ATEIZMAS IR KOMUNIZMAS Spausdinti
Parašė ANTANAS MACEINA   
Ateizmas kaip pasaulį bei žmogų peržengiančios tikrovės (transcendencijos) neigimas nėra būdingas vienam tik komunizmui. Daugelis pastarojo meto sąjūdžių bei pasaulėžiūrų buvo ir tebėra ateistiniai. Dar daugiau: šiandien net galima kalbėti apskritai apie "ateistinį amžių" arba apie "istorijos ateizmą", kaip tai teigia ispanų filosofas X Zubiri.1 šiandien "mes, kurie nesame ateistai", sako Zubiri, "tikime, nepaisydami mūsų laiko dvasios, kaip kad ankstesniųjų tarpsnių ateistai netikėjo, taip pat nepaisydami savo laiko dvasios" (t. p.). Kitaip tariant, tikėjimas į Dievą šiandien taip lygiai priešinasi dienos nuotaikai, kaip seniau netikėjimas. Šiuo atžvilgiu komunistinis ateizmas yra giliai įsišaknijęs mūsojoj istorijoj: tai tik viena dabartinio netikėjimo apraiška.

Ir vis dėlto ši apraiška yra labai savotiška. Visi, kurie ja daugiau domisi ir giliau ją pažįsta, tuojau pastebi, kad bendrame mūsų amžiaus ateizme ji užima ypatingą vietą ir vaidina ypatingą vaidmenį. Ig. Lepp, pats buvęs komunistas ir kurį laiką (1934 - 35) net dėstęs dialektinį materializmą Tifliso universitete, paskui atsivertęs, grįžęs atgal į Prancūziją ir tapęs katalikų kunigu, pastebi, kad "marksizmas nuo pat pradžios griežtai užginčija esąs tik viena ateizmo lytis šalia kitų; jis reikalauja būti pripažintas kaip visa apimanti revoliucinė kritika", glūdinti "žmogaus pastangose sutraukyti visus ryšius, tramdančius jo laisvę bei kilnybę".2 Todėl ir pats K. Marksas vedė lygiagretę tarp ateizmo ir komunizmo, vadindamas juodu tuo pačiu vardu: "tikrasis žmogaus tapsmas"; ateizme žmogus tampąs tikru žmogumi teoriškai, komunizme — praktiškai.3 Tai reiškia, kad komunistinis ateizmas esmėje yra ne tiek Dievo neigimas, kiek žmogaus teigimas. Tuo jis ir skiriasi nuo Apšvietos ir nuo vad. mechaninio materializmo, kurie telkėsi apie Dievo neigimą, nepaisydami išvadų, plaukiančių iš šio neigimo ir atsišaukiančių visoje žmogaus būtyje. "Jei Dievo nėra, tai aš esu dievas", — šių F. Dostojevskio žodžių, pasakytų "Velniuose" inžinieriaus Kirilovo lūpomis, senasis ateizmas nesuprato, kaip jų nesuprato nė Kirilovo pokalbininkas Petras Ver-hovenskis.4 Tačiau juos labai gerai suprato komunizmas: Dievui nesant, žmogus savaime virsta aukščiausia būtybe, "vieninteliu visatos šeimininku" ir jaučiasi pasaulyje tarsi "savuose namuose"5 Tai esmingai kitoks tiek savęs paties, tiek pasaulio pergyvenimas, negu tada, kai žmogus žvelgia į Dievą kaip savo Kūrėją, į save kaip Jo kūrinį ir į pasaulį kaip Viešpaties veikalą, tiesa, paklotą ties jo kojomis (plg. Ps 8, 7-9), tačiau ne kaip nuosavybę, o tik kaip patikėtybę. Aplinkui tad šią naują žmogaus savimonę bei savijautą kaip tik ir telkiasi komunistinis ateizmas. Šia prasme teisus yra J. Lacroix, teigdamas, esą komunistinis ateizmas yra "ne baigmė, o pradinis taškas", nes, "pašalinus Dievą, pasilieka žmogus, kuriam pačiam vienam reikia susidoroti su visokiomis padėtimis, jo laukiančiomis pasaulyje."6

Nuosekliai tad ir sovietiniai ateizmo tyrinėtojai bei aiškintojai pabrėžia tiek komunistinio ateizmo ryšį su praeities ateizmu, tiek kartu ir jo skirtingumą, glūdintį ateistinės istorijos atbaigime. Jie sutinka, kad "bet koks materializmas yra religijai priešiškas",7 tačiau prieš-marksistiniame materializme šis priešiškumas likęs neišvystytas. Mat, "priešmarksistiniai ateistai nesugebėję atskleisti socialinių religijos šaknų ir nurodyti tinkamų priemonių religinei apgaulei nugalėti."8 Tai padaręs dialektinis materializmas, sukurdamas "nuoseklų ateizmą" (p. 44) kaip "aukščiausią ateizmo lytį",9 netgi kaip "aukščiausią mokslinio ateizmo lytį".10 Šitokia komunistinio ateizmo samprata, pateikta pačių sovietų, aiškiai rodo į vidines jo sąjas su bendru ateistiniu Vakarų sąjūdžiu, prasidėjusiu graikų sofistika ir trunkančiu ligi pat mūsų dienų. Iš kitos pusės, ši samprata laiko komunistinį ateizmą viso ateistinio sąjūdžio apvainikavimu: tai, kas bendrame ateistiniame sąjūdyje buvo tik užuomazgos, komunistiniame ateizme pasiekė pilnatvės ir įgijo atbaigtą pavidalą.

Mūsų tad uždavinys dabar ir yra visų pirma apibūdinti ateistinį Vakarų sąjūdį, įžvelgiant jo esmę, o paskui pasvarstyti, kokiu būdu ši esmė komunistiniame ateizme pasiekia aukščiausio savos apraiškos laipsnio ir tuo būdu užbaigia tai, ką Vakarai buvo pradėję maždaug prieš pustrečio tūkstančio metų.

1. Ateizmas kaip dabarties būsena

Plačiai pagarsėjusiame savo veikale "Taip kalbėjo Zaratustra" (1882-85) Fr. Nietzsche vaizduoja savo didvyrio grįžimą į žmones arba, kaip šis pats sako, jo nusileidimą. Mat, dešimtį metų Zaratustra gyveno kalnų vienumoje. Jo draugai buvo tik erelis ir žaltys. Jis gardžiavosi šia vienuma, ir ji nebuvo jam grasi. Vieną tačiau rytą, pakilęs su aušra, Zaratustra pasijuto esąs "persisotinęs sava išmintimi tarsi bitė, prisirinkusi perdaug medaus".11 Jis pajuto troškulį dalintis ja su kitais; panoro rankų, kurios tiestųsi ir imtų jo dovanas; todėl ryžosi palikti kalnus ir leistis "į gelmę", kaip kad saulė "vakarais leidžiasi užu marių, nešdama šviesą požemių pasauliui". Žengdamas nuokalne, jis nieko nesutiko. "Pasiekęs betgi mišką, staiga išvydo senelį, išėjusį iš savo šventos trobelės pasirinktų girioj šaknelių" (I, 2). Senelis atpažino Zaratustra, atsiminęs, kad šis pro čia praėjo prieš keletą metų į kalnus, ir todėl paklausė jį, kodėl dabar grįžtąs atgal į žmones. "Aš nešu jiem dovanų", atsakė Zaratustra ir savo ruožtu pasiteiravo senelį, ką gi šis miške veikiąs. "Aš kuriu giesmes ir giedu; giedodamas juokuos, verkiu, murmu ir taip garbinu Dievą. Giedodamas ir verkdamas, juokdamasis ir murmėdamas garbinu Dievą, kuris yra mano Dievas. O kokią dovaną tu mums neši?" Užuot tačiau atsakęs, Zaratustra leidosi paskubomis tolyn, kad, kaip jis sako, seneliui "nieko neatimtų". Paėjėjęs ir pasijutęs esąs vienas, Zaratustra tarė savo širdyje: "Argi tai galimas daiktas! Šis senas šventasis savame miške dar nėra girdėjęs, kad Dievas mirė". Tai reiškia: naujiena, kad Dievas mirė, kaip tik ir buvo tai, ką Zaratustra patyrė kalnų vienatvėje ir ką jis dabar kaip dovaną nešė žmonijai.

Pasiekęs artimiausią miestą, Zaratustra rado rinkoje daugybę žmonių ir tuojau pradėjo jiems kalbėti apie antžmogį. "Žmogus yra kažkas, kas turi būti pergalėta", skelbė jis miniai (I, 3). Jis esąs "tik virvė, ištempta tarp gyvulio ir antžmogio"; tik "tiltas, o ne tikslas"; tik "perėjimas ir žlugtis" (I, 3-4). Ne žmogus esąs "žemės prasmė", o antžmogis. Žmogaus pastangos turinčios padaryti, kad antžmogis tikrai taptų žemės prasme. Palygintas su antžmogiu, žmogus juk atrodąs "tarsi patyčia ir skausminga gėda" (I, 3). Visos būtybės savo išsivystymo eigoje sukūrusios tai, kas jas pralenkia, kas esą daugiau, negu jos pačios. Nuosekliai tad ir žmogus negalįs atsilikti; jis negalįs būti "šio didžio potvynio atoslūgis". Jis taip pat turįs save peržengti ir pagaminti tai, kas būtų aukštesnis, negu jis pats. "Aš saikdinu jus, mano broliai", šaukė Zaratustra rinkoje, "būkite žemei ištikimi", nes žemė kildina vis tobulesnių padarų. Jai ištikimybė kaip tik ir yra troškimas, kad ir žmogus virstų aukštesniu padaru, šis troškimas turįs pasidaryti toks galingas, kad jis tarsi žaibas pervertų visą žmogaus būtybę. "Aš esu šio žaibo šauklys", kalbėjo Zaratustra. "o žaibas vadinasi — antžmogis" (I, 4).

Šios Nietzsches mintys mums yra daugiau ar mažiau žinomos. Apie jas daug prikalbėta bei prirašyta. Gal tik vienas dalykas yra kiek išsprūdęs nepastebėtas, būtent: žmogaus virtimą antžmogiu Nietzsche skelbia kaip Dievo mirties pasėką. Kol Dievas buvo gyvas, Jis buvo žemės prasmė. Todėl buvo galima pasitraukti į mišką, ten giedoti giesmes, juoktis, verkti, murmėti ir tuo būdu, susitelkus aplink Jį vieną, Jį garbinti, nevirstant pusgalviu bei pusgyviu. Bet dabar, Dievui mirus, mūsų būtis kinta iš pagrindų. Dabar žemė virsta vienintele atrama. Būti jai neištikimam dabar yra "didžiausias nusikaltimas", kaip kad seniau toks didžiausias nusikaltimas buvo neištikimybė Dievui. Tačiau Dievas mirė, numarindamas ir šį nusikaltimą. Baisiausia dabar yra nusisukti nuo žemės. Todėl Nietzsche nuodintojais vadina visus tuos, kurie ir po Dievo mirties tebekalba "apie antžemiškas viltis" (I, 3), nes jie vis dar nesuprantą, kad, Dievui mirus, prasideda nauja istorija, aukštesnė istorija, "negu bet kuri ligšiolinė istorija", kaip tai Nietzsche skelbia kitame savo veikale, pavadintame "Džiugus mokslas" (1882).12 Dievo mirtis esanti toks "milžiniškas įvykis", kad jo reikšmę mes vargu ar iš viso suvokiame. "Šio įvykio didybė yra mums net per didelė". Jo prasmė tebėra "dar tik pakeliui": ji dar nėra atėjusi "ligi žmonių ausų". Nes viskas reikalauja laiko. "Žaibas bei griaustinis reikalauja laiko, žvaigždžių šviesa reikalauja laiko, žygiai reikalauja laiko, net ir tada, kai jau atlikti; reikalauja laiko, kad būtų išvysti ir išgirsti". Nietzsches metu Dievo mirtis, tiesa, jau buvo įvykusi, bet šio įvykio prasmė liko ano meto žmogui "net tolimesnė negu tolimiausios žvaigždės". Štai kodėl Nietzsches pamišėlis, ieškojęs Dievo su žibintu rankoje, taip tėškė šį žemėn, kad "jis sudužo į skeveldras ir užgeso". Dievo mirties šauklys, kalbėjęs rinkos miniai ir pastebėjęs, kad ši tik šypsosi jo klausydama, staiga suprato, kad prabilęs "dar nelaiku" (t. p.).

Aiškindamas Zaratustros atneštą Dievo mir ties žinią, vokiečių filosofas M. Heideggeris į-spėja mus nebūti per skubiem ir Nietzsches šūkį "Dievas mirė" nelaikyti tik "asmeniniu jo nusiteikimu, todėl vienašališku ir lengvai atremiamu, nurodant, kad ir šiandien daugelis žmonių tebelanko bažnyčias  ir  pakelia  gyvenimo smūgius, vedami krikščioniškojo pasitikėjimo Dievu".13 Nietzschės paskelbtą Dievo mirtį Heideggeris laiko išraiška to, kas vyko visą Vakarų istorijos metą, kas tačiau niekad nebuvo garsiai ištarta. Nietzschė pirmasis14 turėjo drąsos paskelbti tai viešai: rinkos aikštė kaip tik ir yra šios viešumos prasmuo. "Nietzschės žodis", sako Heideggeris, "ištaria dviejų tūkstančių metų Vakarų istorijos likimą" (p. 196-197). Šiuo žodžiu Nietzschė anaiptol nenorėjęs išsakyti tik savo vidaus istorijos; jis nenorėjęs paskelbti, kad tik jo sieloje Dievas miręs. Šūkis "Dievas mirė" yra, pasak Heideggerio, "istorinės slinkties" pavadinimas; slinkties, apsprendusios tiek praėjusius šimtmečius, tiek dabartinį amžių. Tai slinktis nihilizmo linkui, pasiekusi savo gelmes kaip tik šiuo galutiniu žmogaus nusigrį-žimu nuo anapusinės tikrovės. "Žodis 'Dievas mirė' reiškia", sako Heideggeris, "kad ant juslinis pasaulis nebeteko įtakingos jėgos, kad jis nebeteikia gyvybės" (p. 200). Tai kaip tik ir esanti "pagrindinė Vakarų istorijos slinktis" (p. 201). Laikui bėgant, ši slinktis vis stiprėjusi, apėmusi vis daugiau tautų, plėtusi savo įtaką į vis daugiau sričių, kol galop Dievo vietą užėmęs žmogus. "Rūpestis religiniu kultu buvo pakeistas kultūros kūrimu bei civilizacijos plėtimu. Kūrybiškumas, seniau buvęs biblinio Dievo savybė, dabar virto žmogiškojo veikimo pažiba" (p. 203). Nuosekliai tad ir ateizmas nėra nei vieno kurio laikotarpio, nei vienos kurios tautos padarinys. Ateizmas yra istorinė dabartinio žmogaus būsena. Jis nėra esmėje subjektyvi nuotaika ar įsitikinimas, bet objektyvus gyvenimo būdas, apimąs net ir tuos, kuriem Dievas tebėra gyvas. Net ir tikintieji šiandien gyvena bei veikia taip, tarsi Dievas iš tikro būtų miręs ir tarsi anapusinė tikrovė ir jiem nebeteiktų gyvybės. Mes visi šiandien esame priėję ateistinį amžių ir gyvename istorijos ateizmą. Vienas vienintelis pavyzdys — trumpumo dėliai — gali gražiai pavaizduoti šią mus visus ištikusią nelemtą būseną.

Daugiau nei prieš 60 metų dvisavaitinis prancūzų laikraštis "Mercure de France" (1907 m.) paskelbė apklausą, susidedantį iš vieno vienintelio klausimo: "Kaip atrodo, ar religinė idėja bei religinis jausmas nyksta ar auga?" Tų pačių metų balandžio numeryje (Nr. 236) buvo įdėti 33 įvairių tautybių mokslininkų bei rašytojų atsakymai, tarp kurių buvo nuomonės ir dviejų rusų marksistų, būtent: rašytojo M. Gorkio ir filosofo bei sociologo G. Plechanovo. Gorkio atsakymą praleisime, nes Gorkis priklausė vad. "dievadirbių (bogostroiteli)" sąjūdžiui, bandžiusiam paversti marksizmą penktąja pasauline religija. Šioje vietoje mums yra būdingas tik Plechanovo atsakymas: "Žmonijos pažanga marina tiek religinę idėją, tiek religinį jausmą".15 Žodžiai "žmonijos pažanga" yra esminiai, nes jie pagrindžia Plechanovo mintį: 'pažanga' Plechanovui reiškia tai, ką šiandien vadiname 'sekuliarizacija'. Tai pasaulio išvilkimas iš viso, kas antgamtiška bei dvasiška. "Mokslinis reiškinių aiškinimas", teigia Plechanovas, "gali būti tik materialistinis. Dvasinių būtybių įsikišimas, laukiniam žmogui išaiškinąs kiekvieną reiškinį, nieko nebeišaiškina Berthelot10; šitokio išaiškinimo reikšmė kultūringam žmogui darosi juo menkesnė, juo labiau jis pasisavina mokslo laimėjimus". Tai reiškia: kultūros kilimas smukdo religiją, nes vis labiau stumia Dievą iš pažinimo srities kaip jos pagrindą. Pasaulio pažinimas darosi vis labiau nuo Dievo nepriklausomas; jis vyksta pagal savo paties dėsnius, neturinčius su religija nieko bendro. Tai pastebima, pasak Plechanovo, ne tik moksle, bet ir dorovėje: ši galinti taip pat "egzistuoti nepriklausomai" nuo Dievo ir nuo žmogaus santykio su juo, arba religijos. Juo labiau esančios nepriklausomos kitos žmogaus gyvenimo sritys, kaip ekonomika, technika, socialiniai santykiai, menas ir t. t. Todėl Plechanovas mano galįs spėti, jog ateis laikas, kai "išnyks bet koki antgamtinių pažiūrų pėdsakai" ir religija "nustos buvusi".

Kaip toli šis Plechanovo spėjimas yra pažengęs, rodo mums vėlesnis apklausas, paskelbtas, praėjus maždaug 50 metų. Kito prancūzų laikraščio "Age nouveau" (1955) tuo pačiu klausimu, būtent, ar Dievo idėja turi reikšmės dabarties žmogui. Šalia įvairių atsakymų, paskelbtų šio laikraščio 1955 sausio numeryje, įdomus mūsų atžvilgiu yra atsakymas Maurice Na-deau: "Kovoti su Dievo idėja? Kodėl? Man atrodo, kad ji tirpsta savaime. . . Man atrodo, kad juk visiškai nesvarbu, jei darbininkas ir jo darbdavys, būdami abu krikščionys, susitinka toje pačioje bažnyčioje. Nes ne čia vyksta jų gyvenimo tikrovė, o fabrike".17 Fabrikas gi yra tokia vieta, kurioje vyrauja ne religiniai, bet ekonominiai bei socialiniai dėsniai. Todė, nors darbininkas ir fabriko savininkas ir yra krikščionys, nors juodu ir susitinka petys į petį prie Dievo Stalo, abu priimdami tą patį Viešpatį į savo širdį, — šis religinis veiksmas neturi jokios reikšmės jų santykiui fabrike, kurį valdo nebe tikėjimas į Dievą, o ekonominė tikrovė ir net klasių kova: vienos už didesnį pelną, kitos už geresnį atlygį. Ir tik šis pelno - atlygio santykis apsprendžia darbdavio - darbininko santykį. Dievas kaip socialinių santykių tvarkytojas čia yra miręs. Kas galėtų neigti, kad šiandien taip iš tikro ir yra? Marksizmo pasisekimas juk ir glūdi įžvalgoje, jog socialekonominis gyvenimas turi savą dėsningumą ir todėl savą problematiką, kuri gali būti išspręsta, ne šaukiantis geros valdančiųjų valios, o žadinant valdomuosiuose jų padėties sąmonę. Kad darbininkai vargsta ir skursta, tai žinojo krikščionys ir prieš Marksą. Tačiau jie tikėjosi jų padėtį pagerinsią turtingųjų išmalda, todėl nuolatos šiuos skatino būti gailestingiem. Tai buvo pastanga socialinį klausimą spręsti religiniu būdu. Marksas pirmasis nureligino šio klausimo sprendimą, patikėdamas jį proletariato sąmonei ir kviesdamas darbininkus į kovą. Tuo būdu religinė idėja bei religinis jausmas šioje srityje iš tikro mirė, kaip kad Plechanovas ir buvo numatęs.

MARIJA AMBROZAITIENĖ   Motina ir vaikas (litografija)

Tai tik vienas pavyzdys. Tačiau ir kitų kultūrinio gyvenimo sričių — filosofijos, mokslo, meno, politikos — sklaida parodytų mums tą patį: niekur nerastume Dievo kaip šių sričių tvarkdario; jų tvarkdarys jau yra pats žmogus, vaduodamasis nebe religijos nurodymais, o vad. objektyviniais pačių šių sričių dėsniais bei veiksniais. Jeigu kai kurie šių sričių kūrėjai į Dievą dar ir tiki, tai jų tikėjimas pasilieka tik subjektyvi jų pačių nuotaika, nevirstanti objektyvia pasaulinio jų gyvenimo lytimi. Jiem Dievas tebegyvena jų sąmonėje, bet jau yra miręs jų būties sąrangoje. Tai ir yra ana Heideggerio minima Vakarų istorijos slinktis, šiandien virtusi tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų būsena. Ją priimame kaip savaime suprantamą, nes tai mūsų padėtis, į kurią esame taip įaugę, kaip į tautybę, į gimtąją kalbą arba į elgimosi būdus bei papročius. Ją kaip savaime suprantamą priima net katalikų teologai, seniau nuolatos pabrėžę kiekvieno žmogaus veiksmo ryšį su Dievu bei kvietę šį ryšį pareikšti ir iš viršaus: malda, palaiminimu, pašventimu ar bent atodūsiu. Šiandien jie jau teigia:  "Kad susivoktų pasaulyje, žmogus Dievo nėra reikalingas; šioje srityje dabarties žmonija gali be Dievo visiškai išsiversti".18   Dar   daugiau:  Dievo nereikalingumas yra laikomas "aiškiu dabartinio žmogaus subrendimo ženklu"; dabarties žmogus esąs "pajėgus imti žemės tvarkymą į savo paties rankas"; Dievas "pasaulinėje plotmėje yra nereikalinga prielaida"  (t.  p.).  Kadangi tačiau žmogaus subrendimas pasaulio atžvilgiu vyksta kultūroje ir per kultūrą, todėl visa tai kaip tik ir patvirtina minėtą Plechanovo spėjimą, kad kultūros pažanga marina religinę idėją bei religinj jausmą ir kad šiandien šiuo atžvilgiu esame jau taip toli pažengę, jog drąsiai galime kalbėti apie šios idėjos mirtį.

Nors Dievo mirtis ir yra virtusi istorine mūsų būsena, vis dėlto reikia pabrėžti, kad ji tegali liesti tik žmogaus nusistatymą Dievo atžvilgiu, o ne paties Dievo buvimą savyje. Jeigu Dievas yra, Jis negali mirti jokiu atveju ir jokiu atžvilgiu; jeigu Jo nėra, tai tuo labiau negalima kalbėti apie Jo mirtį. Kiekvienu atveju Dievo mirtis Jo paties būtyje yra nesąmonė. Net ir Th. J. J. Altizerio Dievo mirties kaip kenozės samprata1" neišlaiko kritikos, nes keno-zė nėra Dievo mirtis, o tik jo visagalybės laisvas apsirėžimas žmogaus meilės bei laisvės dė-liai.20 Apie Dievo mirtį galima prasmingai kalbėti tik kaip apie žmogaus sąmonės pasikeitimą Dievo atžvilgiu: Dievas gali būti miręs tik žmoguje. Tai pabrėžė ir pats pirmasis Dievo mirties šauklys, būtent Fr. Nietzschė. Jis griežtai neigė mintį, esą Dievas pakeitęs savo santykį su pasauliu bei žmogumi. Minėtame savo veikale "Džiugus mokslas" Nietzschė sako, kad Dievas nei nepaklydo kaip vaikas, nei, sėdęs į laivą, neiškeliavo svetur. "Kur tad dingo Dievas?", klausė Nietzschės pamišėlis, skelbęs rinkos miniai Dievo mirtį. "Aš pasakysiu jums, kur Jis Mes Jį nužudėme — jūs ir aš! Mes esame jo žudikai! . .. Švenčiausiasis ir Galingiausiasis, kokį tik pasaulis lig šiol yra turėjęs, nukraujavo po mūsų peiliais" (Nr. 125). Kitaip tariant, žmogus įvykdė kažką, kas jame pačiame Dievą numarino. Jis atliko kažkokį ypatingą veiksmą, kuris taip pakeitė žmogaus san13.    tykį su Dievu, kad Jis tiek sieloje, tiek gyvenimo sąrangoje tapo nebegyvas ir "liks nebegyvas". Iš Dievo pusės nepasikeitė niekas. Amžinojo Žodžio Įsikūnijimas žmogaus prigimtyje Dievo ne tik nenumarino, bet Jį apreiškė kaip gyvenantį "tarp mūsų" (Jo 1, 14) ir pasiliekantį su mumis "iki pasaulio pabaigos" (Mat 28, 20). Įsikūnijimas yra aukščiausia Dievo kaip Gyvybės apraiška. Juk šiuo veiksmu Dievas atėjo į mūsų gyvenimą, kad jame pasiliktų amžiams, kad prisiimtą mūsų prigimtį išvaduotų iš mirties ir neatskiriamai sujungtų ją su Dievybe kaip visokios gyvybės šaltiniu. Tad ir šiuo atžvilgiu Altizerio mintis, esą Dievas miręs Jėzuje ant kryžiaus, yra tik didžiulis nesusipratimas. Užtat kažkas pasikeitė iš žmogaus pusės. Žmogus ėmė taip santykiauti su Dievu, kad šis santykis sunaikino jame Dievo esmę, padarydamas Jį nebe Dievu ir tuo būdu Jį, vaizdingai kalbant, nužudydamas. Vakarų istorijos slinktis kaip tik ir ėjo šitokio santykio linkui. Devynioliktajame šimtmetyje ji pasiekė savo pilnatvės, nors ir nesąmoningai, nes, kaip liudija Nietzschė, ano meto žmonės net nesuprato šio naujo santykio su Dievu reikšmės; jie net nesuvokė, kad šiuo santykiu jie Dievą žudo. "Ir vis dėlto jie tai padarė", tvirtina Nietzschė (t. p.). Mums tad dabar ir reikia pasiaiškinti, kas buvo tasai veiksmas iš žmogaus pusės, kuris jį pavertė — tegu ir nenoromis — dievažudžiu, paversdamas ir ateizmą istorine mūsų būsena.
(Bus daugiau)


1.    Xavier Zubiri, Naturaleza. Historia. Dios, Madrid 1951, p. 359.
2.    Ignace Lepp, Psychanalyse de l'athéisme moderne, Paris 1961, p. 93.
3.    Karl Marx, Die Frühschriften, Stuttgart 1955, p. 281.
4.    F. M. Dostoevskij, Sobranie sočinenij, Moskva 1957, t. VII, p. 641.
5.    G. Tabidze, Narod (eilėraštis), "Družba narodov", Maskva 1957, Nr. 11, p. 38.
6.    Jean Lacroix, Le sens de l'athéisme moderne, Tournai 1958, p. 12-13.
7.    A. S. Karljuk, Očerki po naučnomu ateizmu, Minsk 1961, p. 48.
8.    I. D. Pancchava, Osnovnye voprosy naučnogo
ateizmą, Maskva 1962, p. 38.
9.    I. D. Pancchava, op. cit., 44, 40.
10.    A. S. Karljuk, op. cit., 54.
11.    Fr. Nietzsche, Also sprach Zarathustra, I. Teil,
Kap. 1.
12.    Fr. Nietzsche, Die fröhliche Wissenschaft, Nr.
125.
13.    Hartin Heidegger, Holzwege, Frankfurt a. M. 1950, p. 196.
Iä rašytojų, skelbusių Dievo mirtj, pirmasis buvo Johann Paul Richter (1763 - 1825), žinomas slapyvardžiu Jean Paul, kuris 1795 išleido fantastinį apsakymą, pavadintą "Negyvo Kristaus kalba nuo pasaulio pastato, kad nėra jokio Dievo", ši mirusio ir niekad neprisikė-lusio Kristaus 'kalba' turėjo didžios įtakos Dostojevskiui, rašant "Velnius": vienoje vietoje Kirilovas kalba apie mirusį ir neprisikelusį Kristų beveik tais pačiais žodžiais kaip ir Jean Paul (plg. F. M. Dostojevskij, Sobranie sočinenij, VII, 642-643).
15.    G. V. Plechanov, Izbrannye filosofskie proizve-denija, Maskva 1957, t. III, p. 105; plg. taip pat p. 702.
16.    M. P. Berthelot (1827-1907), prancūzų chemikas ir Mokslo akademijos narys, čia yra Plechanovo minimas kaip kultūringo žmogaus prasmuo.
17.    Cit. J. Lacroix, Le sens de l'athéisme moderne, p. 12.
18.    E. Schillebeeckx, cit. Jourdain Bishop, Die 'Gott-ist-tot' Théologie, Dusseldorf 1968, p. 31.
19.    Plg. J. Bishop, op. cit., 98-107.
20.    Plačiau apie kenozę kaip Dievo laisvą apsirežimą plg. A. Maceina, Dievo Avinėlis, Putnam 1966, p. 70-92. — Kenozës idėja iš tikro gali būti labai vaisinga tiek teologijai, tiek religijos filosofijai. Tačiau ji neturi nieko bendro su modernine 'Dievo mirtimi', nes kenozė yra paties Dievo veiksmas, o 'Dievo mirtis' tegali būti žmogaus veiksmas.