PAŽINIMO GIESME |
Parašė O. V. MILAŠIUS |
Mokslas valandos, kurią nušviečia Dieviškojo naktų saulė. Tiems, kurie, pasiprašę, gavo ir jau žino. Tiems, kuriuos malda privedė prie apmąstymų apie kalbos versmes. Kiti, sielvarto ir džiaugsmo, mokslo ir meilės vagišiai, nieko nesuvoks šiuose dalykuose. Kad juos suprastum, reikia tau pažinti daiktus, paženklintus tam tikrais esminiais žodžiais, — Tokiais kaip duona, druska, kraujas, saulė, žemė, vanduo, šviesa, tamsybės, o taip pat visų metalų vardais, Nes tie vardai nėra nei broliai, nei sūnūs, bet juntamų daiktų tėvai. Su tais daiktais ir jų substancijos kunigaikščiu jie buvo nublokšti iš nejudomo pradmenų pasaulio į laiko sūkurių pragarmes. Vardą turi vien daiktų dvasia. Jų substancija — bevardė. Galia suteikti vardą apčiuopiamiems daiktams, kurių visai neperskverbia dvasinė būtis, Mums atitenka iš pažinimo pradmenų, kurie, būdami vienos prigimties su mūsų dvasia, atžymėtą buveinę turi, kaip ir ji, soliarinio kiaušinio sąmonėj. Visa tai, kas atsiveria antikinių metaforų keliu, esti atžymėtoj vietoj; iš visų begalybės vietų atžymėta vien tik ji. Anos metaforos, kurias mums dar ir šiandien uždeda kalba, vos tik pradedam teirautis apie mūsų dvasios slėpinius, Yra pėdsakas iš grynos ištikimumo ir pažinimo laikų kalbos. Dievo poetai matė pradmenų pasaulį ir pagarbiai jį apsakė tiksliais ir ir skaidriais pažinimo kalbos žodžiais. Mokslų ir menų pasauly nuopolis apsireiškia kalbos apniaukimu. Gamtos poetai, pagal senovės apeigas, dainuoja apčiuopiamų daiktų pasaulio netobulą grožį. Vienok, pajutę nesantaiką tarp išraiškos ir paties dalyko, O būdami bejėgiai pasikelti ligi vienatinės atžymėtos vietos, — aš omeny turiu Patmą, pradmenų vizijos žemę, — Neišmonės nakty jie sugalvojo tarpinį pasaulį, plūdinėjantį ir bergždžią, simbolių pasaulį. Visi žodžiai, kurių magiški metmenys nuaudė šią giesmę, yra vardai regimųjų substancijų, Kurias autorius, vedamas Meilės malonės, išvydo dviejuose — palaimos ir gėlos — pasauliuose. Ašai byloju tik būtybėms, kurios pripažino, kad žmogaus pirmučiausia pareiga yra malda. Aukščiausios dorybės — artimo meilė, skaistybė, auka, mokslas, netgi Tėvo meilė, Bus užskaitytos vien toms būtybėms, kurios pačių savo valia pripažino absoliučią būtinybę nusižeminti maldoj. Bet iš kalbos arkanų aš apskelbsiu vien tai, ką šio amžiaus pamišimas ir niekšybė leidžia man atskleisti. Dabar galiu laisvai giedoti saulėtos Dievo naktų valandos giesmę. Ir apgarsinęs išmintį iš abiejų pasaulių, kurie mano akiai buvo atverti, Galiu kalbėti apie prarastąjį aukso ir kraujo pažinimą, Laikydamasis apeigų dalyvio atžymėto saiko. Ašai regėjau. Kurs matė, liaujasi galvojęs ir jautęs. Jis temoka apsakyti, ką išvydo. Štai raktas į šviesos pasaulį. Iš mano surinktų čia žodžių burto Savo slėpiningą vertę semiasi juslinio pasaulio auksas. Nes juk ne fizinės jo dorybės jį padarė dvasių karaliumi. Tai reiškia tiesą pagal sąryšį su Neribotojo buveine. O tiesa neleis meluoti šventai kalbai, nes ir ji yra regimoji esminio pasaulio, nejudančiosios visatos saulė. Iš anos saulės žemės auksas semiasi savo turinį ir savo spalvą, o žmogus — savo pažinimo šviesą. Atgautoji tiesos kalba neduoda nieko naujo, tik besimeldžiančio žmogaus sąmonėj atskleidžia atsiminimą. Ar tu junti, kaip bunda tavyje seniausias tavo atsiminimas? Aš tau čia atveriu šventas tavosios aukso meilės versmes. Beprotybė septynis kartus pūtė į auksinę pažinimo žvakidę. Vaikai melagiai ir neišmanėliai poetai išniekino Aarono giminės kalbos žodžius. O žvakidės auksas, užgožtas neišmanymo tamsos, virto prieštaros, vagystės, svetimoterystės ir žudynių tėvu. Štai raktas į abu — šviesos ir sutemų — pasaulius. O apeigų bičiuli! Dėl meilės saulėtajai mūsų naktų valandai, Dėl šios mudviejų paslapties saugumo, Įpūski man saule apsiaustą žodį, kupiną šio grėsmingo amžiaus žaibų. Aš pašaukiau tave vardu! Aure tu atbėgančiame spinduly, stangraus, tylaus, kaip švinas debesio glėby, Ugninės masės šuolyje ir vėjuj, Aukso skaistumo dvasios apsireiškime, Iš ovos perėjime į rutulį, Nuostabiame sustabdyme ir šventame nusileidime, kai tu pro antakius į žmogų veizdi, Begalinio debesio sustingime, vienatinėj maldoj, Karalystės auksakalių triūse, Grįžime į gėlą — Laiko nuotaką, Gailiam kuždėjime, kuris ją lydi. Bet auksiniai švento mokslo raktai liko mano širdyje. Jie man dar atrakins šviesos pasaulį. Kopti laiptais, lig pajusi, kad tave persmelkia pati grynos erdvės medžiaga, Nereiškia pažinimo, — tai tik pasirodžiusių fenomenų atžymėjimas. Kelias, kuris iš trupučio veda į daugybę, nėra dar švento mokslo kelias. Čia aprašiau kopimą pažiniman. Reikia kilti lig anos saulėtos vietos, Kur teigimo visagalybe tu pavirsti netgi tuo, ką pats teigi. Šitaip tūkstančiai dvasios tuntų apsireiškia dorųjų sąmonei. Pirmiau pakilti! šventvagiškai! ligi paties beprotiškiausio teigimo! O paskui lipti žemyn, pakopa po pakopos, be gailesčio, be ašarų, su džiugiu pasitikėjimu, su karališka kantrybe, Ligi ano dumblo, kur viskas jau sudėta su tokiu šiurpulingu aiškumu ir iš tokios šventos būtinybės. Iš būtinybės šventos, šventos, šventos tiesoj! Aleliuja! Ir kas čia kalba apie staigmeną? Juk staigmena, kai pro šešėlius tau nelauktai pasirodo senovės miesto vartai, Toli sušvyti jūra savo žiburiais šventais ir laimingom burėm. Bet nesti naujos prasmės gimime — prasmės, kuri tarnaus tikro mokslo dvasiai, meilingo mokslo. Iš savo aukštumų mes pratę visas naujoves priimti, kaip atrastąją žmoną — po laiko, amžinai. Taip buvo man apreikštas sąryšis tarp soliarinio kiaušinio ir tarp žemiško aukso sielos. Ir štai pagelbstinti malda, kurion nugrimzti turi atlikėjas: Gaivink manyje meilę to metalo, kuris nuspalvina tavo žvilgsnį, pažinimą to aukso, kuris yra pradmenų pasaulio veidrodis, Kad galėčiau savo visą širdį atiduoti tam saulėtam teigimo ir pasiaukojimo žaismui. Priimk mane į arkangelų šviesą, kuri jau tūkstančiai metų miegti šermenų grūduos ir išsaugo ten gyvybės slaptą žiežirbą, Nes antikinių kapų grūdai, į vagą įberti, lyg širdis prašvinta savo gerumu, Ir juk ne mirtingoji saulė piūčiai duoda nekintančią išminties spalvą. Tokie tai raktai į šviesos pasaulį. Kurie jais rakina pagarbia, tikra ranka, tie atrakina dar ir kitą vietą. Abu pasaulius aš esu aplankęs. Meilė nuvedė mane į pačias būties gelmes. Nešiau ant krūtinės naktų svorį, kakta garavo prakaitu, nelyginant iš mūrų. Stūmiau siaubingą ratą tų žmonių, kurie iškeliauja ir sugrįžta. Daug kur iš manęs beliko tik auksinis lankas, nukritęs į saujelę dulkių. Apgraibom aš tyriau šlykščius šėlstančio pasaulio labirintus, ir mano keistos tėvynės snaudžia po didžiaisiais vandenim. Tylėjau. Laukiau, kad mano dūkstantis karalius griebtų už gerklės mane. Tavo ranka, o mano karaliau, man gerklę palytėjo. Štai ženklas, valanda. Ašai bylosiu. Tu leidai gimti man pasauly, kurs tavęs nebepažįsta, geležies ir molio planetoje, nuogoj ir šaltoj. Knibždynėje vagių, nugrimzdusių į savo sekso kontempliaciją. Ten po skerdynių tvaiko eina kvailas smilkalas iš tų, kurie mulkina tautas. O vienok, purvo ir aklystės sūnau, man trūksta žodžių aprašyti Ano Visitelaičio neteisybių pragarmes, — kito Neribotojo, Kurį sukūrė tavo paties neigimo visagalybė. Ta atitvertoji buveinė, kitoniška, šlykšti, tie neaprėpiami, kliedintys Liuciferio smegenys — Tai ten gavau didžių žaibų, dykros sistemų dauginimosi patyrimą. Pats atšiauriausias buvo zenite, ir aš regėjau jį nelyginant iš juodos saulės prarajų. O, beribe šventvagyste, šalia kurios, priešais mūsų menką pasaulį, išriedėjęs kosmosas Yra nelyginant prie Kalėdų prakartėlės sublizgęs šerkšnas, — vos papūtus Kūdikėliui, jis nutirps. Nes tu esi tasai, kuris esi. O vis dėlto esi aukščiau savęs ir aukščiau anos absoliučios būtinybės, dėl kurios esi. Štai kodėl, Teigėjau, tu savy turi ir visišką neigimą, laisvę melstis ir nesimelsti. Štai taip pat kodėl tu perleidi teigiančiuosius per didįjį neigimo žaizdrą. Juk tu mane bloškei į juodžiausią anos siaubingos amžinybės karštį, kur žmogus junti, kaip tave sugriebia Liepsnų žeberklo nasrai ir pakabina tobuliausios tuštumos beprotybėje, Toj amžinybėj, kur sutemas sudaro anos saulės nebuvimas, džiugios aukso elipsės išblėsimas; Kur siaubas tau yra šviesa, kur ligi kaulų smegenų viskas neteisybė, Kur minties eiga yra vienatinė ir betikslė,—ji nuo abejonės eina ligi nieko. Kur žmogus esi ne vienišasis, o vienatvė, ne apleistasis, o apleidimas, ne pasmerktasis, o pasmerkimas. Buvau aš pakeleivis anose naktinio triukšmo žemėse, Kuriose iš fizinių daiktų vien tik nirtulinga meilė Ir veido raupai mirko savo šaknis prakeiktas. Tenai aš, žabalas kirminas, išmatavau savo rankos linijų vingius. Tasai naktinis kraštas, stangrus nelyginant akmuo, Tasai kitos žvaigždės aušrinės, kito sūnaus, kito kunigaikščio pasaulis buvo tavo užgniaužta ranka. Ranka atsigniaužė — ir štai aš šviesoje. Turėtum jį regėti — Tąjį, Aną, kad suprastum, kodėl parašyta, kad jis ateina kaip vagis. Jis tolesnis nei riksmas gimstant, jis vos yra, jo visai nebėr. Tik smiltelė, o štai jis visas tavyje, jisai, anasis, amžinoj aklybėje susigūžęs kunigaikštis nebylus. Tu soliariniam kiaušinyje, tu neaprėpiamasis, nekaltasis,—tu save pažįsti. Tačiau tos dvi — tavo teigimo ir tavo neigimo — begalybės viena kitos nepažįsta, niekad nepažins, kadangi amžinybė tėra tiktai bėgimas vienos prieš kitą. O visa šlykšti, nemirtingoji erdvės ir laiko melancholija tėra tik nuotolis nuo taip ligi ne — ir juodviejų neatitaisomo išsiskyrimo mastas. Tai raktas į tamsos pasaulį. Žmogus, kuriame ši giesmė sužadino ne mintį, ne emociją, bet atsiminimą — žilų senovių atsiminimą, nuo dabar meilės ieškos su meile. Nes meilė ir yra, kada su meile ieškai meilės. Aš ieškojau kaip nevaisinga moteriškė, su nerimu, nirtėdamas. Ir suradau. Bet ką? O ką? Nustelbėją, nusavintoją, dviejų lūpų davinėtoją. Ir sugrįžau pasidalinti savo pažinimu. Bet vargas tam, kuris iškeliauja ir negrįžta. Ir nesigailėk manęs, kad ten buvau nuėjęs ir regėjau. Neraudok manęs: Skendėdamas kopimo palaimoje, nupliekstas soliarinio kiaušinio, blokštas greta į juodosios amžinybės pamišimą, tamsybių dumbliais apraizgytas, aš vis esu toj pat vietoj — vienatinėj tikroj atžymėtoj vietoj. Iš manęs sužinoki, kad visos ligos yra kūno išpažintis. Tikra liga yra pasislėpusi liga; bet kai kūnas išpažįsta, nedaug bereikia, kad sukniubtų ir pati dvasia, slaptų nuodų ruošėja. Kaip visos kūno ligos, taip ir raupsai apskelbia dvasios nelaisvės pabaigą. Dvasia ir kūnas kovoja keturiasdešimt metų; tai garsus kritiškas amžius, apie kurį kalba jų varganas mokslas, ta nevaisinga moteris. Ar nelaimė tau duris ant veido atidarė? Taikos šauklys, Melchisedekas, pro jas įžengs, ir jos užsivers už jo paties ir už jo gražaus apsiausto iš ašarų. Bet su manimi kartoki: Pater noster. Regėki, kaip Senolių Tėvas, — tų, kurie švaria kalba kalbėjo, — žaidė su manim, lyg tėvas su savo kūdikiu. Mes, vien tik mes, kurie esame jo maži vaikai, žinome tą šventą žaismą, šventą šokį, tą laimingą plevenimą tarp aklinos tamsos ir tarp šviesos vaiskiausios. Pilnas abejonių pulk ant kelių ir kalbėk maldos žodžius. Man buvo gaila, kad jo visai nepažinau; akmuo, kuriame jis glūdėjo visutėlis, į mano delną nusileido, ir bematant gavau šviesos vainiką. Ir pažvelki į mane! Nors apsuptas žabangų, aš jau nieko nebijau. Nuo apvaisinimo sambrėškių ligi mirties sutemų, lyg katakombose virvė, gūdžioj būty man bėga per pirštus gija. O pagaliau kas gi aš buvau? Kirmėlė iš srutų, žliba ir riebi, su uodega dagia, — štai kas buvau. Žmogus, kurį sutvėrė Dievas ir kuris prieš Kūrėją kėlė maištą. "Kaip ten puiku ir gražu bebūtų, jokia ateitis savo tobulumu neprilygs nebūčiai." Tokia buvo mano vienintelė tikrovė, mano slapta mintis — skurdi, skurdi nevaisingos moteries mintis. Kaip visi gamtos poetai, murdžiausi neišmanyme. Nes tariaus mylįs gražias gėles, gražius tolius, net dailų veidą vien dėl jųjų grožio. Stebėjau neregių akis ir veidus: kaip visiems sensualumo kurtizanams, taip ir man grėsė jizinio aklumo pavojus. Tai viena pamoka iš valandos, kurią nušviečia Dieviškojo naktų saulė. Ir taip ligi anos dienos, kada pamatęs, kad stoviu prieš veidrodį, žvelgiau užu savęs. Tenai buvo šviesų ir pavidalų versmė, gilių, išmintingų, skaisčių pradmenų pasaulis. Tada many glūdėjus moteriškė mirė. Kaip kapą, jai dovanojau visą josios karalystę — gamtą. Palaidojau slapčiausioje vylingo sodo gelmėje, tenai, kur mėnulio, to amžino viliūko, žvilgsnis lapuos šnekučiuojas ir tūkstančiais švelniausių vingių leidžiasi ant tų, kurie užmigo. Taip sužinojau, kad žmogaus kūnas turi savo gelmėse uždaręs vaistą nuo visų blogybių ir kad pažinimas aukso yra drauge pažinimas šviesos ir kraujo. O Vieninteli! neatimki iš manęs atminimo šių kančių tą dieną, kada Tujen nuo manęs numazgosi mano nedorybes, o taip pat ir mano gėrį, ir taviesiems, tiems, kurie šypsosi, liepsi mane aprengti saule. Amen. Vertė A. VAIČIULAITIS |