TAUTINĖS ATSPAROS PAVIDALAI Spausdinti
Parašė ANTANAS MUSTEIKIS   
I
Marga yra visatos sudedamųjų dalių sąranga. Joje yra dar daug paslapčių, palikusių už mūsų pažinimo ribų. Štai kodėl tūlas, įsikibęs į savo horoskopą, pripaisto nuostabių dalykų apie mūsų sąryšį su danguolių konsteliacijomis. O visuomenės gyvenimas yra dar margesnis ir daug kietesnis riešutas perkrimsti, tad ir visuomeniniams horoskopams dirva plačiausia ir . . . klampiausia. Kokia Lietuvos ateitis? Aš norėčiau pasidalyti su skaitytojais savuoju horoskopu, kurį mano mokyti kolegos (žinia, jus pasakytumėt, didesni ar mažesni snobai) vadina moksliniu.

Kartų, akultūracijos, prisitaikymo, asimiliacijos, dialogų, tapatybės ir kitos panašios temos mūsuose už Lietuvos ribų yra kasdienės ir nuolatinės. Kad jos yra degančios ir deginančios, visi sutinka, tik retas kas jas sau taiko. Mat, lengviau kalbėti apie kitų rūpesčius ir ligas, ne apie savąsias. Sau mes kiekvienas esame nepakartojamos asmenybės, kurių nedera čiupinėti nė su zomšinėmis pirštinėmis. Taip ir Julės Verno Fili jas Fogas išsprendė visus priekaištus savo adresu: aš tai aš, kas esu — tas esu, ir baigta. Šiuo straipsniu ir aš nenoriu būti egoistas, tad nekalbėsiu apie save, o pabandysiu visą mūsų visuomenę įrikiuoti į eilę — nuo aukščiausiųjų mūsų kultūros nešėjų ligi žemiausių, ir iš anksto atsiprašau, jei kas nors vietoje dangaus susiras savo vietą skaistykloj.

II
Kaip žinome, kartų problema — mūsų žemišku masteliu tariant — yra amžina, ir tai juo labiau, kai vyresnieji suaugo ir subrendo Lietuvoje, o jaunesnieji — už jos ribų. Mes ją dar kartą pakedensime, tik mūsų žvilgsnis šia proga kryps ne tiek į įvairių kartų tarpusavio santykius bei įtakas, kiek į kiekvienos paskiros kartos narių vidinę sąrangą, kuri apsprendžia vienų ar kitų kultūros pavidalų (culture patterns) tąsą ar kaitą. Kitais žodžiais tariant, kiekviena karta yra būdinga skirtingomis savybėmis, kurias galima vadinti kultūros pavidalais. Dalis tų kultūros pavidalų, taip sakant, ryškiausiai atstovaus tautinei kultūrai aplamai, kita dalis liks jo- pakrašty, o dar kita jai prieštaraus. Nepamirština, kad didžioji kultūros bruožų dalis yra bendra visoms tautoms, tik subtilus ar raiškus jos paspalvinimas ją priartina skirtingoms šalims. Siekiant kokios nors kultūrinės tąsos palaikymo, tenka ypatingas dėmesys kreipti į sa-vičiausius kultūros bruožus ir juos saugoti prieš svetimas užmačias, nors ir žinant, kad tie bruožai bus atmiešti šalutiniais adoptuoto krašto bruožais.

Šia proga reikia visų pirma prisiminti, kas yra pagrindiniai mūsų tautinės kultūros bruožai, kurie verti apsaugos ir pagal kuriuos teks matuoti kiekvieną kartą. Skaitytojas pats privalėtų šiuo tikslu susidaryti savo idealios kultūros viziją. Vieną tokią viziją, suvoktą mano tyrinėjimų bei įžvalgos dėka, man teko paskelbti šio žurnalo skiltyse (Aidai, 1964 nr. 7).

Kiek yra lietuvių kartų, turinčių skirtingų kultūrų pavidalų, atsakymai įvairuoja. Aš pateiksiu dar vieną. Bet prieš tai atleis man skaitytojai, kad aš pasiduosiu šio krašto kalbėtojų bei "raštininkų" pagundai ir pradėsiu savo temą plėtoti iš anekdotinio požiūrio.

III

Vienas mano draugas mokslininkas, ieškodamas įvairių lietuvių kultūros tipų, anais jaunimo metais nusidangino į Čikagą apklausinėti jaunuolių kongreso metu. Atsitiktinai Jaunimo Centre jis užtiko tris lietuvaites, nevienodai paveiktas skirtingų svetimų aplinkų. Viena jų buvo iš pačios Čikagos, antra iš Paryžiaus, o trečia — ką tik iš Vilniaus. Visos mėlynakės, geltonkasės, šviesiaveidės lelijėlės, ir visų suknelės buvo viršum kelių pakeltos — pagal paskutinę madą. Neišskirsi jų — visų plaukai buvo natūralūs . . . Bet mano draugas nebuvo pėsčias. Kiekvienai merginai paskirai jis pateikė tik vieną klausimą: Įsivaizduokite, kad jūs plaukėte per vandenyną ir jūsų laivas paskendo. Išlikote tik jūs trys gyvos ir dar du kažkoki vaikinai. Sakykite, ką jūs darytumėt — išmestos į negyvenamą salą?

Apžvelgusi išsipusčiusias varžoves, vilnietė pirmoji kukliai atsakė, kad jinai gal bandytų tapti vienuole. Čikagos lietuvaitė pasitikinčiai aiškino, kad ji, be abejonės, vedyboms pasirinktų vieną iš dviejų vaikinų: kuris stipresnis, žinoma. O paryžietiška lietuvaitė, negirdėjusi pirmųjų atsakymų, nusistebėjusi prasitarė, jog klausimą ji atidžiai išklausiusi, bet nesuprantanti, kas per problema, nes juk yra merginų, yra Ir vyrų . . .

Man rodos, kad šios trys lietuviškos kilmės atžalos skirtingai prisiderino prie naujos aplinkos, ir jų poelgiai rodo tris kultūros pavidalus, kuriuos galima vadinti atsparos pavidalais. Vilnietė atrodo mažiausiai praradusi lietuviškos kultūros bruožų, čikagietė — jau daugiau, o paryžietė — daugiausia. Beje, norėčiau nuraminti čikagietę, jei ji nepatenkinta antrąja vieta, jog tikrovėje ji daugeliu atvejų pralenktų ir paryžietę . . . Tačiau pagal mano naudojamą skalę — horoskopą — yra daugiau nei trys prie aplinkos prisiderinimo būdai, tad ir atsparos pavidalai.

IV

Į asmens vidinę sąrangą galima žvelgti pagal tai, kaip joje yra įsisavinti visuomeniniai tikslai (siekiai, interesai) ir priemonės, kuriomis tkslai pasiekiami. Tikslai yra krašto kultūros pabrėžtini dalykai ar daiktai, kuriuos verta siekti. Pagal juos visuomenės nariai rikiuoja savo troškimus ir patenkina savo poreikius, kurie yra ne vien biologiniai, bet ir socialiniai bei dvasiniai. Priemonės, taip pat krašto kultūros įtaigojamos, aprėžia, kontroliuoja aprobuotus būdus, kaip tuos tikslus pasiekti ar bent priartėti prie JII. Aprobuotos priemonės, įleidusios giliai šaknis į krašto papročius bei institucijas, yra nebūtinai pačios racionaliausios ar techniškai našiausios. Smurtas ar apgavystė būtų įstangesnės priemonės tikslams pasiekti, bet dažniausiai oficialiai tokie būdai nepakenčiami ir smerkiami. Antra vertus, narių elgsena visuomenės ne tik leidžiama ar draudžiama, bet taipogi sugestionuojama link idealo ar pakenčiama. Tad ir poelgiuose — pagal visuomenės taisykles — yra daugiau nei dvi spalvos — balta - juoda. Dažnai prasikiša pilkoji. Tad aplinkos kultūra asmeniui pateikia ne tik aplamai tikslus ir priemones, bet nurodo ir ribas, kokiu laipsniu, kokiu griežtumu reikia laikytis priimtų tikslų ir priemonių.

Čia galimybės yra aprėžtos visuotinais tvarkos ir laisvės principais. Yra kultūrų, kurios taip pabrėžia tvarką, pastovumą, būtinumą (pvz. senoji indų kultūra), kad ir mažiausia nuokry-pa visuomenei atrodo grėsminga; bet koks normų nepaisymas yra baudžiamas. Iš kitos puses — yra kultūrų, kurios taip pabrėžia laisvę, spontaniškumą, paslankumą, kitimą (pvz. liberalios grupės JAV), kad neįpratęs stebėtojas toki;) situaciją gali palaikyti anarchiška.

Šie principai gali veikti sutartinai arba priešpriešiais. Pirmuoju atveju reikalaujama, kad ir tikslai, ir priemonės būtų vykdomos lygiai griežtai. Antruoju atveju galėtų būti pabrėžiamas tikslų rambumas, o priemonių — paslankumas. Ir atvirkščiai.
Pagal šiaip suvoktą tikslų ir priemonių de-rinimąsi Robertas K. Mertonas, Columbia universiteto profesorius New Yorke, sudarė penkių galimų kultūros pavidalų klasifikaciją (Social Theory and Social Structure, New York, 1957, 140 p.). Lentelėje pliusas reiškia "prisiėmimą", minusas reiškia "atmetimą", o abu ženklai drauge reiškia "atmetimą įsigalėjusių vertybių ir jų pakeitimą naujomis".

Derinimosi pavidalai
                      Tikslai    Priemonės
1.    Konformizmas    +    -+-
2.    Atsinaujinimas    +    —
3.    Formalizmas    —    +
4.    Apkiautėjimas    —    —
5.    Maištavimas    ±    ±

Nors radikalieji mokslininkai, jų tarpe atrasime ir rusiškuosius sovietinės polemikos atstovus iš už geležinės uždangos, smerkia Mer-toną už tai, kad jis savo studijomis stiprina status quo visuomenę, taigi kapitalizmą, bet jo klasifikacija yra lygiai naudinga ir konservatyvioms ir liberalioms srovėms. Ji pravers ir mūsų atsparos pavidalams išryškinti.

V
Konformizmas. Pirmasis derinimosi tipas — konformizmas — yra populiariausias kiekvienoj visuomenėj. Čia ir tikslai, ir priemonės daugiau konservatyvios, tradicinės, daugumo narių priimtos ir vykdomos, o pasitaiką techniniai ir nežymūs socialiniai pakitimai yra įpinami į įprastus kultūros pavidalus. Tuo būdu visuomenės narių elgsena iš esmės išlieka vieningų vertybių rėmuose, ir tokios visuomenės yra pastoviausios.

Konformizmo pavidalai emigracijoj bei tremty ryškiausiai pasireiškia vyresniojoj kartoj. Atsineštiniai kultūros bruožai pagrindžiai sukasi ties Lietuva bei lietuviškumu ir tiksliai galima suvesti į Lietuvos valstybinę bei kultūrinę laisvę. Neabejotina, kad šioje kartoje politiniai siekiai užgožia kultūrinius. O aplamai atsineštinė kultūrinė orientacija pabrėžia savąją kultūrą, priešpastatytą svetimai civilizacijai, kon-servatizmą — liberalizmui, inteligentiją — pro-fesiškumui, kūrybą — darbui, humanistiką — ekonomikai, tvarką — laisvei, hierarchiją — lygybei ir pan. Taip pat ir priemonės tikslams siekti išliko tradicinės. Partizaninis karas pokario Lietuvoj buvo beveik visuotinai užgirtas. Politinė veikla už tėvynės ribų vedama senu būdu: diplomatiniais kanalais, klabenimu į įvairias užsienio reikalų ministerijas, rašant memorandumus, šaukiant veiksnių konferencijas, sąskrydžius, kongresus, skandinant visuomenę gražių šūkių ir bendrybių jūroj.

Šios kartos stebėtojai gyvenimą okupuotame krašte labiau linkę griežtai vertinti, pripažindami tik dvi galimas spalvas — juoda ir balta, ir labai retai stabteldami ties baltąja. Ši karta konkrečias mokslines bei kultūrines pastangas laiko tik politiniais priedėliais. Jos pakanta labai ribota. Kai savo metu dalis liberalių "dešiniųjų", stiprindami egzistencinę dvasią tremtyje, pasišovė ugdyti kadrus (pavyzdžiu turėdami komunistinį elitą), konservatyvieji tas pastangas griežtai pasmerkė. Šia prasme nėra didesnio skirtumo, ar dabartinės konformizmo kartos atstovai Lietuvoje priklausė daugiau "dešinei" ar "kairei": didžioji jų dauguma tapo tradicininkais.

Vieną dalyką tačiau reikia šiai kartai be jokių rezervų pripažinti: ji neišsibarstė kaip smiltys, kaip porevoliucinė rusų emigracija svetimuose kraštuose. Mūsiškė išliko organizuota, perdaug organizuota. Ir atsisteigė mūsuose ne tik profesorių, teisininkų, inžinierių ir kitų profesijų draugijų, bet ir kariškių žmonų, šaulių ir kitokios organizacijos. Trūksta esą tik buv. radijo pranešėjų draugijos, ir turėtume išsemtas galimybes. Tai, be abejonės, yra miniatūrinė Lietuva, kuri jaunesniojoje kartoje, emigrantų vaikuose, gimusiuose naujuose kraštuose, dažnai atrodo kaip romantiška dekoracija senoviško teatro scenoje.

Toje jaunosios kartos daly, kurią galima laikyti priklausančia konformizmo tipui, ir tikslai, ir priemonės esmėje liks priimtos, tik ne aklai sekamos iš tėvų. Lietuva jauniesiems nebus pats brangiausias nuosavas kūdikis, kurį vyresnieji gimdė Nepriklausomybės kovose, Klaipėdos krašto vadavimo žygyje, gal gruodžio 17 perversme ar 1941 m. tautos sukilime, karinėje, pilietinėje ar ideologinėje tarnyboje — geriausius savo amžiaus metus skirdami, aukodami savajai tėvynei. Jauniesiems, ypač JAV, paveiktiems naujo ekonominio požiūrio į valstybinę santvarką, lietuvių politinių srovių išsiskaidymas pasaulėžiūrinėmis kryptimis atrodys nerealus, nepriimtinas. Jiems, pvz., šaulių atkūrimas, kai stokojama ryškiojo buvusios organizacijos bruožo — ginklų, atrodys pretenzingas, negyvenimiškas. Jau daug realesnė jiems atrodys studentų skautų veikla dabartiniuose universitetuose bei stovyklose. Gal todėl jų proporcinis skaičius vad. tremty yra didesnis nei anksčiau Lietuvoje. Ir naudojamos priemonės nesiribos vien vyresniųjų teikiamom. Dažnas jų eis į politinę veiklą per specialias politinių mokslų studijas, per mokslinį situacijos pažinimą ir jiems natūralesnėmis priemonėmis — pasireiškiant vietine kalba be akcento ir rodant pirmaeilio piliečio svorį. Jie vis dėlto daugiau ar mažiau laikysis vyresniųjų nubrėžtų gairių. Kita šio jaunimo dalis (antroji karta) ar šiųjų vaikai (trečioji karta) labiau nutols nuo tradicinių priemonių, ir ji priklausys atsinaujinimo tipui.

VI

Atsinaujinimas. Antrasis tipas yra taip paveiktas naujosios aplinkos, taipogi gal nusivylęs menkais konformistų rezultatais, kad visą nepasisekimo bėdą suverčia "atgyventom" priemonėm, kurios naujose situacijose nėra veiksmingos; jas tad laiko atmestinomis. Tačiau tikslai išlieka tie patys.

Priemonių atžvilgiu šis yra išradingas tipas. Prisiimdamas įprastinius tikslus, jis ieško naujų kelių bet kokia kaina. Ir naujesnės priemonės dažnai esti įstangesnės.

Vyresniojoj kartoj šio tipo žmonių yra maža: jiems perdaug brangus tradicinis priemonių palikimas. Jie tebesaistomi rutinos, kuri be didesnių pastangų tęsiasi iš inercijos. Rutina beveik sutapatinama su morale, prigimtine teise ir pan. Ir tais atvejais, kai vyresnieji veikėjai sutinka su atnaujintomis priemonėmis, juos pačius maudžia: jaunieji graso paveržti vadovybę iš įsisenėjusių rankų. Daugiau yra tokių vyresniųjų, kurie teigiamai vertina naująsias priemones, tik prisipažįsta, jog jie savo metu atidavė savąją duoklę idealams, ir dabar jau ne jų eilė, o juos pateisina "teisiųjų pavargimas".

Jaunoji karta (rečiau pirmoji, dažniau antroji ir trečioji), priimanti laisvos Lietuvos idealą, veršis į naująją visuomenės santvarką visai savarankiškai, nesisaistydama jokiais įsisenėjusių institucijų varžtais. Daugiau dėmesio ir į-žvalgos ji kreips į psichologines, sociologines, politines ir kitokias naujojo krašto savybes ir pagal tai derins naujas priemones tam pačiam tikslui siekti. Šitaip Rezoliucijoms Remti Komitetas be savųjų veiksnių palaiminimo išėjo į viešumą nauju būdu senoje politinėje arenoje pasireikšti. Šitaip stipriau įsikūrę gydytojai idealistai, lyg ir pasekdami Basanavičių ir Kudirkų profesiniu keliu, nepriklausomai savu pavyzdžiu įkūrė Lietuvių fondą. Šitaip Lapkričio Tryliktosios žygininkai subūrė tūkstančius pasekėjų naujo pobūdžio demonstracijai įpilietinti. Šitaip jaunieji akademikai, dažnai dar tik studentai, iškėlė lietuviškąją kultūrą angliškuoju "Li-tuanus" žurnalu. Šitaip savuoju meškerės jau-

V. Vizgirda     Dailininkas

Ku Australijos lietuvaitė pagavo didelę okupuotos Lietuvos žuvį, "visasąjunginį parlamentarą" . . .

Tikslai išliko tie patys, tik antroji medalio pusė liko labiau pabrėžta. Kai pirmasis (konfor-minis) tipas visur pirmenybę užleidžia politikai, tai antrasis (atsinaujinimo) tipas daugiau iškiša lietuvių kultūrą ir per ją tikisi daugiau pasitarnauti Lietuvos laisvei netiesiogiu būdu. Jei pirmajam charakteringas K. Pelėkis — Genocide-Lithuania's Threefold Tragedy, tai antrajam V. S Vardys — Lithuania under the Soviets; iš spaudos (žurnalų) — pirmajam atstovauja ""Lietuva" ir "The Baltic Review", antrajam — "Lituanus" ir Manyland leidykla.

Atsinaujinimo tipas yra labai charakteringus pačioj amerikiečių visuomenėj, kur visiems
skelbiamas ekonominio pasisekimo tikslas ne visiems pavyksta pasiekti priimtinomis priemonėmis. Tada ypač žemesnės klasės bando tą patį pasiekti, bet kokiomis priemonėmis (esą biznis ir moralė yra du skirtingi ir nemaišytini dalykai), kurios veda į didesnį nusikaltimų skaičių ir į asmenybės sutrikimus (Pig. Karen Hor-ney, "Neurotic Personality of Our Time", New York, 1937).

Lietuviuose tokių nelegalių priemonių pavyzdžių reta. Galėčiau paminėti vieną atvejį, kai dar Vokietijoj vienas dypukas važiavo tarnybos reikalais Unrros sunkvežimiu ir sąmoningai savąja mašina rėžė į kelyje privytą ir atpažintą rusų repatriacinės komisijos automobilį...

Bene daugiausia naujoviškumo priemonėse galima užtikti toje jaunimo dalyje, kuri bando bendradarbiauti tariamai su pavergtu kraštu, o iš tikro su Maskvos patikėtiniais. Šis atvejis yra tiek komplikuotas, kad nuo tradicinių priemonių atsisakymo nėra taip toli ligi tradicinių tikslų atsisakymo (apie paskutinį ryškesnį tokio bendravimo atvejį žr. "Veržimasis į koegzistenciją", I Laisvę, 1967 liepos nr., 69-71 p.).
Tačiau ir surambėjimas priemonėse priveda prie priimtų tikslų atsisakymo, kuris charakteringas trečiajam tipui.

VII
Formalizmas   (ritualizmas).   Trečiasis  tipas
—    tai nusivylusių realistų priebėga. Jis tebesilaiko įprastinių priemonių, bet tikslo jomis nepasiekia, tad arba visai atsikrato aprobuoto tikslo arba jį tiek praskiedžia, kad jis netenka pirminės prasmės. Dažniausia šio tipo žmonės būna sutrinti naujosios aplinkos girnomis; naujajame krašte jie neatgauna gimtinėje įsigyto statuso. Jiems aišku, kad tėvynės laisvės neatgausi, tai jie imasi dar stipriau įsikabinti į įprastines priemones, išreiškiamas šiais posakiais: "Nekišk pirštų tarp durų", "Galva sienos nepramu-ši", "Prieš vėją nepapūsi", tad nė neverta "persistengti". Aplamai šio tipo atstovai nėra būtini pralaimėtojai, bet jie nė nebando tapti laimėtojais. Sumažina savo troškimus, nešoka aukščiau juostos ir jaučiasi saugūs, galimai laimingi. Siekti aukštesnių tikslų būtų rizikinga; gal tektų parodyti menką svetimos kalbos žinojimą, gal ką kita, o vietiniai pastebėtų, ir būtų gėda. Saugiau plaukioti pavandeniui.

Šitokio tipo žmonių apstu lietuviuose. Darbštus, sąžiningas — tradicinių priemonių asmuo nepralobs, nesusikraus turtų, nors prasikurs ir niekad elgeta netaps. Ir lietuvybės jis nepraras, tačiau ir jo įnašas laisvinimo darbuose vargiai bus pastebimas. Vyresniosios kartos draugėje jis nevengs progų paūžti, atšvęs ir vardadienį, ir gimtadienį ir kitokių vaišių progų (tradicinė priemonė!) susiras. Tada pagyvens jis —    kaip priežodiniai senovės lietuviai: kas galėjo — ėjo, gėrė, kas negalėjo — ropojo ar gulėjo. Tūlas jo bendras gali būti dar jautresnis. Baigęs darbo valandas iš nostalgijos užsidės į automatinį patefoną arti tuzino lietuviškų plokštelių, susimaišys specialaus recepto trijų devynerių ir atleis jausmus tautiniam menui. Gerokai užgertu balsu jis palydės kiekvieną lietuvišką maršo ar dainos melodiją, mušis į krūtinę, kad esąs patriotas ir galįs numirti už lietuvybę, ir keiks likimą, kad jo sūnus ar duktė nuėjo šunims šėko plauti. Blaivus jis paskaitys lietuvišką laikraštį, gal kartą, kitą per metus nueis į lietuvišką parengimą, kaip kad prie klausyklos velykinės, retą dolerį paklos lietuviškiems reikalams, ir viskas.

Netenka nė aiškinti, kad tokia laikysena atsiliepia ir jo vaikuose, kurie dar natūraliau nuplauks pavandeniui. Pastarieji iš tikrųjų nesuras savęs — savos tapatybės, tautybės, tėvų kalbos ir tikslų. Tokie yra dažni ir antrosios ir trečiosios kartos nariai, tik šieji greičiau susiras lietuviškų tikslų pakaitalų ar ekonominio pasisekimo, ar profesinės karjeros siekiuose. Tokie formalūs, apsamonę, inerciniai lietuvių kultūros pavidalai lyg ir be tikslo blėsta — kaip nežarstoma ugnelė. Bet ji greičiau užgęsta ketvirtajame tipe.

VIII

Apkiautėjimas. Šio tipo žmonės negausūs. Galima sakyti, kad jie gyvena — vegetuoja visuomenėj, bet jai nepriklauso. Jie viskam svetimi, nes neturi nei bendrų tikslų, nei priemonių. Aplamai jie viskuo visiškai nusivylę.

Paprastai į tokią būseną jie patenka palengva — savo "kovą už būvį" pradėdami kaip tipingi konformistai. Tačiau legaliomis priemonėmis aprobuotų tikslų jie nepajėgia pasiekti, o nelegalių priemonių jie nedrįsta griebtis, nes tai būtų prieš jų moralę. Įtampoj, varžybose jie pakrinka ir tampa defetizmo bei rezignacijos aukomis: įlenda į atsiskyrėlio makštį ir apsi-kausto individiniu kiautu, kad išbėgtų nuo visuomenės akių bei sankcijų. Tuo būdu jie išvengia savo asmenybės konflikto ir prievolių naštos bet kokiai visuomenei.

Charakteringas šio tipo pradininkas filmuose yra Čarlio Čaplino valkata. Jis yra ponas Niekas, ir jis žino savo paties nereikšmingumą. Visuomet jis yra kažkokia nuorūka, spardoma pašėlusio ir laukinio pasaulio, kuriame jis neranda savo vietos ir nuo kurio jis nuolat bėga į jį patenkinančią neveikią. Betgi visuomet jis įsivelia į tą pasaulį atsitiktinai. Tada jis atsistoja prieš blogį ir silpnųjų skriaudas, kurioms pašalinti neturi jėgų. Ir vis dėlto jis tampa nuskriaustųjų ir nužemintųjų gelbėtoju ne tiek savo organizaciniais gabumais, kiek paprasta ir įžūlia apgavyste, kuria pagauna skriaudėjus. Ir visuomet jis lieka kuklus, skurdus ir vienišas, tik taipogi niekinąs nesuprantamą pasaulį ir jo vertybes. (Abram Kardiner, The Psychological Frontiers of Society, New York, 1945, p. 369-370).

Vyresniojoj lietuvių kartoj tokio tipo atstovų labai retai tepasitaiko. Tai neprisitaikęs karininkas, ar leidimo praktikuoti negavęs daktaras, ar DP stovyklų vaizbūnas, pavirtęs nevykusiu "salesmanu" ir po to alkoholiku. Švelnesnės formos apkiautėliai užsidaro namų vienumoj ir atsiduoda skrajojančių lėkščių pažinimo pomėgiui, narkotikams, okultizmui ir pan.

Jaunojoj  kartoj  didžia dalimi  šiam tipui priklauso jau atgyvenusios šutvės, pasivadinusios pragaro angelais, skorpionais ir kitais "bit-nikų" giminėmis, o dabar populiaresniais hipių ("gėliavaikių") vardais. Tačiau ir tie angelai, ir hipiai gali būti ne tik eskapistai (bėgliai) nuo gyvenimo, bet ir sąmoningai jo perkertėjai. Tada mes jau turėsime reikalą su penktuoju tipu.

V. Vizgirda    Pulgio Andriušio portretas

IX

Maištavimas. Apmaudas yra charakteringas bruožas tų, kurie nepasitenkina kasdienybės rutina, nesutinka su dominuojančios visuomenės vertybėmis. Tokie žmonės, negavę saldžių vynuogių, kaip amerikiečiai išsireiškia, pasiteisina, kad jie nė nenorį tų uogų, nes jos esą rūgščios (suprask: jie mėgtų saldžias uogas). O maištininkai eina toliau ir iš viso atmeta saldžių vynuogių skonį.

Penktasis — maištininkų — tipas, užtikdamas neperkopiamų kliūčių visuomenės idealizuojamiems tikslams pasiekti, visą kaltę suverčia dominuojančiai visuomenės sąrangai. Čia, žinoma, susikerta konservatyvios ir liberalios vertybės visu aštrumu. Pirmųjų šalininkai norėtų pratęsti įsigalėjusį status quo, kurs palaiko jų pačių aukštą statusą bei reputaciją; antrųjų šalininkai protestuoja, jog konservatizmo mitas yra diskriminuojąs, neteikiąs lygių šansų žemesnėms klasėms, tad atmestinas ir pakeistinas visai nauju.

Mūsų vyresniojoj kartoj, atsidūrusioj už tėvynės ribų, tokių maištininkų iš viso nebuvo. Jeigu tokių būtų buvę, natūraliai jie galėjo neturėti rimto pagrindo bėgti į savanorišką tremtį, nes dabartinis okupacinis režimas atmeta tradicinius tikslus ir priemones, tad bent šiuo būdu yra giminingas dabarties maištininkui. Bet jų pakaitalai, reikia manyti, nesutinka. Beje, dabarties maištininkai buvo iš tikro jaunoji karta prieš keliolika metų, o šiuo laiku jų jaunumas sukasi apie 50 m. amžiaus ribą. Kiekvienu atveju jų balsas būna tuoj pat išgirstas, nes jis tradicinės išeivių spaudos skiltyse nuskamba kaip sensacija. Aplamai jis randa platesnio atgarsio liberaliniame Šviesos - Santaros sąjūdy, nei kur kitur. Atrodo, kad antrojoj ir trečiojoj jaunųjų kartoj tokių maištininkų skaičius augs.

Pirmiausia šie maištininkai norėtų sugriauti visuomenės aprobuotas priemones. Karščiausiai jie pasireiškia šokiruojančiais šūkiais ir priemonėmis, nesilaikydami įprastinės spaudos etikos. Štai, profesorius iš Europos pataria savo bendraminčiui ties Pacifiku tvoti savuoju basliu kur pakliūva, o Dievas esą atsirinksiąs savuosius. Anas gi savo ruožtu bando apstulbinti tautiečius, pvz., išvietės reikalus perkeldamas į sceną. Dėsnis, kad ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai, jiems tarnauja kaip priemonių pakaitalas, kuris savo ruožtu sutapatinamas su pačia kūryba, kurioje neturėtų būti jokių varžtų. Tai, kas konformistams yra stoka meno, maištininkams — paskutinis kūrybos žodis. Jie tiek neapkenčia konformizmo šalininkų, kad jiems reprezentuoti bei suniekinti pasirenka menkavertės knygelės herojų, kurs savo kambaryje pasikabina dvokiantį arklį ir juo gėrisi kaip prarastos tėvynės simboliu. Jiems netelpa galvoje, kad kas nors galėjo tikėti nepriklausomos Lietuvos vizija be aiškios materialinės naudos, tad lietuvių savanorių žygių neįsivaizduoja, jei žemės apda-linimo jaukas jų nebūtų suviliojęs. Kad tautos herojai turi ir žmogiškų silpnybių, tiesa. Bet kad V. Kudirka tais pat motyvais atrodo su-giminiuotas su maištininkais, vartojančiais haliucinacinius narkotikus, daugiau patarnauja sensacijai nei tiesai. Šios rūšies naujoviškos priemonės maištininkų kūryboje bei poelgiuose veda į visuomenės aprobuotų tikslų atmetimą. Tad jų žvilgsnis "veidu į Lietuvą" gali surasti keletą būdingų, bet antraeilių totalistinės sistemos bruožų okupuotoje tėvynėje, o pagrindinį dalyką — laisvės stoką bei prievartos valią — apeina beveik negirdomis. Tad ir jų lietuviškoji vizija praranda esminius bruožus. Pirmieji keturi tipai lietuvių kultūrą laiko žmoniškumo esme, o pastarasis ją iškeičia į naujojo krašto socialinius rūpesčius, lyg lietuviškosios giminės Sibire, Kazachstane ar sukolchozintoj Lietuvoj atsidurtų nerealybės plotmėje. Bene pats karščiausias maištininkas yra net sugestionavęs, kad kiekviena bendruomenė yra negatyvus veiksnys, nes tradicinėmis vertybėmis slopina tikras kūrybines apraiškas (išimtį paversdamas taisykle). Žinoma, maišto karšligėj nėra laiko nė pagalvoti, kas gi suprastų ir įvertintų bet kokį kūrėją, jei jokios bendruomenės nebūtų . . . Beje, šis bruožas — ne tiek statyti, kiek griauti — yra labiau charakteringas šiai kartai.

Tai tokios tokelės pagal mano horoskopą. Žinau, kritiškasis skaitytojas šliukštels šalto vandens: ar aš nenukalbėjau?

Kad tokie pagrindiniai derinimosi būdai pastebimi kiekvienoj mums žinomoj visuomenėj, niekas neprieštarauja. Tikiuosi, kad jiems paryškinti parinkau tikslius pavyzdžius iš konkrečių lietuvių bendruomenės situacijų. Beje, teorijoj tipai visuomet yra grynesnį ir raiškesni. Praktinėje tikrovėje jie yra labiau maišyti, rodą poelgius, įvairuojančius pagal skirtingas situacijas. Tačiau pagrindinės kryptys yra išsemtos mūsų pavyzdžiais.

O kur gi čia atsparos pavidalas? Atsakysiu, kad visur. Konformistai, be abejo, išlaikę daugiausia atsineštinės kultūros bruožų. Betgi ir apkiautėjusių poelgiai neišvengia dažnų lietuviškų bruožų, paveldėtų iš savo tėvų. Jų kalba lietuviška! O jeigu koks nors asmuo yra valkata, bet kilęs iš Suvalkijos, dažnas mūsų gali pavydėti gražios jo tarsenos ir tobulai sukirčiuotų keiksmų . . . Maištininkas? Gi jie sudrumsčia ramų vandenėlį, kuriame dažnas konformistas nekūrybiškai paskęsta, ir priverčia atsinaujinto-jus vėl pasitempti. Žinia, kas be ko, dažni maištininkų kartos tikslų ar priemonių pakaitalai maža teturi, kas bendra su lietuvių kultūra. Tad manojo horoskopo išvada: daugiau pakantos visiems lietuvių kultūros pavidalams (ir mažiau polemikos!).

Dar klausiate apie dramblį, kurio aš nepastebėjau? O kaip gi Jam paskirtas šeštasis skirsnys. Ant jo užsėdus joja jaunoji atsinau-jintojų karta. Tik ši karta — vienintelė — turi išradingesni raktą į ateitį — lietuviškajai vizijai pratęsti. Konformistai gali autoritetinėmis priemonėmis kai ką palenkti lietuviškai kultūrai, mažiau jos paliks formalistų, apkiautusiųjų ar maištininkų vaikuose. Daugiausia jos ir po vyresniųjų mirties galima tikėtis iš atsinaujin-tojų kartų, kurios mokės prisitaikyti prie įvairiopų situacijų, sugebės derinti senąją lietuvių kultūrą su gyvenamojo krašto priemaišom, kurios gal ir aukščiausių tikslų netiesiogiai siekia, bet, tikėkime, niekad nepameta kelio dėl šuntakio. Nėra abejonės, kad ir okupuotame krašte antrojo tipo atsparos pavidalai yra patys našiausi, nors tai jau išeina už mano horoskopo ribų. Ribose tačiau švysteli Antano Jasmanto pranašystė:

Bus, bus mūsų žemėj vėliai —
Mūsų kryžkelių rūpintojėliai
Vėliai bus pas mus svečiuos.