AUDRA Spausdinti
Parašė VACYS KAVALIŪNAS   
Vidurnakčiais kilo didelis vėjas. Kartais jis kiek aprimsta, lyg ir stabteli. Bet tuoj ir vėl sujunda ir šėldamas metasi nuo ežero. Susiūbuoja tada Gamalielio ir Miriamos namelis — toks jis stiprus, kad, rodos, viską nugriaus.

Vėjas ir prižadino Miriamą. Išbuvo ji staigiai. Ir, plačiai atvėrusi akis, žiūri į savo pirkelės erdvę. Aslos vidury — siauras mėnulio šviesos keturkampis. Jis kartais pranyksta, kai debesys, lėkdami nuo kalnų, rymančių už ežero, uždengia mėnulį.

Koks nejaukumas užeina tada! Atrodo, kad vėjas, tamsoje sutelkęs daugiau jėgų, viską nuplėš nuo žemės paviršiaus ir nuneš į dykumą. Tada šuo atsikelia nuo aslos, prieina prie lovos ir unkšdamas laižo liesas Miriamos rankas ir veidą.

Miriama nemėgo šunies. Ji pyko, kai Ga-malielis parsivedė jį iš savo svainio. Ir visada stumdavo nuo savęs, kai tik jis norėdavo ją palaižyti. Dabar Miriama nieko nedaro: jaučia, kad ji ne viena, ir jai ramiau.

Vėtra vis tebesiaučia. Ir Miriama girdi, kaip ežero bangos šniokšdamos lekia prie kranto, atsimuša į akmenis ir ištykšta.

—    Kaip mirštančio alsavimas, — pamano ji ir išsigąsta. Gal Gamalielis grįžta namo? Taip, jis jau turėtų grįžti. Į Jeruzalę išvyko tik vienai kitai dienai, aplankyti paraližuotos savo sesers ir pasižiūrėti gal kur gaus darbo. Per Velykų šventes darbo tenai nėra, ir jis jau turėtų grįžti.

Tiršti ir rūstūs debesys vėl uždengė mėnulį. Miriama žiūri pro langą. Visur juoda. Ir staiga ji mato išbalusį Gamalielio veidą. Jo plaukai šlapi. Viena ranka laikosi jis už apverstos valties. Tik atlėkusi banga vėl jį paneria, ir Miriamą apima toks siaubas, kad ji garsiai sušunka:
—    Viešpatie, gelbėk!

Šuo atsikelia nuo aslos ir, lyg ką pajutęs, prieina prie durų. Miriama įtempia klausą. Vėjas vis tebestaugia. Ir ežeras piktai tebeūžia. Bet Miriama girdi žingsnius. Jie artėja. Šuo du kartu suamsi ir, galvą iškėlęs, stovi prie slenksčio.

—    Gamalielis! — sušunka su džiaugsmu Miriama, pašoka iš lovos, uždega žiburį ir skubiai atidaro duris.
—    Tu nemiegojai? — sako Gamalielis, nusiimdamas šlapią kepurę. Jo drabužiai varva, ir vanduo srovele teka juoda asla.

—    Kaip gerai, Gamalieli, kad grįžai. Aš tave mačiau ir taip bijojau . . .
—    Matei?
—    Ir visa drebėjau, kai tavo valtis apsivertė.
—    Te Viešpats apsaugo! Kokia audra!

—    Baisi, Gamalieli. Ji mane ir prižadino. Nuo vidurnakčio negalėjau užmigti — taip bijojau, kad tau kas blogo neatsitiktų. Ir suspigau nesavu balsu, kai bangos tave panėrė.
—    Miriama, man darosi baisu, kai tu taip kalbi. Tai Aukščiausiojo bausmė. Aš jau skendau. Tik jis mane išgelbėjo.
—    Kas jis? Gamalieli, kas jis?
—Tas vyras, kuriam tu davei vandens atsigerti.
—    Tas vyras? Galilietis?
—    Galilietis. Nukryžiuotasis. Jie jį nužudė. Jie prikalė jį prie kryžiaus . . .
—    Tai netiesa! Tai negali būti! Gamalieli, sakyk. . .

—    Kaip baisu, Miriama! Kaip baisu!
—    Gamalieli, sakyk, kas su juo atsitiko?

—    Negaliu. Negaliu, Miriama. Nieko daugiau neklausk! ... Aš buvau nevertas, o jis mane išgelbėjo. Paskutinę minutę. Aš jau skendau . . . Išgelbėjo, tik kam? Aš turėjau žūti. Aš buvau nevertas. O Miriama, ką aš padariau? Ką aš padariau? — kalba Gamalielis ir, apsikniaubęs ant stalo, ima verkti.

—    Nurimk, Gamalieli, nurimk. Man ir taip sunku, — sako Miriama, padėjusi ranką ant jo peties.
Gamalielis ir Miriama valandėlę tylėjo. Tik šuo priėjęs gailiau suunkštė, paskui atsigulė prie jų kojų.
— Miriama? — staiga pakelia galvą Gamalielis.
—    Ką, Gamalieli?
—    Jis mane išgelbėjo. O aš, Miriama ... O aš, Miriama . . .
—    Tu užmiršai jam padėkoti.    y
—    Ne, Miriama! Aš padariau kryžių, prie kurio jie jį prikalė.
—    Gamalieli, tepasigaili tavęs Aukščiausias, — vos girdimai ištaria Miriamos lūpos.
Lauke tebesiautė vėjas ir ūžė ežero bangos. Tik Gamalielio ir Miriamos pirkelėje buvo neapsakomai tylu.