KANADOS LIETUVIŲ KATALIKŲ CENTRAS

Parašė St. Yla

Toronte lapkričio 1 įvyko lietuvių katalikų suvažiavimas, sukviestas organizacinio komiteto. Komitetas, sudarytas 1968 rugsėjo 26, talkinamas komisijų, suplanavo naujo centro kūrimą, ir šis planas buvo įvykdytas minėtame suvažiavime. Dalyvavo 79 atstovai iš įvairių vietų, išrinkti demokratiniu principu (nuo 100 narių 1). Atstovai buvo iš parapijų, kapelionijų bei misijų kartu su savo kunigais, vienuolynų atstovai, Kunigų vienybės ir katalikiškų organizacijų bei institucijų ir tų lietuviškų kolonijų, kur nėra parapijų ar katalikiškų organizacijų. Ateityje numatyta kviesti ir kitų religijų atstovus svečiais su patariamuoju balsu. Suvažiavimui buvo pateiktas, išdiskutuotas ir priimtas labai paprastas ir trumpas statutas (vos vieno puslapio), kuriame apibrėžti tikslai, vadovybė, pagrindinės veiklos gairės ir lėšos. Į vadovybę (patį centrą) apsispręsta rinkti 15 asmenų. Kvorumui reikalingas skaičius numatytas vienoj vietoj, kiti r įvairių vietovių. Pirmajam trimečiui išrinkta 10 pasauliečių (2 moterys), 1 seselė ir 4 kunigai; vienas jų Įeina ex offieio kaip Kanados Kunigų vienybės atstovas (pirmininkas). Centro pirmininku išrinktas dr. Juozas Sungaila. Veiklos sritys tuo tarpu numatytos šiod: informavimas katalikus rūpimais klausimais, jų reprezentavimas, konkrečių darbų planavimas ir finansavimas leidinių, radijo programų ir t.t. Finansai numatyti iš parapijų, organizacijų bei kitų vienetų įnašų. Centras ketina ribotis religine veiklos plotme ir jai artimais reikalais, dėl to nesikryžiuos su Lietuvių Bendruomene. Kuo šis centras vertas dėmesio? Visų pirma tuo, kad jis skiriasi nuo katalikų federacijų, kokias turi lietuviai JAV, Škotijoje, Anglijoje ir Australijoje. (Tokią federaciją turėjo anksčiau ir Kanada). Federacijos apjungia tik organizacijas, tuo tarpu šis centras, šalia organizacijų ir kitų katalikiškų institucijų, pirmon eilėn remiasi parapijomis. Centras skiriasi ir nuo Lietuvoj veikusio Katalikų veikimo centro (KVC); šis jungė taip pat organizacijas ir buvo hierarchijos tiesioginėje globoje. Kanadiečių centras tokios (tiesioginės) globos neturės. Naują kanadiečių posūkį bus apsprendusi povatikaninė linkmė, kuri šalia visuomeninio katalikų veikimo labiau pabrėžia krikščioniškąjį visuomenės bei jos institucijų atnaujinimą, ši linkmė labiau akcentuoja reikalą apjungti bendruomeninius elementus, kaip parapijas, ne vien organizacijas. Apsispręsti šia kryptimi kanadiečius skatino Toronte leidžiami "Tėviškės žiburiai", pakartotinai keldami tokio centro reikalą. Toronte abi lietuvių parapijos pirmosios pritaikė Vatikano II susirinkimo raginimus steigti pasauliečių tarybas. (Dabar tokias tarybas turi ir kitos, nors dar ne visos, Kanados lietuvių parapijos). Pasauliečiai turėjo progos įsitraukti į įvairius parapinius darbus, juos planuoti bei vykdyti sutartinai su kunigais. (Prisikėlimo parapijoj Toronte tarybą sudaro 36 asmenys, pasiskirstę į 4 ar 5 sekcijas). Šis darbas daugelį įtikino, kaip reikšmingas parapijų vaidmuo ir kaip vaisingas pasauliečių aktyvus įsijungimas tikinčiųjų bendruomenėn. Nuo parapijų tarybų jau buvo lengvesnis šuolis į naujo tipo centrą. Panašaus centro reikalas gyvai jaučiamas ir Amerikoj. Apie tai jau du metai kalbama, bet dar nėra ženklų, kad jis būtų greit į-kurtas. Kanadai buvo lengviau tai padaryti. Jos lietuviškoji emigracija vienalytiškesnė ir lankstesnė, čia ir kunigai dalyvauja visoj lietuviškoj veikloj, ir pasauliečiai parapinio darbo neskiria iš kitų lietuviškų uždavinių. Parapijos čia yra ne tik religiniai, bet ir kultūriniai, tautiniai židiniai. Prie parapijų arčiau glaudžiasi ir jaunimas; čia jis randa globą bei sąlygas visokiam savo pasireiškimui, neišskiriant sporto. Kanadoj, palyginus su Amerika, yra žymiai palankesnis klimatas katalikų veiklai. Kanados episkopatas yra intelektualus, veiklus, vieningas ir moderuotai pažangus. Jis tikrai vadovauja katalikams ir savo krašto kunigams, be to, jis labiausiai palankus tautybių atžvilgiu. Kanada kol kas yra vienintelis kraštas, nekalbant apie Europą, kur tremtiniai ir jų kunigai turi pilnas teises savo sielovadai. (Po šio karo tremtiniai tik Kanadoje galėjo kurti savas tautines parapijas, kai kitur galimumo jau neturėjo). Dėl palankesnių sąlygų Kanados Jietuvių   katalikų   centras,   reikia tikėtis, savo veiklą išvystys nepalyginamai sėkmingiau. Dėl to verta ir kitų kraštų lietuviams pasekti tos veiklos tolimesnę raidą ir kai ko iš jų pasimokyti. O mokytis reikės, nes tremtinių bei emigrantų reikalai nėra palikti nežiniai nė II Vatikano susirinkimo bei šv. Sosto. Vatikano II Susirinkimas savo dekrete vyskupams įsako rūpintis "be tautybių skirtumo savo krašto gyventojais, svetimšaliais ir praeiviais". Vyskupai turi "leisti jiems atlikti tą Bažnyčios reikalų dalį, kuri jiems pridera, pripažindami jų teisę ir pareigą aktyviai darbuotis mistinio Kristaus kūno plėtotei". Dekretas kalba apie "emigrantus, tremtinius ir pabėgėlius", kurių sielovados reikalus buvo aptarusi pop. Pijaus XII apaštalinė konstitucija Exul Familia 1952), ir pažada naujai "nustatysimas normas". Kaip tik šiais metais, rugsėjo 9, tokios naujos normos buvo paskelbtos pop. Povilo VI dviem raštais — Pastoralis migratorum ir De pastorali migratorum cura. Vyskupai turės savo kraštuose steigti emigrantų reikalams specialias komisijas, o šios kasmet turės apie savo darbą pranešti vyskupų kongregacijai Romoje. Čia ir iškyla klausimas, kas į-eis į vyskupų sudarytas komisijas emigrantų reikalams? Kaip tie reikalai bus sprendžiami ir kas tautinių grupių vardu galės kalbėti bei atstovauti, Jei nebus centrų, sudarytų ne tik organizacijų, bet ir parapijų atstovavimo pagrindu. Juk vyskupų komisijos turės daugiau rūpintis sielovadinėmis, atseit — su parapijomis susijusiomis emigrantų problemomis, o ne visuomeninėmis - kultūrinėmis. Nuo katalikų persiorganizavimo ir jų veiklos išvystymo, atrodo, priklausys ir jų balsas bei jo reikšmė minėtose komisijose prie krašto vyskupų. Vatikano pozicija yra aiški ir labai palanki principine prasme, tuo tarpu kraštų episkopato pozicija ne visada bus aiški vien dėl to, kad ji bus pritaikomoji, konkreti -nė. O kas tą konkrečią tautybių padėtį, jų reikalus, uždavinius pristatys, kas jų teises atstovaus, jei atskirų tautybių katalikai bus pabirę. Be to, šie reikalai nebegali būt palikti vieniems kunigams, nes ir pasauliečiai turi tiek pat teisių rūpintis savo religiniais reikalais. Pasauliečiai labiau laisvi kalbėti vyskupams, negu kunigai. Tačiau ir kunigai geriau gali prabilti būdami centre bei atstovaudami visus, negu savo atskiras parapijas. Kanados lietuvių katalikų centras savo nauju charakteriu būtų ir kitiems lietuviams pavyzdys skubiau persiorganizuoti ir pasiruošti naujam veiklos tarpsniui. St. Yla