TAUTYBĖ BEVEIDĖJE MINIOJE Spausdinti
Parašė ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS   

Žmogus nėra vien tik biologiškai integruotas padaras. Jis taipgi sąmoningai suvokia savo padėtį žmonių ir daiktų aplinkoje. Būdamas artimame sąryšyje su kitais, jis ugdo asmenybę. Gi asmenybė, V. Bieliausko aptarimu, yra rezultatas,  kurį  žmogus  pasiekia  save  vystydamas ir  tobulindamas,   bendradarbiaudamas  su aplinka, ypatingai kitais asmenimis, ir gyvendamas kaip istorinė būtybė. Asmenybė yra kiekvieno asmens privati   istorija   dabarties   taške ("Draugas", 1959.VIII.22). Joks asmuo netrokšta visuomeniškai žūti. Jeigu kartais asmuo jaukiasi išjungtas ar nepastebėtas, jis tai išgyvena kaip savo asmeninės ir visuomeninės egzistencijos žlugimą.

Svarbu žmogui priklausyti grupei, joje save brandinti. Trokšdamas išugdyti psichologinę tapatybę, žmogus siekia kontakto su kitais. Jau nekalbant apie išorinį prisirišimą prie kitų, žmogus jaučia vidinį variklį stumiantį į sąlytį su kitais, į mintimis pasidalijimą, kitų priėmimą ir t.t.

Pabrėžtina tapatybės svarba protinės sveikatos bei asmeninio kūrybingumo atžvilgiu. Mokslininkų eksperimentai vaizdžiai pailiustruoja, kad žmogus, nors ir laikinai praradęs savo tapatybės suvokimą hipnozės pagalba, tampa tartum bedvasiu robotu. Ypač šiais laikais aliarmuojančiai kalbama apie jaunimo atsiribojimą nuo tapatybę ugdančių institucijų. Atitrūkstant nuo organizuoto, tradicijomis išpinto santykiavimo, vis dažniau girdėti nerimu apgaubti klausimai: Kas aš esu? Kur aš priklausau? Koks rytojus manęs laukia? Kokia prasmė gyventi?

Be abejo, egzistenciniai klausimai yra keliami nuo žilos senovės. Šiais laikais tačiau jie yra ypač suaktualėję. Pravartu pažvelgti į aplinkybes, kuriose tapatybiniai klausimai taip aštriai kyla. Aptarimui bus panaudota Henley ir McReynolds analizės.
Henley teigimu, daugelis supercivilizuotų žmonių serga vienatvės liga. Žmonių santykiavimas vis daugiau ir negrąžinamai yra apribojamas mechaniškomis ir elektroninėmis priemonėmis. Telefonu paskambinę oro susisiekimo bendrovei, kalbame su magnetofono juostele. Pakelėje sustoję atsigaivinti nuo troškulio, metame pinigą į automatą. Gauname sąskaitas ant skylutėmis išmargintų kortelių, kurios slepia mūsų skolą ir "tapatybę". Aristotelis savo laiku teigė, kad draugystė yra prasmingo gyvenimo atpildas. Tačiau yra sunku susibičiuliauti su magnetofonu, automatu ar skaičiavimo mašina.

Gyvename nepaprasto technologinio ir visuomeninio pokeičio laikais. Pastovumo kaip ir nebėra. Įvykiai dėstosi per sparčiai. Motyvacijos tyrinėtojai su reklamos pagalba ieško būdų mus paveikti, sukeliant didesnę paklausą visokioms gėrybėms. Dėl to vakar dienos smaguriavimai tampa šiandienos būtinybėmis. O kada tie smaguriavimai nepatenkinami, išgyvename gilų nepasitenkinimą, kuris ilgainiui iškreipia savojo "aš" pajutimą bei suvokimą. Motyvacijos (reklaminiai) psichologai, pasiraitoję rankoves, prisideda prie sukūrimo problemų, kurias kiti jų kolegos kaip tik bando apvaldyti. Darbo palengvinimo prietaisai, trumpesnė darbo savaitė ir ankstyvas pasitraukimas pensijon mums dovanoja daug laisvalaikio. Bet niekas nenurodo, kaip tą laisvalaikį sunaudoti. Henley pastebi, kad trūksta asmeninės iniciatyvos ir drąsos laisvalaikiui įprasminti.

McReynolds išvedžiojimai yra platesni ir, atrodytų, gilesni. Jis irgi teigia, kad bevyks-tančioje žmonijos kultūros revoliucijoje visuomenė yra pajungta nuolatiniam ir trupinančiam pokeičiui. Anot jo, tik vienas dalykas mūsų modernioje visuomenėje nekinta — tai pats keitimosi procesas. "Nebėra pastovių institucijų, kur asmuo rastų užuovėją. Sūnus nebegali sekti tėvo amato, jei ir norėtų, nes technologija panaikina senus amatus šią dieną ir sukuria naujus sekančiąja. Masinės gamybos ir masinio susisiekimo sistemos sužalojo kultūrines formas, dėl to mes visi tampame vieni į kitą panašūs — naudodami tą pačią kalbą, nešiodami tuos pačius drabužius, skaitydami tuos pačius žurnalus. Užuot sukūrus artimą bendruomenę, susikūrė beveidžių ir nepažįstamų žmonių minia".

"Kaip šiandien žmogus žino, kas jis yra?"
—    klausia McReynolds. "Kaip jis save atpažįsta? Ne pagal tėviškę, nes mes ją palikome, pasirinkdami miestą, kur kraustomės iš buto į butą tarsi užguiti klajokliai. Asmuo negali savęs atpažinti nė iš šeimos, nes šita institucija jau matomai trupa. Moterys, išsikovojusios lygias darbo teises, pasiekė ekonominį laisvės laipsnį, kuris numušė vedybų reikalingumą. Mūsų didelis ištuokų skaičius yra dalis kainos, kurią mokame už technologijos pažangą. Staigi lyčių lygybė sukūrė psichinę įtampą tiek vyruose, tiek moteryse, nes jie suvokia, kad jų senosios tradicinės rolės yra sugriautos, bet vis dar nežinioje slepiasi naujųjų rolių aptarimas".

McReynolds pastebi, kad šiame krašte yra masinė visuomenė. Žmonės vienas kitą vadina vardu, tuo bandydami sukurti neegzistuojantį broliškumą. Tačiau, jo manymu, šeimos, gyvenančios butų kolonijose, yra daugiau viena nuo kitos atsiribojusios, negu ankstyvesnieji Amerikos pionieriai, kuriuos skyrė dvidešimts mylių.

"Asmuo neįstengia sukurti jausmo, kad jis yra kurios nors prasmingos pilnumos svarbi dalis. Mūsų širdys skauda vienatvėje, bet mes nemokame vienas su kitu pašnekėti. "Visuomenė" tapo sausai išgręžtu žodžiu. Visuomenė nebereiškia bendruomenės, bet tik, kaip David Riesman vadina, 'vienišą minią' ". Kitas jaunimą įtakojantis faktorius, tebetęsiant McReynolds analizę, yra seniau gerbtų vertybių praradimas. "Viduramžių žmogus savo vertybes kūrė apie Bažnyčią — tikėjimas į Dievą įprasmino gyvenimą. Racionalizmo filosofija, triumfuojančiai iškilusi su prancūzų revoliucija, sunaikino Dievo supratimą, j į pakeisdama žmogaus paveldėto racionalizmo ir jo tobulumo sąvokomis . . . Dievas numirė, bet taipgi ir šėtonas — mums nebereikėjo išganymo, o tik švietimo. Ir kai švietimas nedavė žadėtų stebuklų, marksistai įrodinėjo, kad problema glūdi 'sistemoje', kad žmogus tebėra pajėgus susikurti savo rojų, tik prieš tai reikalinga revoliucija. . . Šviesi rojaus viltis žuvo nuo nuodingų dujų pirmajame pasauliniame kare. Revoliucinė rojaus viltis buvo sušaudyta per pakaušį sovietų valymo egzekucijose. Iš mūsų įsitikinimo žmogaus gerumu ir protingumu po Dachau ir Buchenwaldo tepaliko tik muilo gabalas ir keletas žmogaus odos abažūrų".

Nenuostabu tad, kad jaunimas atsisieja nuo visuomenės, kuri jiems atrodo dirbtinė — ji nėra užtektinai reali, kad jie bandytų ją pakeisti. Išblokštųjų karta yra augimo stadijoje. Atmetęs visuomenę, nes ji atrodo stokojanti tikrųjų vertybių, individas jaučiasi pats priverstas ieškoti gyvenimo ir realybės prasmės. Šitas ieškojimas pačia savo prigimtimi turi būti asmeniškas. Tačiau atsiminkime, kad be vertybių skalės joks visuomeninis pasireiškimas nėra įmanomas.

Tai maždaug tokia ir būtų McReynolds analizė. Čai reikia pastebėti, kad šis vyras tokias mintis kėlė ir dėstė jau prieš dešimts metų ("Liberation, 1959). Kaip matome, tapatybės ir gyvenimo prasmės ieškojimas nėra tik dabartinės kartos prasimanymas. Tiesa, seniau gal buvo madingiau pabūklus nukreipti į kitus, nors ši mada ir nesensta. Pvz., dar 1920 metais "Atlantic Monthly" žurnale kažkuris jaunuolis dėstė: "Norėčiau padaryti porą pastabų savo kartos vardu. Visų pirma noriu konstatuoti faktą, kad vyresnioji karta pasaulį sugriovė, prieš jį mums perleisdama. Ji mums duoda šį Daiktą — sudaužytą, prakiurusį, įkaitusį iki raudonumo ir grasinantį sprogimu. Tada jie stebisi, kad mes jo nepriimame su tokiu pat užsidegimu, su kokiu jie jį paveldėjo — gražiai nudailintą, vienodai besisukantį, praktiškai nepajudinamą . . . Dabar su pasididžiavimu jie perleidžia savo laužą mums; kadangi mes nerodome nuolankaus dėkingumo, vyresnioji karta, kratydama galvas, aimanuoja: Kas čia nutiko! Mes buvome kur kas geriau išauklėti, negu šis laukinis jaunimas ..." Su laiku pabūklas tarsi pasisuko šimtą aštuoniasdešimts laipsnių. Kaip Ross pastebi, ypač šiuo laiku yra madinga šnekėti apie tapatybės krizę. Jaunimo tarpe tapatybės krizė yra stačiai net kultivuojama. Spaudos pranešimais, jaunimas graibsto visokias knygas, kurios nors prabėgomis užsimena apie tapatybės krizę. Neatsitiktinai, bet jau komerciniu pagrindu įvairių krautuvių kataloguose skelbiama, kad galima gauti savo genties istoriją ir jos viduramžiais naudoto herbo kopiją. Kaina priklauso nuo

V. VIZGIRDA              Vilniaus Šv. Onos Ir Bernardinų bažnyčia

įrėmavimo mandrumo. Skęstantis ir už šiaudo griebiasi. . .

Šioje vietoje gal pagaliau reiktų apibrėžti ir patį tapatybės terminą. Į pagalbą čia ateina  Erikson,  tapatybės krizės skrodikas ir šio termino populiarintojas.  Savo neseniai pasirodžiusioje knygoje "Identity — Youth and Crisis" jis tapatybę aptaria kaip savojo "aš" ir įsisamininto vaidmens integraciją. Į tapatybės apibrėžimą įeina sąmoningas asmeniško individúalumo pajutimas, pasąmoningas patirties pratęsimo siekimas ir užsiangažavimas grupės idealams. Čia reikia pridurti, kad tik priklausymas ir santykiavimas įgalina ką tik minėtą užsiangažavimą. Keniston savo studijoje "The Uncommitted" irgi pabrėžia,  kad bet kokią asmenine tapatybę įprasmina užsiangažavimas. Užsiangažavimo objektai gali būti įvairūs, bet nebūtinai vertybiškai lygūs. Darbas, vertybės, talento vystymas, asmeninis ar grupinis lojalumas, žmona ar šeima, bendrovė ar revoliucija gali ugdyti tapatybę. Tačiau be pozityvaus užsiangažavimo pilnutinės asmenybės vystymasis yra tiesiog neįmanomas. Negatyvus savęs apibrėžimas, išlinksniuojant prieš ką asmuo yra nusistatęs, tik kuria psichologines problemas. Atmetimas, nusisukimas, pasipriešinimas yra tie veiksniai, kurie tik labai retais atvejais suteikia visumą ir duoda kryptį. Neužtenka žinoti, kuo neesi, nes toks "žinojimas" slidžiu keliu veda į susidūrimą su jausmu, kad esi niekas. Tad svarbu sąmoningai suvokti, kuo esame ir kur einame.

Priklausome lietuvių tautai, o angažuojamės Lietuvos laisvei ir geresniam pasauliui. "Už Lietuvą kovojame ne dėl to, kad ji kuo nors iš kitų tautų išskirta būtų, bet dėl to, kad tik per savo tautą tegalime prisidėti prie naujojo pasaulio kūrimo.
 
Priklausymas tautai yra nario kortelė žmonijos unijoje" — taip prieš kiek laiko rašė A. Liulevičius ("Draugas, 1959.11.21). Jo galvojimu, į tautybę reikia žiūrėti ne kaip į siekį, bet kaip į formą, kurioje apipavidalinami žmonijos troškimai. Kiti, daugiau filosofiškai nusiteikę, į tautybę žvelgia kaip į etinę vertybę, priklausančią žmogaus prigimčiai. Kaip ten bebūtų, visi, reikia manyti, sutiks, kad tauta yra dirva, kurioje gimstame, kur vystomės ir kur ilgainiui išsiskleidžiame. Anot Šalkauskio, tautybė yra žmogiškumo forma. Ji žmogaus turiniui — jo prigimčiai — leidžia išsivystyti konkrečioje pilnumoje. Tautybė ne tik tinka žmogaus prigimčiai, bet tiesiog sunku įsivaizduoti žmogų be tautybės. Bene Girnius yra pasakęs, kad tauta išskleidžia žmogaus dvasinį pradą, kad jis galėtų viršyti, vyrauti, valdyti ir kad šitokioje darnoje galėtų reikštis pilnasis žmogiškumas.

Gal permažai jaunimas iš vyresniųjų girdi apie tautiškumą kaip vieną iš žmogaus dimensijų. Tiesa, apeliuojama į tautinę sąžinę, kaltės jausmą ar net protinės sveikatos reikalą. Pvz., dar prieš vienuolika metų Juška rašė: "Kiekvienas sveikas žmogus didžiuojasi savo kilme. Jei kas ją paniekina, vargu tokį galima sveiku laikyti. Tokiam jam reikalingas psichiatras" ("Draugas", 1957.IX.16; citata duodama prel. M. Krupavičiaus knygoje "Lietuviškoji išeivija"). Įdomu pastebėti, kad prel. M. Krupavičius ką tik paminėtoje knygoje su tokiu teigimu sutiko, pridurdamas, kad tokių iškrypėlių iš tautinio kelio psichika yra netvarkoje. Šios citatos, nors nieko neįrodančios, tik pailiustruoja, kad jau ir seniau, tautinės sąmonės vardan, yra buvę neskanių pravardžiavimų ir bauginimų. Tačiau neteko matyti ar girdėti, kad kas būtų tapęs protiniu ligoniu dėl savo tautinio apkiautimo. Šiaip ar taip, iš to, kas buvo anksčiau sakyta, seka, kad nutautę žmonės vis vien nuskriaudžia savo žmogiškumo galimybes.

Rodos, V. Kavolis yra rašęs, kad mums yra per maža žmogaus, kuris gal ir jaučia pareigą ir norėtų ją atlikti, bet kuriam ta pareiga neatliepia visos jo žmogiškosios egzistencijos, nesuvirpa visais jo stygų akordais. Reikia ne apeliacijos į pareigą, bet asmenybės, kuri tą pareigą pajustų kaip savosios egzistencijos dalį ir kuriai pareigos pajutimas būtų signalas, automatiškai mobilizuojąs visą jos nervų sistemą ir smegenų ląsteles tos pareigos atlikimui. Anot autoriaus, tautinį tęstinumą užtikrins išugdymas tokių asmenybių, kurių lietuviškumas bus jo žmogiškosios stiprybės pagrindu ir kurių vidinė dinamika trykš neišsenkamu veržlumu.

Gyvendami ne Lietuvoje, kaip lietuviai sudarome tautinę mažumą gyvenamajame krašte. Kaip katalikai, šiame krašte irgi esame religinės mažumos dalimi. Rūpinantis tapatybės ugdymu, į buvimą mažuma žiūrėtina ne kaip į prakeikimą, bet kaip į palaimą. Mažumoje slepiasi ir mūsų viltis. Girnius savo knygoje "Tauta ir tautinė ištikimybė" įtikinančiai teigia, kad tik tie svetur išliks savo tautai ištikimi, kurie pajėgs išsikovoti savo laisvę prieš aplinką. "O kadangi 'aplinka' sutampa su dauguma, tai lygiai galime teigti: tik tie išsaugos savo tautinę gyvybę, kurie nesibaimins būti mažuma. Socio-logiškai mūsų santykis su aplinka iš tiesų yra mažumos santykis su dauguma. Kaip nutautimas vyksta įsiliejimu į daugumą, taip tautinė ištikimybė reikalauja likti laisviems santykyje su dauguma. Todėl mums svarbu blaiviai suvokti mažumos likimą" (psl. 286).

Pravartu daugiau susipažinti su šios minties vystymu. Tebesinaudojant Girniaus mintimis, reikia skirti liguistą ir sveiką mažumos sąmonę. "Liguista yra ta mažumos sąmonė, kuri mažumon patekimą pergyvena lyg gėdingą pasmerkimą ir todėl neišvengiamai formuoja menkavertiškumo kompleksą. Aišku, kas save taip pergyvena, tas stengiasi kuo greičiau įsilieti į daugumą ir išdildyti savo praeitį, pirmiausia atsisakydamas vardo ir pavardės. Silpnam iš tiesų yra nejauku ar net gėda iš kitų išsiskirti, juo labiau, kad šį išsiskyrimą kartais tenka pajusti su pažeminimu. Visada dauguma turi tendenciją persekioti mažumą, jei ne prievarta, tai bent pajuoka. Todėl iš tiesų mažumoj buti reikia dvasinės jėgos, ir užtat tik stiprieji ryžtasi mažuma likti. Dvasinę jėgą žmogui teikia tos vertybės, kuriose jis regi savo prasmę. Sveika žmogaus sąmonė visų pirma privalo aiškaus suvokimo ir gilaus tikėjimo tuo, dėl ko tenka mažumon atsidurti. Kas žino ir brangina tai, dėl ko jis priklauso mažumai, tas nesigėdija savęs ir savo likimą suvokia pašaukimu, o ne pasmerkimu. Tai suteikia mažumai didybę, kurios stokoja dauguma, ir mažumos sąmonę iš liguisto menkavertiškumo perkeičia sveiku išdidumu".
Tebūna nutraukta ilgoka citata pastebint, kad šios mintys yra ne tik giliai Girniaus išmąstytos, bet tuo pačiu, rodos, turinčios daug gyvenimiškos tiesos. Jeigu kalbėčiau studentams klasėje, sakyčiau: negalėtumėte kurso baigti neperskaitę tos knygos, apeliuočiau į intelektualinį smalsumą su ta knyga artimiau susipažinti.

Grįžkime prie šios knygos 287 puslapio, kur sakoma: "Visose bendruomenėse kūrybinė iniciatyva telkiasi vienokio ar kitokio pobūdžio mažumose, o ne daugumoje. Dauguma traukia į save, viliodama būti kaip 'visi', bet tuo pačiu pavergia ir niveliuoja asmenį: 'išsilieti į visus' — tai susilieti su visais ir paskęsti masėje. Mažumos nariui reikia būti savimi pačiu, bet kaip tik dėl to mažuma ir skatina individualybės plėtimąsi bei kūrybinį reiškimąsi. Kai dauguma paprastai susirūpinusi tik dabarties saugojimu, tai mažumos kreipiasi į ateitį ir tuo būdu vadovauja gyvenimui. Mažumos yra gyvenimo druska, be kurios dauguma pradeda pūti".

Girnius daugelyje knygos vietų pabrėžia, kad mums visiems reikia mažumos išdidybės — didžiuotis savo tauta ir angažuotis šį didžiavimąsi pateisinti savo kūrybiniu įnašu į tuos gyvenamuosius kraštus, kurie tampa mūsų antrosiomis tėvynėmis. "Išlikimas savita mažuma yra prasmingesnis už bergždžią ištirpimą imigrantu katile". Čia tiktų pastebėti, kad ir šio krašto negrai, kurie sudaro rasinę mažumą, giliau galvojančių vadų yra skatinami siekti mažumos didybės ir savo menkavertiškumo jausmą išmainyti į savitą kūrybinę iniciatyvą.

Į tautybę žiūrėtina kaip į dvasinės individualybės pasireiškimą. Išlaikyti dvasinę individualybę yra, be abejo, sunkiau, negu ją prarasti, bet dėl to tai įgalina kūrybiškai įsijungti žmonijon. Yra eilė pavyzdžių, kurie liudija, kad dviejų kultūrų įtampa skatina kūrybiškumą. Arieti, vieno iš šių laikų iškiliausių psichiatrų, teigimu, yra eilė socialinių veiksnių, kurie, sukurdami palankų klimatą, skatina kūrybingumą. Pvz., italų renesansas iškilo, suderinus graikų - romėnų kultūros palikimą su viduramžių krikščionybės rėmuose bujojusia laisve. įdėjos ir šūkiai, sužadinę Amerikos revoliuciją, iškilo, suderinus iš Anglijos atsivežtas tradicijas bei vertybes su nuotykingais ir individualistiniais kolonistų nusiteikimais. Aukštą šveicarų kultūringumą, Arieti mintį sekant, galima bent dalinai priskirti trijų tautinių įtakų santakai. Į žydų laimėjimus, apvainikuotus Freudo ir Einšteino atradimais, irgi galima žvelgti kaip į žydų kultūros ir Vakarų civilizacijos kūrybingą vaisių. Atkreiptinas dėmesys į sekančius Arieti Žodžius: "JAV yra išskirtinoje padėtyje, nes čia, anglo-saksų kultūros prieglobstyje, randame daugelį kultūrinių mažumų. Susikurtų palankiausios sąlygos kūrybiniam išsiskleidimui, jeigu būtų skatinama mažumų veikla, užuot bandžius visus pajungti vyraujančiai kultūrai. . ."

Negalima nesutikti su Girniumi, kad tautinis individualumas kuria žmonijos turtingumą ir išreiškia žmogaus kūrybiškumą. Jokiu būdu tai nereiškia atsiribojimo nuo kitų tautybių. Čia Jis taikliai primena, kad nė vienas negali užsidaryti nuo kitų, savęs nenuskriausdamas, nes kiekvienas laimėjimas, vienoj tautoj pasiektas, principiškai pasidaro laimėjimu lygiai visiems. "Visada vyksta tarp tautų kultūrinis bendradarbiavimas, kuriuo abipusiai gaunama kūrybinių paskatų. Ir juo kyla tautos kultūrinis lygis, juo auga jos interesas kitų tautų kultūriniais laimėjimais" (Tauta ir tautinė ištikimybė, psl. 86).

Kūrybingumas yra viena iš pagrindinių žymių, išskiriančių mus iš kitų gyvių. "Kaip gyvuliui gyventi lygu išlaikyti savo gyvybę, taip žmogui gyventi lygu kurti. Kaip žmogus, taip ir tauta savo egzistenciją užtikrina ir įprasmina kultūrine kūryba" (ten pat, psl. 234). Rūpinantis savo tautine gyvybe iš tiesų reiškia ją kūrybiškai liudyti kultūrine gyvybe (psl. 234).

Suvedant, kas iki šiol buvo pasakyta, galima teigti, kad kiekvienas žmogus siekia psichologinės tapatybės. Beveidėje minioje jai yra ypač sunku susikristalizuoti. Tapatybė yra ugdoma, santykiaujant su kitais. Esant tautinės mažumos dalimi, tapatybės ugdymas yra palengvinamas, o ne pasunkinamas. Į tautybę žiūrėtina kaip į dvasinės individualybės sutelktinį pasireiškimą. Asmeniška kūryba yra to pasireiškimo būdas. Paneigdami savo tautinį sąmoningumą, ne tik susiauriname dvasinės individualybės galimumus, bet tuo pačiu pasunkiname ir tapatybės brandinimą.

Kad ligšiolinės mintys įgautų prideramą perspektyvą, nors schematiškai pažvelkime į žmogiškąją būtį. Čia pagalbon ateina Pr. Gaidamavičius su savo knyga "Milžinas, didvyris, šventasis". Autorius pastebi, kad žmogaus būtis nėra vienaplotmė, vienaaukštė. "Visa savo esme jis (žmogus) yra pašauktas gyventi net trilypėj plotmėj: daiktinėj, dvasinėj ir religinėj. Pirmuosius savo žingsnius pradeda jis daiktinėj plotmėj, kartu atsinešdamas dinaminius pradus, kurie permeta jį dvasinėn bei religinėn plotmėn" (psl. 7). Tos trys plotmės kartais taip susidėsto, kad sunku surasti jų ribas. Nesistebėti-na, kad pasimetęs žmogus pervertina vieną plotmę arba neįvertina kitos ir tuo būdu pameta kelią pilnatin. Autoriaus manymu, čia ir glūdi dabarties žmogaus blaškymasis. Tik suderinus tas tris žmogiškosios būties plotmes — milžino, didvyrio ir šventojo — realizuojamos vertybės, vedančios pilnatin. Tas realizavimas nevisuomet yra pilnutinis. "Žmogus dažniaussiai nėra nei milžinas, nei didvyris, nei šventasis pilnutine prasme, tačiau jis daugiau ar mažaiu priartėja prie tų vertybių, realizuodamas jas savyje bent iš dalies".

Kalbėdami apie tautybę kaip vieną iš žmogaus dimensijų, kalbėjome apie vieną didvyrio sudedamųjų dalių. Jausdami sunkumą būti sąmoningais lietuviais, iš tikro kalbame apie sunkumą būti milžinais. Ne be reikalo Girnius knygoje "Idealas ir laikas" pabrėžia, kad tai sunku, bet tuo pačiu ir didu. "Dideli uždaviniai reikalingi stiprių žmonių . . . Stiprių žmonių esame reikalingi, nes stovime prieš didelį uždavinį — nesunykti trąša svetimuose, o išsiskleisti pasaulyje Lietuvos žiedu, kuriant dvasinės erdvės Lietuvą" (psl. 236).