J. Balčikonio netekus

Parašė Pranas Skardžius

Šiemet, vasario 5 d., eidamas 84-uosius metus, mirė prof. Juozas Balčikonis, vienas iš seniausių pastarųjų laikų kalbininkų. Jis gimė 1885 m. kovo 25 d. Ėriškiuose, Ramygalos vis., Panevėžio aps. 1898 m. baigė Ramygalos pradinę, o 1906 m. — Panevėžio realinę mokyklą. 1906-11 m. studijavo slavistiką Petrapilio u-to Istorijos - Filologijos fakultete. Baigęs universitetą, 1912-13 m. dirbo Vilniuje "Vilties" redakcijoje, o vėliau mokytojavo, iš pradžios Vilniaus privatinėj progimnazijoj, vėliau Kauno Saulės d-jos suaugusiųjų kursuose, o karo- metu, 1915-18 m., Voronežo lietuvių gimnazijoj. 1918-20 m. buvo Panevėžio lietuvių gimnazijos, o 1919-24 m. — Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius. 1924-27 m. docento titulu dėstė bendrąjį lietuvių kalbos kursą, o po to ligi 1931 m. lapkričio 1 d. docentavo Teologijos - Filosofijos fakultete. Nuo 1930 m. gruodžio 1 d. redagavo didįjį lietuvių kalbos žodyną. 1944-52 m. buvo Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių Kalbos Instituto direktorius, taip pat ligi 1950 m. buvo Vilniaus u-to lietuvių kalbos katedros vedėjas ir nuo 1948 mokslinis profesorius (Vakaruose man negirdėtas titulas). Pagaliau nuo 1946 m. jis buvo išrinktas tikruoju Lietuvos Mokslų Akademijos nariu. Visų pirma J. Balčikonis pasireiškė grynos ir taisyklingos lietuvių kalbos skaityba (lektūra), ypač įvairiais pasakų ir kitų grožinių veikalų vertimais, kurių daugumas yra pasirodę net keliais leidimais, kaip antai: M. Baluckio Aukso dievaičiai (1908), Rinktinės Anderseno pasakos (1918, 1923 ir 1957), J. Verno Kelionė aplink žemę per 80 dienų (1921, 1937 ir 1947) Perro pasakos (1923), Brolių Grimmų pasakos (1925, 1926, 1937, 1938 ir 1954), V. Hau-fo pasakos (1921, 1938, 1949 ir 1962), Dž. Svifto Gulivero kelionės (1957), Tūkstantis ir viena naktis (1958). Čia pat priskirtini ir jo perredaguoti bei žodynėliu aprūpinti M. Valančiaus raštai (Vaikų knygelė, Paaugusių žmonių knygelė, Palangos Juzė ir Antano Tretininko pasakojimai) išleisti 1931 m. Visi šie jo darbai pasižymi liaudiniu kalbos stiliumi, jos gyvumu ir įvairumu. Taisydamas mano (tiesa, ne iš prancūzų, bet iš rusų kalbos) verstas dvi Perro pasakas, jis, kiek atsimenu, žiūrėjo ne tik gramatinio taisyklingumo, bet, gal net daugiau, kalbos paprastumo, aiškumo ir vaizdingumo, tiesiog liaudiškumo. Jis man bent kelis kartus kartojo: tai mūsų žmonės aiškiau, paprasčiau, bū-dingiau nusakytų arba tai mūsų visuomenei būtų suprantamiau, artimiau. Šituo būdu jis man, tuomet dar gimnazistui, pirmas pravėrė akis į geresnę raštų kalbos vartoseną. Kita sritis, kur J. Balčikoniui teko daugiau padirbėti, yra žodyninė. Didįjį lietuvių kalbos žodyną, kaip žinome, pradėjo ruošti K. Būga, bet, staiga 1924 m. miręs, jis tesuspėjo spaudai paruošti tik mažą jo dalį — platoką įvadą ir raidę A iki žodžio "anga". Likusioji žodyno medžiaga, niekieno neliečiama, universiteto palėpėj išgulėjo ligi 1930 m. pabaigos, kada Švietimo Ministerija J. Balčikoniui pavedė suorganizuoti naują šio žodyno redakciją. Ir jis tuojau tą darbą pradėjo: sudarė redakcinį žodyno kolektyvą, redakcijos sekretoriumi pasikvietė savo buvusį mokinį kupiškėną Napalį Grigą, baigusį Panevėžio mokytojų seminariją, sutelkė gausų būrį žodžių rinkėjų iš įvairių Lietuvos vietų ir per pirmą dešimtmetį K. Būgos žodyninį palikimą (613.553 lapelius) keleriopai padidino (ligi 2 milijonų kortelių). Dėl paties žodyno pobūdžio jis ne iš karto apsisprendė: iš pat pradžios galvojo leisti tokį, kokį K. Būga buvo pradėjęs, bet tuojau pastebėjo, kad daugybė žodžių dar buvo nesurinkta ne tik iš įvairių raštų, bet ir iš gyvosios žmonių kalbos; antra vertus, tokio žodyno, be K. Būgos, niekas kitas ir negalėjo leisti; pagaliau būginis žodynas, į kurį buvo norėta sudėti viską (žodžių istoriją, geografiją, dialektologiją, įvairias etimologijas ir kt.), buvo netikslingas nei mokslo, nei pačios praktikos sumetimais. Kiek vėliau redaktorius buvo linkęs žodyno pagrindu pasirinkti J. Jablonskio raštų kalbos vartoseną; pvz. skolinių jis norėjo dėti tik tiek, kiek jų buvo vartojama tuometinėj lietuvių rašomojoj kalboj. Man ir A. Saliui drauge su redaktorium sekmadieniais Aleksote svarstant šio žodyno santvarką, teko ne kartą įrodinėti, kad į didįjį lietuvių kalbos žodyną būtinai reikėtų kaip mūsų kalbos turtą dėti visus senesnius skolinius, išskyrus tik visai žalius barbarizmus; taip iš dalies vėliau ir buvo daroma. Pats žodyno ruošimas ir spausdinimas dėl įvairių priežasčių užtruko gana ilgai. Pirmieji šio žodyno rankraščiai buvo nusiųsti į spaustuvę 1936 m., o pirmasis tomas tebuvo baigtas spausdinti 1941 m., bet ir dabar negalėjo tuojau pasirodyti: Glavlitas nutarė jį konfiskuoti dėl įvairių "nacionalistinių" ir antikomunistinių tendencijų, pvz. dėl buvusio prezidento A. Smetonos raštų kalbos pavyzdžių dėjimo, dėl posakių, kuriuose liaudiškai atsiliepiama apie žydus, ir t.t. Visą padėtį man išaiškinus K. Preikšui, dėl to buvo pažadėta nedaryti jokių represinių išvadų ir leista šį tomą naujai perredaguoti. Netrukus, vokiečiams užėmus Lietuvą, ši konfiskacija savaime atkrito. Antrasis tomas buvo sutelktinėmis jėgomis redaguojamas ir iš dalies jau spausdinamas, bet baigtas spausdinti tik po karo, ir pasirodė tik 1947 m., jau gerokai ištaisytas, bet iš esmės nepakeistas. Visai kitu keliu buvo pasukta nuo trečiojo tomo: dabar visa žodyno santvarka, ypač prof. B. Larino rūpesčiu, buvo pakeista tarybinės leksikografijos pavyzdžiu, būtent — visas žodynas buvo aiškinamasis: dedami tarptautiniai žodžiai, kurie dažniau sutinkami dabartinėj literatūrinėj kalboj ar šiaip tarybiniuose raštuose; iliustraciniai sakiniai daug kur pirmoj vietoj imami iš tarybinės literatūros ar spaudos, dažnai net iš Markso, Lenino ar pn. raštų vertimų; daugelio, ypač visuomeninės, religinės, politinės, filosofinės ar pasaulėžiūrinės srities žodžiai aiškinami panašiai, kaip ir "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne"; taip pat padaryta visa eilė ir kitokių leksikografinių atmainų. Visa tai, žinoma, buvo nepakeliui J. Balčikoniui, ir jis toliau jau nebegalėjo šio žodyno redaguoti. Be aukščiau minėtųjų, J. Balčikonis yra atlikęs dar visą eilę kitų darbų. 1932-36 m. jis suredagavo ir penkiais stambiais tomais rūpestingai išleido J. Jablonskio raštus. 1939 m. fo-tografuotiniu būdu išleido 1598 m. M. Petkevičiaus katekizmą. 1957 m. pasirodė jo drauge su B. Larinu redaguota "Pirmoji lietuvių kalbos gramatika" (1653 m. Danieliaus Kleino "Gram-matica Litvanica et Compendium Litvanico-Ger-manicum"). Šalia kitų jis prisidėjo ir prie "Dabartinės lietuvių kalbos žodyno" paruošimo, nors, kaip iš šio žodyno pratarmės matyti, jam išskirtinis vaidmuo nepriskiriamas: pagal naujai sudarytas taisykles jis drauge su J. Ka-belka, K. Korsaku, J. Kruopu, B. Larinu, A. Lyberiu ir K. Ulvydu turėjo perredaguoti anksčiau N. Grigo ir A. Lyberio paruoštą rankraštį, nes jame, pasirodžius J. V. Stalino "Marksizmui ir kalbos mokslo klausimams", buvo rasta "žymių trūkumų". Taip pat jis yra dar sudaręs Druskininkų apylinkės liaudies dainų rinkinį, kuris dar nespausdintas, ir parašęs nemaža įvairaus turinio mokslinių bei praktinių straipsnių, pvz.: Jauniaus mokslo darbai (Švietimo Darbas, 1928 nr. 3), Atsiminimai apie K. Būgą (Literatūra ir kalba, 1956, t. 1), Apie pus-dalyvio ir padalyvio vartojimą (Rakstu kra-jums, Riga ,1959), Nazvanija litovskich nase-lennych punktov, obrazovannych ot nazvanij rek i ozer (Lingua Posnaniensis, 1959, t. 7), Priemenė ir sinonimai (Baltistica, 1966 nr. 2; čia jis tarp ko kito žodį Priemenė kildina iš "prienemė — prienamė) ir kt. Šiaipjau specialesnių tiriamųjų kalbotyrinių dalykų jis beveik nėra daugiau rašęs. Drauge su J. Balčikonio mirtimi netekome vyriausio pojablonskinės kartos kalbininko, išvariusio plačią vagą bendrinės kalbos kultūroje ir didžiai nusipelniusio mūsų kalbos mokslui. Jo didelis nuopelnas mūsų bendrinei kalbai yra tas, kad jis kaip tik laiku, kada tai buvo reikalingiausia, apsčiai parūpino puikių skaitinių, iš kurių jaunuomenė ir šiaip visuomenė galėjo ir dar dabar nemaža gali pasimokyti gražios ir taisyklingos lietuvių kalbos; tos kalbos kultūros jausmą   jis,   įvairiose  mokyklose   dėstydamas, apsčiai yra įdiegęs ir savo mokiniams. Kad ir nesiimdamas specialesnių kalbotyrinių potyrių, — pirmoj vietoj jis, kaip ir jo mokytojas J. Jablonskis, yra buvęs praktikas, — jis taip pat per ilgus metus daug naudos yra padaręs ir pačiam lietuvių kalbos mokslui. Čia svarbiausias jo nuopelnas yra leksikografinis: apsiėmęs redaguoti didįjį lietuvių kalbos žodyną, jis drauge su savo gausiais talkininkais ir pats vienas yra surinkęs labai daug vertingos žodyninės medžiagos, kelis kartus daugiau, negu K. Būgos buvo palikta. Ir šį darbą jis dirbo atsidėjęs, nuoširdžiai rūpindamasis ko daugiau   T. VALIUS Paskutinis rytas XII spalvotos piešinys, spaudos dažas) sukaupti žo-dyninio lietuvių kalbos turto iš visų šaltinių, kurie tik jam buvo prieinami. Ir jeigu dabar šis žodynas gali būti leidžiamas tomas po tomo, — jo jau išspausdinti septyni stori tomai, o iš viso būsią bent 15 tomų, — tai šalia pradininko K. Būgos labai didelis, bene didžiausias, nuopelnas tenka J. Balčikoniui. Taip pat jis labai didelę naudą padarė ir lietuvių, ypač bendrinės, kalbos istorijai, gražiai išleisdamas J. Jablonskio raštus, išskyrus tik jo gramatikas: tuo jis įgalino mūsų kalbos istorikus nuodugniau suprasti ir įvertinti ne tik šio didžiojo mokytojo ilgametį mūsų kalbos kultūros darbą, bet ir giliau įžvelgti visą mūsų dabartinės bendrinės kalbos pradžią ir jos tolimesnę raidą. Tuo jam jau dabar yra laiduota garbinga vieta mūsų kalbos istorijoje.