Eilėraščiai |
Parašė Vladas Šlaitas |
NUO TO LAIKO Niekur prie nieko nebeprisirišu. Nuo to laiko, kai esu be namų, viskas nemiela ir svetima mano širdžiai. Ten mes sėdėjom pas Babiloną ir verkėm. Kaip gerai pasakyta. Savo metu, kai gyvenau savame krašte, aš niekados nė iš tolo nepagalvojau, kad šitie žodžiai buvo ir man parašyti. Ten mes sėdėjom ant upės kranto ir verkėm, mano tolimas krašte. ANTRĄ KARTĄ NENORĖČIAU GYVENTI Tiktai reljefas keičias labai iš lėto. Keičiasi taip, kad reikia šimtmečio pastebėti mažiausiam pasikeitimui upės ar ežero, arba slėnio. Tai tiktai medžiai ir žmonės keičiasi greitai. Keičiasi taip, kad po keturiasdešimties metų sunku atpažinti vaikystėj matytą veidą. Ir atminimų medeliai po keturiasdešimties metų siūbuoja kaip tankūs mūrai. Antrą kartą nenorėčiau gyventi, nes šimtui metų praėjus, būčiau svetimšalis gimtojo miesto gatvėse. STEBUKLAI Gimimas yra nemažesnis stebuklas už mirtį ir prisikėlimą iš mirusiųjų. Kadangi kūdikiai gimsta mūsų akivaizdoj, kadangi kūdikiai mūsų akivaizdoj bręsta ir auga, mes nebemokam atskirti stebuklo nuo kasdienybės. Dažnas pasikartojimas praranda įspūdžio jėgą. Ar prisikels šitie kaulai? Ar prisikels šitie kūdikiai, kurie per septyniasdešimt metų pasens ir suguls į žemę? Ar prisikels šitie kaulai? Jeigu nebūtų vilties prisikelti iš mirusiųjų, aš niekados nė iš tolo neužsiminčiau apie kaulus ir mirtį. LABAI DAUG Gimdamas neatsinešiau nieko, tačiau mirdamas nusinešiu su savim labai daug: sumą visų šio pasaulio vaizdų, sumą veidų ir įvykių, didžiausią krūvą užrašų, užrašytų ir neužrašytų, tiktai šiaip atminty atžymėtų, sumą gražiausių pavasarių, dėl kurių buvo verta gyventi. Visa tai iškeliaudamas pasiimsiu kartu su savim, kad po mirties prisiminčiau prabėgusį savo gyvenimą. Mirsiu kaip šio pasaulio didžiausias Krezas. PASKUTINĖS ROŽĖS Laikas, kuris praėjo, yra ne mano. Antra vertus, jis niekados ir nebuvo mano. Buvo laikas, ir dingo laikas. Ir nėra laiko. Ir paliko tik paskutinės rudenio rožės. |