SVEIKINAME MOKSLININKŲ SUVAŽIAVIMĄ Spausdinti
Parašė Juozas Girnius   
Padėkos dienos savaitgalio metu, lapkričio 26-30, Čikagoj šaukiamas lietuvių mokslininkų suvažiavimas, pavadintas Mokslo ir kūrybos simpoziumu. Suvažiavimo organizatoriai — JAV LB centro valdyba ir iniciatorių mokslininkų grupė. Kviečiami dalyvauti Amerikos ir Kanados visi lietuviai mokslininkai. Šiuo pagrindu suvažiavimas ir laikomas "pirmuoju išeivijoje lietuvių mokslininkų suvažiavimu".

Suvažiavimui numatyti šie keturi pagrindiniai tikslai (tiksliau tariant, uždaviniai): "1. sudaryti patogias sąlygas tarpusavio nuomonių pasikeitimui įvairiose mokslo disciplinose, 2. supažindinti lietuviškąją visuomenę su lietuviškosios išeivijos moksliniu pajėgumu, jų atliktais darbais ir pasiektais laimėjimais, 3. duoti visuomenei įdomių paskaitų iš mokslo bei kultūros pasaulio, 4. išdiskutuoti galimybes Pasaulio Lietuvių Mokslo Draugijai steigti" (cituojame iš rugsėjo mėn. gale gauto pranešimo, išsiuntinėto prof. dr. A. Avižienio, dr. A. Kliorės ir inž. Br. Nainio vardu).

1. Pirmasai uždavinys faktiškai gali būti ir platėliau nusakytas. Iš tiesų, šaukiamasis suvažiavimas sudarys progą mūsų mokslininkams ne tik "nuomonėmis pasikeisti", bet ir savo tarpe artimiau susipažinti. Gal būt, tai dar svarbiau. Pasikeitimui atitinkamų mokslo šakų žiniomis pakankamai yra įvairių kongresų, konferencijų, simpoziumų, kuriuos rengia amerikiečių ar kanadiečių mokslo įstaigos bei organizacijos. Šiuo atžvilgiu mūsų būsimasis simpoziumas nesiims konkuruoti jau vien dėl to, kad jis bus tokio bendro pobūdžio (nespecializuotas).

Bet neabejojamai aktualu, kad mūsų mokslo žmonės kiek galint plačiau susipažintų ir užmegztų glaudesnius ryšius kaip lietuviai mokslininkai. Šiuo atžvilgiu Čikagoj šaukiamasis mūsų mokslininkų suvažiavimas yra nepakeičiamas ir išaugęs iš gyvo reikalo.

Tokio suvažiavimo reikalas ypač suaktualė-jo, per laiką iškilus jau gana gausiai jaunųjų mokslininkų kartai. Vyresnieji mūsų mokslininkai pasižįsta dar iš seniau ir, daugiau ar mažiau dalyvaudami lietuviškajame gyvenime, palaiko savo tarpe ryšius. Bet jaunesnieji mūsų molslininkai daugeliui vyresniųjų yra pažįstami tik iš vardo ar visai nežinomi vardai. Žinoma, taip pat savo ruožtu ir vyresnieji mūsų mokslininkai daugeliui jaunesniųjų tėra tik girdėti ar net visiškai negirdėti. Todėl iš tiesų aktualu artimiau susipažinti mūsų vyresniesiems ir jaunesniesiems mokslo žmonėms.

Bet ir patys jaunieji mūsų mokslininkai nėra jau taip savo tarpe besipažįstą, kaip iš šalies galėtų atrodyti. Gal būt, daugiau vieni kitus žino, negu iš tikro pažįsta. Studijų metais bendriniai studentų suvažiavimai ir savo organizacijų stovyklos suveda draugėn ir iš tolimesnių atstumų. Tačiau viena studentinė "karta" greitai keičia kitą. O vėliau, berengiant doktoratus ir ypač pradedant savarankišką darbą, išsisklaidoma po visą kraštą (jaunųjų mūsų mokslininkų adresai daug įvairesni negu "plačiosios visuomenės"). Su savo specialybės kolegomis susitikti daugiau ar mažiau progos teikia paties mokslinio darbo ryšiai. Bet su kitų sričių Lietuviais mokslininkais susitikti sunkiai ir įmanoma, dažnai jų net iš viso nežinoma.
 
Taigi, lygiai aktualu artimiau susipažinti ne tik skirtingų kartų mūsų mokslo žmonėms, bet ir patiems jauniesiems mūsų mokslininkams savo tarpe.

2.    Suvažiavimo organizatorių nurodytuosius antrąjį ir trečiąjį "tikslą" galima sulieti į vieną (trečiasis "tikslas" faktiškai tėra antrojo priemonė) — supažindinti mūsų visuomenę su mūsų mokslinėmis pajėgomis ir jų pasiekimais.Tai nemažiau aktualus uždavinys.

Jei nepakankamai vieni antrus pažįsta mūsų vyresnieji ir jaunesnieji mokslininkai, o šie pastarieji savo tarpe, tai dar mažiau mūsų lietuviškoji visuomenė pažįsta savo jaunąsias mokslines pajėgas. Daugiau žinomi tie, kurie savo mokslinį darbą dirba "lietuviškuosiuose" miestuose ar kurie gyviau pasireiškia visuomenine veikla. Bet tokių yra mažuma. Daugelis jaunųjų mokslininkų dirba toli nuo lietuviškųjų kolonijų. O ir iš tų, kurie arčiau, ne visi gi yra visuomeniškų polinkių. Todėl ir suprantama, kad aplamai savo jaunąsias mokslines pajėgas per mažai pažįstame. Gi jų priaugo tikrai gana gausiai.

Turime jaunųjų mokslininkų, kurie ne tik eilinėse kolegijose dėsto, bet prasiveržė ir į eks-kliuzyvines kolegijas. Lietuviškos pavardės sutinkamos mokomajame personale ir tokių pirmaeilių Amerikos universitetų, kaip Harvard ar Yale, Čikagos ar Wisconsino universitetai. Ištisa eilė yra pasiekę jau pilno profesoriaus rangą ar eina departamentų vedėjų pareigas. Moksliniuose žurnaluose vis dažniau pasirodo straipsniai, autorizuoti kitataučiams egzotiškomis, o mums savomis pavardėmis (ambicingesnieji autoriai nesivaržo nė savo lietuviškųjų vardų). Pastaraisiais metais mūsų kūrybingesnieji jaunieji mokslininkai pradeda skelbti ir atskirus veikalus.

3.    Ketvirtasis suvažiavimo organizatorių numatytas jo uždavinys yra konkrečiausias ir dėl to pats svarbiausias — įkurti Pasaulio lietuvių mokslo draugiją, kuri sutelktų visas laisvojo pasaulio lietuvių mokslines pajėgas, dirbančias universitetuose, tyrimų laboratorijose, bibliotekose, redakcijose. Abu anksčiau nurodytieji uždaviniai — artimiau susieti mūsų mokslininkus savo tarpe ir su visuomene — negalės būti pasiekti vien tik būsimuoju Mokslo ir kultūros simpoziumu. Šių uždavinių siekimui reikia pastovios organizacijos. Tokia institucija ir numatoma Pasaulio lietuvių mokslo draugija.

Aplamai nestokojame organizacijų. Greičiau jų turime per daug — daugiau, negu reikia. Iš paviršiaus šis mūsų "organizuotumas" gali atrodyti mūsų gyvybingumo apraiška. Deja, iš tiesų toks "persiorganizavimas" greičiau alina mūsų gyvybę negu žadina. Dvejopu atžvilgiu. Pirma, kadangi mūsų skaičius išeivijoje aplamai yra mažas, tai per gausus organizacijų skaičius neišvengiamai veda į neracionalų jėgų skaldymą. Antra, smulkios ir ypač realaus pagrindo neturinčios organizacijos savo narius daugiau atitraukia iš visuomeninio gyvenimo, negu į jį įtraukia, kai pasitenkinama tik tokia "sava" organizacija.

Tačiau, nors įvairių organizacijų turime net perteklių, Pasaulio lietuvių mokslo draugijos steigimas yra sveikintinas. Ne be pagrindo ši mintis kilo jau keli pastarieji metai. Teko ją užminti ir III Kultūros kongreso paskaitoj, bet ten ji nuskambėjo dar be realaus atgarsio. Tačiau laimingai pereitų metų inžinierių suvažiavime ši mintis ne tik iškilo, bet ir susilaukė tų, kurie ėmėsi ją vykdyti. Neatsitiktinai šie iniciatoriai buvo jaunieji mokslininkai. Juo gausėjo mūsų jaunųjų mokslininkų skaičius, juo labiau ryškėjo reikalas draugėn sutelkti aplamai visas mūsų mokslines pajėgas.

Ligšiolinės mūsų mokslinės organizacijos buvo vienaip ar kitaip ribotos, o lygiai visiems mokslo žmonėms atviros organizacijos nebuvo. 1950 Čikagoj įkurtoji Lietuvių profesorių draugija Amerikoje ėmėsi sutelkti buvusius Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojus. Bet sunkiai tai sekėsi, nes tie, kurie nebetęsė darbo aukštosiose mokyklose, nebenorėjo profesorių draugijai priklausyti. Nepasisekus veiklos išplėsti, ši draugija faktiškai virto Čikagos ir apylinkės organizacija. Vienas jos nuopelnų buvo iniciatyva įsteigti Lituanistikos institutui. Tačiau ir šiam institutui kol kas sunkiai vyksta šaknis giliau įleisti. Bet jei ir sėkmingai jis klestėtų, vis vien jis gali jungti tik lituanistus. O jų kaip tik labai maža tarp jaunųjų mokslininkų. Tiesa, dalis jų gali rasti vietos profesinėse inžinierių ir gydytojų sąjungose. Bet, šiaip ar taip, tai vis specialinės organizacijos. Bendro mokslinio pobūdžio mokslinė organizacija tėra Lietuvių katalikų mokslo akademija. Atsirėmusi į savo ankstesnę tradiciją ir susilaukusi pasiaukojusios vadovybės, ši katalikų mokslinė organizacija sėkmingai varo savo barą. Bet, būdama katalikiška organizacija, visų apimti ji negali ir nesiekia.

Pasaulio lietuvių mokslo draugijai tuo būdu vieta yra laisva — niekas nebus jos išstumiamas. Žinoma, galės kilti klausimas, ar, įsisteigus tokiai visiems atvirai mokslo draugijai, savaime joje neras vietos ir dabartinės Lietuvių profesorių draugijos Amerikoje nariai. Gal būt, ir Lituanistikos institutas laimėtų, įsijungdamas į bendresnę mokslo draugiją, kuri jam sudarytų lyg užuovėją, bet nepaneigtų jo faktinio savarankiškumo. Aišku iš anksto, kad, plėtojant bendrosios mokslo draugijos veiklą, natūraliai bus diferencijuojamasi ir atskiromis sritimis.

Kaip laisva vieta Pasaulio lietuvių mokslo draugijai, taip aiškūs jos uždaviniai. Juos aptarėme jau anksčiau, pasisakydami dėl šaukiamojo suvažiavimo tikslo — a. artimiau sutelkti mūsų mokslininkus savo tarpe ir b. drauge artimiau susieti su lietuviškąja visuomene. Šio tikslo siekdama, Pasaulio lietuvių mokslo draugija natūraliai remsis dviem pagrindais — moksliniu bendravimu ir lietuvišku angažavi-musi.
Niekur mokslininkai nepasižymi vadinamuoju visuomeniškumu. Greičiau pati mokslinio darbo prigimtis juos nuspalvina individualizmu. Visuomenininkai yra reti mokslininkų tarpe. Todėl nėra ko stebėtis (taigi — ir piktintis), kad ir mūsų mokslininkai per daug "nesiveržia" į visuomeninę veiklą. Bet, antra vertus, nieku būdu mokslininkų "nevisuomeniškumas" nereiškia jų asocialumo, nuo žmonių šalinimosi ar apskritai žmogiškųjų ryšių nevertinimo. Visuomeniški yra ir mokslininkai, tik jų visuomeniškumas yra savitas — labiau nukreiptas į gilumą negu platumą, savą bendruomenę negu plačiąją visuomenę. Savoje bendruomenėje ir mokslininkai yra visuomeniški.

Tai ir teikia pagrindo vilčiai, kad numato-majai Pasaulio lietuvių mokslo draugijai pasiseks sutelkti mūsų mokslininkus, išsisklaidžiusius po visą kraštą ir kitų organizacijų nepasiekiamus. Šiaip ar taip, ši draugija daugiau negu kita turi pasisekimo galimumų juos pasiekti. Bendras mokslinis interesas šią draugiją darys savą visiems, kurie jį tikrai turi.

Savo ruožtu mūsų mokslininkų draugėn sutelkimas savaime bus ir jų gilesnis įlydymas į lietuviškąją bendruomenę. Neatsitiktinai šio pirmojo mūsų mokslininkų suvažiavimo iniciatyvą ir globoja Lietuvių Bendruomenė.

Kartojant, kas pasakyta, mokslininkai nėra nevisuomeniški, tik jų visuomeniškumas yra savitas. Kaip nėra jiems svetima būti visuomeniškais savoj bendruomenėj, taip nėra jiems svetima angažuotis ir bendram labui. Tačiau vėl jiems savas tik toks angažavimasis, kuris iš tiesų yra savas, būtent — išplaukiąs iš jų pačių darbo. Apgailėtinas nesusipratimas yra mokslininkų visuomeninį angažavimąsi vaizduotis tik pirmininkavimu, sekretoriavimu, iždininką vimu. Šiose pareigose juos gali pakeisti ir kiti. Reikia angažavimosi iš jų laukti ten, kur jie kitų nepakeičiami.

Neteisu būtų skųstis, kad mūsų lietuviškoji bendruomenė   stokotų   organizacinio   judrumo.
Daug organizacinių mašinų joje sukasi. Kai vieni jų sukėjai pavargsta, dar vis atsiranda kitų, kurie pavargusiuosius pakeičia. Bėda tėra ta, kad dažnai šis organizacinių mašinų sukimasis lieka tuštokas. O tada ir ateina nusivylimas, kad plušama dėl nieko. Ir tačiau lyg nematome tų intelektualinių pajėgų, kurios savo įnašu galėtų mūsų bendruomenini gyvenimą padaryti turiningesnį, visas mūsų pastangas sėkmingesnes. Turime intelektualinio potencialo daugiau, negu patys manome, tik, "biznieriškai" tariant, per mažai jį išnaudojame.

Pasitenkiname šioj vietoj tik bendru konstatavimu. Konkrečiau analizuoti, kuriuo būdu mūsų mokslinės pajėgos galėtų praturtinti visą mūsų išeivinės bendruomenės gyvenimą, reikštų užbėgti už akių — teikti veiklos planą numatomajai Pasaulio lietuvių mokslo draugijai. Tenorime čia pasakyti, kad šios draugijos netenka laikyti vien tik pačių mokslininkų dalyku. Ji gaivins visą mūsų lietuviškąją bendruomenę. Todėl visų dėmesio ji ir verta. Sveikindami šaukiamąjį Mokslo ir kūrybos simpoziumą, linkime jam sėkmės. O visų pirma jo sėkmę liudys jau seniau puoselėtosios minties realizavimas — Pasaulio lietuvių mokslo draugijos įsteigimas.

Be abejo, reikės daug kieto ir patvaraus pasiaukojimo, kad ir Pasaulio lietuvių mokslo draugija nevirstų tuščia organizacine mašina. Tačiau tikimės, kad jaunos jėgos, kurios ėmėsi šios draugijos steigimo iniciatyvos, nepabūgs sutiksimų sunkumų, per greitai nepavargs ir tesės tiek pasiaukoti savo idėjai, kiek bus reikalo. Lygiai svarbu bus išvengti to pavojaus, kurį sudarytų pagunda naująją mokslo draugiją pasukti "sava" (atseit, vienokia ar kitokia partiškai srovine) kryptimi. Kaip Lietuvių Bendruomenė, taip ir jos globoj steigiamoji Pasaulio lietuvių mokslo draugija yra pašaukta likti visiems atvira — telkti bendran lietuviškan darban, o ne beprasmiškoms srovinėms varžyboms. Atstovaudama mokslinio objektyvumo principui, Pasaulio lietuvių mokslo draugija kaip tik galės akivaizdžiai parodyti, kaip galima nuoširdžiai bendrą darbą dirbti, nepaisant pažiūrų skirtingumo; kaip galima skirtingas pažiūras aiškintis, dėl to nesidarant vieni kitų priešais; kaip galima gerbti žmones, net ir pagrindinai nesutinkant.

Visame mūsų išeivinės bendruomenės gyvenime esame reikalingi to objektyvumo (dalykiškumo, o ne asmeniškumo), kuris sudaro mokslinį ethos. Tegu sveikinamasis Mokslo ir kūrybos simpoziumas būna reikšmingu paskatinimu visai lietuviškajai bendruomenei!
Juozas Girnius