DAR DĖL "TAUTININKŲ" IR "VALSTYBININKŲ" Spausdinti
Parašė Kęstutis Keblys   
Mielas dr. Girniau,
Gal leisite keletu skilčių atsiliepti j Jūsų kritiškas pastabas (Aidai, 8 nr, 1968) apie mano paskaitą, kurią skaičiau PLB III eime? Rašau ne tam, kad "teisybės" ieškočiau. Nesirengiu j poleminę kovą, kurioje vyktų tradicinis kapojimasis už kiekvieną frazę, už kiekvieną minties nuoplė-Są. Jūsų kritika, nors šmaikščiai aštri, kartu buvo rimta bei nuoširdi. Todėl ji mane nuteikė ne kaip kirviu trenktas paskutinis žodis, bet kaip kvietimas diskusijon. O pagaliau juk turėčiau būti Jums dėkingas, kad savo pastabose nesukalėte mane žemėn už tai, jog seimo klausytojus įžeidžiau, veidmainiškai atėjęs su nuskusta barzda, nukirptais plaukais, pasislėpęs nubrizgintas kelnes ir taikos medalioną.
Dėkoju Jums ir už paskolintus terminus. Tiesa, man kiek nejauku buvo naudotis Jūsų "valstybininkų" ir "tautininkų" etiketėmis. Kai greitomis neradau tikslesnių terminų mūsų naujiems visuomenės poliams apibūdinti, buvau priverstas Jus plagijuoti. Dabar, po Jūsų kritiško atsiliepimo, supratau, kad turėjau uoliau pasirausti semantinėj skrynioj, nes Jūsų "valstybininkai" kiek skiriasi nuo manųjų, o mano "tautininkai" nėra visai tokie pat, kaip jūsiškiai. Tiesa, skirtumas nėra jau toks didelis. Tačiau naudodamas kitus terminus, gal būčiau tiksliau išsakęs savo pažiūras.

Daugelį Jūsų pastabų galima redukuoti į tokį prikišimą: paskaitos teigimai neatitiko vartotų terminų prasmei. Turiu prisipažinti, kad, griežtai laikantis Jūsų "Į Laisvę" žurnale išdėstyto "tautininkų" — "valstybininkų" apibūdinimo, daugelis mano paskaitos prielaidų ir išvadų būtų netikslios. Tačiau šiuos terminus aš supratau kiek kitaip. Jūs į 'tautininkų" — "valstybininkų" polarizad ją žvelgiat neigiamai, aš — neutraliai. Jums šie du poliai yra du kraštutinumai, abu vienodai blogi. Man jie nėra kraštutinumai, o tik dvi visuomenėje išsikristalizavusios nuomonės, kryptys, ir kaip tokios, nei savaime geros, nei blogos. Aš mūsų dabartinės visuomenės kepalą riekiu į dvi dalis — viena "tautininkai", kita "valstybininkai". Jūs, kiek suprantu, darote du piūvius: atriekiat tas kabu-tines kriaukles nuo abiejų galų (ir išmetat kaip žalingas), o didžiąją kepalo dalį, vidurį, laikote gera, "nepartine" duona.

Patsai nuomonių skirtumas, kuris iššaukė čia apkalbamą polari-zaciją, yra natūrali visuomeninio gyvenimo apraiška. Todėl šį išsiskyrimą naujomis partijomis nedera laikyti vienybės laidojimu ar kokia nauja grėsme mūsų visuomenės pastovumui, žinoma, trokštant utopinės vienybės, vienos "lietuvių" partijos, šią polarizaciją galima laikyti skaudžiu netobulumu. Sutinku, jog būtų geriau, jei visi pilnai sutartume ir pripažintume vieną kryptį lietuviškoj veikloj. Pučiant į vieną dūdą, garsas galingesnis. Tačiau ar kada buvo, kad vienon dūdon visi pūstume? Ar šis "valstybininkų" — "tautininkų" išsiskyrimas piauna pusiau lig šiol vientisą visuomenės kūną? Nieko panašaus. Tas kūnas niekad nebuvo vientisas. Užtat naujoji polarizaciją nėra koks nors pirmapradis suskilimas. Tai greičiau tik jau suskilusios visuomenės per-sigrupavimas. Argi bloga, kad per-siformavimas vyksta realių visuomeninio gyvenimo klausimų pagrindu? Ar reikia baimintis, kad išsiskyrimą teoretiniais, "ideologiniais" rubežiais keičia išsiskyrimas, pagrįstas nuomonių skirtumu dėl konkrečios programos visuomeniniame darbe? Man atrodo, kad susibūrimas apie tautiškumo — valstybingumo polius nėra nė kiek baisesnis už ligšiolinę politinę "katalikų" - "nekatalikų" diferenciaciją su jos visom demokratiškom, bičiuliškom, vadistinėm, socialistinėm ir dar visokiom nesuskaičiuojamom atmainom. Gal dar net ir geriau, jei iš daugiapartinės "ideologinės" sistemos slenkame į dviejų partijų "nepasaulė-žiūrinę" politiką.

(čia turiu prisipažinti, kad ši argumentacija yra smarkiai akademiška ta prasme, jog kalbama daugiau ne apie tai, kaip jau yra, bet apie tai, kaip galėtų būti. Juk, iš tikrųjų, tasai persigrupavimas į dviejų partijų sistemą, nežiūrint daug šnekos ir triukšmo, yra dar labai toli nuo realybės. "Senoji politika" dar gyva, tradicinis lojalumas savai grupei — tik žvilg-telkit į "Dirvą", dūstančią naujos redakcijos globoj — dar taip stiprus, jog vargu ar greitai ištirps "valstybininkų" — "tautininkų" akistatos kaitroj. Tad jei tapsiu apkaltintas iš tuščio į kiaurą pilstymu šiame pokalbyje, teks prisipažinti kaltu).

Tur būt, atrodys, jog sau prieštarauju, čia taip nušvelnindamas mūsų visuomenės skilimą "tautininkų" — "valstybininkų" rubežiais. Juk savo paskaitoj seime sakiau, kad toji polarizaciją grasina mūsų tarpusavio sugyvenimui, grasina suskaldyti Bendruomenę. Tačiau taip šnekėdamas, mintyj turėjau ne patį išsiskyrimą, o išsiskyrusių elgesį, ne pačią polarizaciją, bet jos iššauktas kautynes. Pavojingas ne patsai nuomonių skirtumas, bet tendencija kryžiuoti skirtingos nuomonės žmogų. Skilimas "tautininkais" — "valstybininkais" niekuo nepavojingesnis už aną skilimą krikdemais — frontininkais. Žalingas tačiau "tautininkų" apšaukimas patriotizmą išdavusiais komunistais, kaip žalingas buvo frontininkų pravardžiavimas katalikybę išdavusiais agnostikais. Pavojų bendruomenei sudaro ne naujas kelių išsiskyrimas, bet mūsų amžinas nemokėjimas protingai elgtis, nuomonėms išsiskyrus.

Jei į "valstybininkus" ir "tautininkus" žvelgsime kaip į ekstremistines išimtis (Jūsų definicija), tuomet, žinoma, nemandagu būtų visus veiksnius rikiuoti "valstybininkų" eilėje, neteisinga būtų "valstybininkus" vadinti dauguma. Savaime suprantama, kiekybinė dauguma negali būti ekstremistais. Bet jei tom dviem etiketėm žymėsime ne vien tik pačius neigiamiausius kraštutinumus, o visus, kurių visuomenines pažiūras galima klasifikuoti "tautiškumo" — "valstybiškumo" svarsčiais (mano definicija), tuomet nėra ko užsigauti pavadintam "valstybininku", nėra ko didžiuotis pavadintam "tautininku". Ekstremistu gali būti ir vienas ir kitas, arba nei vienas nei kitas. Tai pareis ne nuo naujos partinės priklausomybės, bet nuo sugebėjimo ginti savo poziciją, neprarandant proto ir paprasto žmogiškumo. Teigiau, kad VLIKas ir ALTas yra "valstybininkų" pusėje, daugumos pozicijoje. Tebeteigiu ir dabar. Bet tuo nesakau, kad šie veiksniai kolektyviniais savo pareiškimais ar tiesioginiais darbais atstovautų visas "valstybininkų" tendencijas ir už visas jas būtų atsakingi. Todėl jei baru atskirus "valstybininkus" už jų ekstremistinį erzelį, kaltinamųjų suolan netraukiu viso "valstybininkų" sparno, nežiūrint, kad viso sparno autoritetu ir palaima atskiri "kovotojai" bando įteisinti savo išsišokimus.

Ir Jūs, ir kiti mano kritikai apgailestavo, kad paskaitoj prabilau "vienos šalies" balsu, be abejo, "tautininkišku". Prisipažinsiu, "tautiškumo" pozicija man artimesnė-Tačiau, nežiūrint iš "ideologinės" pusės, šališkumo kaltės neprisiimu. Nebandžiau įrodyti, kad "tautiškumo" linija yra teisingesnė negu "valstybingumo". Man nerūpėjo agituoti už vieną ar kitą šios po-larizacijos kryptį. Toks bandymas seimo iškilmingajam posėdy tikrai būtų kontraversinis. Rūpėjo betgi iškelti naujo srovinio konflikto neigiamuosius reiškinius, griaunamuosius žygius, kuriais pasižymėjo naujųjų srovių kraštutinis elementas. Tiesa, mano cituotų žalingų tendencijų ir nusižengimų kaltininkai buvo visi iš "valstybininkų" sparno, šiuo atžvilgiu buvau "šališkas". Bet to "šališkumo" neatsisakau ir dabar. Atsisakyti jo ir ieškoti kokios nors pusiausvyros, reikštų mūsų visuomeninio gyvenimo tikrovės klastojimą.

Kodėl riboj ausi tik "valstybininkų" kaltėmis? Riboj ausi todėl, kad labiausiai akis badantys prasižengimai prieš respektą kitaip galvojančiam žmogui kilo iš "valstybininkų" stovyklos. Didįjį puolimą ir išdavikų ieškojimą varė ne "tautininkai", o "valstybininkai". Riboj ausi jais todėl, kad kraštutiniai "valstybininkai", remdamiesi daugumos autoritetu, buvo pajėgesni įkaitinti visuomenę neatsakingais išsišokimais. Riboj ausi todėl, kad ši kraštutinė daugumos mažuma buvo kur kas pavojingesnė mūsų darbo vienybei, negu radikalūs "tautininkai", mažumos mažuma. Pagaliau kad ir kaip ieškodamas išbalansuoti   tą  "kalčių sąrašą", "tautininkų" sparne nebūčiau radęs išsišokimų, kurie savo akiplėšiškumu prilygtų aniems mano paskaitoj suminėtiems apsivalymo žygiams. Vadinkit tai egzaltuota patetika, vadinkit lamentacija, bet vargu ar galėsit paneigti, kad ' 'tautininkai" patyrė neapsakomai daugiau asmeninės skriaudos nuo kraštutinių "valstybininkų", o ne atvirkščiai.

Kraštutinį sparną turi ir "tautininkai". To neneigiu. Galimas dalykas, kad ir jame slypi ekstremistinės tendencijos. Gal būt, atsidūrę jėgos pozicijoj, turėdami daugumos užnugarį, ir jie bandytų savo pažiūras įgyvendinti nuoga jėga, kito asmeninių teisių laužymu. Bet kol kas taip nėra. Kol kas "tautininkų" sparnas neturi tokios visuomeninės jėgos, kad galėtų terorizuoti kitaip manančius. Nesutinku, kad "tautininkai" yra lygiai tiek pat ekstremistiškai triukšmingi, besijaučią visada absoliučiai teisiais bei neklaidingais ir dėl to turį teisę kitus niekinti. Visgi, šių dviejų sparnų kraštutinumai nesusisiekia. "Tautininkų" ekstremizmui dar toli iki "valstybininkiškos" ekstremizmo atmainos. Kai   "tautininkai"   apšauks St. Barzduką fašistu, kai Detroito minėjime A. Budreckį api-purkš ašarinėm dujom, kai uždraus Vyt. Vaitiekūnui skaityti paskaitą bet kokiame Bendruomenės suvažiavime, kai neįsileis J. Gliau-dos dalyvauti seimo literatūros vakare vien dėl jo "valstybininkiš-kų" raštų "Į Laisvę" žurnale, tuomet nedvejodamas stosiu prie mikrofono ir barsiu "tautininkų" ekstremistus už jų antivisuomeniškus išsišokimus. Gi dabar, kol dar "tautininkai" yra mušami, nematau reikalo spekuliuoti, ar jie skaudžiau kirstų, jei botagą laikytų savo rankoje.

Bet čia kalba eina apie mažumas abiejuose frontuose, apie kraštutines pozicijas. Be jų gi yra dar didelis vidurys, nuosaikioji "valstybininkų" ir "tautininkų" dalis. Tarp jų dialogas įmanomas. Į-manomas ir bendras darbas. Norėčiau viltis, kad kraštutinių jų "valstybininkų" įtaka visuomenėje sunyks, o kraštutinių "tautininkų" niekad neįsigalės. Norėčiau tikėti, jog kada nors išmoksime be siaubo sutikti kitaip manantį žmogų ir argumentuoti savą tiesą, neužčiaupiant jam burnos.
Kęstutis Keblys