PSICHOANALIZE IR JOS KŪRĖJAS Spausdinti
Parašė ANTANAS PAŠKUS   
XIX amžiaus prieangyje Sigmundo Freudo sukelta minties audra vis dar nenurimsta. Pakliuvus tos audros sukūrin, dar ir šiandien lengva tapti aklu Freudo sekėju arba fanatišku jo nepakentėju; įsirikiuoti į jo garbintojų gretas arba į jo priešų eiles. Freudo gerbėjai bus linkę jame matyti Prometėją, atnešusį eros (meilės) ugnį į puritoniškos moralės atšaldytą žmogaus širdį. Gi Freudo priešai įžiūrės jame demoną, iškirtusį plačią spragą krikščioniškos moralės pylime. Pirmieji lenks galvas Vienos psichologui tarytum vyriausiam Afroditės kunigui. Antrieji bėgs nuo jo lyg nuo prakeikimą nešančio Mefisto. Tačiau abi grupes, Freudo sekėjus ir priešus, neišvengiamai lydės psichoanalizės kūrėjo šešėlis. Freudas tvirtai įsitaisė Vakarų pasaulio mintį formuojančių dievų Panteone. Užtat gal pravartu, pravėrus Panteono duris, atidžiau žvilgterėti į tą nemirtingąjį veidą, kurį visi tariasi pažįstą. Laiko perspektyvoj galime bešališkiau pažiūrėti į Freudo asmenį ir jo sukurtas psichologijos teorijas.

1. Psichoanalizės kūrėjo asmuo

"Turiu pagrindo tikėti, kad mano tėvo giminės jau nuo senų laikų buvo įsikūrę prie Reino (netoli Kolno), kad dėl žydų persekiojimo XIV ar XV a. pasitraukė į rytus ir kad XIX a. bėgyje iš Lietuvos per Galiciją atsikėlė į vokiškąją Austriją".1 Jei Freudas neklysta, tai jo prosenelis greičiausiai bus buvęs Lietuvos žydas. Sigmund Freud gimė dabartinės Čekoslovakijos sienose 1856 ir, didžiausią gyvenimo dalį praleidęs Vienoje, mirė 1939 Londone.

Būdamas žydas ir gyvendamas krikščioniškoj aplinkoj, Freudas, kaip anksčiau ir Marksas, jautėsi tai aplinkai svetimas. Daugiau išoriškai negu praktiškai krikščioniška XIX a. Europa nebuvo žydų intelektualams draugiška. Jų šviesuoliams, bandantiems įsilieti į gyvenamojo krašto kultūros ir mokslo gyvenimą, neretai būdavo religijos vardu pastojamas kelias. Gal būt, antisemitiniame Europos klimate ir reikėtų ieškoti Freudo neapykantos krikščionybei psichologinių šaknų. Negalėdami tiesiai krikščionių pulti, žydų mintyto jai bandė jiems atsiteisti, pačią krikščionybę rasdami tamsia prietaringa jėga. Markso filosofijoje ir Freudo psichologijoj ne tik kad nepalikta vietos religijai, bet į ją pažiūrėta kaip į žmonijos pažangos stabdį bei asmens brendimo varžtus.

Jei eilinio žmogaus gyvenimo kaspiną ne kartą perkerpa prieštaravimai, tai psichoanalizės kūrėjo kelias yra pilnas paradoksinių susikryžiavimų. Nepašykštėjo kontrastų net pati aplinka. Augdamas Kristaus išpažinėjų tarpe, vietoj šiltos tolerancijos iš jų lūpų Freudas ne sykį išgirsdavo "smirdančio žydelio" epitetų. Gracingų valsų ir mėlyno Dunojaus miestas nebuvo jam svetingas. 38 savo gyvenimo metus praleidęs Vienoje, jis patyrė daug piktos kritikos sau ir savo teorijoms. Kai Vakarų pasaulis pradėjo Freudą pripažinti, tai linksmoji Viena nuo jo visai nusisuko. Laisvųjų kraštų sostinės vertė Freudo veikalus į savas kalbas, o Berlynas juos viešai degino. Kai Vienos universitetas, to meto medicinos Meka, užtrenkė Freudui duris, tai kitų šalių mokslo institucijų langai plačiai atsivėrė jo idėjoms. Pagaliau, kai "beverčiai" semitai buvo nacių siunčiami į krematoriumus, tai Vienos psichoanalistas už didelę sumą "parduodamas" anglams.

Panašių paradoksų ir net loginių prieštaravimų neišvengė nei psichoanalizės teorija, nei jos autorius. Įtakingiausios psichologinės sistemos kūrėjas, pvz., neturėjo formalinio pasiruošimo psichologijoje. Projektuodamas objektyvią asmenybės teoriją, padėjo jai dogmatinius, t. y. empiriškai neįrodomus, net faktams prieštaraujančius pamatus. Sekdamas fiziką, žadėjo sukurti mokslu paremtą psichoanalizę, o iš tikro pavertė ją pasaulėžiūriniu sąjūdžiu, religijos pakaitalu. Teorijoje priėmęs determinizmą, paneigęs žmogaus laisvą valią, jis praktikoje (terapijoje) apeliuoja į paciento apsisprendimą. Laikydamas protą vienintele žmogaus galia, pajėgiančia apspręsti žmogiškos būties uždavinį, savo studijose Freudas leidžiasi į neracionalios pasąmonės labirintus. Raštuose akcentuoja seksą, bet gyvenime palieka tipiškas puritonas. Juokėsi iš moralistų, pats būdamas kilnios etikos žmogumi. Malonumą padaro visų žmogaus veiksmų versme, pats šešiolika metų stoiškai kentėdamas vėžio ligą. Religiją laiko neurotine iliuzija, o apgailestauja tikėjimo silpnėjimą žmonėse. Maištauja prieš autoritetą, o pats iš savo sekėjų reikalauja besąlyginio atsidavimo. Viešai išpažįsta judaizmą, bet atsižada Dievo. Emocijomis užsidaro žydiškame gete, o mokslu išeina į pasaulinę areną. Gyvenimą laiko pasiruošimu mirčiai, bet netiki į jokį anapus. Tai vis paradoksai, priešiškos srovės, genijaus pasąmonėje virtusios kūrybos šaltiniu.

Bijodamas, kad psichoanalizė netaptų tik žydų mokslu, Freudas pasistengė susirasti gabių mokinių įvairių tautybių tarpe. Norint psichoanalizę išlaikyti gryną, diktatoriniais pagrindais sukurta tarptautinė analistų sąjunga. Ši sąjunga šaukdavo uždarus suvažiavimus, kuriuose skelbdavo psichoanalitines dogmas, ekskomuni-kuodavo heretikus, įspėdavo nuklydusius, taikydavo besipešančius. Tačiau psichoanalitinio sąjūdžio priežiūra ir vadovavimas buvo paliktas slaptam tarptautiniam 7 narių komitetui (Jonės, Ferenczi, Abraham, Rank, Sachs, Eitington ir Freud). Visi to komiteto nariai buvo Freudo analizuoti. Visi nešiojo žiedus — ištikimybės simbolius Freudui ir jo mokslui. Suprantama, neklystančio mokytojo sostą užėmė Vienos ponti-fex maximus, nepakentęs jokių nukrypimų, nei nuomonių skirtumo. Kiekvienas, kuris su juo nesutiko, buvo laikomas kvailiu arba apgaviku.2 Tiems, kurie jį dievino ir niekuomet jam neprieštaraudavo, Vienos gydytojas buvo tėviškas ir malonus, bet kietas, neatlaidus ir piktas tiems, kurie drįso jį kritikuoti. Aplamai Freudui trūko emocinės šilumos, žmogui artumo, meilės ir sugebėjimo džiaugtis gyvenimu. "Tai egocentriškas žmogus, persisunkęs misijos idėja, laukiąs, kad kiti jį sektų, jam tarnautų, jam paaukotų savo savarankiškumą ir intelektualinę laisvę".3 Tai vieniša, tragiška figūra, paskyrusi visą nepailstamą energiją ir darbštumą savo  kūriniui   —   psichoanalizei.   Psichoanalizė Freudui tapo idee fix. Jis ja viena tesidomėjo, nieko kito neveikdamas, nematydamas, neskaitydamas. Tik per jos vienos akinius žvelgė į tikrovę. Gal būt, Mesopotamijos, Egipto ir Makedonijos kultūroms atsispyrusios, prieš Romos legionus nesuklupusios, pagromus ir krematoriumus perėjusios tautos bruožai susikoncentravo Freudo charakteryje. Kovoje už būvį išmėgintos tokios savybės, kaip veržlumas, užsispyrimas, misijos pajautimas, ištvermė ir drąsa būti kitokiam, pakelti kritiką, pajuoką ir net panieką, prisidėjo prie freudinės revoliucijos pasisekimo. O toji revoliucija išsiveržė lyg vulkano lava ir plėtėsi tarytum miško gaisras vėlyvos vasaros metu. Tačiau, K. Stern žodžiais, norint tą trečiąją revoliuciją ir jos pasėkas suprasti, reikia į ją pažiūrėti trejopu atžvilgiu: filosofiniu, psichologiniu ir terapeutiniu. Vadinas, privalu psichoanalizę panagrinėti filosofinių prielaidų, psichologinių teorijų ir gydomosios technikos šviesoje.

2. Psichoanalizės filosofinės prielaidos

Ortodoksinė psichoanalizė darosi suprantamesnė tik XIX a. rėmuose. To šimtm. mokslinių naujovių sąraše reikėtų paminėti evoliucijos teoriją biologijoje ir energijos — fizikoje. Mokslų pažanga auksiniame energijos amžiuje sukėlė stiprių vilčių, žadančių greitai įspėti visatos ir žmogaus mįsles. Tomis viltimis gyveno ir Freudas. Jo mokytojas Ernst Brūcke, vienas iš garsiausių ano šimtmečio fiziologų, gyvųjų organizmų aiškinimui taikė chemijos ir fizikos dėsnius (mechanistinis gyvybės supratimas). Brūckes mokinys Freudas pamėgino tuos pačius dėsnius panaudoti žmogaus asmenybės interpretacijai.4 Jei Darvinas pažiūrėjo į žmogų kaip į gamtos dalelę, tai Freudas matė jame fizikos įstatymams paklusnią energijos sankaupą. B. B. Wolmanas5 psichoanalizės filosofiniame branduolyje randa keletą "fizikinių" elementų: monizmą, energetizmą, ekonomijos, pastovumo, malonumo dėsnius ir determinizmą.

Visą tikrovę Freudas suveda į medžiaginį pradą, nepalikdamas joje nei asmeninio Dievo, nei nemirtingos sielos. Žmogus esąs tik tam tikras energijos kiekis. Tiesa, Freudas daro skirtumą tarp fizinės ir psichinės energijos. Bet tas skirtumas nėra esminis. Visos energijos rūšys savo prigimtimi esančios vienodos. Vieną energijos formą galima paversti kita, kaip, pvz., ledo gabalą paversti vandeniu, vandenį — garais. Nors fizinės - cheminės energijos žmoguje peršokimas į psichinę Freudui paliko paslaptingu, neišaiškinamu šuoliu (toks jis tebėra ir šiandien), vis tiek Freudas nemato jose esminio skirtumo. Nesą kokybinio skirtumo ir pačiose psichinės energijos formose. Užtat, pvz., lytiniame akte ir protinėj kūryboj veikianti viena ir ta pati libidinė energija. Be to, psichinės energijos kiekis žmoguje daugiau ar mažiau lieka pastovus. Energija gali transformuotis, išsikrauti, susikaupti, bet negali visiškai išnykti. Dėl to vidinių konfliktų kankinamame ar lytiškai perdaug aktyviame individe mažai bepalieka energijos kultūrinei kūrybai. Pagaliau, Freudo nuomone, žmogus, kaip ir kiekvienas gyvūnas, siekia išlaikyti esamą stovį. Šitokį polinkį New-tonas vadina inercija, o biologai — homeosta-zija. Deja, išoriniai ir vidiniai veiksniai tobulą energijos pusiausvyrą organizme suardo. Todėl to amžino polinkio į pirmykštį stovį verčiamas žmogus atitinkamai reaguoja (veikia), norėdamas vėl atstatyti prarastą pusiausvyrą. Energijos sukaupimas iššaukia įtampą, o iškrovimas — atlaidą. Tie įtampos ir atlaidos poliai ir diriguoja žmogaus elgseną. Įtampa žmoguje išgyvenama kaip skausmas, nemalonumas, o atlaida — kaip malonumas, palengvėjimas. Pagal tai organizmo pastangos išlaikyti lygų energijos išdalijimą reikštų pastangas siekti malonumo, o bandymas energijos sankaupą iškrauti reikštų polinkį bėgti nuo skausmo, nemalonumo. Tokiu būdu malonumo - nemalonumo principas tampa žmogaus elgsenos šaltiniu. Iš tikrųjų Freudas kitos motyvacijos žmogaus veiksmams ir nepripažįsta.6

Sulyginus tačiau psichinės energijos įtampą su malonumo išgyvenimu ir tos energijos atlaidą su skausmo pajautimu, prieinama dar kitos gana keistokos (paradoksiškos), bet logiškos išvados. Miege, pvz., psichinė įtampa sumažėja, nes išjungiami išorinės aplinkos padirginimai, paliekant tik pasąmonės poveikius. Mirties stovyje, ne organinėj būklėj, pradingsta ne tik išoriniai, bet ir vidiniai padirginimai. Tokiu būdu psichinės energijos įtampa nukrinta iki nulio. Gi absoliutus įtampos išnykimas, pagal definiciją, turėtų reikšti absoliutų malonumą. Kitaip tariant, visa gyvūnija, neišskiriant nė žmogaus, turėtų siekti mirties. Freudo geležinė logika čia, šalia gyvybės, ir įveda mirties, arba naikinimo, potraukį.7 Gyvybė juk ir esanti ne kas kita, kaip užuolanka pakeliui į mirtį. Gyvasis pasaulis vis tiek paskęsiąs amžinojoj mirties nirvanoj.

Įdėjus žmogų į XIX a. fizikos mokslų pateiktą energijos modelį, visiškai jame nebelieka vietos laisvai valiai. Suprantama, žmogaus veiksmuose griežto determinizmo empiriškai įrodyti negalime. Priešingai, visuotinė žmonių patirtis liudija, kad individas gali pasirinkti tarp kelių ar keliolikos alternatyvų. Norėdamas savo deterministinę prielaidą išgelbėti, Freudas tokią pasirinkimo galimybių patirtį laiko iliuzija. Jei žmogaus veiksmų pasirinkimo laisvė yra iliuzija, kas gi galėtų sakyti, kad visas žmogaus pažinimas, taigi ir Freudo teorijos, nėra Iliuzija? Aplamai ir patys psichoanalistai sutinka, kad žmogaus paveikslas, kokį šiandien turime, netelpa freudinių prielaidų rėmuose. Tačiau norint šį paveikslą įrėmuoti, reikia arba rėmus padidinti, arba patį paveikslą apkarpyti. Vieni ivnk.r.i vieną išeitį, kiti kitą. Gi psichoanalizės tėvas savo paties sukaltoj prokrustinėj lovoj žmogų sunaikina, ne nukirsdamas jam sąnarius, bet išimdamas jam širdį, t. y. dvasinius žmogaus polėkius paversdamas libídines energijos apraiškomis. Mokslinę ir meninę kūrybą Freudas aiškina lytinės energijos pertekliumi, Dievą — iliuzija, religinio kulto aukas ir nuodėmę — tėvažudystės mitu.

Lytiniuose santykiuose neišnaudota libidinė energija iššaukia žmoguje įtampą. O toji įtampa sukelia skausmą, nerimą, ilgesį. Šio skausmo stumiamas žmogus ir nukreipia neišeikvotos energijos srovę į kilnesnius objektus. Jis pradeda kurti. Taip atsiranda mokslas, menas, literatūra. Beaugdamas vaikas pastebi, kad jo nuomonė apie tėvą reikalinga pataisų. Jo tėvas nėra nei visagalis, nei visažinantis, nei pagaliau be galo geras, kaip ankstyvoj vaikystėj vaizduo-tasi. Tačiau be tokio tėvo gyvenimas darosi nesaugus. Užtat visagalio tėvo vaizdas perkeliamas į dangų, kad jis žemėje pasilikusį vaiką mylėtų ir globotų. Šitaip, Freudo nuomone, gimstanti Dievo iliuzija.

Darvino spėjimu, primityvus žmogus gyvenęs gaujomis. Tos gaujos tėvas turėjęs daug žmonų ir labai didelį vaikų skaičių. Moterys galėję lytiškai santykiauti tik su bandos vadu (tėvu). Vyrai sau moterų turėję kitur ieškoti. Seksualinės frustracijos verčiami, — jau Freudas tęsia tą pačią pasaką, — sukilę sūnūs užmušę tėvą ir vedę savo motinas, jo žmonas. Tai padarius, apnikęs juos kolektyvinis kaltės jausmas (gimtoji nuodėmė). Tai kaltei išpirkti jie pradėję aukoti užmuštajam tėvui aukas (religinių aukų pradžia). Bijodami, kad toks nusikaltimas nepasikartotų, tėvažudžiai uždraudę dukterims tekėti už tėvo, o sūnums vesti motinas (moralės pradžia). Tačiau gundymas užmušti tėvą ir vesti motiną palikęs žmogaus pasąmonėje. Šitokį reiškinį Freudas ir pavadino Edipo kompleksu, padaręs jį visos psichoanalizes raktu.8

Pats Freudas, atrodo, ir tiki netiki tėvažudystės mito istoriškumu. Jei tokia tematika pasikartojanti visos žmonių rasės mituose ir sapnuose, tai tėvažudystė turėjusi įvykti, samprotauja jau poetu virtęs mokslininkas. Poetiškai, o gal geriau dogmatiškai skamba ir kitos čia nagrinėtos filosofinės prielaidos. Niekur, pvz., Freudas neįrodo ir net nesistengia įrodyti, kad Dievas iš tikrųjų yra iliuzija. Jis tik nepagrįstai teigia. Tiesa, jis įžvalgiai paaiškina Dievo ir tėviškumo idėjų galimą santykį žmogaus psichėje, bet šis aiškinimas neatsako pagrindinio klausimo, kodėl Dievo sąvoka apskritai turėtų būti žmogiškos psichės dalimi. Freudinė filosofija neatsako ir daugelio kitų esminių klausimų. Kodėl, pvz., žmogus, o ne gyvulys garbina Dievą? Kodėl žmogus, o ne keturkojis suformuoja sąžinę? Kodėl žmogaus, o ne gyvulio libidinė energija virsta dvasine kūryba? Kaip suderinti mirties sutapatinimą su malonumu? Kokiais faktais paremti mirties potraukio prielaidą? . . . Perėjus į freudinių prielaidų pritaikymą žmogaus asmenybei, žodelių kodėl, kaip ir kuo sąrašas dar pailgėja.

3. Psichanalitinė asmenybės teorija

Žmoguje Freudas randa dvi psichines energijos rūšis: libidinę (libido) ir destruktyvinę (destrudo). Pirmoji siekia gyvybę palaikyti ir išvystyti, antroji nori ją grąžinti į negyvos gamtos stovį. Pirmoji maitina gyvybės potraukius, antroji — mirties polinkį. Pirmoji sutinkama įvairiose psichinėse apraiškose, stipriausiai ji išsiveržia lytiniame potraukyje. Antroji save apreiškia įvairiausiais puolos (agresijos) būdais, nukreiptais prieš save (depresija, masochizmu, savinieka, savibauda, savižudybe ir kt.) ir prieš kitus (sarkazmu, sadizmu, neapykanta, panieka, cinizmu, žmogžudyste ir kt.). Tų dviejų energijos rūšių įtampoj, veikiant aplinkai, ir išsivysto žmogiškoji asmenybė.9

Abi tas energijos rūšis Freudas patalpina beasmeniniame pasąmonės pasauly, pavadintame lotynišku žodžiu ID. Šis beasmeninis pasaulis (id), lyg automobilio motoras, varo visą žmogaus psichinę mašiną. Jis. tas id, visai nepažįsta aplinkos, neatskiria tiesos nuo klaidos, gėrio nuo blogio. Jis nepripažįsta jokių moralės varžtų ir visai neatsižvelgia į kitus, neprotauja, o tik reikalauja. Tai, sakytume, išlepintas, savanaudiškas vaikas, aklai siekiąs malonumo ir, lyg verdanti vulkano lava, naikinąs visa (net ir save), kas tik pastoja kelią jusliniam pasitenkinimui. Pvz., vyras, kuris išprievartauja moterį, yra tokio id, beasmeninio pasąmonės pasaulio kontrolėje. Taip pat ir žmogus leidžiąs laiką, bestatydamas oro pilis, gyvena id įtakoje.

Aplinkos poveikyje dalis id išvirsta į aukštesnę asmenybes dalį, sąmoningąjį "aš", arba lotyniškai EGO. Šis sąmoningasis "aš" pažįsta tikrovę, galvoja, jaučia ir renkasi. Jis kontroliuoja grubius id impulsus ir skirsto psichinės energijos išteklius. Nors ego ir seka tikrovės principą, bet, tarnaudamas id, vis tiek galutinai siekia malonumo. Ši sąmoningoji žmogaus psichės dalis savitos energijos neturi. Ji minta iš beas-meninės pasąmonės (id) tekančia libidine energija. Žmogus su subrendusiu ir sveiku ego realiai žiūri į pasaulį ir sugeba kontroliuoti savo emocijas bei veiksmus. Toks žmogus gerbia save ir pajėgia pakelti vidinius ir išorinius konfliktus, drauge surasdamas nekenksmingų būdų pravėdinti id susitelkusią energiją.

Trečioji asmenybės dalis, Freudo vadinama SUPEREGO, arba sąžine, taip pat iškyla iš beas-meninės pasąmonės (id). Šis antasmeninis žmogaus idealas (superego) yra ne kas kita, kaip internalizuotos, į individo psichę perkeltos aplinkos etinės normos. Pirminis superego uždavinys yra kontroliuoti visuomenei pavojingiausius individo potraukius: seksą ir agresiją. Kai ego išimtinai minta libidine energija, tai superego savyje telkia nemažą ir destruktyvinės energijos kiekį. Užtat superego gali žiauriai užpulti sąmoningąjį "aš", kaip tai kartais atsitinka skrupulų ar, sakysim, depresijos forma. Aplamai, jei didoką psichinės energijos kiekį kontroliuoja superego, tai individo elgesys bus moralistiškas su idealistinėmis ar puritoniškomis priemaišomis.

Iš visų trijų asmenybės dalių ego pareigos yra pačios sunkiausios. Jis juk privalo tarnauti trims ponams: id, superego ir žmogų supančiai tikrovei. Iš jų trijų gresia ego pavojus. Bet jei tarnas tvirtas, tai namų ūkio raktų iš savo rankų jis neišleidžia. Jis kontroliuoja, reguliuoja ir derina pasąmonės (id) jėgas, superego prievartą ir aplinkos poveikius. Kai libidi-niai id arba normatyviniai superego reikalavimai pasidaro per stiprūs, negalint jų nei išvengti, nei tiesioginiai patenkinti, tada ego griebiasi visokių apsigynimo priemonių. Vienos iš tų priemonių, pvz. sublimacija, yra realistiškos ir asmenybei naudingos, kitos, pvz. represija, yra nerealistiškos ir todėl žalingos. Sublimacijoje seksualinė energija gali būti sunaudojama, sakysime, meilės poezijos kūrimui, platoniškai draugystei, studijoms ir t. t. Represijoj nemalonius potraukius, idėjas bei atsiminimus uždarome į pasąmonės rūsius. Kad tie triukšmadariai iš rūsio nepabėgtų, reikia jiems stiprių sargų. Gi sunaudojus daug energijos pasąmonės libidinių jėgų užtvenkimui, mažai bepalieka jos pozityviems veiksmams. Užtat žmogus, kurio represija stipri, atrodo įtemptas, nelankstus, kietas, nedrąsus. Kartais tie rūsio kaliniai ego sargus apgauna persirengę psichosomatiniais drabužiais: astma, artričiu, skilvio žaizdomis. Užtvenkta libidinė energija išsiveržia anų ligų pavidalu. Žinoma, psichologai pažįsta daug panašių ego apsigynimo būdų. Pvz., moteriškė, kuri į kiekvieną sutiktą vyriškį žiūri kaip į jos skaistybei galimą pavojų, naudoja vadinamą projekcijos mechanizmą. Savo stiprų lytinį potraukį ji perkelia į priešingą lytį. Beveik visi žmonės panašių apsigynimo priemonių (mechanizmų) griebiasi. Betgi per intensyvus jų naudojimas veda į neurozę. Stipriam ego tokių apgaudinėjančių priemonių nereikia. Silpnas ego (emocine, savęs vertinimo, įžvalgumo, valios pajėgumo prasme) apsikasą tokiu mechanizmų pylimu. Bet kai libidinės ar destruktyvinės pasąmonės bangos tą pylimą pralaužia, tai paskęsta jose ir ego. Lietuviškai sakant, žmogus išprotėja. Jo kontaktas su tikrove nutrūksta.

Ego stiprybės šaknų, Freudo nuomone, reikia ieškoti pįrmame ankstyvos vaikystės periode (pirmieji 6 m.). Šiame laikotarpy pradeda formuotis ir charakterio bruožai, ir neurozės versmės. Išeidamas iš trijų žmogaus kūno ero-geninių zonų (os, anus ir phallus), Freudas išveda tris pagrindinius charakterio tipus: oralinį, analinį ir genitalinį. Pirmasis pasižymi optimizmu, geraširdiškumu, nerūpestingumu arba pesimizmu, parazitiškumu, nesavarankiškumu. Tvarkingumas, taupumas ir atkaklumas yra antrojo tipo esminiai bruožai. Gi trečiajam tipui yra būdinga iniciatyva, veržlumas,, socialumas. Tos pačios trys ankstyvos vaikystės vystymosi stadijos (oralinė, analinė ir falinė) gali duoti pradžią ir neurotiniams bei patologiniams bruožams. Iš visų trijų fazių trečioji laikoma pačia svarbiausia. Joje Edipo laimingai išsisprendęs kompleksas atidaro duris į kūrybingą asmenybės ugdymąsi. Priešingai, pasilikęs Edipas para-ližuoja, sakytum, nuodija tolimesnį psichės išsiskleidimą. Aplamai šiame periode namų emocinė atmosfera turi nepaprastos reikšmės. Per griežti reikalavimai ar per didelis nuolaidumas išaugina silpną ego. O menkas individo ego iššaukia rimtų pataloginių sunkenybių. Užtat psi-choanalitinė terapija ir siekia ne tik id energiją (libidinę ir destruktyvinę) išlaisvinti ir vienaip ar kitaip ją išdalyti, bet sustiprinti ir patį ego.

4. Freudinė terapija

Esminis psichoanalizės uždavinys yra pasąmonės dugne slypinčius pergyvenimus iškelti į sąmonės šviesą. Tam reikalui po trumpo svyravimo Freudas sustojo prie šių pagrindinių įrankių: laisvos asociacijos, interpretacijos ir trans-ferencijos (idealizacijos). Tiesa, Freudo naudotas ir dabar tebenaudojamas sapnų aiškinimo metodas taip pat patarnauja pasąmonės atkasi-mui. Analistas, sėdėdamas už kušetėj gulinčio paciento galvos, ragina ligonį pasakyti visas, be jokios atrankos, į galvą užklystančias mintis. Skatina reikšti jausmus ir pergyvenimus, visai nesivaržant jų draudžiamo turinio. Kartais analistas pakiša tam tikrus žodžius, į kuriuos analizuojamasis privalo atsakyti pirmais į pasąmonę užklydusiais vaidiniais. Tų vaidinių turinys ir reakcijos laikas padeda suprasti kompleksų reikšmę. Aplamai analistas paciento nekritikuoja, nesmerkia, negąsdina, neįtaigoja ir netaiso. Tokioj nuolaidžioj atmosferoj ligonis kalba apie jam reikšmingus gyvenimo epizodus ir taip pamažu pradeda atsiminti užmirštus vaikystės įvykius. Tuo būdu jis gauna progos pažiūrėti į tas situacijas, kurių jo silpnas ego nesugebėjo apvaldyti. Čia terapistas bando parodyti sąryšį tarp paciento laikysenos vaikystėje ir ligos simptomų. Į tą vaikystės reakcijų ir simptomų sąryšį taip pat stengiamasi įterpti paciento elgseną te-rapisto kambary ir konkrečias gyvenimo aplinkybes. Taip analizuojamasis pradeda suprasti, kad šiose sąlygose vaiko elgsena nebetinka suaugusiam žmogui. Psichoanalistiniu žargonu tariant, vaikystės komplekse sukauptą (absorbuotą) id energiją iškėlus į paviršių ir sunaudojus ją emociniam išgyvenimui ir intelektualiniam supratimui, kompleksas pradingsta. Žinoma, šį procesą labai pasunkina paciento rezistencija.

Kertiniu freudinės (ir ne freudinės) terapijos akmeniu laikoma transferencija, toji magiškoji jėga, kuri sujungia pacientą su terapistu. Pozityvioj transferencijoj ta jėga pasireiškia idealizavimu, meile (net neurotine), negatyvioj — neapykanta. Iš tiesų transferencija yra ne kas kita, kaip pergyvenimas ankstyvoj jaunystėj turėto jausminio prisirišimo prie pacientui svarbių asmenų: tėvo, motinos, brolių ar kitų žmonių. Tokio prisirišimo forma (neurotine, infantilinė ar kitokia) duoda galimybės pažinti potraukių struktūrą ir ją pataisyti. Tik esant negatyviai arba nesant jokios transferencijos, Freudo įsitikinimu, analizė nėra galima, nes tokiu atveju terapistui nebelieka jokių psichologinių priemonių pacientui pakeisti.

Ortodoksinė psichoterapija tęsiasi mėnesiais ir metais, renkantis 4-5 kartus savaitėje po 50 minučių. Tai ilgas ir išlaidus gydymo būdas. Parenkami ir pacientai. Palyginti dar jauni, inteligentiški, pajėgūs kooperuoti asmenys gali šiuo būdu veiksmingai pasinaudoti. Pats Freudas pripažino, kad jo terapija psichozės neišgydo. Jis labai abejojo, ar galima padėti ir tokiam žmogui, kuris myli tik save. Užtat isterijos, ob-sesinės neurozės, fobijos ir kai kurie charakterio nenormalumai labiausiai pasiduoda psichoanalitiniam gydymui. Anaiptol tai dar nereiškia visiško pasisekimo ir atrinktų klientų tarpe. Analitinės terapijos rezultatai tebėra neaiškūs.

Iš 1920 - 30 Berlyno psichoanalitinio instituto paskelbtų duomenų aiškėja, kad pagijo 91 proc. tarp užbaigusių analizę.10 Įskaitant visus gydymui priimtus (kiti pasitraukė), pagerėjusiųjų skaičius sumažėja iki 58 proc. Knight,11 remdamasis vokiečių, anglų ir amerikiečių duomenimis, teigia, kad tik 43,3 proc. psichoanali-tinė terapija buvo veiksminga. Čia j neveiksmingųjų skaičių įtraukti ir tie, kurie terapijos neužbaigė. O gi E. B. Strausso12 nuomone, geriausiose rankose psichoanalizė gali padėti tik 20 - 25 proc. atrinktų pacientų. Žinomas psichoanalizės kritikas Eysenck13 neranda įrodymų, kad analizės metodas būtų pranašesnis už kitus terapijos būdus. Panašią nuomonę reiškė ir J. Wider, S. Lesse, J. Marmor ir kiti analizės veiksmingumo terapijoje tyrinėtojai.

Pagaliau pasaulėžiūrinis psichoanalitinio gydymo neutralumas taip pat tebėra ginčų centre. Freudo užtikrinimu, "psichoanalizė savyje nėra nei religinis, nei nereliginis, bet bešališkas įrankis".14 Užtat, jo nuomone, ir religijos gynėjai turi lygią teisę pasinaudoti psichoanalize, kad tikrai galėtų įvertinti religinės doktrinos emocinę svarbą. Iš tikrųjų psichoanalistų tarpe rasime bedievių, žydų, krikščionių ir net dvasiškių. Psichoanalizė neduoda nei nurodymų, nei įsakymų, o tik aprašo, nusako bei nustato priežastinius psichinių reiškinių sąryšius. Ji yra nei morali, nei nemorali, bet vertybiškai neutrali. Tačiau prisiminus transferencijos (jausminio suartėjimo) reikšmę, analizės įrankio bešališkumo galimybe tenka rimtai suabejoti. Eksperimentinės studijos šią abejonę patvirtina. Tera-pisto pavyzdys daro daug įtakos paciento asmenybės (charakterio) pasikeitimui. "Ilgesnė individų sąveika daro juos vienas kitam panašesnius".15 Ne kas kitas, kaip psichoanalistų žvaigždė Kari Menninger prisipažįsta: "Mes negalime ignoruoti fakto, kad kuo psichoanalistas tiki, kuo jis gyvena, ką myli, ką jis laiko gėriu ir ką blogiu, pacientui pasidaro žinoma, ir tai jį labai paveikia ne kaip "sugestija", bet kaip inspiracija".16 Ne paslaptis, kad ortodoksų analistų žmogaus idealas, bent teoretiškai, yra gana skurdus. Individas, savo darbu suteikiąs šiokį tokį įnašą visuomenei, laikomas psichinės sveikatos idealu. Psichoanalitiškai kalbant, normalus žmogus yra tas, kuris išlaiko balansą tarp id, ego ir superego, trijų savo psichės didžiųjų jėgų. Jei taip, tuomet nei Kristus, nei šv. Pranciškus, nei Sokratas, nei Gandhi, nei joks kitas iš kilniųjų žmonijos vadų nepatektų į psichiškai sveikųjų sąrašą. Jie juk atsiekė harmonijos ne su savim, bet su transcendentinėmis vertybėmis. "Jei Beethovenas vaikystėje būtų lankęs 'progresyvinę' mokyklą ir jaunystėje psichiatrą, tai jis būtų buvęs daug 'laimingesnis', bet pasaulis nebūtų girdėjęs Beethoveno simfonijų".17 Tragiškai skaudu, kad "rūsio" terapija šalina iš asmens tai, ko žmonijai labiausiai reikia — dvasinių vertybių ir už jas aukotis ir net mirti nebijančių žmonių. Ne be reikalo Neilsen terapis-tus įspėja: "Vadinamosios dvasinės vertybės (sic) privalo būti traktuojamos su daug didesne pagarba ir 'nieko kito — tik' nusiteikimas (psichoanalistų tarpe) energingai peržiūrėtas".18 Bet ar analistų tarpe toks įspėjimas randa atgarsio?

5. Psichoanalizė šiandien

"Mes čia mokslų srityje matome retą reginį. Mokslinės teorijos pažanga dešimtmečiams prirakinama prie jos kūrėjo atradimų. Neduodama laisvės pataisyti tam tikroms pamatinėms mokytojo tezėms".19 Šiandien vieni freudinių dogmų grandines jau sutraukė. Kiti jas tik pratempė. Treti ir dar tebėra prirakinti. Dar Freu-dui gyvam esant, pirmieji schizmatikai (Adler, Jung, Stekel, Rank) įnešė teoretinių pataisų ir terapinių pakeitimų. Seksui atimta pagrindinė rolė (Adler, Jung). Religija priimta kaip psichologinis vaistas (Jung). Labiau akcentuojami dabarties konfliktai, nei praeities išgyvenimai (Stekel). Ateities planais, ne praeities klaidomis bandoma keisti pacientą (Adler). Nė vadinamas kairysis psichoanalizės sparnas (Horney, Sullivan, Fromm, Anderson) nepasitenkino Freudo biologine žmogaus interpretacija. Ši sociokultūrinė grupė atmetė libido teoriją, determinizmą, įgimtą puolos potraukį ir Edipo kompleksą, duodami jam socialinį atspindį. Neurozės priežastimi laikoma ne seksualinė frustracija (Freudo teorija), bet individo konfliktas su savimi (idealiuoju "aš") ir kitais žmonėmis. Horney ir Fromm laikytini populiariausiais šios grupės atstovais. Pirmoji pagauna skaitytojus įžvalgia žmogaus charakterio analize, antrasis — giliu humanizmu. Praktiniu atžvilgiu šioji grupė siekia trumpesnės terapijos ir pačiam analistui duoda daugiau vadovaujančios iniciatyvos.

Kitą šiuo metu reikšmingą (ypač teorijoje) psichoanalizės šaką sudaro vadinamieji ego-analistai (Heinz Hartmann, D. Rapaport, E. Erik-son, Kris, Lówenstein). Iš tikro tai nėra nukrypimas nuo klasinės linijos, o nuoseklus jos pratęsimas. Šioj grupėj daugiau svarbos priskiriama ego. Jis, ne id ir ne superego, yra viešpats asmenybės struktūroje. Jis išsiskleidžia ne iš id (libídines energijos) gelmių, bet iš savitos, žmogaus prigimčiai duotos dispozicijos. Ego turi savo energijos versmes, savo motyvus, interesus ir siekius. Toks asmenybės teorijos formulavimas nebūtinai veda į biologinį materialistinį monizmą. Žmogaus protinės galios nepaverčia-mos libidinės energijos apraiškomis.

Arčiausiai prie klasinės psichoanalizės laikosi ta grupė, kuri be pataisų priima Freudo teorijas, bet keičia terapijos techniką. Ir ši grupė turi šviesių žvaigždžių (Franz Alexander, Felix Deutsch, J. Rosen, B. Karpman). Tačiau dešinysis psichoanalizės sparnas, vadinamieji ortodoksai, dar ir šiandien tebėra prirakinti prie mokytojo dogmų (Fenichel, Melanie Klein, Rosen-feld ir daugybė kitų). Jie šventai išpažįsta klasinės psichoanalizės "tiesas" ir ištikimai laikosi jos apeigų gydymo technikoje. Per tarptautinę ir tautines psichoanalistų sąjungas jie stengiasi Freudo mokslą išlaikyti "nesuteptą". Jie prižiūri psichoanalistų ruošimą, aprobuoja psichoanalizės institutus, reikalauja tikėjimo priimti tradicines Vienos mokytojo prielaidas. Nepakęsdami tokios mistikos ir vadovaujančios klikos spaudimų, kai kurie (pvz. H. Horney, Clara Thompson) akademinės laisvės vardan viešai pakėlė maištą.

Freudas kartą Binswangeriui taip rašė: "Aš visuomet ribojausi pirmuoju pastato aukštu ir rūsiu. Jūs tvirtinate, kad, pakeitus išeities tašką, būtų galima matyti ir viršutinį aukštą, kuriame gyvena tokie įžymūs svečiai, kaip religija, menas ir t.t. .. ."20 Egzistencialistinė psichoanalizė kaip tik ir nukreipė savo žvilgsnį į viršutinį asmenybės pastato aukštą, į žmogaus dvasią. Tai visiškai freudinių dogmų grandines sutraukiusi psichoanalistų grupė (Medard Boss, Frankl, Binswanger, Igor Caruso, Rollo May ir kt.). Ji remiasi ne teoretinės fizikos modeliu, bet Buberio ir Heideggerio filosofijomis. Ji neneigia "rūsio" svarbos pastatui, bet nori atidžiai pasižiūrėti ir į viršutinį aukštą. Ji atsisako tikėti, kad užtvenkta libidinė energija kuria simfonijas, sudaro šeimas, rūpinasi našlaičiais, globoja ligonius, stato katedras. Jie teigia, kad žmogaus pagrindinis troškimas nėra malonumo (Freud), jėgos (Adler), saugumo (Horney), bet prasmės ieškojimas (Frankl). Siekiant savitai žmogiškų vertybių, tiesos, gėrio ir grožio, bus atrasta ir žmogiškos egzistencijos prasmė. Malonumas gi nėra mūsų aspiracijų tikslas. Jis negali teikti gyvenimui prasmės. Ieškant vien tik juslinio pasitenkinimo, žmogų apninka vidinė tuštuma. Nuobodulys pradeda jį kankinti. Priešingai, suradus gyvenimo tikslą, patiriama gilaus vidinio pasitenkinimo. Neurotinio sutrikimo versmė ir yra prasmingos gyvenimo filosofijos stoka — neišvystymas dvasinio žmogaus potencialo. Užtat egzistencialistinė analizė (ypač logoterapija) ir nori padėti žmogui atrasti prasmingą gyvenimą. Ji bando moderniam žmogui priminti, kad jis, besisvaigindamas libidiniu vynu, nepamirštų ir trečiojo aukšto prakilniųjų svečių. Rūsio tamsoj egzistencine tuštuma sergančius ji mėgina išvesti į viršutinio aukšto šviesą.

Kraštutinės psichoanalitinio medžio šakos (klasinė ir egzistencialistinė) išsiskleidė visai priešingomis kryptimis. Tačiau, kaip ir visas medis, jos minta tomis pačiomis šaknimis. Jos visos siekia panašaus tikslo — išugdyti ligonyje realistinę pažiūrą į gyvenimą ir save, įgalinti jausmų ir veiksmų kontrolę. Visos jos ieško ligos simptomų slaptų priežasčių. Visos naudoja transferenciją. Betgi kelią per pasąmonę ir transferenciją į proto kontrolę parodė ne kas kitas, kaip Freudas. Psichoanalizė šiandien yra ne tik vienas iš svarbiausių psichoterapijos būdų, bet ir viena iš originaliausių psichologijos mokslo šakų. Ji paveikė ne tik sociologijos ir politinių mokslų teorijas, bet ir literatūros ir aplamai meno tematiką. Pagaliau, persotinusi vakarų minties pasaulį, psichoanalizė pradeda sunktis ir į Petro laivo sienas. Nei praktiškai, nei teoretiškai psichoanalizės nebegali ignoruoti ir Romos krikščionybė.

Nežinia, koks katalikų skaičius psichoanalizės dėka atgavo emocinį balansą. Nežinia, ir kiek jį prarado. Nepaisant to, vis rimčiau pradedama galvoti, ar psichoanalizė negalėtų tapti veiksminga dvasinio gyvenimo priemone. Juk, pvz., žinoma, kad žmogus negali mylėti kitų ir Dievo, neišmokęs pirmiau sveikai ir tikrai savęs mylėti, priimti save tokį, koks jis yra, nebijoti pažiūrėti į save be kaukės. Taip "apsinuoginęs" žmogus darosi prieinamas Įsikūnijusio malonės šilumai ir šviesai. Negatyviai save vertinąs, savimi ir kitais nepasitikįs asmuo pajėgs Dievą mylėti tik savotiškai, tik abstrakčiu žinojimu, neasmeniniu pergyvenimu. Pažindama žmogaus vystymosi kritiškus periodus, psichoanalizė turi priemonių psichinio brendimo kliūtims pašalinti. Deja, bandymas įvesti "šv. Freudo regulą" benediktinų vienuolyne Cuernavacoj, Meksikoje, nepavyko. Psichoanalizę praktikavusi abatija Romos buvo 1967 uždaryta, o jos abatas sekuliarizavosi ir vedė. Tačiau objektyviam šio eksperimento įvertinimui reikalinga daugiau ir tikslesnių duomenų.

Jei praktinė psichoanalizės vieta krikščionybėje vis dar neaiški, tai teorinė jos pozicija pamažu tvirtėja. Povatikaninė katalikų teologija, pvz., rimtai žiūri į Freudo priekaištus, teigiančius religiją esant infantilinę (taigi neurotinę) iliuzijos formą. Užtat moderniosios apologetikos patrankos kreipiamos ne į viduramžių heretikus, bet į šio šimtmečio ateistinės filosofijos mintį. Freudo teorijos apologetų taikinyje pažymėtos ryškiomis spalvomis. Anaiptol negalima paneigti ir teigiamo psichoanalizės įnašo katalikų teologijai. Tomistinė psichologija nebepajėgia nušviesti subtilių dabarties žmogaus etinių problemų. Psichoanalitinė asmenybės teorija šiam tikslui daug efektyviau pasitarnauja. Pvz., psichoanalitinė sąžinės vystymosi hipotezė tapo nebepakeičiamu moralinės teologijos įrankiu. O nauja vadinamosios klinikinės teologijos šaka būtų visai nesuprantama be freudinės psichologijos.

Baigiamosios pastabos

Freudas sukūrė psichoanalizės mokslą, kuriuo didžiavosi, ir religijos surogatą, prie kurio neprisipažino. Tačiau psichoanalizės sąjūdis turėjo visus religinio sambūrio elementus: dogmas, ritualą, visuotinus suvažiavimus, mokytojo idealizavimą ir sekėjus. Pasiturintieji miesčioniški intelektualai be jokių politinių, religinių ar filosofinių įsitikinimų buvo labiausiai šio sąjūdžio suvilioti. Ieškantiem socialinio prisišlieji-mo ir gyvenimo prasmės psichoanalizė ir pasiūlė gyvenimo filosofiją be tikėjimo ar asmeninės aukos — tikėjimą be Dievo ir be kryžiaus, nereikalaujantį gilesnio žmogiškos egzistencijos supratimo bei radikalesnių etinių pastangų. Pats psichoanalitinio sąjūdžio Mozė, atrodo, turėjo platesnių vizijų. Psichoanalitiniame sąjūdyje jis matė tą įrankį, kuriuo žmogus galės save ir kitus palenkti racionalistiniam idealui. Jis patarė žemės žmogui aistrą nugalėti protu. Jis vylėsi, kad, pažinęs libídines energijos versmes, plėšriausias pasaulio žvėris išvengs savęs sunaikinimo. Savęs pažinimu, o ne religija, ne socialiniu teisingumu ir ne politika žmogus pakeisiąs pasaulį. Vienos Mozė buvo tvirtai įsitikinęs, kad žmogaus ir pasaulio supratime jis taręs paskutinį žodį ir tuo būdu sukūręs mokslinį pagrindą moralinei utopijai. Ar tas įsitikinimas atitinka tikrovę?

"Mūsų vaikai nori išgirsti balsą, paaiškinantį jiems, kur eiti ir kam gyventi, — primena Erich Fromm. Kaip ir visos žmogiškos būtybės, jie jaučia, kad gyvenimas privalo turėti prasmę — bet kas ji yra? . . . Jie ilgisi laimės, tiesos, teisybės, meilės ir pasišventimo idealui".21 Ar psichoanalizė yra pajėgi šiuos amžinus žmogaus siekius patenkinti? Trisdešimčiai metų praėjus nuo psichoanalizės kūrėjo mirties, atsakymas į šį klausimą yra tragiškai aiškus: NE. Užuot ieškojus atsakymo į šiuos klausimus Partenono marmurinėse sienose, Šekspyro dramose, Markso manifeste ar Vienos žydo sapnuose, ar nevertėtų atidžiau pasiklausyti Betliejaus balso?


1.    S. Freud, An Autobiographical Study, Standard Edition of the Complete Works of Sigmund Freud, London: Hogarth Press, Vol. XX, 7-8 (1964).
2.    H. Sachs. Freud, Master, and Friend, Cambridge: Harvard University Press, 1916, 16.
3.    E. Fromm, Sigmund Freud's Mission, New York, Harper, 1959, 119.
4.    Freudinė žmogaus filosofija labai įžvalgiai pateikta dr. J. Girniaus knygoje "žmogus be Dievo", 197-205.
5.    B. E. Wolman, The Unconscious Mind, Engle-wood Cliffs: Prentice-Hall, 1968, 84-96.
6.    S. Freud, An Outline of Psychoanalysis, New York: Norton, 1938, 109.
7.    S. Freud, ibid., 20.
8.    S. Freud, Totem and Taboo, Std. Edn. New York: Norton, Vol. XIII, 156-157.
9.    Plg. J. Venckus, S. J. Psichoanalize, Aidai, 1951, Nr. 4, 156-159.
10.    Paimta iš D. S. Clark. What Freud Really
Said, New York: Schocken, 1966, 239.
11.    R. P. Knight, Evaluation  of  the  Results of Psychoanalytic Therapy, Am. Journal of Psychiatry, 1941, 98, 439-446.
12.    B. B. Strauss, Quo Vadimus, Brit. Journal of Medical Psych., 1947, 21, 1-11.
13.    H. J. Eysenck, The effects of Psychotherapy, Intr. Journ. of Psychiatry, 1965, 1, 1.
14.    S. Freud, Psychoanalysis and Faith, ed. H. Meng and E. Freud, New York: Basic Books, 1963, 17.
15.    H. L. Lennard, A. Bernstein, The Anatomy of Psychotherapy, New York, 1960, 90.
16.    K. Menninger, Theory of Psychoanalytical Technique, New York, 1958, 91.
17.    J. Hospers, Philosophy and Psychoanalysis, in Psychoanalysis, Scientific Method, and Philosophy, ed. S. Hook, New York University Press, 1964, 356.
18.    Cituota is P. Haimos, The Faith of the Counsellors, New York: Schocken, 1966, 95.
19.    E. Fromm, ibid., 91".
20.    Cituota is R. May, Existential Psychology, New York: Random House, 1961, 32.
21.    E. Fromm. Psychoanalysis and Religion, Yale University Press, 1967, 3.