". Dėl antrojo plano, kad religinis centras (ar taryba) veiktų per Katalikų Federaciją ir Kunigų Vienybę, rodo, jog galvojama ne apie savarankų dalyką, o palenktą kitiems ir apsiaurintą ligi biuro paskirties. Pastarajame savo suvažiavime federacija pristatė projektą sudaryti studijinį centrą iš 5 asmenų, kurių du skiriami iš Katalikų Federacijos, du iš Kunigų Vienybės ir vienas parenkamas vysk. V. Brizgio. Suvažiavimo dalyviai šiam planui daugumoje nepritarė.

Praktiškai taryba, sudaryta mūsų minėtu pagrindu, galėtų apimti visus tris veiklos aspektus: studijinį, organizacinį ir vadovaujamąjį — vykdomąjį. Persisverti į vieną iš jų ar ribotis tik vienu nebūtų nei protinga, nei tikslinga.
Kūrimo iniciatyva ir kiti dalykai

Kunigų Vienybės suvažiavimas, vykęs šią vasarą ir svarstęs Tarybos klausimą, priėmė rezoliuciją, kad iniciatyvos tuo reikalu imtųsi Katalikų Federacija kartu su Kunigų Vienybe. Tačiau suvažiavimas pageidavo, kad iniciatyva prasidėtų, sukviečiant pagrindinių organizacijų ir vienuolijų atstovus, o taip pat eventualius žinovus aptarti tarybos sąrangai, rinkimo formai ir veiklos uždaviniams. Taigi, Katalikų Federacija pati Tarybos nesteigia, tik parengia planą. Katalikų Federacija savo suvažiavime galėjo svarstyti klausimą, kaip save reorganizuoti naujo platesnio ir visuotinesnio kūrinio labui, bet tam klausimui pasirengti gal buvo per maža laiko. Greičiausiai būtų per anksti laukti tokios minties subrendimo. Šia kryptimi toliau galvojant, gal būtų galima išgelbėti patį Katalikų Federacijos vardą ir tą seną, vertingą 60 metų tradiciją. Naujam kūriniui vardas juk ne taip dar svarbu, tat vietoj Pasauliečių Katalikų Tarybos galėtų likti ir Katalikų Federacijos vardas, tik būtų pakeista sąranga ir veiklos apimtis.

Minėtame Kunigų Vienybės suvažiavime buvo iškilęs kitas klausimas, kas tokią tarybą autorizuotų. Katalikų Federacija ir Kunigų Vienybė yra tam tikra prasme autorizuotos Amerikos episkopato. Dėl to vieni galvojo, jog tarybai nebekiltų autorizavimo ar legalizavimosi klausimas, jeigu ji turėtų kokį nors struktūrinį ryšį su Katalikų Federacija bei Kunigų Vienybe. Kiti galvojo, kad Amerikos episkopatas be didelių sunkumų legalizuotų ir naująjį kūrinį. Juk persitvarkymas naujais pagrindais vykdomas ir pačioj Amerikoj: iš buvusio vieno katalikų centro NCWC dabar pasidarė du USCC (United States Catholic Conference) ir NCCB (National Conference of Catholic Bishops). Mūsų tarybą būtų galima pristatyti ir Apaštaliniam Delegatui Amerikoje ar Konsistorinei Kongregacijai Romoje, kur turime savąjį atstovą prel. L. Tulabą.

Kiek taryba butų kompetetinga ir autoritetinga kalbėti visiems katalikams ar jiems atstovauti? Kompetencija išplauktų iš pačios atstovavimo teisės, ir ji būtų juo veiksmingesnė, juo atstovavimas (visų tikinčiųjų) būtų platesnis ir iš pačių tikinčiųjų (ne iš viršaus) išplaukęs. Taryba savo įgaliojimus bei nurodymus perduotų prezidiumui, kuris veiktų jos vardu. Dėl kompetencijos ribų dar tektų tarybai tartis su Kunigų Vienybe, kad jų veikla nesikryžiuotų. Aišku, Taryba neturėtų įsakomosios galios, kaip jos neturi Katalikų Federacija nei Kunigų Vienybė. Moralinis autoritetas išplauktų iš protingos ir kvalifikuotos Tarybos atstovų bei prezidiumo veiklos, o tai mūsų sąlygomis nemažiau svarbu, negu formalinė įsakomoji galia.
Dėl tarybos veiklos galimybių

Taryba būtų naujas bandymas, kurį gali lydėti sėkmė ir nesėkmė. Kaip naujas kūrinys, ji gali pasiklysti neribotose galimybėse, gali save pervertinti, vaidindama kažkokią lietuvių "kuriją" arba gali neišjudėti toliau kokio nors biuletenio leidimo, posėdžiavimų ir paradinių suvažiavimų. Jos sėkmė didele dalimi priklausys nuo žmonių, kokie ateis į pirmąjį prezidiumą ir kiek bus pajėgūs konkretizuoti tokios tarybos funkcionavimą.

II Vatikano dekretas apie pasauliečių apaštalavimą (par. 9-14) nurodo ne tik visiems pasauliečiams, bet ir taryboms šias veiklos sritis: bažnytinė bendruomenė (parapija), šeima, jaunimas, visuomeninė aplinka, valstybiniai ir tarptautiniai reikalai. Kiekvienai iš tų sričių dekretas pateikia trumpų nurodymų bei gairių, kurios tačiau bendros ir jas mūsų taryba turėtų pati konkretizuoti. Dekretas skiria dėmesį ir apaštalavimo būdams (par. 15-22), kuriuos aptaria taip pat gana bendrai.

Bandant konkretizuoti tarybos uždavinius, tarp eilės kitų, galėtų rasti vietą ir šie:
1.    Teikti instruktyvinę religinę medžiagą parapijoms, vienuolijoms, organizacijoms ir komu-nikuoti svarbesnę informaciją apie religinę veiklą svetur, tarp amerikiečių ir pačių lietuvių. Tam reikalui būtų leistinas biuletenis.
2.    Organizuoti mažųjų brošiūrų leidimą ir jų platinimą parapijose įvairiais religiniais moraliniais klausimais.
3.    Rūpintis religiniu aptarnavimu bei jo talka stovyklose, organizuoti uždaras pasauliečių rekolekcijas.
4.    Svarstyti, kas ir kaip būtų panaudotina liturginiame mene ar liturginėse priemonėse iš lietuviškųjų motyvų. Rūpintis lietuvišku giedojimu per pamaldas ir organizuoti naujų giesmių kūrimą.
5.    Su ekspertų pagalba rinkti medžiagą, kaip veikia lietuvių religinį moralinį gyvenimą socialinė aplinka, ir atitinkamai jos įtaką balansuoti.
6.    Puoselėti lietuvių šeimose religinius mūsų tautos papročius bei tradicijas.
7.    Atstovauti lietuviams liturginėse savaitė-cijos kongresuose.
8.    Ieškoti ryšių ir dialogo su kitomis lietu-se, religinių studijų dienose, katalikiškosios ak-vių konfesijomis.