ŽMOGAUS TEISES JUNGTINĖSE TAUTOSE Spausdinti
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS   

Pereituosius metus Jungtinės Tautos buvo paskelbusios Žmogaus teisių tarptautiniais metais paminėti Jungtinių Tautų pilnaties trečio-joj sesijoj Paryžiuje 1948 gruodžio 10 priimtai Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Ta proga prisimintos Jungtinių Tautų steigėjų intencijos bei viltys žmogaus teisių atžvilgiu, apžvelgtas pačios Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos atsiradimas, jos paveikumas ir jos nuostatų tolimesnis konkretizavimas tarptautinėmis sutartimis, taip pat pagrindiniai rūpesčiai dėl žmogaus teisių ateities. Žodžiu, plačiai pasisakyta tek apie tai, kas žmogaus teisių atžvilgiu po II pasaulinio karo yra padaryta, tiek apie tai, kas padarytina.

Visa tai negali nerūpėti ir mums, norintiems ir siekiantiems padėti savo tautai, kad ji nusikratytų svetimųjų viešpatavimu ir atstatytų savo nepriklausomas, demokratines valstybines institucijas. Teisė, nepaisant dažnų ir akivaizdžių jos pažeidimų ir nereto jėgos viršenybės atvejo tarptautiniuose santykiuose, visad buvo, yra ir pasiliks patikimiausias, o dažnai ir vienintelis nuskriaustų silpnųjų ginklas. Tik atsiminkime nepriklausomos Lietuvos bylas su Lenkija ir Vokietija Haagos tribunole. Žinoma, nedera teisės ginklo patikimumo tapatinti su jo paveikumu, kaip nedera tapatinti, pvz., žmonos patikimumo su jos paveikumu kam nors. Tai labai skirtingi dalykai.

Žmogaus teisės antipodiškų nusistatymų sąveikoje

Nacizmas buvo žiauri ir beatodairiška totalistinė tironija. Vien tik nacių kacetuose buvo nužudyti apie 8 milijonai žmonių. Pvz., dokumentai liudija, kad vien, palyginti, nedideliame Flossenburgo (Bavarijoje) kacete 1938-1945 buvo nužudyti 26,430 rusų, 17,546 lenkai, 5,964 vokiečiai, 4,371 prancūzas, 3784 čekoslovakai 3,413 italų, 3,132 žydai, 2,480 lietuvių, 2,140 jugoslavų, 1,693 belgai, 1,162 olandai, 672 vengrai, 450 graikų, 20 danų, 14 norvegų, 14 ispanų, 9 anglai ir 2 amerikiečiai. Viso 73,296. O žmogaus teisių visiškas nepaisymas nesiribojo tik Hitlerio reichu ir nacių valdžion patekusiomis teritorijomis.
Todėl suprantamas, tegu ir vienpusiškas, tarptautinės viešosios opinijos pasibaisėjimas bei susirūpinimas žmoniją užtvinusiais totalistinių režimų nežmoniškumais. To susirūpinimo poveikyje karą lamėjusių didžiųjų valstybių 1945 įsteigto "ašies valstybių" didiesiems karo nusikaltėliams teisti tarptautinio karinio tribunolo nuostatai numatė, kad tribunolui bus teismingi ir nežmoniškumo nusikaltimai: "žmogžudystės, naikinimas, pavergimas, deportacijos arba kiti civiliams gyventojams padaryti prieš karą ar karo metu nežmoniški aktai, arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu ..."
 
Tas susirūpinimas neaplenkė ir Jungtinių Tautų demokratinių pradininkų. Jie planavo į steigiamų Jungtinių Tautų chartą įjungti ir atitinkamus žmogaus teisių nuostatus (bill of human rights). Tačiau, atsimenant, kad tarp Jungtinių Tautų steigėjų buvo ir Sovietų Sąjunga, žmogaus teisių brutaliu nepaisymu turinti, nepalyginti, daugiau patyrimo už nacizmą, pigu suprasti, kad planuoti tikrai paveikų žmogaus teisių garantavimą Jungtinių Tautų chartoje buvo naivi iliuzija. Antra vertus, net ir Stalino Rusijai nebuvo patogu atvirai ir akivaizdžiai stot žmogaus teisėms opozicijon ir jas vetuoti. Faktiškai tad Jungtinių Tautų pastangų rezultatus žmogaus teisių atžvilgiu lemia sovietinio tota-lizmo ir vakarietiškosios demokratijos antipodiš-kų nusistatymų sąveika. Jos rezultatas — kompromisas. Tokiu būdu Jungtinių Tautų chartos įžangoje atsirado nuostatas, kad viena iš Jungtinių Tautų steigimo priežasčių yra "dar kartą patvirtinti savo tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus asmens garbingumu bei vertingumu, vyrų bei moterų lygiateisiškumu, taip pat didelių bei mažų valstybių lygiateisiškumu". Tokiu būdu Jungtinių Tautų tiksluose ir narių pareigose atsirado nuostatas "vykdyti tarptautinį bendradarbiavimą, sprendžiant tarptautines ūkinio, visuomeninio, kultūrinio arba karitatyvinio pobūdžio problemas, ir skatinant bei drąsinant (vietoj užtikrinant ir saugoj ant. Vt. Vt.) pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms visų be skirtumo rasės, lyties, kalbos ar religijos" (JT chartos 1,55, 56 str.).

Šioks kompromisas negalėjo patenkinti Jungtinių Tautų demokratinių steigėjų. Prezidentas Trumanas, uždarydamas Jungtinių Tautų steigiamąją konferenciją 1945, patikino: "Mes turime rimtą pagrindą laukti suformulavimo visoms valstybėms priimtino žmogaus teisių tarptautinio įstatymo (international bill of rights). Tas žmogaus teisių tarptautinis įstatymas bus tokia pat tarptautinio gyvenimo dalis, kaip kad mūsų pačių (JAV) 'Bill of Rights' yra dalis mūsų konstitucijos". Faktiškai tai galėjo būti paguoda tik naiviesiems, nors Jungtinių Tautų girnos nedelsdamos ėmėsi tuos prezidento Trumano pažadus malti. Jungtinių Tautų Ekonominė ir socialinė taryba savo sudarytai žmogaus teisių komisijai pirmuoju uždaviniu paskyrė žmogaus teisių tarptautinio įstatymo ruošimą. Ir Jungtinių Tautų pilnatis 1946.XII.11 ir 1947.XI.21 nutarė ruošti žmonijos saugumo ir taikos nusikaltimų kodeksą (Code of Of-fenses Against the Peace and Security of Man-kind), taip pat steigti baudžiamąjį tarptautinį teismą.

Jungtinių Tautų Ekonominės ir socialinės tarybos žmogaus teisių komisijos pirmininkė, prezidento Roosevelto našlė, 1948.IX.28 kalbėdama prancūzams Sorbonoje apie Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos reikšmę, taikliai pastebėjo, kad "žmogaus laisvės klausimas yra lemiantis tiek (Rytų-Vakarų) didžiųjų politinių skirtybių išlyginimą, tiek pačių Jungtinių Tautų ateitį". Prognozė teisinga. Tik, kai žmogaus laisvės klausimas nenulėmė Rytų-Vakarų politinių skirtybių išlyginimo, tos skirtybės nulėmė žmogaus laisvės sprendimą Jungtinėse Tautose ir pačių Jungtinių Tautų sėkmę.

Jau pirmuosiuose žmogaus teisių komisijos narių pasisakymuose dėl žmogaus teisių tarptautinio įstatymo projekto pasireiškė skirtingos pažiūros į tokio įstatymo pobūdį. Vieniems tas į-statymas turėjo būti tarptautinė sutartis, taigi turėti aiškiai savo dalyvius saistančio tarptautinio įstatymo pobūdį, antriems — tik bendras Jungtinių Tautų pareiškimas, kuris deklaruotų žmogaus teisių principus, atkreiptų į juos viešosios opinijos ir vyriausybių dėmesį, bet įstatymiškai nieko niekam neįpareigotų. Rezultatas — kompromisas. Žmogaus teisių tarptautinis įstatymas dalijamas į dvi dalis: deklaratyvinę ir konvencinę. Žmogaus teisių principai kodifikuojami Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, o juos sukonkretina atskira tarptautinė sutartis. Kai 1948 Paryžiuje susirinko Jungtinių Tautų pilnatis savo trečiajai sesijai, jos darbotvarkėje buvo ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos priėmimas. Europa — ne tik moderniosios kultūros lopšys, bet ir laisvės grumtynių su tironija pagrindinė arena. Paryžius — ne tik revoliucinių laisvės, lygybės, brolybės šūkių laboratorija, bet ir pagarsėjusios Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos paskelbimo (1789.VIII. 26) scena. Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai priimti tatai sudarė palankią ir pakilią nuotaiką. 1948.XII.10 už deklaraciją pasisakė 48 Jungtinių Tautų nariai iš tada buvusių 56. Prieš deklaraciją nepasisakė nė vienas Jungtinių Tautų narys. Čekoslovakija, Gudija, Jugoslavija, Lenkija, Pietų Afrika, Saudi Arabija, Sovietų Sąjunga ir Ukraina susilaikė. Žmogaus teisių komisijos pirmininkė Rooseveltienė deklaracijos priėmimo išvakarėse entuziastingai skelbė, kad ir antroji žmogaus teisių tarptautinio įstatymo dalis — tarptautinė žmogaus teisių sutartis jau 1949 bus paruošta. Deja, tas neįvyko.
Nepavyko Jungtinėms Tautoms ir su 1946, 1947 nutartais žmonijos saugumo ir taikos nusikaltimų kodeksu ir tarptautiniu baudžiamuoju teismu. Atskiri Jungtinių Tautų aplinkos teisininkai ir tarptautinės teisininkų organizacijos, buvo entuziastingai   ėmęsi   ruošti   atitinkamus projektus. Entuziazmą atvėsino vyriausybių sudaryta komisija. Jai projektai nepatiko, ir ji juos savaip taisė. Bet ir vyriausybinės komisijos projektai, kai 1950 buvo pateikti Jungtinių Tautų pilnačiai, pritarimo nerado. Keliais atvejais pilnatis projektus grąžino komisijai pataisoms, o 1954 pilnaties sesija nutarė juos išimti iš savo darbotvarkės, kaip sakoma, sine die, taigi neribotam laikui, kol būsią susiprasta dėl agresijos definicijos. O tokio susipratimo ir po šiai dienai nėra.

Savotišką išimtį sudarė tik genocido konvencija. Paruošta lygiagrečiai su Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos projektu, ji Jungtinių Tautų pilnaties trečiosios sesijos buvo priimta 1948.XII.9, dieną anksčiau kaip deklaracija. Ji įsigaliojo 1951.1.12 ir galioja 70 valstybių. Genocido konvencijos praktinė reikšmė labai reliatyvi. Nors formaliai ji turi savo dalyvius saistantį, aiškų tarptautinio įstatymo pobūdį, faktiškai yra lyg šuo be dantų, nes genocido nusikaltimus vertinti palieka genocidą vykdančios valstybės organams.

Genocido ir nežmoniškumo nusikaltimai buvo įjungti ir į žmonijos saugumo ir taikos nusikaltimų kodeksą ir teismingi tarptautiniam baudžiamajam teismui. Tik sovietinis totalizmas kliudė ir tebekliudo tas paveikias priešgenocidi-nes priemones padaryti tarptautinės teisės įrankiu.
Vietoj kodekso — konvencijos

Kai Jungtinių Tautų demokratams praktiškai paaiškėjo, kad vakarietiškosios demokratijos ir sovietinio totalizmo antipodiškų nusistatymų žmogaus teisių atžvilgiu sąveika negali duoti gerų vaisių, jie pakeitė žmogaus teisių užtikrinimo ir apsaugos siekimo būdą. Kalbos apie žmogaus teisių tarptautinį kodeksą, apie tarptautinį baudžiamąjį teismą nutilo. Vietoj vieno, įvairiopas žmogaus teises ir jų apsaugą apimančio tarptautinio kodekso, tiek pačios Jungtinės Tautos, tiek jų globoje nepriklausomai veikiančios tarptautinės institucijos (Tarptautinė darbo organizacija, Tarptautinė švietimo, mokslo ir kultūros organizacija — UNESCO, Tarptautinis raudonasis kryžius) išvystė iniciatyvą vienos kurios teisės atžvilgiu. Kiekybinis to rezultatas per praėjusį dvidešimtmetį yra gana įspūdingas.

Tarptautinio raudcnojo kryžiaus iniciatyva 1949 buvo peržiūrėta, 1899, 1907 Haagos konvencijose ir 1925 Ženevos protokole kodifikuota, tarptautinė karo teisė ir papildyta 4 naujomis konvencijomis. Pirmoji jų taikoma sužeistiesiems ir ligoniams sausumoje, antroji — sužeistiesiems ir ligoniams jūrose, trečioji — karo belaisvių užlaikymui, ketvirtoji — karo negandų užkluptiems civiliams gyventojams. Koven-cijos galioja 124 valstybėms. Tačiau ir toks universalus jų galiojimas neapsaugo jas nuo pažeidimų, kurie yra virtę kasdieniniu reiškiniu, nepaisant Tarptautinio raudonojo kryžiaus nuolatinių pastangų kovencijų vykdymą prižiūrėti bei stiprinti.

Tarptautinės darbo organizacijos iniciatyva tarptautinės darbo konferencijos per praeitus 20 metų yra priėmusios 4 tarptautines darbo teisės konvencijas:
1.    1948.VII.9 konvenciją dėl darbininkų ir darbdavių draugijų organizavimo ir veikimo laisvės. Ji įsigaliojo 1950.VII.4; galioja 74 valstybėms.

2.    1951.VI.29 konvenciją dėl vyrų ir moterų vienodo atlyginimo už vienodą darbą. Ji įsigaliojo 1959.V.23; galioja 54 valstybėms.

3.    1957.VI.25 konvenciją dėl prievartinio darbo ir jo įstaigų panaikinimo. Ji įsigaliojo 1959. 1.17; galioja 78 valstybėms.

4.    1958.VI.25 konvenciją prieš diskriminaciją, samdant darbininkus ir tarnautojus. Ji į-sigaliojo 1960.VI.15; galioja 58 valstybėms.
Tarptautinės švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos — UNESCO iniciatyva 1960.XII.14 UNESCO narių bendrinė konferencija priėmė konvenciją prieš diskriminaciją švietimo srityje. Ji įsigaliojo 1962.V.22 ir galioja 36 valstybėms. Konvencijai įsigaliojus, 1962.XII.10 U-NESCO narių bendrinė konferencija specialiu protokolu įsteigė Taikinamąją geros valios komisiją ginčams dėl konvencijos vykdymo tarpininkauti. Protokolui įsigalioti reikalinga 15 valstybių ratifikacija. Iki 1968 m. jį buvo ratifikavusios tik 8 valstybės.

Pačios Jungtinės Tautos per praeitus 20 metų yra paruošusios ir priėmusios šias tarptautines sutartis ir deklaracijas:
1.    1951.VII.28 konvenciją dėl politinių pabėgėlių padėties. Ji įsigaliojo 1954.IV.22; galioja 51 valstybei.

2.    1952.XII.16 konvenciją dėl tarptautinės teisės atitaisyti bet kuriuo būdu paskelbtus kitoj valstybėj duomenis. Ji įsigalėjo 1962.VIII. 24; galioja 7 valstybėms.

3.    1952.XII.20 moterų politinių teisių konvencija. Ji įsigaliojo 1954.VII.7; galioja 53 valstybėms.

4.    1953.X.23 protokolą dėl vergijos panaikinimo konvencijos (1926) vykdymo funkcijų perdavimo Jungtinėms Tautoms. Protokolas įsigaliojo 1955.VII.7; galioja 63 valstybėms.

5.    1954.IX.28 konvenciją dėl padėties asmenų be pilietybės. Ji įsigaliojo 1960VI.2; galioja 18 valstybių.
 
6.    1956.IX.7 vergijos panaikinimo papildomąją konvenciją. Ji įsigaliojo 1957.IV.30; galioja 69 valstybėms.

7.    1957.1.29 ištekėjusių moterų pilietybės konvenciją. Ji įsigaliojo 1958.VIII.il; galioja 36 valstybėms.

8.    1961.VIII.28 konvenciją dėl galimybių asmenims be pilietybės ją įgyti. Jai įsigalioti reikalinga 6 valstybių ratifikacija. Iki 1968 m. ją buvo ratifikavusi tik D. Britanija.

9.    1962.XI.7 santuokos registracijos, santuokinės pilnametystės ir santuokinės laisvės konvenciją. Ji įsigaliojo 1964.XII.9; galioja 17
valstybių.

10.    1965.XII.21 visų pavidalų rasinei diskriminacijai pašalinti konvenciją. Jai įsigalioti reikalinga 27 valstybių ratifikacija. Iki 1968 m. ją buvo ratifikavusios 12 valstybių.

11.    1966.XII.16 ūkinių, socialinių ir kultūrinių teisių tarptautinę sutartį ("covenant", ne "convention"). Jai įsigalioti reikalinga 35 valstybių ratifikacija. Iki 1968 m. ją buvo pasirašiusios 12 valstybių, bet nė viena dar nebuvo jos ratifikavusi.

12.    1966.XII.16 pilietinių ir politinių teisių tarptautinę sutartį. Jai įsigalioti reikalinga 35 valstybių ratifikacija. Iki 1968 ją buvo pasirašiusios 12 valstybių, bet nė viena nebuvo jos ratifikavusi.

13.    1966.XII.16 pilietinių ir politinių teisių tarptautinės sutarties fakultatyvųjį protokolą. Jam įsigalioti reikalinga 10 valstybių ratifikacija. Iki 1968 m. jį buvo pasirašiusios 7 valstybės, bet nė viena nebuvo jo ratifikavusi.

14.    1960.XII.14 deklaraciją suteikti kolonijų kraštams ir tautoms nepriklausomybę.

15.    1963.XI.20 deklaraciją visokių pavidalų rasinei diskriminacijai pašalinti.
Tad šalia Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos Jungtinės Tautos ir jų globoj nepriklausomai veikiančios tarptautinės institucijos 1948-1967 laikotarpyje žmogaus teisių apsaugai yra priėmusios 23 tarptautines sutartis ir 2 deklaracijas. Iš 23 tarptautinių sutarčių galioja 19. Veik universalaus galiojimo (124 valstybėms) yra įgijusios konvencijos žmogaus teisių apsaugai ginkluotų konfliktų atvejais. Gana daug valstybių yra ratifikavusios konvenciją dėl prievartinio darbo ir jo įstaigų panaikinimo (78), konvenciją dėl darbininkų ir darbdavių draugijų organizavimo ir veikimo laisvės (74), genocido konvenciją (70), vergijos panaikinimo papildomąją konvenciją (69).

Mus pirmiausia domina konvencijų padėtis tose valstybėse, kurių faktinėje jurisdikcijoje yra mūsų tauta ar jos išeivijos stambesnieji telkiniai.  Neminint veik visuotinai galiojančių konvencijų žmogaus teisių apsaugai ginkluotų konfliktų atvejais, iš kitų konvencijų:

1.    Sovietų Sąjunga yra ratifikavusi 9: genocido konvenciją (su rezervais), moterų politinių teisių konvenciją, ištekėjusių moterų pilietybės konvenciją, vergijos panaikinimo papildomąją konvenciją, vergijos panaikinimo konvencijos vykdymo funkcijų perdavimo JT protokolą, konvenciją prieš diskriminaciją švietimo srityje, konvenciją dėl vyrų ir moterų vienodo atlyginimo, konvenciją prieš diskriminaciją, samdant darbininkus, ir konvenciją dėl darbininkų ir darbdavių organizavimosi laisvės.

2.    JAV yra ratifikavusios tik vergijos panaikinimo konvencijos vykdymo funkcijų perdavimo JT protokolą.

3.    Argentina yra ratifikavusi 9: konvenciją dėl politinių pabėgėlių padėties, genocido konvenciją, ištekėjusių moterų pilietybės konvenciją, moterų politinių teisių konvenciją, vergijos panaikinimo papildomąją konvenciją, konvenciją prieš diskriminaciją švietimo srityje, konvenciją dėl vyrų ir moterų vienodo atlyginimo, prievartinio darbo ir jo įstaigų panaikinimo konvenciją, konvenciją dėl darbininkų ir darbdavių organizavimosi laisvės.

4.    Australija yra ratifikavusi 7: konvenciją dėl politinių pabėgėlių padėties, genocido konvenciją, ištekėjusių moterų pilietybės konvenciją, prievartinio darbo ir jo įstaigų panaikinimo konvenciją, konvenciją prieš diskriminaciją švietimo srityje ir abi konvencijas vergijos panaikinimo klausimais.

5.    Brazilija yra ratifikavusi 8: konvenciją dėl politinių pabėgėlių padėties, genocido konvenciją, moterų politinių teisių konvenciją, prievartinio darbo ir jo įstaigų panaikinimo konvenciją, konvenciją dėl vyrų ir moterų darbo vienodo atlyginimo, konvenciją prieš diskriminaciją, samdant darbininkus ir tarnautojus, abi konvencijas vergijos panaikinimo klausimu.

6.    D. Britanija yra ratifikavusi 10: konvenciją dėl politinių pabėgėlių padėties, konvenciją dėl padėties asmenų be pilietybės, konvenciją dėl galimybių asmenims be pilietybės ją į-gyti, moterų politinių teisių konvenciją, ištekėjusių moterų pilietybės konvenciją, konvenciją prieš diskriminaciją švietimo srityje, konvenciją dėl darbininkų ir darbdavių organizavimosi laisvės, prievartinio darbo ir jo įstaigų panaikinimo konvenciją ir abi konvencijas vergijos panaikinimo klausimu.

7.    Kanada yra ratifikavusi 7: genocido konvenciją, moterų politinių teisių konvenciją, ištekėjusių moterų pilietybės konvenciją, prievartinio darbo ir jo įstaigų panaikinimo konvenciją,  konvenciją  prieš  diskriminaciją  samdant
 
šv. Baziliaus bažnyčia Los Angeles (arch. A. C. Martin ir kt.)

darbininkus ir abi konvencijas vergijos panaikinimo klausimu.

8. V. Vokietija yra ratifikavusi 7: genocido konvenciją, konvenciją dėl politinių pabėgėlių padėties, visas 4 Tarptautinės darbo organizacijos konvencijas ir vergijos panaikinimo papildomąją konvenciją.
Suminėtų 8 valstybių konvencijų ratifikacija rodo: 1. ratifikuojamos tos konvencijos, kurios atitinka esamą valstybėje padėtį ir neapsunkina naujais įpareigojimais; 2. ratifikuojamos tos konvencijos, kurias galima naudoti savo padėčiai pridengti ir sykiu kitiems pakaltinti, pvz. Sovietų Sąjungos genocido konvencijos ratifikacija; 3. ratifikuojamos tos konvencijos, kurios valstybės vidaus padėtį gali palengvinti, pvz. D. Britanijos ratifikacija konvencijos dėl galimybių asmenims be pilietybės ją įgyti. Todėl ratifikacijų skaičius anaiptol neapsprendžia žmogaus teisių faktinės padėties. JAV yra ratifikavusios 1, o Sovietų Sąjunga — 9 konvencijas, tačiau žmogaus teisių faktinė padėtis Jungtinėse Valstybėse tikrai devynis kart geresnė kaip Sovietų Sąjungoje.

Iš to tačiau nedera daryti išvados, kad tos tarptautinės konvencijos apskritai yra nereikšmingos. Jų reikšmė dvejopa. Pirma, jei kartais jos ir nieko nauja ratifikavusios valstybės vidaus gyvenimui neduotų, jos suteiktų tos valstybės atitinkamų žmogaus teisių apsaugai tarptautinį pobūdį, tuo pačiu padarydamos žmogų tarptautinės teisės dalyviu ir įgalindamos jį savo teises ginti, dėl jų kovoti tarptautinėje plotmėje. Kiekviena tarptautinė sutartis stipriau ar silpniau liečia valstybės vadinamus vidaus reikalus ir daugiau ar mažiau braunasi į valstybės organų galią, kuri totalistinėje santvarkoje dažnai yra gryna savivalė. Štai dėl ko Sovietų Sąjunga taip atkakliai gina savo suverenumo neliečiamybę ar ratifikuoja tik tas tarptautines žmogaus teisių konvencijas, kurių vykdymo kontrolė palikta ratifikavusios valstybės organams. O ir JAV vengia tarptautinių žmogaus teisių konvencijų ne dėl to, kad jos kokių radikalių pakeitimų į JAV žmogaus teisių apsaugą atneštų, bet pirmiausia dėl to, kad tų teisių apsauga įgautų tarptautinį pobūdį.
Antra, tarptautinės konvencijos faktiškai veikia ir tas valstybes, kurios formaliai nėra joms įsipareigojusios. Ir kartais šioks netiesioginis veikimas praktiškai yra net paveikesnis už formalų ratifikuotos sutarties veikimą.

Rūpesčiai dėl žmogaus teisių ateities

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos dvidešimt metų sukakties ir Žmogaus teisių tarptautinių metų proga natūraliai daug dėmesio susilaukė pati sukaktuvininkė. Gal todėl, kad visuotinai įprasta sukaktuvininką apiberti komplimentais, ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija susilaukė daug pagyros. Esą ji nustačiusi "valstybės visagalei mašinai ribas, kurių nevalia peržengti santykiuose su valdomaisiais". Esą ji nėra tik žmonijos siektinas idealas ar tik abstrak čių, niekam neprivalomų principų pareiškimas, o pačios Jungtinių Tautų chartos, visus Jungtinių Tautų narius saistančių nuostatų autentiška interpretacija. Esą metai iš metų liudija, kad net ir tos valstybės, kurios, deklaraciją priimant, buvo skeptiškos dėl jos paveikumo, atvejų atvejais yra šaukusiosios deklaracijos nuostatų vienai ar kitai žmogaus teisių anomalijai pašalinti. Esą Jungtinių Tautų praktika deklaraciją yra maždaug sulyginusi su pačia Jungtinių Tautų charta, nes savo nutarimams pagrįsti yra pasinaudojusi deklaracija ne mažiau kaip 20 kartų. O pagal rimtus tarptautinės teisės specialistus deklaracija per savo veikimo 20 metų yra tapusi paprotinės tarptautinės teisės dalimi. Esą, kai "beveik visos pasaulio valstybės, taip pat ir visos didžiosios galybės sutinka, kad Jungtinių Tautų pilnaties priimtų atitinkamų deklaracijų nuostatai joms yra privalomi, pačiu tokiu faktu šie nuostatai tampa privalomi visoms valstybėms, taip pat ir for the few dissenters" (Journal of the International Commission of Jurists, 1967, Vol. 8, Nr. 2, p. 26).

Maža to. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ne tik sudariusi sąlygas, kad priespaudos režimo "aukų raudos jau nebegali būti uždusintos taip paprastai, kaip kad būdavo prieš tai", bet ir nuolat primenanti pasaulio opinijai, kad būti išgirstam dar nebūtinai reiškia būti išklausytam ir dėmesį atkreiptam. Pagaliau Visuotinė žmogaus teisių deklaracija taip pat patvirtinusi taisyklę, kad negalės būti pasaulyje taikos, kol nebus užtikrintos ir apsaugotos žmogaus teisės ir laisvės.

Antra vertus, deklaracijos sukakties ir Žmogaus teisių tarptautinių metų dingstimi buvo ypač ryškinamas žmogaus teisių apsaugos vykdymo priežiūros atžvilgis. Nei Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, nei dešimtys žmogaus teisių tarptautinių konvencijų žmogaus teisių konkrečiais atvejais neužtikrins ir neapsaugos tol, kol nebus pastatyta paveiki žmogaus teisių vykdymui prižiūrėti mašina. Ji turi būti teisminio pobūdžio, visiškai nepriklausoma sprendimuose, objektyvi ir savaiminga. Ji negali būti tik ad hoc ar priklausyti nuo momento diktuojamo politinio tikslingumo. Tokia paveikia žmogaus teisių apsaugos vykdymo mašina tegali būti žmogaus teisių teismas, kuriam galėtų būti teismingos visos bylos dėl žmogaus teisių vykdymo, keliamos valstybės prieš valstybę ar piliečio prieš savo valdžią. Suprantama, aukščiausia tokio teismo instancija turėtų būti Tarptautinis žmogaus teisių teismas, kuriam galėtų būti teismingos ir visos baudžiamosios bylos dėl. žmonijos saugumo ir taikos nusikaltimų ir dėl valdžių vykdomų nežmoniškumų. Žodžiu, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos dvidešimt metų sukaktis vėl atkreipė Jungtinių Tautų dėmesį į tą patį klausimą, kurio Jungtinės Tautos, sovietinio totalizmo paraližuojamos, nepajėgė išspręsti nei Jungtinių Tautų steigiamo joj konferencijoj, priimant Jungtinių Tautų chartą, nei vėliau žmonijos saugumo ir taikos nusikaltimų kodekso ir baudžiamojo tarptautinio teismo projektus svarstant.

Tiesa, žmogaus teisių vykdymui prižiūrėti mašinos šiokia tokia užuomazgėlė yra padaryta. Jau minėtas protokolas prie konvencijos prieš diskriminaciją švietimo srityje numato tam tikrą komisiją konvencijos pažeidimams tyrinėti. Visų pavidalų rasinei diskriminacijai pašalinti konvencija numato tam tikrų ekspertų komitetą ir taikinamąją komisiją ginčams dėl konvencijos pažeidimų nagrinėti. Pilietinių ir politinių teisių tarptautinė sutartis numato specialų žmogaus teisių komitetą sutarties vykdymo ginčams nagrinėti, o atskiras fakultatyvusis protokolas numato, kad tam komitetui gali skųstis ne tik sutartį ratifikavusių valstybių vyriausybės, bet ir privatūs sutartį ratifikavusios valstybės gyventojai. (Visos šios sutartys dar neįsigalioję). Be to, Jungtinių Tautų pilnaties darbotvarkėje jau yra Jungtinių Tautų Žmogaus teisių aukštojo komisaro įstaigos steigimo klausimas.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos sukakties  ir  Žmogaus  teisių  tarptautinių  metų proga atsiskleidė ne tik Jungtinių Tautų pastangas paraližuoj antis sovietinio totalizmo veiksnys, bet ir tam tikra įtampa tarp Jungtinių Tautų vadinamo privatinio sektoriaus, kurį sudaro Jungtinių Tautų patariamieji dalyviai (Pax Romaną, Tarptautinė juristų komisija, Tarptautinė žmogaus teisių lyga etc.), ir Jungtinių Tautų vyriausybinio sektoriaus, kurį sudaro JT narių - valstybių atstovai.

Jungtinėms Tautoms atsišaukus į savo patarėjus, kad jie įsijungtų ir žmogaus teisių tarptautinių metų uždavinių vykdymą, JT privatinis sektorius (non-governmental organizations) sudarė New Yorke ir Ženevoje savo specialius komitetus. Ženevos komiteto iniciatyva 1968.1. 29-31 įvyko speciali žmogaus teisių konferencija, dalyvaujant 78 organizacijų atstovams. New Yorko komiteto iniciatyva 1968.111.22-27 Mont-realyje apie 50 žmogaus teisių ekspertų svarstė žmogaus teisių padėties trūkumus ir kaip juos pašalinti. Abi konferencijos priėjo vieningą išvadą, kad šiuo metu pagrindinis klausimas yra žmogaus teisių vykdymo priežiūros klausimas. Abiem konferencijom rūpėjo, kad jų išvados patektų į žmogaus teisių tarptautinę konferenciją Teherane. Ši JT vyriausybinio sektoriaus konferencija įvyko 1968.IV.22-V. 13, bet į minėtų JT privatinio sektoriaus dviejų konferencijų rekomendacijas visai nekreipė dėmesio ("the governmental conference never came to grips with the problem of implementation"). Kodėl? Aišku, vyriausybinio sektoriaus konferencijoje dalyvauja sovietinio totalizmo paraližuoj antis veiksnys.

Tur būt, nė įžvalgiausi žmogaus teisių gynėjai ir kovotojai prieš 20 metų, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją priimdami, nebuvo pra-matę rūpesčio, kurį šiandien Jungtinėse Tautose sudaro, taip sakant, kontinentinio ar rasinio "parapiškumo" apraiškos, pažeisdamos žmogaus teisių visuotinumą. Afrikos naujagimių valstybių savotiška savimeilė, jų abejingumas, pvz., sovietų pavergtųjų Europos tautų teisėms ne tik faktiškai talkina sovietiniam imperializmui, bet ir kliudo Jungtinių Tautų uždavinius vykdyti. Kai JAV vyriausybė yra spaudžiama Baltijos valstybių bylą iškelti Jungtinėse Tautose, ji ne be pagrindo nurodo, kad, "svarstant klausimą dėl iniciatyvos iškelti Jungtinėse Tautose Baltijos kraštų nepriklausomybės atstatymą ir laisvų rinkimų pravedimą, tatai reikia paremti realiais duomenimis, ar tokia iniciatyva Jungtinėse Tautose turės pasisekimui reikalingą šios organizacijos  narių  paramą".  Esą  "šiuo  metu Jungtinių Tautų narių didelė dauguma šiuo klausimu JAV vyriausybės pozicijos nepalaiko". Išvada: neužtenka Rezoliucijų komitetui laimėti JAV kongreso Baltijos valstybių bylos rezoliucijas. Joms įvykdyti reikia laimėti Jungtinių Tautų narių daugumos palankumą. O tam savo ruožtu reikia įveikti kontinentinio ar rasinio žmogaus teisių "parapiškumo" užtvaras. Laisvųjų lietuvių pastangose padėti savo tautai nusikratyti svetimųjų priespauda ir atgauti žmogaus teisių laisvą vykdymą ligi šiolei gal nebuvo užtenkamai kreipta dėmesio į tą Afrikos naujagimių valstybių žmogaus teisių "parapiškumą". Uždavinys būtų — žmogaus teisių visuotinumui laimėti visuotinį pripažinimą.

Ne rūpestį, o veikiau pavyzdį žmogaus teisių užtikrinimui ir apsaugai teikia 1950.XI.14 Romoje pasirašyta žmogaus teisių apsaugos europinė konvencija. Europinė todėl, kad ją pasirašė tik Europos Tarybos nariai: Airija, Belgija, Danija, D. Britanija, Graikija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Prancūzija, Švedija, Turkija ir V. Vokietija. Šioji konvencija toli pralenkia ligšiolines Jungtinių Tautų pastangas žmogaus teisių apsaugai tuo, kad ji jau 1950 nustatė žmogaus teisių apsaugos vykdymui prižiūrėti gana paveikią mašiną, būtent: žmogaus teisių europinę komisiją, ministrų komitetą ir žmogaus teisių europinį teismą. Tad žmogaus teisių apsaugos atžvilgiu senoji Europa neabejotinai pirmauja, rodydama pavyzdį Jungtinėms Tautoms. Ar Visuotinės mo-gaus teisių deklaracijos dvidešimt metų sukaktis ir Žmogaus teisių tarptautiniai metai paveiks Jungtines Tautas europiniu pavyzdžiu pasekti — parodys ateitis.
Post seriptum. Būdingas, nors vargiai pateisinamas reiškinys. Savo metu mūsuose buvo labai populiari genocido konvencija. Kai kurių mūsų organizacijų veikloje ji buvo užėmusi pirmaujančią vietą, nors mūsų tautos reikalų atžvilgiu jos, kaip tarptautinės teisės įrankio, paveikumas yra neabejotinai reliatyvus. Tuo tarpu 1966 Jungtinių Tautų priimtos pilietinių, politinių, ūkinių, socialinių, kultūrinių žmogaus teisių tarptautinės sutartys (iškilmingesnės 'covenants', vietoj įprastinių 'conventions'), kurios įsakmiai nustato, kad "Visos tautos turi apsisprendimo teisę" ir "šios teisės pagrindu jos laisvai sprendžia savo politinį status ir laisvai siekia savo ūkinio, socialinio ir kultūrinio išsivystymo" (1 str.), yra susidūrusios su savotišku "tylos sąmokslu". O jos tikrai vertos rimto dėmesio.