ŽALGIRIS |
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS |
VYTAUTO DIDŽIOJO GODOS I Prūsų žemei liepiau: Įsitrauk tyro oro, Tuoj matysi, Ko dar nematei; Gali išgąstis kvapą užimti Ir nualpint tave . . . Kas tada besušauks Saulėn paukščių būrius Mūsų pergalei himnų giedot? Šauk juos, motina, tuoj Iš erdvės ir tankmių — Niekas kitas nemoka Džiaugsmo himnų gaidos. Prūsų jūrai liepiau: Nenutildyk vilnių — Tegul tęsia dar jos Graudulingas raudas. O neleisk pailsėt Tu iš jų nė vienai — Štai nuo amžių laukta Atpildos valanda. Kas tada apgiedos Mano kraujo vaikus, Kurie šioj audroje, Tartum beržlapiai kris? Prūsų jūrai šaukiau: Nenutrauk dar raudos, Savo sielvartą liek — Budink verksmui vilnis. II Pastačiau juos prieš saulę — Smailios ietys blizgėjo, Slidūs skydai bangavo — Jie atrodė audros Prikelta skausmui jūra. Juos ne vėjas prikėlė, Ne audra sulingavo — Mūsų keršto aistra Nebetilpo širdy. Į gėdingas akis Saulė tiesiai žiūrėjo, Po sidabro skydu Nesidangstė tiesa. Žalių girių gelmėn Buvo saulė suginus Visų medžių gaivius šešėlius. Dievo keršto ugny Žiežirbavo minia Iš toliausių šalių. III Prieš pat kovą Atnešė du kardu Sau žudyti. — O bepročiai, O bepročiai, Atnešėt sau mirtį! Dviem kardais Jie įžūliai parodė Visą pašėlimą Ir menkystę; Dviem kardais, Lyg velnias tyrlaukiuos, Jie gundė Kristų ... Po karštos maldos Kantrus karalius Kėlės dar byloti apie taiką, Bet jo balsą nustelbė Pamišęs juokas — Baigėsi kantrybės laikas. IV Šventas giesmes giedodami, Jie puolė mus. Baugus riksmas klajojo Po skynimus. Visi visi jie žvėrbalsiu Pagalbon šaukė Kristų, Bet ar galėjo Teisingiausiasis Užstot šėtono karalystę? Ir mes maldom gaivinomės — Karalius nuolat meldėsi; Maldas šnibždėjo nuo saulėtekio Vėjelis melduose . . . Aš pats buvau sumeldęs įžadą — Pakrikštyt Žemaičius, Jei pagaliau Dangus apsaugotų Nuo mirtnešų svečių. Audra, po žemę siautusi, Dar plūdo iš nakties. Žiūrėjo saulė skliautuose, Ar Kristus jiem padės. V Kai tik mačiau Eiles pralaužtas Ir vėliavas pasvirusias — Jaučiausi, Kaip audroj pakibęs paukštis, Kuriam keli mosavimai belieka Iki ramybės giriose. Nuo pat jaunystės Skraidžiau audroje, Pakol atmosavau į Žalgirio Nejaukiai lauktą rytą — Dausas apgulus, tėvo šventdvasė Į Prūsų žemę Lenkė mano skrydį. Kiekvienas kardo užmojis — Tai paukščio sumosavimas Atgijusiais sparnais. Mes ten visi Kovūnų prosenių Dvasia alsavome — Pilnai, pilnai. VI Mūsų broliais nepadarė Kristaus kraujas, Kristaus kūnas. Šėlsmo valandom burnojo marios: Kaino sūnūs! Mūsų meilėn nesujungė Giminystė, šventas krikštas ... Dyžė mus už nelabumą Dievo rykštė. Bet prie Žalgirio Sugrįžo protas, Širdys kaito. Biro ašara senam karaliui Už sumindžiotą teisybę, Keršto klaidą. Vėl sugrįžo brolių meilė, Kai trimitas Kvietė kovai. Laukė Žalgirio stebuklo Du lietuviai, Du valdovai . . . VII Ką Vorksloj praradau, Prie Žalgirio laimėjau — Ko netekau, Sugrįžo su kaupu. Man čia padėjo Saulė, debesys ir vėjai Nutrenkt šėtoną į kapus. Prie Žalgirio Garbė sugrįžo, Gėda dingo — Mirties nugąsdinti miškai Paplūdo dainomis, Ir laisvos vilnys Gintaro pajūryje Dalinosi džiaugsmu Su manimi. Dalinosi džiaugsmu, Didžiavosi laimėjimu Net saulė, vėjas, debesis — Dabar tu, mano žeme, Vėl saulės, debesų ir vėjų Laisva sesuo esi! VII Mes ilsėjom, Ereliai darbavos. Ir vilkai tampė mirusius kūnus. Gyrė Liaubnerio ežero bangos Baltijos sūnus. Magnum bellum — Dainavo banga, Magnum bellum — Giria sučiulbėjo . . . Neišbūrė žyniai, Jog tokia pabaiga Sužlugdys mirties žygio skelbėją. Mano metai, Apgruzdę karuos, Praeitis — kraujas, Ašaros, verksmas . . . Bet čia kratė mane Šiurpuliai lig aušros — Baugiai ūžavo ašarų versmės. Mes ilsėjom trumpai — Žvėrys, paukščiai Ilgai dar puotavo; Mes skubėjom tolyn — Liko skausmas, kapai. IX Stovėjo sugėdintos pilys Ir karaliai apstulbę — Pilių ir karalių garbė Sužeista buvo gulbė. Čia, prie girių žalių, Ji sukliko Ir nuleido sparnus. Pilių ir karalių vainikai Apsipylė krauju Mylimųjų sūnų. Šimtametė garbė Šiandien mirė Septynių valandų sopuly. Skleidė gedulo naktį ereliai, Grįždami į lizdus Pro verksmingas pilis. X Nė vieno neskriaudžiau, Visiem atlyginau — Kam ašaromis, Kam džiaugsmu . . . Dabar net įžūliausias kryžeiva Nedrįs meluoti, Kad jis be atlygio Galėjęs engti mus. Atlyginau Už šimtmečių agoniją, Už Jėzaus Kristaus išjuoką Ties Baltija. Dabar tegul sau kūkčioja Begarbės priešo pilys, Ir krykštauja lakštingala Neries pakrantėje! Po Žalgirio Užtemo džiaugsmo menės, Lyg aušros gedulingų motinų — Klausykitės, Kaip Nemuno šalis Lakštingalom skardenas Po kraujo potvynių! XI Ir vėl jie pučiasi, Senų gyvačių išnaros — Girdžiu, ką ten, kalnuos, Girdžiu, ką ten, pakalnėse, Vylingai sušnara. Ką jie slapta namie šnarėjo, Tai balsiai išrėkė Torunėje: Dar vieną sykį reikalavo Atiduot Žemaičių žemę, Kurioj gi mano motinos Senolių kaulai trūnija. Kodėl turėčiau atiduoti Ir laukt, kol upėm, Lyg grandinėm, Jie mane apjuos? — Aš negaliu gyventi be Dubysos, Be Nemuno, Be Minijos... |