ČESLOVAS RAŠO APIE OSKARĄ MILAŠIŲ Spausdinti
Parašė Pr. Visvydas   
"Niekad neseksiu tų, kurie naikina pėdsakus, išsižada praeities ir lieka mirę, nežiūrint, kad protinės ekvilibristikos pagalba tariasi esą gyvi. Mano šaknys yra ten, rytuose, ir tai yra tiesa. Kad ir sunku ir nemalonu aiškinti savo kilmę, o vis dėlto reikia mėginti". Tokiu jausmingu įvadu Czeslaw Milosz pradeda savo knygą "Rodzinna Europa", išleistą 1959 m. Paryžiuje.

Ši knyga visuomet bus aktuali ir lietuviams, nes Cz. Miloszas atskleidžia ne vien istorinį Lietuvos ar Lenkijos vaizdą, bet ir savo paties brendimą — nuo vaikystės prie Nevėžio, nuo mokyklinio laikotarpio Vilniuje ligi kelionių Europoje ir Amerikoje. Savo likimu jis yra artimas daugeliui lietuvių, kurie irgi buvo grūdinami ant triliepsnio žaizdro — rusų, vokiečių ir lenkų beatodairiško veržimosi dominuoti kaimynus.

Istoriškai prieš mus iškyla du politiniai junginiai: Didžioji Lietuvos Kunigaikštija ir lenkų - lietuvių valstybė, kaip Milosz ją vadina, Commonwealth. Didžioji Lietuvos Kunigaikštija buvo, mano nuomone, savotiškas stebuklas: maža tauta, susitelkusi nedidelėje pajūrio teritorijoje, ima valdyti plotą, siekiantį net Juodąsias jūras, leidžia valdomoms žemėms įstatymus, renka duokles, skiepija tautų bendradarbiavimą. Stebėtina, kad lietuviai pavaldiniams nesistengė primesti savo papročių. Priešingai, didieji kunigaikščiai santuokomis (aišku, politinio pobūdžio) ardė prigimtas lietuvių tradicijas; dvaruose įsiveisė slavų papročiai, svetima kalba, Kijevo vienuolių skleidžiama evangelija, žodžiu, tyras etninis lietuvių centras tapo sudrumstas ir ilgainiui apžėlė valdomų tautų masės maurais.

Lietuvių - lenkų jungtinėje valstybėje (Commonwealth) tautos idėja nebuvo siekiama su kalba. Lojalumą lėmė teritorija. Kad ir kalbėdami lenkiškai, dvarponiai ambicingai tarėsi esą lietuviais. Man atrodo, toks lojalumo supratimas visuomet atsiduoda ekonominiu apsukrumu — girk tą, iš ko duoną valgai. Kaip gali žmogus būti lojalus kuriam nors kraštui ar jo gyventojams, jei jis šneka svetima kalba, alsuoja svetima kultūra, gyvena atsineštinėmis "poniškomis" tradicijomis ir į savo dvaro aplinką žiūri tik kaip į pelno, medžioklės ir romantinių svajonių tereną? Cz. Miloszas šito kolonistų bruožo nepastebi, bet jis puikiai nupiešia žmonių prisirišimą prie gimtosios vietovės.

Cz. Miloszas spėja, kad jo protėviai buvo vendai, arba sorbai (sorby lužyckie), atkeliavę į Lietuvą nuo Berlyno ar nuo Frankfurto prie Oderio apylinkių, stumiami germanų. Lietuvoj jie įsikūrė Kėdainių apylinkėj. Pirmasis istoriškai 1578 m. sutartyje dokumentuotas buvo Grigalius Milaševičius Milošas (Milaszewicz Milosz). Cz. Miloszo motinos mergautinė pavardė buvo Kunatas. Jos giminės šakoje dominavo ir Siručiai.

Milašių šeimos "Drang nach Os-ten" nepasibaigė Lietuvoje. Kai Pabaltijo erdvėje tapo "ankšta", XVII a. pabaigoje vienas giminaičių pajudėjo į Dniepro pusę, ieškodamas erdvės, ir įsikūrė 30.000 hektarų dvare, drauge įsipareigodamas administruoti ir kunigaikščių Sapiegų nuosavybes. Iš šitos turtingos Padnieprio žemvaldžių šakos ir kilo poetas Oskaras Milašius. Gal krauju jis ir svetimas lietuviams, bet savo dvasia glaudžiai susijęs su Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos teritorija.

Milasiai pasižymėjo patriotizmu ir buvo nusistatę prieš Maskvos dominavimą. Pasakojama, kad vienas jų, luošas 1831 metų sukilimo veteranas, kartą Varšuvoje, lipdamas laiptais Anglų viešbutyje, susidūrė su nutukusiu rusų generolu. Kadangi generolas jo neatsiprašė, įpykęs veteranas ramentu užvožė storuliui per galvą, kad tas net nuriedėjo laiptais žemyn. O Cz. Miloszo senelis po 1863 metų sukilimo į Nevėžį įmetė savo pistoletus ir kardą.

Knygoje randame įdomių faktų apie Oskaro tėvą Vladislovą, kurį po karo vienas lenkas Česlovui taip apibūdino: "Koks gražus buvo vyras! Kaip liūtas! Kai vaikštinėjo Saksų sode juoda barzda, sukaliodamas lazdelę su dramblio kaulo galvute, moterys tiesiog alpo. Tai buvo šaunus stuomuo. Don Žuanas ir ekscentrikas". Jo motina, Oskaro senelė, buvo Milano dainininkė Natalia Tassitro, gyvenusi ir mirusi Italijoje, nes konservatyvi Milašių šeima nepritarė tokiai egzotiškai santuokai. Vladislovas mėgo audringą gyvenimą: liūtų medžiokles Afrikoje, skraidymą balionais, moteris, anarchizmą, ateizmą ... Pagaliau Varšuvoje vedė Miriam Ro-senthal, žydo mokytojo dukterį, ši santuoka buvo itin skaudus antausis Milašių giminės didikiškai laikysenai.

Vaikystę Oskaras praleido pas tėvą miškuotam čerėjos dvare. Gamtos fantastiškas grožis padarė didelį įspūdį ir liko visam gyvenimui jo poetine legenda, jo dvasios tėvyne. "O Maison, Maison! pourquoi m'avez laissé partir", dainavo jis vėliau Paryžiuje, apraudodamas prarastą karalystę. O prarado jis vis dėlto ją lengvu būdu. Tapęs pilnamečiu, Oskaras pasiskubino parduoti rusui visą Padnieprio nuosavybę už milžinišką pinigų sumą. Lenkų dvarponių akyse toks pasielgimas prilygo išdavystei, juo labiau, kad naujuoju savininku tapo nekenčiamas rusas. Jų neapykantos persekiojamas, Oskaras vėliau Paryžiuje   guodėsi   Česlovui:   "Atsimink, kad Europoje nieko nėra kvailesnio, nieko taip giliai klimpstančio smulkmeniškoje tarpusavio neapykantoje, kaip lenkų šlėkta".

Čia ir glūdi priežastis, kodėl Oskaras taip nuoširdžiai, net ir lietuvių kalbos nemokėdamas, po I pasaulinio karo stojo lietuvybės pusėn. Savo dvasine sąranga jis pasijuto lietuviu. Jam patiko taurus ir atkaklus, lenkų šlėktos išnaudojamas žemdirbys. Jis Česlovui yra sakęs, kad lietuviai esą dorovingi Europos raudonodžiai (indėnai), kuriuos reikia gelbėti.

Cz. Miloszas Vilniuje lankė gimnaziją, o vasarą su mama "juodai" keliaudavo į Lietuvą aplankyti tėviškės. Per demarkacijos liniją juos pervesdavo specialus ginkluotas vadovas, žinąs, kur ir ką papirkti. Vėliau, tokiai kombinacijai pasunkėjus, teko griebtis vizos į Latviją, o iš ten jau legaliai su latviška viza važiuoti į Lietuvą.

Gavęs lenkų valstybinę literatūros stipendiją, 1934-35 metų žiemą Cz. Miloszas protarpiais lankydavo Oskarą Milašių Lietuvos pasiuntinybėje Paryžiuje, prie Place Ma-lesherbes. Tie apsilankymai buvo beveik slapti, nes nenorėta Įkristi lenkų valdžios nemalonėn.

Oskaro kambaryje ant stalo gulėdavo įvairių kalbų žodynai. Ant grindų riogsojo stirtos naujausių eilėraščių rinkinių, kuriuos su dedikacijomis prisiųsdavo ištikimi gerbėjai — poetai. "Jis leido pasiknisti tose krūvose ir pasiimti tai, ko noriu, su keliomis išimtimis — pavyzdžiui, J. Bouquet kūryba turėjo būti sugrąžinta".

Pusryčiaudami italų restorane Poccardi, jie šnekėdavo apie poeziją, politiką, filosofiją; gvildendavo lenkų mentalitetą; prisimindavo giminės praeitį. Pokalbiuose išryškėdavo Oskaro jautrumas ir tas tiesiog pranašiškas nusituokimas dvasinėje Europos situacijoje. Oskaro nuomone, laikmečio poezija kaupė visus nuopolio epochos simptomus ir nebuvo verta ypatingo dėmesio. Vieninteliu poezijos šaltiniu jis laikė dieviškąjį įkvėpimą. Biblija, Dantė, Faustas buvo jam nepalyginami šedevrai. Pabrėžė nuolatinio darbo reikšmę: "Nenaudojama plunksna rūdija kaip špaga".

Oskaras minėdavo ir savo tėvo paskutiniąsias dienas. "Sirgo persekiojimo manija, augino plaukus ligi kelių ir sėdėjo per dienas rūsyje su išgaląstu kirviu". Motiną Oskaras retai minėdavo: "Ji mane persekiojo savo saldžia žydiška meile".

Tuo metu Oskarui buvo 57 metai. Moterys jo gyvenime vaidino didelį vaidmenį. Ne be pagrindo Don žuano motyvas yra toks dažnas jo kūryboje. Turėtu |la būti "suprastas kaip jausmų nepasotinamumas, įžengimas į aukštesnį būvį, į amor sacro". Nebuvo jis abejingas poetinei šlovei lr su džiaugsmu rodydavo Česlovui spaudos atsiliepimų iškarpas. Tačiau užsirūstino, kai vienas kritikas prasitarė, jog jo poezija esanti panaši į Claudelio. "Nieko su juo nenorėjo turėti bendro, išskyrus katalikybę".

Oskaro intuicija buvo stebėtina ir pasireiškė įvairiose srityse. 1916 metais, net ir nesusipažinęs su Einšteinu, intuityviai įžvelgė reliatyvumo teoriją. Cz. Miloszas, susipažinęs su Oskaro nelengvai įkandamais traktatais "Ars Magna" ir "Les Arcanes", mėgina aiškinti jų esmę. Bet tai per gili, keliais sakiniais nenusakoma tema.

"Paskutinį kartą mačiau Oskarą Milašių stovintį ant Metro pakopų, prie Operos stoties, dieną prieš mano išvykimą ... Atsisveikindami spūstelėjome delnus. Paklausiau: 'Kas gi galės pergyventi tą karą, kuris, kaip sakai, prasidės 1939 metais ir tęsis penkeris metus?' 'Pergyvensi'. Skubėdamas dar atsigręžiau kelis kartus ir, vis puoselėdamas sąmonėje jo siaurą, dangaus fone ištįsusį siluetą, padaviau bilietą perdūrimui. Apie jo staigią mirtį sužinojau 1939 metais".

Tai tik kelios nuotrupos iš tos turiningos knygos. Czeslaw Milosz joje visapusiškai atskleidžia save kaip žmogų, humanistą, intelektualą ir Rytų Europos kultūros kritiką. Jo gilus individualizmas, nuspalvintas skepticizmu, išryškėja kad ir tokiame sakinyje: "Visi mes naiviai ilgimės kažkokios salelės žemėje, kur egzistuoja didžiausia, šiuo momentu žmonijai labiausiai tinkanti išmintis, ir sunku mums su tuo sutikti, kad tokios salelės nėra, kad esame pasmerkti tik sau".
Pr. Visvydas