LIUBLINO UNIJA IR JOS ŠEŠĖLIAI Spausdinti
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
Lietuvių - lenkų santykiai keturių amžių perspektyvoje (1569-1969)

4. Negatyvus lietuvių-lenkų unijinių santykių balansas

Lietuvio akimis unijos padarinių vertinimas išeina negatyvus, nes dviejų kaimynų santykiai vystėsi Lietuvos nenaudai ir kultūriniu, ir politiniu atžvilgiu. Tad suprantama, kodėl lietuvių tauta nuo atgimimo laikų ieškojo sau atskiro, savito kelio ir tik juo, jau nebesidėdama į jokią federaciją su lenkais, tenorėjo žengti. Šitokį kelią lietuviams pirmasis energingai siūlė jau S. Daukantas. Jis taip buvo persiėmęs Lietuvai nepalankiomis unijos išdavomis, jog ir savo gyvenamuoju metu "koroniarais" (lenkais) perdėm nepasitikėjo, net perdėtai įžiūrėjo jų klastas, istorijos "falsifikavimus" lietuvių nenaudai. Tuo būdu vad. "istorijos pamokos" ir iš lenkų praeityje patirtos skriaudos buvo tautiškai susipratusiems lietuviams aiškus kelrodis visomis jėgomis atsiskirti iš bendrojo unijinio palikimo, kuriuo kitados buvo ėję Lietuvos bajorai ir didikai.

Tad suprantama, kad lietuvis nuo XX a. pradžios jau jokiu būdu nebenorėjo grįžti į senąją padėtį, ar tai būtų buvusi pilsudskinė federacija, ar kokia hymansinė kantoninė sistema. Kai tautinio atgimimo metu lietuviai sąmoninosi savo praeitį ir, ją aukštindami, virto susipratusia tauta, iš lenkų praeityje patirtosios skriaudos dar didesnės turėjo atrodyti. Kai jie, pvz., mesdavo žvilgsnį į Vytauto D. kulminacinį punktą, prieš akis vis stodavosi jo sumanymas vainikuotis karaliumi. Bet drauge buvo ir yra vis prisimenama, kaip Lenkijos kancleris Zbignievas Olesnickis su savo šalininkais pavartojo fizinę jėgą ir Kęstutai-čiui sutrukdė tapti Lietuvos karaliumi. Niekas kitas tos skriaudos vaizdingiau nėra atvaizdavęs, kaip pats lenkas, bet lietuvių tautos draugas, rašytojas Ignas Kraševskis. Jo garsioji triloginė poema, kuria mūsų aušrininkai labai susižavėjo ir dalimis tuoj lietuviškai išvertė, dar labiau tą skriaudą didino. Ir Vilniaus katedroje palaidoto Vytauto karsto dingimas kėlė ir tebekelia lenkų atžvilgiu nepalankių minčių. Nepriklausomoje Lietuvoje, pačiais aštriaisiais konflikto dėl Vilniaus miesto metais, taip pat ir Vytauto 500 metų mirties jubiliejaus proga, daug kartų spaudoje
-------------
Tęsinys iš lapkričio numerio.

buvo keltas klausimas, ar lenkai tik nebus tyčia Vytauto karsto paslaptingai nuslėpę, kad dar labiau lietuvių pretenzijos į Vilnių nepadidėtų. Tai minčiai ypač atstovavo žinomas veikėjas Donatas Malinauskas, kuris Prahoje Vytauto D. kaulams buvo ir brangų sarkofagą padirbdinęs!

Lietuvis vėl buvo pastatytas prieš naują lenkų jėgos faktą, kai dar nebuvo užšalęs nė Vytauto lavonas. Turiu galvoje čia jau minėtos Podolės užėmimą. Kad Lenkijos magnatai tuo metu yra vedę ne tik Lietuvai priešišką, bet ir savanaudišką politiką, patvirtina ir jų žymus istorikas A. Lewickis, tiems santykiams paskyręs visą studiją (Powstanie šwidrygielly 1892, p. 147). Lietuviai neteisingo derlingosios Podolės užgrobimo ilgus metus negalėjo užmiršti.

Kai mūsų žvilgsnis nukrypsta į XVI amžių, sustojame, žinoma, prie centrinio, dabar sukaktuvinio seimo Liubline, kur tada vidurvasaryje vyko graudžios scenos. Tas seimas irgi neapsiėjo be skaudžios prievartos, be lietuvių pastatymo prieš įvykdytus faktus. Atsivežę Liublino seiman savą unijos su lenkais projektą, lietuviai stengėsi jį ilgai ir energingai ginti. Lietuvių unijos rep. federacijos planas turėjo, be kitko, reikšti atskirą, tik Vilniuje atliekamą pakėlimą ir vainikavimą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu jau Krokuvoje vainikuoto Lenkijos karaliaus. Saviems reikalams lietuviai reikalavo ir atskiro Lietuvos seimo.

Liublino seimo dienoraščiai įspūdingai liudija, kaip lietuviai gynė savo projektą ir vis bandė nepasiduoti, nes lietuvių būsimos federacijos su lenkais planas stipriai skyrėsi nuo įkyriai lenkų peršamų unijinės, dvilypės valstybės siūlymų. Lietuviai nepasidavė įkalbinėjimams. Jie jautė svorį savo valstybės, kuri apėmė beveik pusę milijono kvadratinių kilometrų.

Kai pagaliau lietuviai, matydami su lenkais nesusikalbėsią, iš Liublino seimo naktį į kovo 1 išvyko namo, lenkai ėmėsi naujo plano — prievarta padaryti lietuvius sukalbamesnius. Tad ir buvo nuo Lietuvos valstybės atplėštos ir Lenkijai prijungtos plačios žemės, daugiau kaip trečdalis didžiosios kunigaikštijos, apie 170,000 kvadratinių kilometrų, arba dvi nepriklausomos Lietuvos (1920.VII.12 sutarties ribose). Tai buvo Palenkės (Podliachijos) vaivadija ir trys derlingos pietinės Ukrainos vaivadijos (Volinijos, Braslavo ir Kijevo). Tai padaryta pritariant pačiam karaliui Žygimantui Augustui, kuris jau seniau buvo atsisakęs savo paveldėjimo teisių Lietuvoje. Unijos klausimu jis atsistojo lenkų pusėje. Tuo būdu jis manė geriau patarnausiąs ateičiai dviejų valstybių, kurioms didelį būsimą pavojų jis tarėsi nu-matąs iš Maskvos.
Prievarta vykdant uniją, Lietuva buvo nustumta į antraeilių valstybių tarpą. Tad ir prieš agresyvų Rytų kaimyną jai vienai būtų buvę jau sunkiau laikytis.

Tokio unijos vykdymo "in contumaciam", t.y. jos partneriui nedalyvaujant, iš Liublino pabėgę lietuviai nebuvo numatę. Nemalonūs faktai vertė juos daryti skubias išvadas. Bet birželio mėn. pradžioje (1569) seiman į Liubliną sugrįžę lietuviai jau buvo pralaiminčioji šalis. Žemaitijos seniūnas Jonas Chodkevičius seime ir graudenosi, jog Lietuvai buvo tais prievartiniais žemių atėmimais apkarpyti sparnai. Lietuviams bepasisekė išgelbėti atskirą vyriausybę ir savą kariuomenę.

Ir pačių paskutiniųjų dešimtmečių santykių su lenkais Lietuvos istorijos balansas yra apsunkintas panašiais prievartiniais faktais. Iki pat paskutiniųjų dienų nusitęsia lenkų nelaimingi (lietuvių akimis) sprendimai, kurie į tarpusavio santykius vis tebemeta ilgus šešėlius. Ar imsime Suvalkų sutarties sulaužymą ir Vilniaus užėmimą (1920.X.9), t.y. žinomąjį gen. Želigovskio "sukilimą" (prieš savo vyriausybę), ar 1938 kovo mėn. ultimatumą Lietuvai, vis tai buvo prievartiniai lenkų veiksmai, kurie iš naujo priminė Vytauto D. karaliumi apsivainikavimo sutrukdymą, Podolės užgrobimą ar keturių vaivadijų atplėši-mą Liubline.

Savo santykiuose su Šv. Sostu lenkai, kurių balsas Vatikane nuo seno vis greičiau išklausomas negu lietuvių, ir paskutinį dešimtmetį davė progos laisvojo pasaulio lietuviams darytis nemalonių komentarų. Paskutinieji šių komentarų siejosi su š.m. gegužės 9 Dieviškojo kulto kongregacijos sprendimu. Turiu galvoje naujojo liturginio kalendoriaus pertvarkymą: vienintelis formalus lietuvių tautos šventasis, jau nuo 1636 metų Lietuvos patronas, pirmasis Panevėžio vyskupijos šventasis, ypatingasis Lietuvos jaunimo globėjas karalaitis Kazimieras ne tik buvo perkeltas, šalia kitų trijų lenkams paliktųjų šventųjų, bet dar buvo padarytas pirmuoju Lenkijos šventuoju. Tik veikliems lietuviams Romoje spaudžiant, toji daugelio lietuvių skaudžiai išgyventa naujovė minėtosios kongregacijos rudeniop buvo jau atitaisyta. Šv. Kazimieras vėl grąžintas lietuviams. Bet šis faktas mums yra įdomus pavyzdys, kaip lenkai vis Šv. Kazimierą tik savo tautos šventuoju telaiko.

Ar jau ne laikas būtų kokiame bendrame studijiniame dialoge nustatyti, kad istoriškai tikrai netikslu vis ginčytis, kuriai tautai Šv. Kazimieras yra artimesnis! Kas jis buvo mūsų prasme, būtent — lietuvis ar lenkas? Žinoma, mums lietuviams logiškai dar galėtų būti pastatytas ir toks klausimas: kaip galime Šv. Kazimierą laikyti lietuviu, jeigu jo senelio, Jogailos Algirdai-čio, ne kartą pusiau atsižadame ir tiesiog jį lenkams "atiduodame", nes negalime jam dovanoti už Kriavo aktą?!

Tačiau, žvelgiant ano laiko, prieš 500 metų, mastu, negalima Šv. Kazimiero išprievartauti tautiniu atžvilgiu. Ano meto žmonių sąmonėn negalima dėti šiandieninių lietuvio ir lenko sąvokų, nes jos buvo kitokios. Pvz. lygiai bergždžias yra klausimas bandyti tuoj kategoriškai nustatyti, kas tautiniu atžvilgiu buvo garsusis astronomas, heliocentrinės sistemos tėvas M. Kopernikas — vokietis ar lenkas? Vokiečiai nepasiduoda ir turi savo argumentų, o lenkai užsispyrė: ne tik Koperniko vardu pavadino naująjį Torunės (Thorno) universitetą, bet jau dabar išleido būsimajai jo gimimo 500 metų sukakčiai (1473-1973) gražius pašto ženklus, kurie turi dar labiau išpopuliarinti "lenką" Koperniką.

Kas liečia tautinės sąmonės turinį, ir ano laiko dinastams negali būti taikomos šių dienų tautybių bei tautinio apsisprendimo sąvokos. Šv. Kazimiero kilmė tokia: abu jo seneliai buvo lietuviai, o motina — austrė Elžbieta (iš Habsburgų giminės), imperatoriaus Albrechto II duktė. Tad gali būti pagrįstai keliamas klausimas, kokiu būdu šventasis, kurio tėvas ir seneliai buvo lietuviai, o motina austrė, gali virsti lenku?
Dar 1958, kai spalio 3 sukako 500 metų nuo šv. Kazimiero gimimo, lietuviai laikė dideliu savo laimėjimu Vatikane, kai ta proga buvo išleista specialūs 50 ir 100 lirų Vatikano pašto ženklai, pagaminti V. K. Jonyno. Juose buvo nupieštas ne tik Šv. Kazimiero atvaizdas su Vilniaus katedra, bet ir Gedimino, Šventojo proprosenelio, pilies bokštas. O aplink Šventojo galvą buvo užrašas: "S. Casimirus, Primarius Lithuaniae Patronus".

Nors lietuviai ir "atgavo" savo šventąjį, vis tiek klausimas pasilieka tas pats ir gana neaiškus: ar nėra turėję šiame reikale įtakos asmens, kurie vadovavosi nedraugišku nusistatymu Lietuvai, dėl savo tikėjimo išlaikymo sudėjusiai tiek daug aukų? Tai pamiršus, populiarusis lietuvių Šventasis, jų žemės globėjas naujame liturginiame Romos kalendoriuje buvo padarytas pirmuoju Lenkijos šventuoju, pastatant jį net prieš šv. Stanislovą, gyvenusį XI a. ir kanonizuotą 1253. (Be kitko, naujajame šventųjų kalendoriuje pasiliko istoriška klaida. Negalima teigti, kad jau pop. Leonas X 1521 kanonizavęs Šv. Kazimierą. Vatikano archyvuose nėra jokių pėdsakų, kad Leonas X, kuris pats 1521 mirė, būtų spėjęs užbaigti Kazimiero kanonizacijos bylą).

Nors lietuviai vėl turi savo Šventąjį, tačiau lietuvių ir lenkų santykiuose šis faktas parodo nuo seniau einančias tendencijas. Gyvenimas mėgsta paradoksus! Lietuva, iki nepriklausomybės sutemų buvusi garsi kryžių ir rūpintojėlių šalis, XIX a. gavusi "Šventosios Lietuvos" (Žemaitijos) vardą, plačiai pagarsėjusi savo masiškais pasipriešinimais prieš stačiatikinimo pastangas Kęstaičiuose (prie Alsėdžių) 1886 ar Kražiuose 1893 ir per 40 metų spaudos draudimą daug aukų sudėjusi už lotyniškas raides, jau neminint sovietinės okupacijos gausių aukų, šiandien turėjo kovoti, kad jai būtų paliktas jos Šventasis!

Savo aktyvumu Lietuvos labui Romoje gerai pažįstamas msgr. V. Mincevičius italų kalba leidžiamo biuletenio "Elta-Press" dviejuose numeriuose (1969 nr. 5 ir 6) plačiai rašė šiuo klausimu, negailėdamas kietų žodžių.

Užbaigiant apie Šv. Kazimierą, reikia dar pridėti, jog jis jau nuo XVII a. rusams yra žinomas kaip antistačiatikiškos — "antimaskoliškos" dvasios šventasis. Gal dėl to ir gražioji Šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje, didžiausias baroko kūrinys sostinėje, po II pasaulinio karo ilgai buvo laikoma uždaryta. Be abejo, sąmoningai dabar ji paversta ateizmo muziejumi.

Čia ne vieta plačiau dėstyti, kaip Vatikane lenkai daug kartų, dėl jų greitos iniciatyvos, stiprių ryšių ir nesiliaujamo veiklumo, ten išėję laimėtojais lietuvių sąskaiton. Jau prieš I pasaulinį karą lenkai, turėdami savo gerus santykius Romos kurijos dikasterijose, ten sugebėjo ilgai blokuoti lietuviams priėjimą, ypač, jeigu šie tai bandė atskirai nuo lenkų daryti, pvz., dėstyti apverktiną Lietuvos Bažnyčios stovį kalbiniu atžvilgiu. O kai, kylant tautiniam lietuvių susipratimui, aštrėjo lietuvių ir lenkų kalbų santykiai, ypač Vilniaus vyskupijos bažnyčiose, būtinai reikėjo, kad Romą pasiektų objektyvesnis balsas. Roma turėjo išgirsti iš pačių lietuvių, kas iš tikrųjų dėjosi, kai lietuvių kalba liaudžiai ir lietuviškose srityse tebuvo pristatoma kaip "pogahs-ka mowa" ir vietinių lenkų kunigų buvo visaip ujama.

Šita tema gana jautriai reflektavo įtemptus lietuvių-lenkų santykius. Senųjų mūsų veikėjų memuarai ir raštai (kan. K. Prapuolenio, vysk. P. Bučio, M. Yčo, marijono dr. K. Rėklaičio — dar nespausdinti ir kt.) teikia tuo klausimu įdomių duomenų.

Lenkija, kaip stambiausias ir stipriausias katalikiškas kraštas ant paraudonėjusiu rusiškųjų žemių ribos, turi jau ir dabar 10 kartų daugiau gyventojų negu Lietuva, t.y. jau vėl yra perėjusi 30 mil. ribą. Suprantama, Lenkija įvairiais būdais nuo seno plačiai naudojasi Vatikano palankumu ir santykiuose su Lietuva. Lenkija savo gerą vardą Vatikane yra išlaikiusi nuo katalikybės restauracijos XVII-tojo šimtmečio. Per įvairias iškilmes ar masines audiencijas Šv. Petro bazilikoje lenkai nuo seniau teberašo ant savo vėliavų ir transparentų "Polonia semper fidelis" — Lenkija visada ištikima [Šv. Sostui]. Ir po I pasaulinio karo atsistačiusiai Lenkijai Roma buvo numačiusi Europos rytuose svarbų vaidmenį. Žinoma, Vatikane buvo apgailestaujama, kad dvi katalikų tautos suėjo į konfliktą dėl Vilniaus, ir norima, kad Lietuva su Lenkija geruoju gyventų. Kai, pvz., Vatikanas (kardinolas P. C. Gaspar-ri) 1922 lapkričio 10 per Lietuvos atstovą K. Bizauską oficialiai pranešė, jog Lietuvą pripažįsta de jure, savo pripažinimo rašte gyvai sugestionavo kaip galint greičiau tarp Lietuvos ir Lenkijos įgyvendinti "une aimable entente" (Relations entre la Lithuanie et le Saint-Siėge 1922-1932, Kaunas 1932, p. 1). Be abejo, Vilniaus klausimu tame dokumente nieko negalėjo būti pasakyta. Bet labai didelę skriaudą lietuviai išgyveno, kai 1925 Lenkijos su Šv. Sostu konkordatu visas lietuvių ginčijamas Vilniaus kraštas, Vilniaus arkivyskupijos sudėtyje, buvo įjungtas į Lenkijos bažnytinę provinciją.

Ir 1939-45 II pasaulinio karo metais Hitlerio kamuojamiems lenkams yra pasisekę santykius Vilniaus krašte Vatikanui nupiešti perdėm savoje ir lietuviams nepalankioje šviesoje. Apie tai visą eilę autentiškų dokumentų randame 1967 paties Vatikano išleistame dviejų tomų šaltinių rinkinyje "Le Saint Siėge et la situation religi-euse en Pologne et dans le Pays Baltes". Šį 967 p. dokumentų rinkinį mūsų periodika praleido beveik visai negirdomis. Iš jo gausios medžiagos apie Lietuvą šitame sąryšyje mūsų dėmesio užsitarnauja vienas faktas.

Vilniaus arkivyskupijos apaštališkajam administratoriui arkiv. M. Reiniui iš Romos buvo įsakyta nieko nekeičiant visas (lenkiškas) invo-kacijas ir maldas atlikinėti po senovei, t.y. kaip lenkų arkiv. R. Jalbrzykowskio laikais (II, 805-806). Visu jam būdingu tiesumu ir nuoširdumu arkiv. M. Reinys Romai (kardinolui Maglione) įrodinėjo, jog keliatautėje Vilniaus arkivyskupijoje (lietuviai, lenkai ir gudai) viešose bažnyčių maldose vartojimas invokacijos "Regina Polo-niae, ora pro nobis" (Lenkijos Karaliene, melskis už mus) bus didelių nesusipratimų priežastis (II, 817, 839-840). Plačiai ir svariais argumentais arkiv. Reinys tai išdėstė dar kartą 1943 lapkričio 13 minėtam kurijos kardinolui, valstybės sekretoriui L. Maglionei. Pagaliau 1944 pradžioje, pilnai įsitikinęs, kad tos invokacijos grąžinimas Bažnyčios ir tikinčiųjų labui nepatarnaus, ir drauge matydamas, jog Romoje teatstovaujama lenkiškajai minčiai, arkiv. M. Reinys prašė, kad jį Šv. Tėvas atleistų iš Vilniaus arkivyskupijos administratoriaus pareigų (II, 858-859).

Arkiv. M. Reinio raštai duoda įdomių duomenų apie tuometinius lietuvių-lenkų santykius. Yra gyvų paralelių su savo laiku sunkia Dievo tarno arkiv. J. Matulevičiaus-Matulaičio padėtimi, kai jis iki lenkų konkordato (1925) kantriai nešė sunkią Vilniaus vyskupo naštą. Reinio raštai parodo, kiek daug karčių nemalonumų šis kilnus dignitorius, miręs Vladimiro kalėjime (prie Maskvos) su šventumo aureole, Vilniuje turėjo pakelti.

1943 birželio 23 skųsdamasis Romai kai kurių lenkų kunigų nesveiku nacionalizmu, arkiv. M. Reinys priminė, kaip, pvz., vienas lenkas kunigas in flagranti buvo pagautas besirausiąs arkivyskupo miegamajame kambaryje. Kitas jų, karmelitų vienuolis, buvo kiek anksčiau raštu teigęs, jog "Aušros Vartų vienuolynas per tris šimtmečius, išlaikydamas Dievo Motinos kultą, yra buvęs stipriausia lenkybės tvirtovė rytų pasienyje" (11,816).

Pagaliau, įsidėmėtinas faktas iš 1966 metų. Kai lenkai šventė krikšto tūkstantmetį, arba "Sacrum Poloniae millennium", kaip patys paprastai lotyniškai vadino, vėl lietuviai buvo nemaloniai nustebinti: lenkų tautinei šventei, gegužės 3-čiai, savo pradžią turinčiai iš 1791 tą dieną paskelbtosios naujos konstitucijos (be kitko, Lietuva tada buvo paversta paprasta Lenkijos provincija), Vatikanas išleido šešių pašto ženklų seriją su bendru užrašu "Sacrum Poloniae Millennium". Viename iš tų ženklų buvo atžymėtas Potsdamo konferencijos nutarimų faktas — ten duoti Vroclavo (Breslavo) katalikų katedros bokštai, nors Oderio-Neisės linija dar nėra taikos konferencijos įtvirtinta. O kitame ženkle (50 lirų vertės) šalia Jadvygos buvo Vilniaus Aušros Vartai su Gailestingumo Motinos (Mater Misericordiae) paveikslu. Šis faktas dar kartą patvirtino lenkų tendencijas iš vienos pusės pasilaikyti naująsias sienas Vakaruose su Silezija ir Pomeranija (Oderio-Neisės linija), o iš kitos pusės grįžti prie senųjų žemių rytuose, t.y. nesustoti prie Curzono linijos, bet Lenkijon įjungti ir ukrainiečių Galiciją (Lvovą), ir rytinius lietuvių ir gudų plotus. Lenkiškųjų Vatikano ženklų paveiksliukai tai nedviprasmiškai primena.

Žvelgiant į tos rūšies lietuvių-lenkų santykius, kurie apčiuopiami Vatikano kolonų šešėlyje, reikia pripažinti lenkų monsinjorams ne tik jų didelį veiklumą, bet ir jų sugebėjimą turėti pasisekimų. Tai pažymiu akivaizdoje dabar jau žymiai geresnės lietuvių padėties Vatikane, kur jo dikasterijose lietuviai monsinjorai bei prelatai jau turi nepalyginamai daugiau savo ryšių. Bet santykyje su lenkais reikia šitą konstatavimą vėl sureliatyvinti, nes tenka neužmiršti, jog lenkų yra 10 kartų daugiau. Šituo objektyvaus skaičiaus konstatavimu tenorime pasakyti, jog ir lenkų potencialas įvairiose srityse, pažįstant jų veržlumą, yra nepalyginamai už lietuvių didesnis.

Dar ilgiau ir pilniau būtų galima dėstyti, kokiu būdu lenkų tautos didžiuliame pasistūmėjimo procese į rytus lietuviams tekdavo patirti įvairių skaudžių ginčų ir nesusipratimų. Prie kruvino konflikto tebuvo prieita, kai po I pasaulinio karo lenkai, vadovaujami Pilsudskio, siekė įgyvendinti savaip suprastos federacijos idėją. Į savo planuojamą federaciją jie jėga norėjo įjungti ir atsi-statančią Lietuvą. Ilgai lietuvių tautinį atgimimą (jų akimis "litwomaniją") telaikę tik caristinės Rusijos "intriga" prieš save, lenkai ir šį kartą neįvertino fakto, kad tas sąjūdis jau turėjo stiprias šaknis Lietuvos kaime. Abiejose tautose stipriai tada besiformuojantis nacionalizmas, lyg koks nesusifermentavęs vynas, tam konfliktui suteikė aniems laikams būdingo aštrumo. Beje, patys lenkų istorikai šiandien prie progos primena seniai lietuvių teigtą faktą, jog ir gen. Želigovskio vad. "sukilimas" tebuvo tik paties Pilsudskio įsakytas būdas užimti Vilnių, kurį Suvalkų sutartimi lenkai buvo palikę lietuviams. Nacionalizmas tada "putojo"! Tad lenkai, ir nustačius dažnai pažeidžiamą demarkacijos liniją, visomis jėgomis toliau trukdė jaunai Lietuvai tarptautiniame (diplomatiniame) forume. O apie grąžinimą Gedimino miesto, pačios Lietuvos sostinės, ne tik nebebuvo kalbos, bet dar buvo tiesiamos rankos ir į Klaipėdos uostą (1921-22), Lenkijai, be kitko, reikalingą dideliam miškui plukdyti.

Tai vis tamsieji Liublino unijos ir jos pasekmių šešėliai, čia prabėgomis ir su didelėmis spragomis atvaizduoti. Lietuvių-lenkų santykiai užsitarnauja ir iš lietuvių pusės plačios monografijos. Bet ir tai, kas čia pasakyta, pakankamai parodo, kaip lenkai per šimtmečius iki pat naujausių laikų vis buvo suinteresuoti Lietuvos sąskaiton vesti aktyvią rytų ("kresų") politiką. Ir gudai, ir ukrainiečiai prisidėtų čia prie teigimo, jog tai tebuvo savaip suprastas lenkų "Drang nach Os-ten". Jeigu iš stambios G. Rhodės knygos "Die Ostgrenze Polens" I (1955) vien tik iš žemėlapių palyginsime, kiek dar netoli į rytus siekė net Kazimiero Didžiojo Lenkija (1370), su vėlesnėmis lenkų pretenzijomis iki Dniepro (Pilsudskis 1920 pavasarį buvo jau Kijevą užėmęs!), tai matysime lenkų naudai didelį skirtumą.

5. Kai kurios lenkų paslaugos lietuvių tautai

Paveikslas ar fotografija paprastai laikoma geresnės kokybės, jeigu šalia tamsių šešėlių matomos ir šviesesnės dėmės. Tad trumpai dabar atsakykime į klausimą, ar buvo lietuviams iš jų susitarimų bei unijinių aktų su lenkais kurių nors laimėjimų?
Normaliai unija, valstybinių organizmų vienijimasis, o nesiskaldymas turėtų reikšti naudingą dalyką. Tarp dviejų lojalių partnerių užsimezgusi unija yra žingsnis pirmyn į pilnesnę ir platesnę integraciją. Juk ir Europos Unija, kuri taip sunkiai gimsta, būtų ypač paskutinio šimtmečio kruviniausių tarpusavio karų iškamuotame mūsų žemyne didelis laimėjimas, reikštų pažangą, šuolį pirmyn. Tarp kaimyninių valstybių Europos politinėje sistemoje per šimtmečius yra buvę įvairių unijų bandymų. Patys lenkai buvo du kartu trumpalaikėje unijoje su Vengrija (šitokiu keliu Krokuvoje Lenkijos "karaliumi" buvo vainikuota ir Jadvyga, būsimoji Jogailienė). Pirmasis Lietuvos-Lenkijos valdovas iš Vazų giminės, Zigmantas Vaza, išrinktas Švedijos karaliumi, turėjo dar platesnių unijinių planų. Jeigu per Maskvos sąmyšių penkmetį (1607-12) lenkai užimtoje Maskvoje savo išdidžia laikysena nebūtų sukėlę rusų tautos reakcijos, gal pats Zigmantas Vaza ar jo sūnus Vladislovas (jis jau buvo gavęs dokumentą apie jo išrinkimą caru) būtų įvykdę plačią trijų valstybių uniją, kaip savo laiku (1397) Kalmare buvo susijungusios trys Skandinavijos valstybės. Ispanijos hegemonijos šimtmetyje (nuo Pilypo II laikų) ir Portugalija 60 metų buvo unijinė Ispanijos dalis. Tokių faktų yra ir daugiau. Bet visos politinių progų aplinkybėmis susilip-džiusios unijos anksčiau ar vėliau iširo, kiekvienam partneriui nueinant savo keliu.

Lietuvos atveju buvo kitaip. Kriavo akto (anot L. von Rankės jis buvęs savo pasekmėmis rytų Europoje toks stambus įvykis, kaip mongolų invazija XIII a.) pasekmės tebejaučiamos iki pat šiandien, nors toji jungtinė (unijinė) valstybė prieš 185 metus buvo išdalyta. Lenkai ir šiandien dažnai nesugeba suprasti, kodėl lietuviai į unijinius laikus nė iš tolo nebenori sugrįžti. Jei lietuvių-lenkų unijos nebūtų lydėję aukščiau užsiminti jos šešėliai, teigiamesnių jos vertintojų ir lietuvių tautoje, be abejo, daugiau atsirastų. Bet ir šitokia "luoša" unija, kokia ji mums per šimtmečius prisistatė, vis tik atnešė kai kurių pliusų. Kokie jie buvo?

Pirmas neginčijamas nuopelnas buvo sutartinė lietuvių ir lenkų kova prieš kryžiuočius pačiais svarbiausiais tos kovos momentais. Šitaip vokiečių ordinas buvo nugalėtas. Lietuvių gyvenamieji plotai, pirmiausia Žemaitija, buvo išlaisvinti. Drauge sutrukdyta Ordinui iš Prūsų per Žemaičius pasidaryti teritorinį tiltą į Livoniją. Į heroiškas lietuvių kovas su kryžiuočiais esame įpratę žiūrėti vadovėliškai-romantiškai. Tų kovų centriniai punktai yra Pilėnų Margiris, Žalgirio pergalė ir dar vienas kitas įspūdingas laimėjimas, kuriuos laikome Kęstučio ar jo didžiojo sūnaus nuopelnu. Tačiau faktas, kad ir jungtinėmis lietuvių ir lenkų jėgomis Ordinas ir karo lauke, ir diplomatiniame tarptautiniame forume ne lengvai tesidavė nugalimas.

Nuo Astravos aktų (1392), t.y. nuo antrojo Vytauto D. grįžimo iš kryžiuočių, iki Melno taikos su Ordinu (1422) per ištisus tris dešimtmečius abu pusbroliai bendradarbiavo be jokio šešėlio. Gana gausūs to laiko dokumentai neiškelia jokių nesutarimų tarp Krokuvoje karaliaujančio Jogailos ir Vilniuje-Trakuose sėdinčio Vytauto. Jeigu ne Algirdaitis Krokuvos soste, tai lenkų pulkai Žalgirio laukuose nebūtų pasirodę. Lenkija nuo paskutiniojo Piasto-Kazimiero Didžiojo laikų iki pat ano vad. "Didžiojo karo" išvakarių (1343-1409) su Ordinu buvo turėjusi 66 taikos metus tuo laiku, kai Lietuva turėjo atlaikyti patį didžiausią Ordino spaudimą. Bet Lenkija laiku atėjo Lietuvai talkon. Žalgiryje ne lengvai buvo laimėta pergalė, drauge kovojant lietuvių ir lenkų pulkams. Bet ir po to laimėjimo dar reikėjo pusbroliams drauge tris kartus savo žemių karius mobilizuoti prieš kryžiuočius. O protarpiais sutartinai vis buvo vedamos nepaliaujamos derybos su įkyriu ir dar nepasiduodančiu priešu, kol prie Melno ežero lenkų (Jogailos) kariuomenės stovykloje Ordinas pagaliau išsižadėjo taip jam reikalingos Žemaitijos. Dėl tos žemės, kurią vien Vytautas keturis kartus buvo Ordinui užrašęs ir tiek pat kartų ją vėl atsiėmęs, reikėjo išvystyti ir sunkią diplomatinę kovą. Joje lenkų vaidmuo buvo vadovaujantis.

Šiandien, pvz., jaudindamiesi skaitome gausios Žemaičių delegacijos Konstancos susirinkime ištisą eilę Ordino apkaltinimų. Bet tą labai ilgą lotynišką raštą, kuris net pravirkdė bažnytinio susirinkimo dalyvius, suredagavo Krokuvos universiteto rektorius P. W. WIodkowiczius.

Šia proga verta prisiminti ir gausios vokiečių istoriografijos būdingas išvadas: Ordino silpnėjimą vokiečiai paprastai laiko lietuvių ir lenkų sutartinės kovos natūraliu rezultatu, jų "unijos" pasekme, ypač akcentuodami tą bendrą akciją prieš Ordiną nuo 1410 kryžiuočių katastrofos. Iš čia suprantama, kodėl kryžiuočiai visaip stengėsi išardyti pusbrolių vienybę, kodėl pats imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis kelis kartus išėjo su planais suteikti Vytautui karališką vainiką. Kiekvienas Vytauto konfliktas su Lenkija tada reiškė bendro fronto prieš dar stiprų priešą silpninimą. Faktai rodė, kaip kiekvienas tų dviejų partnerių nesutartinis veikimas ar jų ginčas buvo naudingas Ordinui. Tada Ordinas išeidavo kaip "tertius gaudens" — trečiasis besijuokiantysis. Lenkas kronikininkas Dlugošas rašė, jog taip esą jau buvę, kai Vytautas, Žalgirio laukuose parbloškus kryžiuočius, sąmoningai atsitraukęs nuo Marienburgo apgulimo. Vytautas tada galvojęs, jog, visiškai kryžiuočių ordiną sunaikinus, "per daug būtų išsipūtusi Lenkija". Šitie žodžiai, kuriuos Dlugošui bus sugestionavęs lenkų kancleris Z. Olesnickis, rodos, neatitinka tiesai, nes yra eilė objektyvių duomenų, kurie pilnai išaiškina Vytauto pasitraukimą nuo Marienburgo. Bet yra tikra, kad bendro lietuvių-lenkų fronto nebuvimas Ordinui išeidavo į gera. Niekas šito teigimo geriau nepatvirtina kaip Lenkijos Trylikos metų (1454-66) karas prieš Ordiną. Dėl lietuvių ir lenkų aštraus susivaidijimo (dėl Podolės) teturėdamas kariauti tik su viena Lenkija, Ordinas šiaip taip apgynė savo plotus, nors ir tapdamas Lenkijos vasalu. (Paskutiniaisiais metais ne kartą mūsų spaudoje Ordinas nuo 1466 laikytas Lietuvos vasalu. Tokiu jis niekados nėra buvęs!). Lietuvos pasyvumas—neutralumas lenkams gana sunkaus karo metu padėjo Ordinui išsilaikyti Prūsuose su sostine Karaliaučiumi. Toji žemė tapo svarbiu pagrindu vėliau išaugti Prūsijos karalystei.

Toliau reikia trumpai paminėti krikšto klausimą, kuriuo su ne mažu tiesos pagrindu, kad ir perdėdamas, temperamentingai yra rašęs kan. K. Prapuolenis. Jis davė lenkams "nebylių apaštalų" vardą, išeidamas iš graudžių liūdnos christianizacijos šimtmečių, kai lenkai dvasininkai pastoracijos reikalui nesistengė mokytis lietuviškai.

Kaip lietuvių krikšto klausimu benusistaty-sime, jogailinis krikštas ano meto politinėmis aplinkybėmis buvo vienintelis reliatyviai geras pasirinkimas. Jeigu kas šiandien turi savo įrodymų, jog Mindaugo krikšto faktas jau reiškė tolimesnei ateičiai Lietuvą esant oficialiai pakrikštytą, tai betgi XIV a. tokia jos nelaikė ne tik priešas Ordinas, įvairūs kaimynai, Avignono popiežiai, bet ir Vytenis, Gediminas ir jų ainiai. Apie Mindaugo atkritimą nuo krikščionybės liudija 1312 (t.y. tokiu laiko atstumu nuo Mindaugo mirties, kaip mes dabar esame nuo 1918.11.16 paskelbimo) eilė liudininkų. Taip ir pats popiežius tada rašė (plačiau žr. Aidai 1966 nr. 5, 6 ir 8).

Tad oficialiai pagoniškai lietuvių tautai atsistojo klausimas, kur gauti lotynišką krikštą, jeigu ji nenorėjo toliau nykti dėl nepaliaujamų Ordino teriojimų. Už pustrečio mėnesio po tragiškos Kęstučio mirties Kriavo kalėjime, t.y. 1382 spalio mėn. paskutinę dieną, Jogaila buvo atskira sutartimi Ordinui pasižadėjęs (Dubysos žiočių saloje) iš jo priimti krikštą. Bet tas krikšto pažadas buvo automatiškai susietas su pavojais Lietuvos valstybei, nes ten kita sutartimi Jogaila turėjo atsižadėti Žemaitijos, o trečiąja — taip politiškai susirišti su Ordinu, kad praktiškai turėjo virsti jo vasalu. Kitų metų vidurvasaryje pats kryžiuočių magistras Nemuno laivu gabeno ir savo vyskupą Jogailai pakrikštyti. Bet Algirdaitis dėl "seklaus vandens upėje" jau nebesusitiko su kryžiuočiais, nors jo laivą nuo didžiojo magistro teskyrė vos keletas mylių. Jogaila atsimetė ir nuo^ to, ką jis už metų (vėl trijose sutartyse) buvo sutaręs su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu Di-mitru (Donskiečiu). Viename dokumentų Jogaila buvo pasižadėjęs ne tik vesti Dimitro dukterį Sofiją, bet krikštytis ir savo graikiškąjį tikėjimą viešai išpažinti, t. y. tuo pat krikštu ir savo tautą krikščioninti. Šis Algirdaitis tačiau nuėjo trečiuoju keliu. Jis priėmė didžiojo ano meto Lietuvos priešo — kryžiuočių ordino lotyniškąjį tikėjimą, bet, nota bene, ne iš paties priešo.

Įdomu, kad lietuvių tautai ir po beveik 570 metų nuo ano Jogailos žygio ir apsisprendimo te-stovi tie patys klausimai. Tai ypač ryškėjo 1939 rudenį, kai nepriklausomybę ėmė gaubti sutemos: priimti Reicho sąlygas, tapti jo sąjungininku ir eiti Vilniaus atsiimti (min. J. Urbšio pakvietimas į Zoppotą), priimti Maskvos garnizonus pagal ultimatyviai reikalaujamą savitarpinės pagalbos paktą, ar puoselėti geresnius santykius su lenkais, su kuriais santykių užmezgimą min. St. Lozoraitis įžvalgiai savo plačiame memorandume prez. A. Smetonai jau buvo 1935.IV. 18 slapta siūlęs. (Prof. A. J. Greimas 1969.VII.18 Bad Go-desberge per Liublino unijos minėjimą XVI Lietuviškų studijų savaitėje tas tris geopolitines per amžius Lietuvos istorijoje einančias tendencijas pavadino schematiškai mums suprantamais vardais: škirpine, paleckine ir lozoraitine).

Lietuviai priėmė savo priešo tikėjimą. Šitokiu manevru Ordinui, kuris iki tol turėjo iš aukščiausiųjų institucijų Lietuvos žemės krikštijimo monopolį, netikėtai išnyko pats pagrindinis uždavinys. Tiesiog staiga buvo iš po kojų ištrauktas pats pamatas! Ordinas ne tik negavo jokio atpildo, bet dar greitai ėmė jausti bendrą susijungusiųjų lotyniškai pakrikštytų kaimynų frontą.

Poliublininiuose dešimtmečiuose, žinoma, taip pat galima rasti ir šviesių momentų, kur lenkai buvo lojalūs lietuvių sąjungininkai kovoje prieš vis labiau stiprėjančią Maskvą. Toks buvo laikotarpis bendro elekcinio valdovo Stepono Batoro, kuris iš kietai į vakarus, t.y. Lietuvon, besiveržiančio Jono IV Žiauriojo atėmė ne tik Polocką, bet rusus išvarė ir iš Lietuvai (respublikai) pasidavusios Livonijos. Šitaip rusų slinkimas į Vakarų Europą buvo užtvertas ilgesniam laikui, o "langą prasikirsti" jūroje tepajėgė tik Petras Didysis.

Paliksime nuošaliai bendruosius respublikinius laikus, kur suklestėjusios bajoriškosios laisvės vedė į anarchiją. Lyg koks ant kaklo užnertas sunkus akmuo jos traukė ir Lietuvą į bendrą pražūtį.

Trumpai dar sustokime ties klausimu, ar lenkai turi kokių nors nuopelnų naujausioje istorijoje. Nepereidami į smulkmenas, pažymėsime tik vieną stambų faktą, kuris paprastai mūsų nepriklausomybės kovų istorijoje nėra užtenkamai paminėtas.

Remdamasis faktais, kuriuos atskleidžia ano meto šaltiniai, aš drįsčiau formuluoti tokią tezę: savo energingais karo veiksmais prieš bolševikus lenkai 1920 m. rudenop ne tik sulaikė jų į Vakarus (t.y. į Lenkiją) veržimąsi, bet aiški lenkų pergalė įgalino ir tris Pabaltijo valstybes, kurios visos trys jau buvo spėjusios su bolševikais sudaryti taikos sutartis (Estija — 1920.II.2, Lietuva — VII.12, Latvija — VIII.11), realiai kurti savo nepriklausomybę. Lengva atspėti, kas būtų atsitikę, jeigu nebūtų įvykęs garsusis "Vyslos stebuklas"! Jeigu lenkai, vadovaujami prancūzų gen. M. Weygando ir jo štabo, nebūtų tada skaudžiai sumušę Tuchačevskio divizijų, trijų jaunų valstybių surašytieji su Maskva sutarčių dokumentai, atrodo, greit būtų virtę archyvinėmis popieriaus skiautelėmis. Šitaip, žinoma, netiesiogiai lenkai yra prisidėję, kad bolševikai turėjo Maskvoje su Lietuva pasirašytą sutartį vykdyti, nors ir daug jos punktų liko tik pažadais.

Bolševikai jau rugpiūčio 26, 12 dienų po "Vyslos stebuklo" (jų nenaudai) mūsų kariniams daliniams užleido Vilnių. Lenkai tada skelbė pasauliui ir per eilę metų sunkiai kaltino ir tebe-kaltina lietuvius, jog jie nesilaikę neutralumo, per savo teritoriją prieš lenkus praleidę bolševikus. Nesustodamas ties šiuo priekaištu, tenoriu pažymėti, jog tada "buvo įtakingų žmonių Lietuvoje, kurie reikalavo stoti su Maskva prieš lenkus. Bet vis dėlto Lietuvos vyriausybė paskelbė neitralitetą" (J. Purickis, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1930, 104). Kad Lietuva tada nesilaikiusi neutraliteto, tos rūšies priekaištai yra perėję ir į kitų tautų istoriografiją. Bet čia mums terūpi pabrėžti reikšmę fakto, kad 1920.VIII bolševikai prie Vyslos gavo stiprų smūgį tuo metu, kai jiems dar reikėjo susidoroti ir su gausiais pulkais "baltųjų", su gen. Wrange-lio armija, kuriai greitai Kryme atėjo katastrofa.

6. Pribrendęs reikalas su lenkais rasti dialogą Palikdamas tolimesnį unijos klausimo ir jos balanso pro ir contra suvedimą platesnėms studijoms (šis spragotas straipsnis tėra tik apmatai), norėčiau pabaigoje mesti ateičiai porą diskusinių minčių. Tai, ką istoriškoje dalyje esu pasakęs, galiu paremti autentiškais šaltiniais. Tačiau šitos mintys jau nebepriklauso istorijai. Tad juo labiau jos gali būti kritikuojamos, papildomos ar pataisomos.

Išeinu iš liūdno konstatavimo, jog mes didelių pasikeitimų ir persigrupavimų akivaizdoje nesame išsidirbę, nors apytikrės koncepcijos savo tautos ir valstybės ateities. Tiesa, yra daug "nežinomųjų". Tad ir būsimosios, laisvos Lietuvos koncepcija darosi miglota, o kartais visai nebe-įsivaizduojama. Yra, beje, mūsų tarpe tokių idealistų, kurie pirmiausia labai rūpestingai braižo būsimosios Lietuvos valstybės sienas ir skuba į jas įjungti ne tik Karaliaučių bet ir plotus už 1920 metų sienos rytuose ir pietuose. Šitos šiaip jau įdomios pastangos šiuo metu man primena padegėliais išėjusį ūkininką, kuris savo naujų namų statybą pradėjo, pirmiausia pasistatydamas pečių. Mums dar reikia aiškios bendrosios linijos, kokio pobūdžio ta valstybė turi būti ir kaip ji turi atrodyti. Be abejo, pagrįstai šių dienų politinėse sutemose kyla klausimas, ar apskritai dabar verta tokiais svarstymais užsiimti, kai būsimosios taikos bei konsolidacijos "lygtis" vidurio ir rytų Europos pakraštyje vis dar nė iš tolo nesprendžiama, ir 25 metams nuo karo galo baigiantis. Bet ir politikoje, kaip rodo ir ne sena praeitis, yra naudinga "pasvajoti". Juk, kas šiandien atrodo tik fantazija, rytojaus dieną gali virsti politine realybe (Vakarų Vokietijos ministras Wehner). Šiuo metu mums verta padiskutuoti, ieškoti įmanomai vienos, nusistovėjusios, bendros visų laisvojo pasaulio lietuvių pažiūros į santykius su kaimynais. Su vokiečiais po 700 metų netekome bendros sienos. Gudai mums kelia rūpesčio savo jaunu nacionalizmu. Žydai mums atvejų atvejais vis daro priekaištų dėl nacių Lietuvoje vykdyto žydų tautos genocido (mūsų veiksniai iki šiol tuo reikalu dar nėra pasakę autoritetingo ir kritiško žodžio). O kaip yra su lenkais?

Šiandien, kai kalba eina apie jungtinę, su-konfederuotą Europą, kurioje ir trims Pabaltijo tautoms, išgyvenusioms savo skaidrų nepriklausomybės "intermezzo", turi būti skirta atitinkama vieta, lietuviai labiausiai turi susirūpinti savo santykiais su lenkais.

Kiek esu sekęs mūsų ir iš dalies lenkų periodiką bei leidinius, susidarau įspūdžio, jog daug kas dar nenorėtų pasitraukti "iš apkasų", kad ir šaltojo karo. Čia vėl liūdnas, beveik paradoksiškas faktas: lenkai, buvę ilgus šimtmečius lietuvių unijinis partneris, šiandien lietuvius labai mažai pažįsta, savo vertinimams vartoja jau pasenusias ar aštriųjų konfliktų dienų klišes. Pvz., iš lenkų pusės pasipylė labai nemaloni polemika laiškų redakcijai pavidalu, kai Vincente Lozoraitienė parašė motyvuotą laišką (Litwini a Polska) Londone leidžiamo savaitraščio "Wiadomošci" redakcijai (1965, nr. 1022). Kritikuodami V. Lozoraitienės tezes, lenkai (nr. 1029, 1040) parodė elementarų Lietuvos istorijos nepažinimą, neturėjimą supratimo apie lietuvių kalbą etc. Štai viename laiške šiam rimtam lenkų žurnalui rašoma: "Nevėžis buvo riba baltų giminių ir slavų tautų". Autorius težino "žemaičių nacionalizmą", gavusį "lietuvių" vardą, nes "litvomaniją" išauginęs lenkų mokslas ir t.t. Kitas kritikas pasišovė teigti, jog tesanti tik žemaičių kalba, o lietuvių kalbos visai nesą, kaip nesą šveicarų kalbos .. . (1966, nr. 1040, p. 6). Ir daugiau būtų galima cituoti tokių nelaimingų ir tiesos nė iš tolo neatitinkančių teigimų, kurie lietuvį skaitytoją tik sunervintų.

Toji polemika buvo dar vienas įrodymas, kaip daugelis lenkų apie lietuvius kalba su grubiomis klaidomis ir dideliais netikslumais. Mūsuose gi, su mažomis išimtimis, irgi nėra progos sine ira et studio lenkų painformuoti, jų supažindinti su Lietuvos problemomis. Ir mūsosios spaudos (išeivinės) didelė dalis nėra dar išėjusi iš anų aštriųjų metų nomenklatūros, kada už Vievio ant geležinkelio bėgių išaugo didokos pušaitės . . .

Lenkai labai maža teturėjo progos pažinti mūsų didžiuosius rašytojus. Prieš 1939 lenkiškai tebuvo išverstas tik Putino "Altorių šešėly" I tomas ir išleista "Antología poezji litewskiej" (1939). Beje, nors tarp lenkų ir lietuvių rašytojų tada negalėjo būti oficialių kultūrinių ryšių, lietuviai visgi buvo išsivertę daug lenkų autorių; paskutinis stambesnis ir labai geras vertimas buvo W. Reymonto "Kaimiečių", už kuriuos vertėjas Fab. Neveravičius 1939 spėjo gauti Varšuvos PEN klubo premiją.
Aš norėčiau čia pasiūlyti lietuviams ir, žinoma, lenkams bandyti ieškoti naujo kelio. Reikia platesnio dialogo, kuris tik tarp politinių laisvinimo veiksnių viršūnių težinomas. Reikia, uždarius kalčių sąskaitas partneriui, bandyti su juo atvirai kalbėtis, nuoširdžiai aiškintis.

Įdomu, kad šita kryptimi pirmiausia gerų ženklų yra parodę ne emigracijos, bet pačios Lenkijos istorikai. Užteks čia tik priminti tokias pavardes, kaip Gieysztor, Lossowski, o ypač Och-mañski (apie jį žr. J. Puzino strp. š.m. Aiduose nr. 4). Patys lenkų istorikai kritikuoja Pilsudskio klaidas Lietuvos atžvilgiu, objektyviau kalba apie jų užsienio reikalų ministro Becko Lietuvai "sufabrikuotą" ultimatumą ir t.t.

Tiesa, lenkų emigracijoje tokių prošvaisčių tėra mažiau. Ypač naujieji emigrantai, natūraliai pilsudskinių idėjų nešėjai, tebegyvena senu ir žinomu emigrantų šūkiu iš XVIII a. galo: nieko sena neužmiršo ir nieko nauja neišmoko. Bet ir emigracijoje jau ne vienas lenkų šviesuolis yra praregėjęs, kokią didžiulę skriaudą Lietuvai, nekalbant apie kitus nuostolius, Lenkija padarė, negrąžindama jai jos sostinės. Šitoji stambi Lenkijos užsienio politikos klaida ne tik neleido konsoliduotis Pabaltijo valstybių santarvei, ne tik privertė Lietuvą pirmąją sudaryti su Maskva nepuolimo sutartį (žr. š.m. Aidai nr. 6-8), bet turėjo nemalonių atgarsių ir pačiai Lenkijai. Per vėlai ji tai suprato 1939!
Bet ar tie liūdni praeities reiškiniai duoda pagrindo ir toliau pasilikti susirakinusioje įtemptų santykių padėtyje? Ar yra reikalo lenkams vis priminti jų praeities klaidas mūsų atžvilgiu? Pradedant faktu, kad lietuvių tautinį atgimimą daugelis lenkų telaikė tik rusų intriga prieš lenkus ir baigiant žinomais Kaune lenkų atstovo Chorwato netaktais per lenkų valstybinę šventę (1939.V.3), tokių kalčių galėtume suvarstyti visą "rožančių". Bet nuolat praeities kaltes primindami, savo santykiuose su lenkais tikrai nepadarysime jokios pažangos.

Reikia mums domėtis pažanga, objektyvesne mintimi ir lenkuose. Tokia prošvaiste laikau įdomius Lenkijos karo attachė pik. L. Mitkiewi-cziaus atsiminimus "Wspomnienia Kowienskie" (1968, 294 p.). Didelę dalį tų atsiminimų gražiai sulietuvino "Tėv. Žiburiuose" (1968-69) K. Baronas, kuris ten anksčiau (1967) davė svarbių ištraukų ir iš minėto P. Lossowskio knygos apie lietuvių-lenkų santykius 1918-20. Šiame žurnale P. Lossowskio ir L. Mitkiewicziaus knygas plačiai aptarė A. Bendorius.

Dabar pik. L. Mitkiewicz ruošia platesnę studiją apie lietuvių-lenkų santykius, ir yra pagrindo spėti, kad toji studija bus kitokia negu žinomos W. Wielhorskio kelios studijos Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimais. Reikia tikėtis, kad tokių "baltųjų varnų" skaičius, kaip pik. L. Mitkiewicz, pamažu didės.

Laikau teigiamu dalyku pvz., kad Londono lietuviai bendrauja su lenkais Adomo Mickevičiaus vardo draugijoje (Towarzystwo Polsko -Litewskie im. Adama Mickiewicza w W. Bryta-nii). Šitoji draugija, be kitko, 1966 gražiai lenkiškai išleido Sibiro tremtinių maldaknygę: "Maryjo, ratuj nas".

Nuolat pasididžiuoti linkusi, gabi, energinga, net gana veržli lenkų tauta, daugelyje kultūros sričių įvairiais laimėjimais įsirašiusi tarptautiniame forume, turinti ir keletą Nobelio premijos laureatų, kai atsistoja prieš lietuvius, gal dar labiau išryškina savo svorį. Ji pajunta "savo kainą" gal dar labiau dėl to, kai žino, jog eilę vad. didžiųjų lenkų lietuviai nepripažįsta lenkais.

Šiandien yra atėjęs laikas, uždarius praeities sąskaitas, kaip jas, pvz., savo santykiuose su vokiečiais yra uždarę prancūzai, pradėti pozityviai kelti ir nagrinėti mūsų tarpusavio santykius. Iki šiol gausi mūsų publicistika, daug Liublino sukakties proga rašytų straipsnių ir šiaip jau įvairūs spaudos balsai neduoda ta kryptimi daug vilčių. Apie tą naujausią istoriografiją reikėtų rašyti atskirą straipsnį. Pagrįstai objektyvesnį balsą buvo pradėjęs 1966 kelti prof. J. Kuprionis, teisingai savo strp. antraštėj klausdamas "Ar lenkai su lietuviais taip ir liks amžini priešai?" (Draugas 1966.VIII.5)

Savo užkietėjusia laikysena lenkų atžvilgiu praeityje ne kartą esame atsidūrę pralaimėtojų rolėje. Savo keistai suprastu neutralumu Lietuvos politikos vairuotojai per Trylikos metų karą paliko už sienos Mažosios Lietuvos žemę, kurioje dar prieš I pas. karą (šykščiomis vokiečių statistikomis) buvo apie 100.000 gyventojų, kurių gimtoji kalba buvo lietuvių. Savo pasiskubintu demonstratyviu išvykimu iš Liublino seimo lietuviai atsidūrė pralaimėtojų padėtyje, kai jie uoliai pasisavindami lenkų šlėktų laisves, drauge pasisavino ne tik įvairius lenkų kultūros atributus, bet iš dalies ir pačią lenkų tautinę sąmonę. Ne lenkų buvo tiesioginė kaltė, kad tuometinė Lietuvos visuomenė (kilmingieji) nesinaudojo respublikos teikiamomis lengvatomis, įgalinančiomis kelti savo kalbą ir kultūrą.

Dabar jau negalime amžinai lenkų kaltinti -dėl to, kas įvyko: su lenkų dvaro laukais buvome suleidę draugėn plačias savo žemes, kartu sėjo-me, kartu gyvulius ganėme. Įsisąmoninkime, kad šalia dvarininko, atsiskirdami iš bendro palikimo, išėjome tik paprastu ūkininku. Negalime per daug kitus kaltinti, jeigu ir mes patys tam tikra prasme prisidėjome prie mūsų pačių dvaro "nu-gyvenimo".

Mano raginimas turėti drąsos kelti dialogo klausimą, nevengti su lenkais kontaktų, dar nė iš tolo nereiškia vėl bristi į senų laikų jau kažkada nutekėjusį "unijinį" vandenį, nereiškia priimti lenkų emigrantinės spaudos skubių sugestijų.   

Nereikia pamesti vilties, kad vis didės blaivių lenkų būrelis, kurie mokės į lietuvių-lenkų buvusį konfliktą pažiūrėti ir iš pačios Lietuvos. Turės atsirasti daugiau tokių lenkų, koks yra buvęs, pvz., ilgametis teisių fakulteto profesorius ir du kartu Vytauto D. universiteto rektorius Mykolas Romeris. 1908 jis parašė įdomią knygą lenkiškai apie tautinį lietuvių atgimimą (Litwa). Jau prieš I pas. karą jis pasisakė už lietuvių-lenkų sugyvenimą ir bendradarbiavimą. Bet jis aiškiai pasmerkė naujosios Lenkijos smurtą Lietuvai.
Tai, ką šviesusis Lietuvos lenkas Romeris tada siūlė, kartoju po 60 metų, tikėdamas, jog abi šalys savo santykius ta dvasia peržiūrės. Kai vyks Europoje konsolidacija, laikau tai svarbiu dalyku lietuvių tautos ateičiai. Tuo būdu pagaliau bus surastas ir objektyvesnis matas daugeliui abiejų tautų bendrų ir svarbių žygių per praeitus šimtmečius. O tie žygiai sudaro daugelį jų istorijos puslapių! Bonn, 1969.XI.3
 
---------
 Tokio dialogo bandymas buvo jau 1955 lankininkų pateiktas dr. J. Girniaus straipsnis "W poszukiwaniu dialogu polsko-litewskiego" Paryžiaus lenkų žurnale "Kultūra", nr. 10/96. Lenkuose straipsnis susilaukė nemažo atgarsio — buvo atsiliepę diplomatai M. Sokolnicki ir T. Katelbach, prof. T. Ivanausko brolis Jerzy Iwanowski ir eilė kitų. Buvo ir gana prielankių, nuoširdžių balsų. Deja, iš lietuvių tada niekas neįsijungė į tą dialogą, nors jis truko per kelis žurnalo numerius. — Red.