LIETUVOS IR SOVIETŲ SĄJUNGOS SANTYKIŲ DVIDEŠIMTMETIS (1919-1939) Spausdinti
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
Reikšmingieji etapai šaltinių šviesoje

Iš 1926 metų nepuolimo pakto su Sovietų Sąjunga buvo tikimasi Kaune, kad jis Lietuvai atneš saugesnes dienas. Pačios sutarties pasirašymo dieną (IX.28) Maskvoje Lietuvos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras M. Sleževičius pasikeitė su sovietų užsienio reikalų komisaru Čičerinu dviem Lietuvai reikšmingomis notomis.

Sleževičiui rūpėjo raštu gauti atsakymą, ąr nepuolimo sutarties partneris sutinka su Lietuvos vyriausybės aiškinimu, kad jos dalyvavimas Tautų Sąjungoje nėra priešingas nepuolimo pakto dvasiai. Kaip žinome, Lietuva į Tautų Sąjungą buvo priimta 1921.IX.22, o Sovietų Sąjunga tik po 13 metų (1934.IX.18). Savo vyriausybės įgaliotas Čičerinas priėmė Lietuvos notą dėmesin: "Lietuvos priklausymas Tautų Sąjungai negali trukdyti draugingai plėstis Lietuvos santykiams su Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjunga" (Lietuvos istor. šaltiniai IV, 1961, p. 302). Vadinasi, Lietuvai pasisekė šiuo klausimu tuojau gauti palankų atsakymą.

Daug svarbesnė tada Lietuvai buvo Čičerino iniciatyvos nota, liečianti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Po Pilsudskio perversmo jie dar labiau tempėsi. Tuo klausimu yra įdomiai pasisakęs Alfr. E. Senn savo įžvalgioje studijoje "The Great Powers, Lithuania and the Vilna Question, 1920 - 1928" (1966). Kaune darėsi įspūdis, jog Lenkija Lietuvos atžvilgiu turi pavojingų kėslų. Savaitę prieš nepuolimo sutartį Maskvoje pasirašant, 1926 rugsėjo 21, Lietuvos vyriausybė per savo atstovus užsieniuose įteikė įvairių kraštų vyriausybėms memorandumą, iškeliantį lenkų agresingumą ir jų grasinimą karu rytų Europai.

Maskvoje Sleževičius gavo iš Čičerino notą, kuri patvirtino, "kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teri-torialinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 2 strp. ir jo priede taikos sutarties Lietuvos su Rusija iš 1920 metų liepos mėn. 12 d. "Gražiai skambėjo žodžiai apie Sovietų Sąjungos norą matyti lietuvių tautą nepriklausomą ir simpatijas, "kurių sukelia lietuvių tautos likimas Socialis-
----------
Tęsinys iš pereito numerio.

tinių Tarybų Respublikų Sąjungos dirbančiųjų visuomenės opinijoje" (Liet. istor. šalt. IV, 303).
Kai Sleževičius savo atsakyme rašė, jog Lietuvos vyriausybė kalbamąją notą priima dėmesin, ji buvo įsitikinusi, kad Lietuvos pozicija Vilniaus byloje įgauna tvirtesnes pozicijas.

Pagaliau iš Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos. Šios pastarosios taikos sutartis su Lenkija Rygoje (1921.III.18), nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Curzono linijos, Maskvai reiškė, kad ir toliau galioja taikos sutartis su Lietuva. Tiesa, jau 1923.IV.5 Sovietų Sąjunga atskira nota Lenkijos užsienio reikalų ministrui protestavo prieš Ambasadorių konferencijos nutarimą priskirti Vilnių ir jo kraštą Lenkijai (Lietuvos istor. šalt. IV, 154). Naujoji nota, kuri su kitais minėtais dokumentais naujai rusiškai paskelbta (Doku-menty vnešn. polit. SSSR IX, 448), buvo įrodymas draugiško Sovietų Sąjungos nusistatymo Lietuvos atžvilgiu. Ji parodė, jog lenkų peršama Rygos taikos sutarties interpretacija (esą Sovietų Rusija ta taika parodžiusi Vilniaus klausimu visišką désintéressement) buvo klaidingas. Apžvelgdamas 1928 m. mūsų užsienio politiką, J. Purickis, kuris 1926 buvo Sleževičių lydėjęs Maskvon, gana pozityviai įvertino Lietuvos santykius su Sovietų Rusija (Pirmasis nepriklausomosios Lietuvos dešimtm. 1918-28, Kaunas 1930, 116, 137). Ta pačia dvasia išsireiškė ir kitas patyręs diplomatas — istorikas Petras Klimas, 1936 m. pažymėdamas, kad Sovietų Rusija "daug kartų yra parodžiusi Lietuvai palankumo ir užstojusi Lietuvą jos kovose" (A. Šapokos red. Lietuvos istorija, p. 587).

Išeinant iš Lietuvos užsienio politikos padėties, kiekviena jos vyriausybė tada būtų tos rūšies (1926 metų) nepuolimo sutartį pasirašiusi. Bet Lietuvos seimų ir partijų spaudos praktikoje kiekviena opozicija savo uždaviniu telaikė ex professo kritikuoti viską, kas pozicijos (t, y. daugumos partijų statytos vyriausybės) buvo daroma. Kitaip negalėjo būti ir tuo atveju.

Kai III seimas 40-tame posėdyje lapkričio 5 priėjo prie sutarties ratifikavimo, visos trys krikščioniškojo bloko frakcijos (24 balsai) aiškiai pasisakė  prieš.  Darbo  federacijos  vardu griežtai kalbėjo dr. K. Ambrozaitis, Ūkininkų sąjungos — Al. Stulginskis. Krikščionių demokratų vardu prieš Sleževičiaus sudarytą nepuolimo sutartį pasisakė ir dr. L. Bistras, kurio vyriausybė jau 1925 m. gale buvo pradėjusi sėkmin gas derybas su Maskva (ministras kun, M. Reinys). Jei ne III seimo rinkimai 1926 pavasarį ir po jų netikėtas vyriausybės pasikeitimas, visai natūralu, kad Bistro vyriausybė derybas būtų užbaigusi panašiu rezultatu. Taip jau buvo lemta, kad įžvalgus politikas Bistras, kuris 1926 kovo 9 Sovietų Sąjungos atstovui S. Aleksan-drovskiui buvo pats pareiškęs, jog "reikia greičiau užbaigti derybas dėl politinio susitarimo tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos" (Dokum. vnešn. pol. SSSR IX, 159), dabar jau, atsidūręs nedėkingoje opozicijos politiko rolėje, turėjo kritikuoti Sleževičiaus atliktą darbą. Žinoma, jeigu dešinysis blokas tokią sutartį būtų spėjęs pasirašyti, tai kairieji savaime būtų patekę į keblią opozicionierių rolę. Jiems dabar (XI.5), kai sutartis 45 balsais buvo ratifikuota, iš dešinės teko klausytis šūkio "Giedokit internacionalą!".

Reikia pažymėti, jog už sutarties ratifikavimą balsavo ir tautininkai (3 atstovai). Ir A. Voldemaras, ir A. Smetona seime buvo pasakę ilgas kalbas. Laikydamas viena iš būdingiausių Smetonos kalbų seime, Al. Merkelis ją visą Smetonos monografijoje in extenso išspausdino (p. 311 - 314). Plačiai apžvelgdamas ir Lietuvos užsienio politiką, Smetona priminė: "Tautų Sąjungoj mes jau nebeturime nė vieno draugo. Jei būtume vieną turėję, tai neabejoju, kad tą didžioji opozicija būtų nurodžiusi. Mes norime palikti sau ištikimi, dėl to negalime išsižadėti Vilniaus ir dėl to turime daryti politiką su tais, nuo kurių pareina Vilniaus klausimo iškėlimas. Vilniaus klausimas baigtas Ambasadorių Konferencijoj, Tautų Sąjungoj ir kitose Europos įstaigose".

Iš tiesų jau 1923 kovo 15 Ambasadorių konferencija buvo Vilnių pripažinusi Lenkijai. Tad Smetona ir klausė savo kalboje: "Kuriuo diplomatijos keliu galima būtų iškelti Vilniaus klausimą Europos Vakaruose? Tokių kelių ten nebėra. Palieka vieni Rytai dėl to, kad jie yra interesuoti Lietuvos likimu".

Niekas negalėjo tada geresnio patarimo duoti! Kaune anksčiau turėtos viltys, kad tarptautinė Lenkijos padėtis tarp dviejų didžiųjų kaimynų (Sovietų Sąjungos ir Vokietijos) vis toliau blogės, neišsipildė. Priešingai! Lenkija greit sudarė su abiem tais kaimynais (1932-34) nepuolimo sutartis. Čia buvo atsakymas į nė kiek negerėjančią tarptautinę Lietuvos padėtį. Tad suprantama, kodėl daugelis ano meto
Lietuvos užsienio politikos analizatorių,  nepuolimo sutartį su Maskva laikė politiniu laimėjimu Tada tarptautinėje plotmėje Lietuvai reikėjo atramos prieš Lenkiją, ir čia buvo Lietuvot nelaimė, kad nieko geresnio nebuvo gal m ti ir pasirinkti.

Plačiau nedėstant, užteks čia tik vieno pa vyzdžio, kuris gyvai parodo tuometinį tarptau tinės Lietuvos padėties slidumą. Aukštas pran cūzų diplomatas, I klasės pasiuntinys ir politi kos - prekybos skyriaus direktoriaus pavaduotojas Ch. Seydoux turėjo aiškų atsakymą, kai Lietuvos užsienio reikalų ministras 1926 rudenį jam skundėsi  apie  pažeistas  Lietuvos  teises: "Džiaukitės, kad dar jums iš viso leidžiame gyventi ir nekalbėkite apie reikalavimus. Jeigu nesiliausite būti Europos taikos ardytojų rolėje, vieną dieną turės būti pasiryžta šitą galimybę Jums visiškai atimti. Palikite ramybėje Tautų Sąjungą, tada ir ji paliks jus ramybėje". Anksčiau Seydoux vienam savo bičiuliui Vokietijoje buvo įrodinėjęs, kaip visiškai neleistinu būdu vyksta žaidimas ugnimi, kurį sau leidžiasi Lie tuva (Akten z. Deutschen Auswärtigen Politik 1918-45, Serie В, Band I, 2, 1968, р. 383).

Gruodžio 17 perversmas nenutraukė nepuolimo pakto ir iš esmės nieko nepakeitė Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiuose. Naujasis užsienio reikalų ministras A. Voldemaras jau gruodžio 21 Maskvai notifikavo, kad rugsėjo 28-tos nepuolimo sutartis pasilieka galioje. Savo atsiminimuose apie 1926 m. Justas Paleckis išcitavo V demaro pasikalbėjimą su spaudos atstovais (XII. 20). Jame buvo pasakyta: "Lenkija su Rusija niekada nebus geri draugai, ir todėl mums reikia nusisverti į Rusiją. Tol, kol nebus išnarplioti Lietuvos ir Lenkijos ginčo klausimai, Rusija bus visada Lietuvos draugas". Voldemaras tada jau drįso pasakyti, jog Baltijos valstybių sąjunga savyje mažai realaus teturinti, nes tiedu abu kaimynai "perdaug smarkiai orientuoti į Lenkijos pusę" (Žingsniai smėly, 1968 p. 279). Juo labiau Maskvai buvo visai pakeliui, kad ji per Kauną savo politikai Pabaltijy turėjo veiksmingą atramą. Tai reiškė, kad iš ano skambaus pokarinio "cordon sanitaire", kuris bolševikų valdomus plotus nuo Besarabijos (Rumunijosi iki pat Narvos (Estijos) turėjo atitverti nuo Vakarų, nesusiformavo priešiškas blokas. Tad u prantama, kodėl visą tuometinę sovietų politiką Pabaltijo valstybėse reikia aiškinti, kaip pastovų Maskvos budėjimą, kad prie savų "namu įlenki čio" (komunistų posakis!) neatsirasti) jungti nių kenksmingų jėgų.

Čia neliesime iš esmės klausimo, ar perversmas reiškė preventyvų Lietuvos gelbėjimą, nuo komunizmo pavojaus. Jei tebuvo sušaudyti tik 4 komunistai, rodo, jog komunistai tada Lietuvoje perversmui nesiruošė, o savo veikimui naudojo Sleževičiaus valdžios suteiktas laisves, legalias priemones per profesines sąjungas ir t.t. (plg. E. Dirvelė, Klasių kova Lietuvoje 1926 m., Vilnius 1961). Pats Voldemaras įdomiai tada aiškino, jog Lietuvoje bolševikai negalėtų prieiti prie valdžios kad ir trumpam laikui, pagaliau esą nebūtų prasmės tokiai sovietinei respublikai Lietuvoje, nes ji tuojau būtų Lenkijos pagrobta. Reikia sutikti su tą praeitį pažįstančiu Jonu Vailokaičiu, kuris socialistų spaudoje (Naujienos) pateikė įdomios medžiagos, kad bolševizmo pavojus Sleževičiaus valdymo metu yra perdedamas. Tai tebuvo politinė priedanga perversmui, apie kurią vėliau buvo liautasi ir kalbėti. Tuo klausimu plačiau pasisakiau kitur (žr. Į Laisvę 1968, Nr. 44, p. 42-47; Šaltinis 1968, Nr. 6, p. 187-190). Iš turimų šaltinių aiškėja išvada, jog komunistai tada Lietuvoje nesiruošė jėga valdžios užgrobti.

Nors gruodžio 17 perversmas iš esmės nepakeitė Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių, tačiau liko nebaigtos ekonominės derybos, kurioms Sleževičius 1926 spalio 15 buvo išsiuntęs dr. J. Purickio vadovaujamą delegaciją sudaryti jau beveik visus metus kartkartėmis diskutuotai prekybos sutarčiai, kokią, pvz., 1927.VI.2 penkeriems metams, nors ir neratifikavę nepuolimo sutarties (1927.III.9), buvo sudarę latviai.

Su perversmu siejosi dar kitas reikalas, būtent, Maskvoje atgarsio radęs tiekimas Lietuvai ginklų, kurie jai brangiai atsieidavo. Jau pik. Žukas mini savo atsiminimuose (p. 313-314), jog lietuvių - lenkų kovų metu 1920 spalio pradžioje Akselrodas (pirmasis Maskvos pasiuntinys Lietuvai) žadėjęs 17.000 naujų šautuvų ir 17 milijonų šovinių. Bet jie, lenkams staiga užėmus Vilniaus geležinkelį, grįžę atgal Rusijon. Ko bolševikai tokia ginklų parama būtų tikėjęsi iš Lietuvos, kuriai neseniai buvo užleidę Vilnių? Žinoma, sąjungininko! Dr. J. Purickis rašo, kad "Maskva už tokį žingsnį visa ko žadėjo". Purickis toliau teigia, jog esą buvę Lietuvoje "įtakingų žmonių, kurie reikalavo stoti su Maskva prieš lenkus" (Pirmasis nepr. Lietuvos dešimtmetis, 104). Nors Lietuvos vyriausybė paskelbė neutralitetą, lenkų istoriografijoje visą laiką tebeteigiama, jog Lietuva jį laužiusi.

1926 m. gale bolševikai esą vėl žadėję duoti ginklų, jau sąskaiton to miško 100.000 dešimtinių, kurias Lietuva pagal 1920.VII.12 taikos sutartį turėjo gauti išsikirsti. Tuometinis kariuomenės štabo viršininkas pik. K. Škirpa yra vienintelis mūsų šaltinis, kuris sako, jog Sleževičiui buvę pasisekę miško išsikirtimo sąskaiton iš Maskvos išsiderėti Lietuvai ginklų. Pik. Škirpa skubiai įteikė Sleževičiui "sąrašą ginklų šešioms divizijoms ir trims sunkiosios artilerijos pulkams apginkluoti" (Mykolas Sleževičius, Chi-cago 1954, 245).

Matyti, šis klausimas nebespėjo pajudėti. Krinta į akis, kad nei E. Dirvelė, nei K. Navickas, kuriems ypač rūpėjo išryškinti "TSRS vaidmenį ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920 - 40 metais" (taip pavadinta 1966 Vilniuje išėjusi 336 p. knyga) iš viso ginklų tiekimo klausimu nieko nauja neduoda, nors šiaip jų darbuose apstu archyvalijų. Charakteringa, kad Dirvelė tuo reikalu plačiai išcitavo minėtus pik. Škirpos atsiminimus, tik nenurodydamas šaltinio (Liet. Akad. Darbai, ser. A, Nr. 2, 1961, p. 194).
Pik. Škirpos nuomone, Maskva tada buvusi suinteresuota, "kad Lietuva būtų pakankamai stipri ir savo jėgomis galėtų atsilaikyti iš Pilsudskio pusės" (M. Sleževičius, t. p., 245). Kaip iš tikrųjų Maskva galvojo, buvo galima greitai įžvelgti iš dar labiau paaštrėjusiu Lietuvos -Lenkijos konflikto. Dėl maršalo Pilsudskio impulsyvumo visada buvo galima laukti dar didesnės krizės. Čičerinas savo pokalbyje su prancūzų ambasador. M. Herbette, paliesdamas Kauno ir Varšuvos nesantaiką, ironiškai pastebėjo: "Kokia musėlė ir kada įkąs Pilsudskiui, mes nežinome, o tuo tarpu Voldemarą muselės retai tekandžioja. . ." (Dokum. vnešn. polit. SSSR XI, 76).

Lietuvai tarptautinė padėtis Europoje tada vis nebuvo palanki. Lenkų pusėje tebebuvo ne tik ligtolinė jų politikos rėmėja Rytuose Prancūzija, bet ir Anglija. Kai krizė dar labiau aštrėjo, Maskva turėjo geros progos 1927.XI.27 savo notoje Lenkijai pabrėžti, jog taikos išlaikymas labiau priklauso nuo Lenkijos, nes Lietuva savo pajėgumo ribose "negali būti suinteresuota ieškoti savo pretenzijų išsprendimo su Lenkija ginkluoto konflikto keliu" (Dok. vneš. pol. X, 492, Lietuvos istor. šalt. IV, 360). Lenkijos užsienio reikalų ministras A. Zaleskis tuoj atsakė į Maskvos notą pranešdamas, jog Lenkija nesiekianti karinio konflikto, bet save laikanti su Lietuva karo stovyje. Tas Maskvos susirūpinimas yra suprantamas. Jai buvo labai nepakeliui, kad Lenkija didėtų Lietuvos sąskaiton (P. Mačiulis, Trys ultimatumai, 1962, p. 86).

Čia plačiau neliesime lietuvių-lenkų konflikto ir Sovietų Rusijos rolės jame, apie kurią daug medžiagos yra pačių rusų leistame užsienio politikos šaltinių rinkinyje (tomai VIII-XI). Alfr. E. Senn yra pateikęs pagrįstų duomenų, kaip tada Sovietų Sąjunga, kuri Tautų Sąjungon tik už 7 metų teįstojo, iš lietuvių-lenkų santykių krizės sau labiausia politiškai laimėjo. Maskvos balsas Ženevoje pasidarė labiau girdimas. Stiprindama savo autoritetą Vakaruose, tuo pačiu lietuvių akyse Sovietų Sąjunga darėsi gynėja nuo Varšuvos kėslų (pig. A. Senn, The Polish-Lithuanian War Scare 1927, Journal of Centr. European Affairs, XXL3, 1961, 267-284).

Šitaip Sovietų Sąjunga prisistatė Ženevoje kaip taikos gelbėtoja rytų Europoje. Pats žymiau sias tuometinis Prancūzijos politikos autoritetas A. Briand'as pareiškė Maskvos ambasadoriui V. Dovgalevskiui, jog jis aukštai įvertina taikingą sovietų įsikišimą į lietuvių - lenkų konfliktą (Dok. vnešn. polit. SSSR XI, 80). Bet kaip tik tuo pačiu metu (1927-28), kai Maskva Vakaruose sau rinko komplimentus, lietuvių akyse ji reiškė galingą sąjungininką prieš Pilsudskio kėslus, Kaune staiga disonanso įnešė pensijon paleisto ruso generolo K. Kleščinskio suėmimas. 1920 jis buvo buvęs Lietuvos kariuomenės štabo viršininku, o vėliau (iki 1923) divizijos vadu. Nuo 1919 (pradedant kovomis prieš bolševikus) Kleščinskis buvo pasitarnavęs Lietuvos labui. Bet vėliau virto Maskvos šnipu, buvo iššifruotas ir in flagranti suimtas. Apie tai įdomių smulkmenų pasakoja savo atsiminimuose Jonas Budrys (Kontržvalgyba Lietuvoje, 1967, 117-141). Kleščinskio suėmimo metu atpažintas diplomatas (rusų pasiuntinybės raštvedys) Se-mion Snycin tą pačią naktį išvyko Maskvon. O kai Kleščinskis greitai buvo karo lauko teismo sprendimu sušaudytas (1927.VII.1), išvyko iš Kauno ir pats polpredas Aleksandrovskis, o jo vieton buvo paskirtas Arosevas.

Tuo metu lenkų įkaitimui prieš Lietuvą apraminti rusai buvo ėmę telkti savo divizijas Minsko rajone. Žinoma, ne tik eventualaus karo atveju su lenkais, bet ir šiaipjau jiems visada rūpėjo turėti žinių apie tos kapitalistinės Pabaltijo valstybės militarinį pajėgumą ir jos karinių dalinių dislokaciją. Niekas negalėjo geriau viską patirti, kaip aukštas karininkas, su savo buvusiais štabo pažįstamais ir bendradarbiais Kaune ėmęs palaikyti vis dažnesnius kontaktus. Kleščinskis, tur būt, bus ne sunkiai gavęs duomenų ir rusus įtikinęs, jog Lietuvai užimti neužtektų tik vienos lenkų divizijos, kaip prie progos buvo išsitaręs pokalbyje su Čičerinu minėtasis prancūzas M. Herbette (Dok. vnešn. pol. XI, 76).

Kaune, iš anos karčios piliulės, kad vakarykštis generalinis štabo viršininkas buvo tapęs Maskvos šnipu, nebuvo daroma platesnių išvadų. Jų ir negalėjo būti. Priešingai, santykių laukas su Sovietų Sąjunga pamažu platėjo, nes, šalia politikos, ėmė megztis pamažu ir prekybiniai ryšiai. Kaip minėta, dėl perversmo buvo nutrūkusios Maskvoje vestos ekonominės derybos. Dr. J. Purickio vadovaujama delegacija grįžo Kaunan, "norėdama referuoti apie derybų eigą naujajai vyriausybei ir gauti naujus įgaliojimus" (Dok. vnešn. pol. LX, 658).

A. Voldemaras 1927 polpredui Arosevui ne kartą buvo minėjęs, jog derybos dėl prekybos sutarties bus tęsiamos (t. p. X 572-573), bet iki pat 1931.VIII.19 formalios prekybinės sutarties su Sovietų Sąjunga Lietuva neturėjo, nors nuo 1928.IX.24 prekybiniai santykiai ir įvairios lengvatos buvo sureguliuota atskiromis notomis tarp Arosevo ir Balučio (Dok. vnešn. pol. XI, 524 -5). Bet intensyvi prekyba tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos neišsivystė. Nors rusai aiškindavo, kad tikra prekybos sutartis sustiprins Lietuvos ekonominį gyvenimą, tačiau Latvijos prekybos sutartis su Maskva vaizdžiai rodė, kad su tuo didžiuoju kaimynu, kuris turėjo visai kitokią struktūrą, labai sunku prekiauti. Lietuva taip pat iš tos prekybos daug naudos neturėjo. 1928 metais prekyba su Sovietų Rusija bendrame Lietuvos eksporte tesudarė vos 1,4 proc, arba 3.655.000 litų. Išvengti vienašališkumui prekių mainus reikėjo kontingentuoti. 1928 Maskva pirko Lietuvoje didesnį kiekį arklių, pradėjo duoti užsakymų geležies fabrikams. Lietuvos užsienio prekybos balanse ir toliau Sovietų Rusija niekada neužėmė pirmaujančios vietos. Tos prekybos sunkumus ir trūkumus Lietuvai pagrįstai nurodė Pr. Dailidė (Darbininkas 1954 nr. 7 ir 8) ir buvęs užsienio reikalų ministerijos ekonominio departamento direktorius J. Norkaitis. Jis pateikė ir vaizdingų Lietuvos eksporto ir importo statistikų, rodančių, jog Lietuvos eksportas į Rusiją niekada neprašoko daugiau kaip 8,6 proc. bendro Lietuvos eksporto (Lietuva, 1954 Nr. 5, p. 13-18).

Kai 1931VIII.29 tarp Lietuvos ir Rusijos buvo pasirašyta speciali sutartis, veltui Kaune tikėtasi prekybos suintensyvėjimo. Ta sutartis sureguliavo ir teisinę Maskvos prekybos atstovybės (torgpredstvo) padėtį, Tai reiškė, kad prekybos atstovui (torgproedui), kuris atvyko su daugybe tarnautojų, reikėjo duoti, kad ir aprėžtą diplomatinį statusą. Sunku buvo Lietuvos prekybos bendrovėms ir pirkliams, vystyti prekybą su tokiu partneriu, kurio nebuvo galima, reikalui ištikus, patraukti į teismą, nes jis naudojosi politiniu imunitetu, ir prekybinius ginčus reikėjo tvarkyti diplomatiniu keliu (Lietuvos is-tor. šalt. IV, 416-429).

Tad suprantama, kodėl eksportas į Rusiją pamažu krito ir už 10 metų (1938) besudarė 5,7 proc. viso Lietuvos eksporto (13.338.000 litų). Pagrindinė eksporto prekė buvo veisliniai raguočiai ir bekonai, o iš Sovietų Sąjungos Lietuvon importuota akmens anglis ir benzinas. J.Norkaitis pateikė gyvų pavyzdžių, kaip sovietai pasunkėjusią Lietuvos eksporto padėtį ir ūkiškai išnaudojo. Kai po Neumanno - Sasso bylos Vokietija beveik visai aklinai uždarė sieną Lietuvos ūkio produktams (bekonams, žąsims ir kt.), sovietai už Lietuvos "politinę kiaulę (bekoni) temokėjo tik 50 proc. jos kainos (Norkaitis t. p., 15-16). Savos propagandos sumetimais sovietai nenorėjo tvirčiau susirišti su kapitalistiniu kraštu Lietuva. Tad niekada nebuvo ilgesniam laikui nustatyti bekonų ir kt. prekių kontingentai. Būtų buvę neparanku, kad "skurstanti (badaujanti) Lietuva" vis pristatinėtų Sovietų Sąjungai reliatyviai didelius veislinių gyvulių kiekius. Ir II pasaulinio karo pradžioje rusai taip pat norėjo Lietuvą spausti savo žemomis kainomis ūkio produktams.

Kai prekybiniai santykiai su Rusija gana mieguistai ir Lietuvos ūkiui nepalankiai tesi-vystė, daug daugiau įvairumo atsirado politinių santykių lauke, ypač ryšium su Kelloggo ir Briand'o paktu 1929 m. Šis paktas pasmerkė karą kaip politikos tęsimo priemonę jėga ir reikalavo visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikos priemonėmis. Kai Tautų Sąjungoje prasidėjo ilgi ginčai, kas yra "užpuolikas", Maskva vėl parodė savo aktyvumą: neaiškumas, liečiąs užpuoliko sąvoką, buvo tuo būdu pašalintas, kad prie Kelloggo pakto buvo prijungtas vad. Lit-vinovo protokolas, kuriame duotas užpuolimo sąvokos aptarimas.

Lietuva tokį protokolą pasirašė Londone 1933.VII.5. Jos vardu, šalia sovietų užsienio reikalų liaudies komisaro M. Litvinovo, pasirašė įgaliotas ministras Vaclovas Sidzikauskas (Lietuvos istor. šalt. IV, 468-470). Toji nauja sutartis siekė "tiksliau apibrėžti užpuolimą, kad būtų galima užbėgti už akių kiekvienam pretekstui tam užpuolimui pateisinti".

Kokia diskrepancija su politine realybe už 6 metų skambėjo sutarties teksto žodžiai, "kad visos valstybės lygiai turi teisę į nepriklausomybę, saugumą, savo teritorijų gynimą ir laisvą savo institucijų plėtojimą". Užpuolike turėjo būti pripažinta valstybė, jeigu ji "įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi, į kitos valstybės teritoriją". Litvinovo protokolo priede buvo duota smulkiau aptarta definicija užpuolimo, kuris negali būti pateisinamas nei politiniais, nei ekonominiais, nei socialinės struktūros, nei streikų, revoliucijų ir t. t. motyvais. Įsiskaičius į visus straipsnius ir jų priedą, gaunasi įspūdis, jog Sov. Sąjunga šį svarbų tarptautinių santykių dokumentą teformulavo tik sau pačiai, kad patogiu momentu galėtų jį paversti nereikšmingu popiergaliu. O tada Maskvai nesunkiu  būdu  buvo  pasisekę  Vakarų  Europą įtikinti savo gerais norais ir tvirtai apsisupti taikos skraiste. Juk Litvinovas ne kartą anuomet buvo minimas net kandidatu į Nobelio taikos premiją. Šitokioje nuotaikoj tad yra dar suprantama, kodėl anglai - prancūzai tikėjosi ir 1939 derybose su Maskva rasti ten sau gerą sąjungininką prieš Hitlerio agresiją.

Panašiomis iliuzijomis gyveno ir Lietuva, juo labiau, kad anuo metu oficialiuose santykiuose tarp Kauno ir didžiojo kaimyno, kurį Lietuva tik per Latvijos kampą geležinkeliu nuo Daugpilio tepasiekdavo, nebuvo sutrikimų. Tad, pvz., ir savo politikos 1929 metų apžvalgoje, alfabeto tvarka duodamas atskaitomybę apie visas kapitalistines valstybes, užsienio reikalų liaudies komisariatas įrašė: "Tradicinė Sovietų Sąjungos pozicija Lietuvos nepriklausomybės atžvilgiu lieka nepasikeitusi" (Dok. vnešn. pol. XII, 700). Už poros metų (1931.III.8), kai Sovietų vyriausybė darė savo ataskaitinį pranešimą "aukščiausiame soviete", ji pažymėjo, jog su Lietuva "santykiai visai normalūs ir sistemingai pagerėjo" (t. p. XIV, 156).

O tų santykių pagerėjimo ženklų vis pasitaikydavo. Pvz., 1929.VIII rusų mininių laivų eskadra vizitavo Klaipėdos uostą, "kur buvo labai šiltai ir svetingai priimta" (t. p. XII, 700). Kitų metų rugpiūčio 18-23 Lietuvos karo aviacijos lakūnai su lėktuvais nuskrido Maskvon. Pik. Šliogeris savo atsiminimuose mini, jog "keletą kartų mūsų aukštesniųjų karininkų didesnės grupės buvo kviečiamos ir dalyvavo Sovietų kariuomenės didžiuosiuose manevruose. Kartais ir jų aukštieji karininkai atvykdavo pas mus" (A. Smetona, 1966, 170). Tokio santykiavimo rėmuose 1937 vasario 16 šventės metu Kaune lankėsi net pats vyriausio štabo viršininkas maršalas Al. Jegorovas. Dar daugiau apie tos rūšies santykius įdomių faktų, charakterizuodamas ir Maskvos atsiųstus karo atstovus, pateikė gen. St. Raštikis (Kovose dėl Lietuvos I, 466-468). Savo nuomonę Raštikis pasakė ir apie kelis Kaunan atsiųstus polpredus (t. p. I, 483-484), baigdamas įkyriu Pozdniakovu, kurio atstovybėje per priėmimus vis būdavo daug valgių, daug gėrimų ir garsiosios ikros. Tad rusų atstovybėje per gegužės 1 ir įvairias kitas Maskvos minimas šventes prisirinkdavo daug svečių. Šalia iš valstybinės pareigos ir dėl savo užimamos vietos atvykstančių lankytojų, ten, mielai rodydavosi kai kurie paraudę rašytojai, vad. "saloniniai komunistai", tautininkų valdžios opozicionieriai, kiek kairiau nusistatę šviesuoliai ir šiaip jau geros valios tokių priėmimų iškilesni mėgėjai, žinoma, nė iš tolo nenujaučia, kad juos vaišina Lietuvos valstybės būsimieji duobkasiai. Lankytojų tarpe paprastai būdavo būrys "Draugijos sovietų tautų kultūrai pažinti" narių. Ji veikė ano laiko politinės konjunktūros poveikyje, be abejo, užsienio reikalų ministerijai nė iš tolo neprieštaraujant. Draugija vadovybėje ir savo narių tarpe turėjo žymių rašytojų, universiteto profesorių.

Nuo 1937 Kaune ėmė daugiau rodytis sovietinės kultūros propagandos ženklų, kurių tipišku reiškėju pasidarė Liudo Giros redaguojamos "Literatūros Naujienos". O Kauno knygynas "Mokslas" patogiai aprūpindavo įvairių sričių rusiškomis knygomis. Tos rūšies duomenų daugiau galima rasti minėtoje J. Dauliaus knygoje "Komunizmas Lietuvoje".

Grįžtant prie politinių Lietuvos ir Rusijos santykių, reikia turėti galvoje, kad anuo metu (nuo 1933) vokiškasis nacionalsocializmas, ypač per susiorganizavusius Klaipėdos vokiečius (Neu-manno - Sasso byla) buvo ėmęs rodyti Lietuvai gana priešišką nusistatymą. O tuo pat laiku su Sovietų Rusija, kaip kiekvienam truputį politika besidominčiam atrodė, nebuvo nei teritorinių, nei kitokių sąskaitų.

Lenkai tada savais sumetimais kartodavo, jog Lietuva esanti pakliuvusi Maskvos politi-nėn įtakon. Tokių balsų pasigirsdavo ir Pabaltijo sostinėse. Tačiau įdomu, kad dar 1935 Vokietijos užsienio reikalų ministras von Neurath sutiko su lenkų J. Becko nuomone, jog Lietuvoje jau "galima užtikti tam tikrų reakcijų prieš visišką pasidavimą Maskvos viršenybei" (J. Lips-ki, Diplomat in Berlin 1933-1939, Columbia Univ. Press, 1968, 224). Gal čia turėta galvoje naujojo Lietuvos užsienio reikalų ministro (St. Lozoraičio) politikos kryptis?

Šioje vietoje prisimintina, ką pats prezidentas A. Smetona šitais klausimais galvojo. Iš jo pokalbių su ministru pirmininku J. Tūbelių, kai tik kildavo klausimas, prie kurios didžiosios valstybės Lietuvai reikėtų glausti valstybės nelaimės atveju paramos beieškant, nuomonių skirtumo nebūdavo. "Prieita prie išvados, kad, atsižvelgiant į visokias aplinkybes, tikslingiausia būtų paramos ieškoti pas rusus". Šitaip savo atsiminimuose apie Smetoną rašo pik. V. Šliogeris (p. 169). Prezidentas reiškęs mintį, jog blogiausiu atveju "geresnė išeitis būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje".

Lietuvoje, žinoma, raminančiai veikė, kad nuo 1931 Sovietų Sąjunga vis labiau taikingai laikėsi trijų Pabaltijo valstybių atžvilgiu. Ji pasirašė nepuolimo sutartis su visais Lietuvos kaimynais, neišskiriant ir Lenkijos. O su Lietuva 1931.V.6 Maskvoj buvo penkeriems metams prailginta nepuolimo sutartis, nes ji "tikrai prisidėjo prie draugingumo santykių tarp abiejų valstybių sustiprinimo bei išvystymo ir prie sutvirtinimo taikos Europos Rytuose" (Dok. vnešn. pol. XIV, 318).

1934.IV.4 ilgametis mūsų atstovas Maskvoje J. Baltrušaitis ir M. Litvinovas Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vardu pratęsė nepuolimo sutartį iki 1945 gruodžio 31 (Lietuvos istor. šalt. IV, 532). To protokolo įvadas pabrėžė, jog abu partneriai sutartį pratęsė, "norėdami duoti vienas kitam naują laimingai nusistačiusių tarp jų taikių ir draugingų santykių nepakeičiamy-bės ir tvirtumo įrodymą ir (yra) įkvėpti noro padėti visuotinos taikos sustiprinimui, taip pat tarpvalstybinių santykių Rytų Europoje pastovumui ir taikingam klestėjimui".

Ar begalima šiandien tiksliai atsakyti į klausimą, kokiomis nuotaikomis ir kokiu vidiniu nusistatymu tuos aplamai be jokių sukrėtimų besivystančius santykius svarstė mūsų atstovas Maskvoje J. Baltrušaitis, kuris buvo laikomas patyrusiu diplomatu (A Merkelis, A. Smetona, p. 371). Į tai būtų galima bandyti atsakyti tik pasiskaičius jo pranešimus užsienio reikalų ministerijai (Kaune). Gaila, tas žymusis poetas nepaliko savų atsiminimų iš savo ilgamečio sėdėjimo Maskvoje. Kaip joks kitas mūsų ministras užsienyje, jis ten nepajudinamas laikėsi lyg kokia uola beveik 20 metų (iki 1939 kritiškojo pavasario), kai sovietų polpredai su savo palydovais Kaune per tą laiką, pradedant Akselrodu (1920.X) ir baigiant Pozdniakovu (iki 1940 vasaros), pasikeitė šešis kartus. (Mūsų atstovo dr. Lado Natkevičiaus ministeriavimo Maskvoje nepilni metai — 1939.IV. - 1940.VI priklauso jau nepriklausomos Lietuvos sutemų laikotarpiui). Šalia ministro J. Baltrušaičio, taip pat labai ilgai nuo pat pradžios užsisėdėjęs Maskvoje buvo pasiuntinybės sekretorius Leopoldas Bagdonas, kurio likimas po 1940 neaiškus. 1941 deportuotas Sibire mirė Lietuvos tenykštės pasiuntinybės konsularinio skyriaus vedėjas teisininkas Juozas Radusis, kuris Maskvoje dirbo nuo 1924. Labai gaila, kad jau nebėra gyvų mūsų svarbių diplomatų, galinčių mums atkurti anų laikų santykių dvasią ir duoti paaiškinimų apie tai, ko nerandama storuose šaltinių (aktų) tomuose. Tuo atžvilgiu latviai yra laimingesni.

Kai Baltrušaičio ir Litvinovo protokolu nepuolimo paktas buvo pratęstas (iki 1945 m. galo), santykiai vystėsi tokia reliatyviai normalia vaga, jog atrodė, kad iš Kremliaus netenka laukti jokio pavojaus. Gal būt, Maskva, jeigu niekas aplink nebūtų judėjęs, o svarbiausia, jeigu Hitleris nebūtų padaręs tokių viliojančių pažadų, kurie į šešėlį pastatė aliantų derybinius pasiūlymus Maskvoje, būtų kurį metą ir toliau su Lietuva santykiavusi nepuolimo sutarties dvasioje.

ONA BAUŽIENĖ   Madona (aliejus)

Mūsų santykiams su Sovietų Rusija buvo charakteringa, kad buvęs užsienių reikalų ministras dr. D. Zaunius dar 1938, apžvelgdamas Lietuvos užsienio politiką, rašė: "Savo politikoje Lietuvos atžvilgiu Rusija laikosi dėsnio, kad ji pati, pripažinusi Lietuvos suverenumą, suinteresuota Lietuvos buvimu, ir kad tas, kas kėsinasi naikinti Lietuvą, tuopat užgauna ir Rusijos interesus". Toliau Zaunius, nedaug mėnesių prieš Lenkijos ultimatumą Lietuvai (1938. III. 19), teigė: "Sovietų Rusijos nuosekliai pravesta savo užsienio politikoje Lietuvos atžvilgiu linija neleido lenkams vesti Lietuvos atžvilgiu vadinamosios laisvųjų rankų politikos" (Lietuva 1918-38, red. V. Kemežys, 1938, p. 32).

Tai, kas čia gražiai formuluota, labiau tiko 1926-28 laikotarpiui. Bet jau vėliau gerėjo Lenkijos ir Sovietų Rusijos santykiai, ir 1932.VII. 25 d. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis. Tad suprantama, kodėl per derybas dėl užpuoliko sąvokos Litvinovo protokole šis nesutiko įrašyti lietuvių prašomos pastabos Vilniaus klausimu, nors tą protokolą Londone tada niekas daugiau, o tik Lietuva tepasirašė.

Kad Sovietų Rusijos parama Lietuvai jos konflikte su lenkais dėl Vilniaus darėsi vis labiau silpnesnė ir tapo pagaliau iliuzoriška, jau 1935.IV.18 užsienio reikalų ministras St. Lozoraitis visai slaptu memorandumu prezidentui buvo išdėstęs plačioje užsienių politikos analizėje (Al. Merkelis, Smetona, p. 485-489).
Tariamoji Maskvos parama Lietuvai jau buvo tiek sumažėjusi, kad jos nė iš tolo nebepakako išspręsti tokiam dideliam klausimui kaip Vilniaus byla.

Tad, ir Lietuvai gavus iš Varšuvos ultimatumą, Maskva piršto nepajudino. Jau 1938.III.16 vokiečių pasiuntinys Taline Hans Frohwein telegrafavo Berlynan, jog vienintelė valstybė, būtent, Sovietų Sąjunga, iš kurios Lietuva galėtų tikėtis pagalbos, vargu bus linkusi dabar įsivelti į karą (Akten z. deutschen auswärtigen Politik 1918 - 45, Serie D, t. V, 1953, 359). Rytojaus dieną valstybės sekretorius von Weizsäcker mūsų pasiuntiniui dr. J. Šauliui Berlyne patarė vadovautis "realia politika, ypač todėl, kad iš Rusijos Lietuva juk jokios pagalbos negali laukti" (t. p. V, 361). Žinoma, Maskva patarė   Lietuvai   ultimatumą   priimti.   Lenkijos karo atstovas Lietuvai pik. Leonas Mitkiewicz savo labai įdomiuose atsiminimuose (Wspomm. nie Kowiehskie, Londonas 1968; žr. K. Barono geras ištraukas Tėviškės Žiburiuose 1968, Nr 28-34) taikliai pažymi, jog pasitikėjimas Rusija tada lietuviuose gerokai krito. Šitaip buvo pastebėjęs Lietuvon greit išvykstančiam lenkų karo attachė lenkų generalinio štabo viršininkas gen. W. Stachiewicz (t. p., 20). Lenkijos štabo informacija iš Lietuvos buvo gana teisinga.

3. "Draugiškų" santykių sutemos ir ultimatumas

Kas iki šiol yra pasakyta, daugiausia šaltiniais pasiremiant, žinoma, galėtų būti daug plačiau išdėstyta. Tačiau išvados nesikeičia. Čia mums labiausiai rūpėjo paanalizuoti Lietuvos ir Rusijos draugiškų santykių dvylikos metų periodą nuo nepuolimo sutarties pradžios. Apie tą laikotarpį paprastai dabar mažai beužsimenama. Bet ir jis parodo, kad jau būta užslėptų embrioninių pėdsakų būsimai prievartos politikai, kuri visu nuogumu viešai atsivėrė 1939 rudenį.

Čia išryškėjo, kaip Maskva Lietuvos užsienio politikos sunkumuose jautėsi Kaunui esanti labai reikalinga. Ji tvirtai įsisąmonino Lietuvai savo paramos ir prieš Lenkiją užtarimo kainą, bet tuo pačiu ji daug laimėjo. Ji sutrukdė Pabaltijo valstybių politinę konsolidaciją, gal net tokią jų Entente Cordiale, kuri būtų reiškusi militarines konvencijas su bendra karo vadovybe su apie 600.000 vyrų po ginklu.

Juk Pabaltijo valstybių tragedijoje, kai Stalinas pasirinko to pasiūlymus, kuris daugiausia žadėjo, išryškėjo estų - latvių - lietuvių tarpusavio santykių nedovanotina klaida. Kiekvienai tų valstybių Kremlius tik kelių dienų skirtumu statė savo ultimatumus, ir kiekvieną jų, lyg ungurius tik po vieną teimdamas iš maišo, skubiai vedė likvidacijon. 1939 rudenį buvo pradėta nuo Estijos. Ji pirmoji turėjo pasirašyti savitarpinės pagalbos paktą (jau IX.28). Tada dar Kaune aiškintasi, jog gal Maskva tesiveržia prie ir žiemos metu gerų Estijos ir Latvijos uostų. O Lietuva buvo jau nustojusi (1939.III.22) ir vienintelio savo uosto. Bet 5 dienų skirtumu nuo Latvijos ir Lietuva turėjo prisiimti savitarpinės pagalbos įgulas. Taip buvo su paktais! Tačiau pati okupacija (1940.VI.15) pirmiausia prasidėjo nuo Lietuvos, nes svarbu buvo Pabaltijį užblokuoti nuo Vokietijos, kurios pergale besididžiuojančios divizijos tada žygiavo Paryžiun.

1939.X.10 sutartimi (ultimatumu) į Lietuvos kelias strategiškai svarbias vietas įleistosios Raudonosios armijos įgulos tereiškė, patyrusio vokiečių žurnalisto dr. J. Leo žodžiais, tik dėmėtosios šiltinės "dėmes", nes tada daug kam buvo aišku, kad ir visas nepriklausomos Lietuvos organizmas turės būti tos "ligos" apimtas. Teisingai šitokią padėtį įvertino ir pats S. Smetona, kuris savo baimę realiai išdėstė 1939 gruodžio mėn. pas jį apsilankiusiam Lietuvos atstovui Rygoje Pranui Dailidei (Margutis 1949, Nr. 7). Jeigu A. Smetona tada taip teisingai įvertino padėtį, tai nuostabu, kad jis, kaip vyriausias ginkluotųjų Lietuvos pajėgų viršininkas, nepadarė reikalingų išvadų, kai dar buvo ne vienas mėnuo laiko. Šitoje vietoje reikia tad prisiminti inž. Jono Augustaičio (nuo 1966 m.) "Naujienose" įvairiais atvejais darytus priekaištus.

Išskyrus, žinoma, Maskvos archyvus, apie 1939-40 Pabaltijo tragediją daug archyvinės medžiagos, ypač Vokietijos Reicho, dabar lengvai prieinama mokslui. Daugybė spausdintų tomų aktų įgalina giliau įžvelgti ir į santykius su Sovietų Sąjunga. Apie Lietuvos perleidimą rusų "įtakai", kaip ir apie tolimesnį "prekiavimą" Lietuvos teritorija, jau yra daug kartų skelbta autentiškų šaltinių. Pvz., kad vokiečiai, už jiems "priklausantį", bet jau 1940 birželio mėn. užimtą Sūduvos (Vilkaviškio - Šakių) plotą gavo "Aliaskos kainą" (7,5 milijonų dol.), yra likę net 8 dokumentai, kurie visi jau paskelbti. Tos rūšies dokumentų yra ir mūsų informaciniuose leidiniuose bei periodikoje. Dabar Vlikas rūpinasi duoti autentiškų originalių nuotraukų rinkinį. JAV LB yra pavedusi dr. T. Remeikiui paruošti kritišką dokumentų rinkinį anglų kalba apie visą Lietuvos okupacijos ir inkorporavimo periodą (nuo 1939 vasaros iki 1940 rug-piūčio mėn.). Tie šaltiniai turi duoti atsakymą, kodėl Maskva nesitenkino Pabaltijo valst. "mongolizacija", t. y. tokiu satelitiniu statusu, kokį nuo 1921 turi Mongolijos respublika, o ėmėsi žiaurios prievartinės sovietizacijos, deportacijų ir kitų jėgos metodų. Tik tokiu būdu sutryptos trys nepriklausomos valstybės buvo paverstos "respublikomis" "didžiojo brolio" valstybėje, kurioje vis dar tebeviešpatauja vad. proletariato diktatūra.

Pabaigai norime prisiminti Lenino samprotavimus, kai 1920 m. ką tik gimusios Pabaltijo valstybės savo taikos sutartimis (pirmoji Estija) gavo iš boleševikų de jure pripažinimą. Leninas tada tikėjo, jog greit ateisiąs trumpas "kerenskinis" laisvių periodas, po kurio darbo liaudis — proletariatas (komunistai) paims valdžią į savo rankas. Bet tas spėjimas nė iš tolo neišsipildė. Pabaltijo tautų, jų valstybių laisvės idealo nė iš tolo nebuvo galima pajudinti nė tada, kai per 8 mėnesius Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje įvairiose vietose buvo įvestos Raudonosios armijos įgulos. Anų trijų nepriklausomų valstybių laisvę tebuvo galima užgniaužti tik tankų kolonomis ir įvairių ginklo rūšių divizijomis. Žvelgiant iš autentiškų šaltinių, niekada rusams negali pasisekti įrodyti, kad tos pačios tautos laisvu noru yra pasirinkusios jų sistemą.